- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-17
- Bylos Nr.
- A-662-1570-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- S. Š.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Advokatai
- Violeta Savickienė
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. Š. skundu (b. l. 2-9) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Akmenės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) viršininko 2005 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 51-(1)-3.4-46 „Dėl viršilos R. D., vyresniojo policininko G. B. ir policininko S. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ toje dalyje, kuria jis buvo atleistas iš Akmenės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vyr. patrulio pareigų; sugrąžinti į iki skundžiamo įsakymo priėmimo eitas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2005 m. lapkričio 24 d. iki sprendimo įvykdymo.
Nurodė, kad Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų valdybos (toliau – ir Departamentas) 2005 m. lapkričio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. K1-109 „Dėl Akmenės rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada) nurodyti teiginiai, apibūdinantys jo veiksmus kaip žeminančius pareigūno ir įstaigos vardą, neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad 2005 m. liepos 18 d., apie 23.45 val., dirbdamas kartu su G. B. iš budėtojo gavo pranešimą apie eismo įvykį. Už maždaug 2 minučių priartėjo prie įvykio vietos ir paklausė įvykio vietoje buvusio R. D., ar į tvenkinį įvažiavusiame automobilyje nėra žmonių. Sulaukęs neigiamo atsakymo, paklausė, kas vairavo transporto priemonę. Pažymėjo, kad R. D. neigė vairavęs automobilį, o šalia jo buvęs V. Š. pripažino vairavęs automobilį. Pabrėžė, kad neturėjo jokio objektyvaus pagrindo netikėti šių asmenų paaiškinimais. Pareiškėjo manymu, įvertinus situacijos pobūdį, sudėtingumą, jo veiksmai iš esmės atitiko Lietuvos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Paaiškino, kad atsižvelgdamas į tai, jog už eismo įvykių įforminimą buvo atsakingas R. R., nuvyko į policijos įstaigą ir kartu su šiuo pareigūnu bei įvykio dalyviais grįžo į įvykio vietą, kur, pareiškėjo įsitikinimu, įrodymai nebuvo sunaikinti, grėsmės netekti įrodymų ar kitaip pakenkti įvykio tyrimui nebuvo. Tvirtino, kad tariamas G. B. dalyvavimas eismo įvykyje tėra faktinėmis aplinkybėmis nepagrįsta prielaida, be to, toks faktas jam negalėjo būti žinomas.
Atkreipė dėmesį, kad Departamento pareigūnas pagrasino, jog jis bus atleistas iš tarnybos, todėl mano, kad šis pareigūnas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, todėl privalėjo nusišalinti nuo tolimesnio tyrimo. Nurodė Išvados 4 lapo ištrauką ir pabrėžė, kad Išvadoje remiamasi prielaidomis. Pažymėjo, kad Išvados 5 lape iškreipiama paties patikrinimą atlikusio pareigūno surinkta medžiaga. Pabrėžė, kad jo parodymai, surašyti protokole, ir surašyti Išvadoje, iš esmės skiriasi. Pažymėjo, kad skundžiamas įsakymas nėra grindžiamas nei vienu tiesioginiu įrodymu, o liudytojų parodymai yra prieštaringi, renkant ir vertinant įrodymus grubiai pažeistos įrodymų leistinumo taisyklės. Pareiškėjo teigimu, liudytojų D. P. ir O. R. parodymai yra prieštaringi, nepapildo vienas kito. S. Š. laikėsi tokios pat nuomonės ir dėl liudytojų V. P., V. K., M. S. ir G. S. paaiškinimų.
Nurodė Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalį ir konstatavo, kad esminiu elementu, lemiančiu atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas. Pareiškėjo manymu, tai yra bylai reikšminga aplinkybė, kurią būtina nustatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Nustačius šią aplinkybę, ji turi būti įvertinta taikant akivaizdumo kriterijų visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Pabrėžė, kad Išvadoje nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės, todėl jomis grindžiant kaltinimą jam, pažeistas vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 20 punktas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. A11-129/2004.
Atsiliepimas
Atsakovas Akmenės rajono policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 31) prašė skundo netenkinti. Nurodė Tvarkos 25 punktą ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog tarnybinį patikrinimą atliko ir teisinį tikrinamojo pareigūno veikos įvertinimą pateikė Departamento pareigūnai, Akmenės rajono policijos komisariato viršininkas skirdamas tarnybinę nuobaudą tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo nevertino, o tik vadovavosi Išvadoje konstatuotu padarytu tarnybiniu nusižengimu ir pasiūlymu patraukti tarnybinėn atsakomybėn.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalį ir konstatavo, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. A8–489/2007).
Teismas konstatavo, kad būtina išsiaiškinti, koks pareiškėjo veikimas ar neveikimas buvo atleidimo iš tarnybos pagrindas. Nurodė faktines bylos aplinkybes, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 16 punktą, kuriame numatyta, jog patruliui, kurį sudaro du ir daugiau pareigūnų, vadovauja vyresnysis pareigūnas, kurį skiria patrulių pamainos tarnybą organizuojantis pareigūnas. Patrulio vyresnysis atsako už tikslų nustatytos tarnybos tvarkos ir užduočių vykdymą. Už patikėtų priemonių tinkamą naudojimą kiekvienas pareigūnas atsako asmeniškai. Nustatė, kad pagal Akmenės rajono policijos komisariato viršininko patvirtintą patrulių tarnybos pajėgų paskirstymo grafiką 2005 m. liepos 18 d. (tarnybos laikas nuo 2005 m. liepos 18 d. 19 val. iki 2005 m. liepos 19 d. 7 val., patruliavimo maršrutas – Naujoji Akmenė) patrulių ekipažo vyresniuoju pareigūnu buvo paskirtas S. Š. (b. l. 53). Atkreipė dėmesį, jog liudytojas R. R. teismo posėdžio metu kalbėdamas apie S. Š. teisę forminti eismo įvykius pažymėjo, jog pareiškėjas „turi saugoti įvykio vietą, nustatyti liudytojus, apsaugoti įvykio vietą, bet apklausinėti jų neturi teisės, kaip ir neturi braižyti įvykio vietos schemos“ (b. l. 110). Priėjo prie išvados, jog S. Š. turėjo teisę ir pareigą atlikti veiksmus, numatytus Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 3 punkte, Instrukcijos 85.5, 85.7, 85.13 punktuose, ir šių veiksmų atlikimui nebuvo būtinas leidimas, suteikiantis teisę forminti eismo įvykius, rinkti medžiagą ir bausti pažeidėją vietoje.
Teismas pažymėjo, kad S. Š. pirminiai netinkami veiksmai sudarė prielaidas tolesniam klaidingam eismo įvykio aplinkybių fiksavimui ir ištyrimui. Konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu ir turėdamas pareigą veikti vadovaujantis Instrukcija, veikė priešingai Instrukcijos reikalavimams – neužtikrino eismo įvykio vietos apsaugos; nenustatė eismo įvykio vietoje buvusių ir eismo įvykio aplinkybes mačiusių liudytojų, jų neapklausė ir nesurašė jų anketinių duomenų, nors turėjo realią galimybę tai padaryti.
Nurodė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 3 punktą, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnį ir konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas veikė priešingai – sąmoningai žinodamas, kad eismo įvykyje kartu su R. D. dalyvavo G. B., nuslėpė šią aplinkybę, tokiu būdu sąmoningai sudarė sąlygas R. D. išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Teismas, apibendrinęs tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, priėjo prie išvados, kad sąmoningas administracinio teisės pažeidimo aplinkybių iškreipimas, nesilaikymas Instrukcijos, siekiant padėti išvengti atsakomybės pareigūnui R. D., yra vertinama kaip tyčinė neteisėta veika.
Pažymėjo, jog S. Š. 1991 m. birželio 25 d. davė priesaiką, kuria įsipareigojo nesigailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę; sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus; prisiekė šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei ir susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Teismas konstatavo, kad pareigūnas privalo ne tik gerbti duotą priesaiką, bet ir elgtis pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtintą Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksą.
Nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatytos pareiškėjo veikos kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pabrėžė, kad pareiškėjo veikos pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, apie įvykį bei jo tyrimo eigą buvo pranešta visuomenės informavimo priemonėse. Be to, ir įvykį mačiusiems asmenims iš pareiškėjo veiksmų galėjo susidaryti įspūdis apie policijos pareigūnų palankumą pažeidėjams. Nurodė, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuoti pareiškėjo veiksmai yra iš esmės priešingi nurodytoms įstatyminėms jo, kaip policijos pareigūno, pareigoms. Toks elgesys neabejotinai žemina policijos, kaip teisėsaugos institucijos, autoritetą visuomenės akyse bei griauna pasitikėjimą jos pareigūnais, kadangi ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų. Įvertinęs šias aplinkybes – padarytą pažeidimą, jo sunkumo, pavojingumo visuomenei aspektais ir šio pažeidimo padarymą iššaukusias aplinkybes, visumoje su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, priėjo prie išvados, jog pareiškėjas šiais savo veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą bei tuo pačiu pažemino pareigūno vardą.
III.
Pareiškėjas S. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 127-132) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.
Tvirtina, kad atvykus į eismo įvykio vietą pamatė, jog į tvenkinį yra įvažiavęs automobilis „Audi 100“, kuris priklausė R. D.. Toliau stovėjo kažkoks raudonos spalvos automobilis. Girdėjo, jog G. B. paklausė prie automobilio buvusių vaikinų, kas čia buvo, o jie atsakė „paeik ir pamatysi pats“. Paaiškina, kad kaip patrulių vyresnysis atliko pareigą – nuėjo į automobilį, kuris stovėjo maždaug 50 m nuo įvykio vietos, ir per raciją budėtojui pranešė, kad į tvenkinį yra įvažiavusi R. D. mašina. Kas vairavo nepranešė, nes to nežinojo, eismo įvykio aplinkybes įvykio vietoje liko aiškintis G. B.. Sėdint tarnybiniame automobilyje iš kitos kelio pusės atėjo G. B. ir paklausė, kas atsitiko. Po 10-15 minučių atėjo G. B., R. D. ir V. Š.. G. B. pasakė, kad vairavo V. Š.. V. Š. pasakojo, kad R. D. pajudino vairą. Paaiškino, kad juos nuvežė į policijos komisariatą, nes, kaip nurodė G. B., reikėjo nustatyti įvykio dalyviams neblaivumo laipsnį, o alkotesterio jie neturėjo, be to, neturėjo jokių priemonių ir dokumentų, reikalingų įvykio vietos forminimui. Tvirtina, kad teismas neištyrė eismo įvykio, betarpiškai neapklausė liudytojų O. R., D. P., G. S., kurių parodymais rėmėsi sprendime, nepatikrino tarnybinio patikrinimo išvadų pagrįstumo.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai jo kaltu neveikimu pripažino nevykdymą pareigos užtikrinti eismo įvykio vietos apsaugą. Paaiškina, kad užtikrinti eismo įvykio vietos apsaugą būtina tada, kai reikia išsaugoti eismo įvykio pėdsakus, kuriems gali pakenkti važiuojančios kitos transporto priemonės ir pėstieji, kad būtų galimybė išsiaiškinti eismo įvykio mechanizmą ir nustatyti, kokie vairuotojo pažeidimai buvo eismo įvykio priežastimi. Pabrėžia, kad šio eismo įvykio metu tokios būtinybės nebuvo.
Mano, kad neturėjo realios galimybės nustatyti eismo įvykio vietoje buvusių ir eismo įvykio aplinkybes mačiusių liudytojų anketinius duomenis bei juos apklausti. Pabrėžia, kad nors buvo patrulių vyresnysis, privalėjo paklusti G. B. nurodymui važiuoti į policijos komisariatą, kadangi jis buvo atsakingas už eismo įvykių tyrimą bei įforminimą. Pažymi, kad iš Akmenės rajono policijos komisariato 2007 m. lapkričio 5 d. rašto (b. l. 52) matyti, jog jis neturėjo reikiamo leidimo, suteikiančio teisę forminti eismo įvykius, rinkti medžiagą ir bausti pažeidėją vietoje (b. l. 107). Tvirtina, kad tiriant eismo įvykius savo teisėmis galėjo disponuoti tiek, kiek jam nurodydavo atsakingi už eismo įvykio tyrimą pareigūnai G. B. ir R. R.. Nurodo, jog neapklausinėjo eismo įvykio dalyvių, nedalyvavo jų apklausoje, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti apie būtinumą aiškintis asmenis, mačiusius eismo įvykį, kadangi G. B. važiuojant į policijos komisariatą pasakė, jog nustatė asmenį, vairavusį automobilį ir įvažiavusį į tvenkinį.
Nurodo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog jo veiksmai sudarė prielaidas tolesniam klaidingam eismo įvykio aplinkybių fiksavimui ir ištyrimui. Pabrėžia, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, kas sukėlė eismo įvykį, nes šių aplinkybių nesiaiškino. Pažymi, kad neiškraipė pažeidimo aplinkybių, nes niekur jų nefiksavo ir to daryti neturėjo teisės ir pareigos. Apelianto įsitikinimu, jis yra nubaustas už kitų asmenų veikas, o teismas nenorėjo tirti šios aplinkybės.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 135) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Akmenės rajono policijos komisariato viršininko 2005 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 51-(1)-3.4-46 „Dėl viršilos R. D., vyresniojo policininko G. B. ir policininko S. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalies, kuria S. Š. atleistas iš tarnybos Akmenės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vyresniojo patrulio pareigų už pareigūno vardo pažeminimą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (b. l. 10).
Tai savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, kurio turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ apibrėžimas. Pagal šią teisės normą pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Iš šio apibrėžimo matyti, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. A8–489/2007). Taigi, pirmosios instancijos teismas, prieš atmesdamas pareiškėjo skundą, turėjo nustatyti, kokį kaltą veikimą ar neveikimą, kuris kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais bei kuris pripažintinas tarnybiniu nusižengimu, už kurį adekvačiai skirtina griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos - S. Š. atliko 2005 m. liepos 18 d. eismo įvykio vietoje, kokie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai sudarė prielaidas tolesniam klaidingam šio eismo įvykių aplinkybių fiksavimui ir ištyrimui, kas juos sąlygojo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas - tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, iškėlus ir ištyrus visas galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.
Iš pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo matyti, kad teismas nevisapusiškai ir nevisai objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagrindžiančias arba paneigiančias skunde išdėstytus argumentus.
Iš prie bylos prijungtos administracinės medžiagos Nr. 0501048 (b. l. 72) matyti, kad Akmenės rajono policijos komisariatas V. Š. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė transporto priemonės, išvažiavo į priešingą juostą, trenkėsi į pakelės medį ir įvažiavo į vandenį. Institucija 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu V. Š. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė administracinę nuobaudą.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi O. R., D. P. ir G. S. paaiškinimais, duotais Akmenės rajono policijos komisariatui nagrinėjant V. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą. Iš byloje esančios administracinės medžiagos Nr. 0501048 (b. l. 72) matyti, kad Institucija šių asmenų paaiškinimus paėmė tam, kad būtų išaiškintos įvykio aplinkybės ir priimtas teisingas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 23 d. nutartimi šį Institucijos nutarimą panaikino ir bylą grąžino Akmenės rajono policijos komisariatui, įpareigojant tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą bei įvertinti visus surinktus įrodymus. Teismas konstatavo, kad Departamento pareigūnams atlikus tarnybinį patikrinimą paaiškėjo visiškai naujų faktų, kurie nebuvo žinomi ginčijamo nutarimo priėmimo metu ir kurie turėtų esminės įtakos vertinant 2005 m. liepos 18 d. įvykusio eismo įvykio aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 24 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Institucija 2006 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 05-00972 pradėtą V. Š. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, taip pat suėjus nuobaudos skyrimo senaties terminui. Taigi, kaip matyti iš išdėstytų faktinių aplinkybių, Institucijos nutarimas, kurį priimant buvo apklausti O. R., D. P., G. S. (šiais jų paaiškinimais vadovavosi pirmosios instancijos teismas), buvo panaikintas. Be to, Departamento 2005 m. lapkričio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje akcentuota, kad papildomai apklausti visi šie asmenys reiškė nepasitenkinimą Institucijos pareigūno vykdyta apklausa, jo užduodamais klausimais, kurie nebuvo susiję su eismo įvykiu ir kuriais buvo bandoma R. D. atriboti nuo esamo įvykio. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pažymoje Nr. 39-JV-347 konstatuota, jog eismo įvykį tyręs Institucijos pareigūnas apklausė su eismo įvykiu susijusius asmenis, tačiau paaiškinimai, kuriuos pateikė nepalankiai R. D. liudiję asmenys, surašyti neišsamiai, šie asmenys buvo apklausti formaliai, vengta užduoti klausimus, į kuriuos atsakymai būtų nepalankūs R. D.. Nors byloje yra Departamento pareigūnų 2005 m. spalio 4 d. apklaustų O. R., D. P. ir G. S. paaiškinimai, pažymėtina, kad vien tik rašytiniai asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ABTĮ 60 str.) ir jų nepakeičia. Taigi, nors pareiškėjo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsisakė savo prašymo apklausti liudytojus (b. l. 111; 82), apygardos administracinis teismas, siekdamas užtikrinti išsamų ir visapusišką bylos nagrinėjimą, nepagrįstai neapklausė svarbių liudytojų ir rėmėsi tik šių asmenų kritiškai vertintinais paaiškinimais. Be to, neapklausus liudytojų, kurių parodymai yra esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje asmeniui suteiktą teisę administracinių bylų procese apklausti kaltinimo liudytojus, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu. Tik apklausus kartu su pareiškėju į įvykio vietą atvykusį G. B., įvykio vietoje buvusius D. P., O. R., G. S., M. S., V. K., V. P. galima visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei gali būti pašalintos visos byloje kilusios abejonės ir prieštaravimai, susiję su tarnybinio patikrinimo išvadų pagrįstumu. Šių asmenų pateikta informacija neabejotinai patvirtins arba paneigs tam tikrų bylai reikšmingų aplinkybių egzistavimą ar neegzistavimą, suteiks papildomos informacijos apie bylos aplinkybes, padės nustatyti pareiškėjo kaltę, todėl ši informacija vertintina kaip turinti tiesioginių sąsajų su įrodinėjimo dalyku.
Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų išsireikalauti ir išanalizuoti visą tarnybinio tyrimo, kurio pagrindu buvo surašyta 2005 m. lapkričio 23 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. K1-109, medžiagą.
Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmos instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat minėto įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė visas šiai bylai svarbias aplinkybes (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję ir tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės normų taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.