Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-1419-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-07-14
Bylos Nr.: A-146-1419-11
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00044-2010-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: V. P.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai

Kategorijos

16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-1419/2011Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00044-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui V. P.,atsakovo atstovei Loretai Pikelienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

P. V. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 7-16) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. P-5 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui V. P. skyrimo“ (toliau – ir 2010 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. P-5 arba skundžiamas įsakymas).

Paaiškino, kad eina Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros (toliau – ir Vilniaus r. apylinkės prokuratūra) prokuroro pareigas. 2009 m. gruodžio 9 d. jam buvo įteiktas pranešimas Nr. 6.15-572 dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo, į kurį atsakydamas pateikė paaiškinimą. Baigus tarnybinį patikrinimą, 2009 m. gruodžio 23 d. buvo surašyta ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui (toliau – ir Generalinis prokuroras) pateikta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 6.15.-598 „Dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorų V. P. ir V. J. veiksmų“ (toliau – ir TP išvada). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. I-9 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatų (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo nuostatai) 30.3 punktu, TP išvadą apskundė Generaliniam prokurorui ir prašė pavesti atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, tačiau jo skundas buvo atmestas (Generalinio prokuroro 2010 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 6.23.-1) ir 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. P-5 jam paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl skundžiamo įsakymo panaikinimo grindė šiais argumentais:

1. TP išvadoje nurodoma, kad prokuroras V. P. netinkamai išaiškino proceso dalyviams ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu patvirtinto 2009 m. birželio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarką, klaidingai nurodęs, kad minimas nutarimas gali būti apskųstas aukštesniajam prokurorui per 14 dienų nuo nutarimo gavimo dienos, dėl to nukentėjusiosios atstovas J. V. praleido nutarimo apskundimo terminus. Pareiškėjas teigė nesutinkantis, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 214 straipsnio 4 dalies nuostatas, pažymėdamas, kad BPK 214 straipsnyje nėra imperatyviai įtvirtinta, kuris proceso subjektas (prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas) privalo atlikti BPK 214 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus veiksmus. Pareiškėjo manymu, būtent ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris priėmė galutinį procesinį sprendimą dėl tyrimo baigties, t. y. patvirtino nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tenka pareiga informuoti proceso dalyvius apie priimtą sprendimą ir išaiškinti tokio sprendimo apskundimo tvarką. Atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 57-2-058-09 prokuratūrai buvo grąžinta 2009 m. liepos 7 d., t. y kai jau buvo suėjęs įstatymo numatytas apskundimo terminas (BPK 440 str. 2 d.), ir joje nėra duomenų apie tai, kad būtų pranešta apie priimtą sprendimą įtariamajai, nukentėjusiajai ir jos atstovui. Taip pat pažymėjo, kad tai, jog nukentėjusiosios J. M. atstovas J. V., turėdamas teisinį išsilavinimą ir didelę teisinio darbo patirtį, 2009 m. liepos 24 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (toliau – ir Generalinė prokuratūra), rodo, kad jam buvo žinoma apie BPK 440 straipsnio 2 dalyje numatytą apskundimo teisę, tačiau šia teise jis nepasinaudojo. Todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nukentėjusios atstovas buvo suklaidintas 2009 m. liepos 9 d. pranešimuose Nr. 9-5034 ir Nr. 9-5035 nurodytos apskundimo tvarkos.

Žemesnės instancijos teismas

2. Dėl TP išvados dalyje nurodyto pažeidimo, kad ikiteisminio tyrimo byloje neabejotinai buvo duomenų apie nukentėjusiosios atstovo išreikštą norą pareikšti civilinį ieškinį, todėl prokuroras V. P. privalėjo imtis priemonių, kad toks reikalavimas būtų išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, atitinkantis BPK 110 straipsnio nuostatas, pareiškėjas teigė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. jo priimtame nutarime atsisakyti atlikti prašomus veiksmus yra teisingai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nei nukentėjusioji, nei jos atstovas nėra pateikę civilinio ieškinio, atitinkančio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio reikalavimus. 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartyje nurodyta, jog 2009 m. birželio 1 d. (pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tuo metu jis buvo kasmetinėse atostogose) nukentėjusiosios J. M. įgaliotas atstovas J. V. pranešė teismui, jog nesutinka su prokuroro V. J. sprendimu dėl proceso baudžiamojoje byloje Nr. 57-2-131-07 užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu bei pareiškė civilinį ieškinį. Ikiteisminio tyrimo teisėja priimtą nutartį persiuntė prokuratūrai nepridėdama jokios skundo medžiagos. J. V., teikdamas civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo teisėjui, nesilaikė BPK 110 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. pateikė civilinį ieškinį netinkamam proceso subjektui. Be to, J. V. nepateikė civilinio ieškinio nuo 2009 m. birželio 17 d. iki 2009 m. rugpjūčio 12 d., t. y. nutarimo atsisakyti atlikti prašomus veiksmus priėmimo dienos, ir nė karto neprašė pripažinti civiliniu ieškovu. Teigė, kad tyrimo metu buvo imtasi visų BPK nustatytų priemonių, o būtent: J. M. buvo pripažinta nukentėjusiąja ir jai pasirašytinai išaiškinta apie teisę bet kuriuo metu pateikti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo.

3. TP išvadoje nurodoma, kad prokuroras V. P., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-131-07 ir jam vadovaudamas, būdamas nesusipažinęs su ikiteisminio tyrimo kontrolės byloje esančia medžiaga (nukentėjusiosios atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymu), 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarime klaidingai konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie tokio prašymo gavimą. Pareiškėjas nesutiko su minėtais TP išvados teiginiais, paaiškindamas, kad priimdamas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą atsisakyti atlikti prašomus veiksmus jis susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 57-2-131-07 bei kontrolės byla, tačiau jose nebuvo nukentėjusiosios atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. rašyto prašymo. Vėliau buvo nustatyta, kad minėtas prašymas, reg. Nr. 2-193/2009, buvo gautas Vilniaus r. apylinkės prokuratūroje 2009 m. gegužės 21 d. (pareiškėjo kasmetinių atostogų metu), ir Vilniaus rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės sprendimu (rezoliucija) jį pavesta išspręsti Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojui, kuris 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu (rezoliucija) pavedė išspręsti gautą prašymą prokurorui V. J., o minimas prokuroras, pažeisdamas BPK 181 straipsnio nuostatas, nepriėmė dėl šio prašymo jokio sprendimo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kontrolės byla Nr. 57-2-131-09, kurioje buvo įdėtas minimas prašymas, po pareiškėjo kasmetinių atostogų (t. y. 2009 m. birželio 2 d.) jam nebuvo perduota.

4. TP išvadoje nurodoma, kad prokuroras V. P., organizuodamas ir vadovaudamas ikiteisminiams tyrimams Nr. 57-2-131-09 ir Nr. 57-2-058-09, nesiėmė priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpiausią laiką, dėl to ikiteisminis tyrimas užsitęsė, atliekamas nepakankamai efektyviai, neplaningai, o tai sąlygoja nukentėjusiosios bei jos įgalioto atstovo daugybinius skundus. TP išvadoje pateikiamas pavyzdys, kad 2009 m. liepos 7 d. pranešime apie ikiteisminio tyrimo eigą Vilniaus rajono policijos komisariato tyrėja Ž. Ž. pranešė prokurorui V. P. apie tai, kad byloje reikia atlikti būtinus procesinius veiksmus, o prokuroras nustatė jai kito pranešimo terminą iki 2009 m. rugpjūčio 3 d. Be to, TP išvadoje konstatuojama, kad bylose nėra duomenų apie sudarytus tyrimo veiksmų planus. Pareiškėjas nesutiko su paminėtu pažeidimu, atkreipdamas dėmesį į tai, kad komisija nekonkretizavo pagal kiekvieną ikiteisminį tyrimą kokių priemonių buvo būtina imtis, tačiau jų nebuvo imtasi, o tik nurodė bendro pobūdžio formuluotes. Komisija nepagrįstai konstatavo, kad užsitęsė ikiteisminis tyrimas Nr. 57-2-058-09, nes jis buvo pradėtas 2009 m. gegužės 8 d., o procesinis sprendimas dėl tyrimo baigties priimtas 2009 m. birželio 29 d. Komisija, teigdamas, kad tyrimas atliekamas neefektyviai, nenurodė kokių veiksmų trūksta, kokios aplinkybės nenustatytos, neįvardijo galimų priežasčių ir teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio su daromomis išvadomis. Pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis teiginys, kad tyrimų atlikimas sąlygojo nukentėjusiosios bei jos įgalioto atstovo daugybinius skundus. Paaiškino, kad per visą minimų ikiteisminių tyrimų kontrolės laikotarpį, t. y. kai juos kontroliavo pareiškėjas, nukentėjusiosios atstovas J. V. pateikė tik prašymus susipažinti su tyrimo medžiaga, iš kurių visi buvo patenkinti, išskyrus vieną, kuris buvo atmestas. Pažymėjo, kad TP išvadoje pasirinktas neigiamu pavyzdžiu atvejis kai Vilniaus rajono policijos komisariato tyrėjai Ž. Ž. 2009 m. liepos 7 d. pranešimu pranešus apie ikiteisminio tyrimo eigą, pateiktas neįvertinus visų aplinkybių, nustatytų tarnybinio patikrinimo metu.

5. TP išvadoje nurodoma, kad prokuroras V. P., kaip prokuroras, vadovaujantis ikiteisminiam tyrimui, žinodamas apie apygardos vyriausiojo prokuroro reikalavimą pateikti duomenis apie tokios kategorijos bylas, privalėjo šiuos duomenis pateikti ir ruošdamas atsakymo projektą įsitikinti, jog šie duomenys yra įtraukti į pateikiamą informaciją. Komisija padarė išvadą, kad nepateikdamas duomenų aukštesnės pakopos prokuratūrai, V. P. galimai siekė nuslėpti netinkamus ikiteisminio tyrimo organizavimo faktus ir nepateisinamai ilgai trunkantį ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas nesutiko su minėtais teiginiais, pažymėdamas, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2008 m. gruodžio 5 d. nurodymas Nr. 5.2-194 „Dėl duomenų apie 2008 m. ikiteisminio tyrimo praktiką tiriant nusikalstamas veikas, kuriomis pasireiškia korupcija“ (toliau – ir Nurodymas Nr. 5.2-194) adresuotas Vilniaus apygardos prokuratūros skyrių vyriausiems prokurorams, miestų (rajonų) apylinkių vyriausiems prokurorams. Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė 2008 m. gruodžio 8 d. gautą Nurodymą Nr. 5.2-194 savo rezoliucija nukreipė dviems adresatams: Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro padėjėjui A. V. (pirmasis adresatas) ir V. P. (antrasis adresatas). Kadangi šioje rezoliucijoje tikslesnis pavedimas nebuvo suformuluotas, darbus pasiskirstė taip: A. V. surinko statistinius duomenis, užpildė prie Nurodymo Nr. 5.2-194 pridedamas lenteles, atliko reikalaujamų tyrimų statistinius skaičiavimus. Pareiškėjas teigė nurodęs vidutines tyrimo trukmes 2008 m. tirtose ir nutrauktose šios kategorijos bylose, nusikaltimų tendencijas, jas sąlygojančius veiksnius, pareigūnų darbo trūkumus ir tyrimo problematiką. Pagal Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės įsakymą A. V. turi pildyti ikiteisminių tyrimų, kurie pradėti šioje prokuratūroje (tarp jų ir Nr.57-2-131-07) registracijos žurnalus ir yra atsakingas už šį darbą. Pareiškėjas paaiškino, jog surašęs savo darbo dalį, rašto Nr.9-0031 projektą pateikė Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei, kuri buvo tiesiogiai įpareigota vykdyti Nurodymą Nr. 5.2-194.

6. Generalinis prokuroras 2010 m. sausio 7 d. įsakyme Nr.P-5 dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo nurodė papildomus teisės aktų pažeidimus (Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus bei sukonkretino Veiklos rekomendacijų 5.1, 5.2 punktų reikalavimus), kurių pirminiame pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo visiškai nebuvo. 2009 m. gruodžio 9 d. pareiškėjui įteiktame pirminiame pranešime Nr. 6.15-572 dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo nurodytų galimų tarnybinių nusižengimų. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu atliekant tarnybinį patikrinimą buvo suvaržyta pareiškėjo teisė į gynybą ir pažeistas Tarnybinio patikrinimo nuostatų 17.1 punktas, kuris apibrėžia konkretų patikrinimo objektą ir ribas.

7. Tarnybinio patikrino metu nebuvo nustatyti būtini tarnybinio pažeidimo sudėties elementai (priešingas teisei veikimas ar neveikimas; kaltė ; neigiamos pasekmės; priežastinis ryšys tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų pasekmių), dėl to skundžiamas 2010 m. sausio 7 d. įsakymas Nr.P-5 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 74-83) ir atsakovo atstovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl pareiškėjo skundo argumentų paaiškino, kad:

Pareiškėjo samprotavimai dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigos informuoti proceso dalyvius apie priimtą sprendimą dėl tyrimo baigties neatitinka BPK 170 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 170 straipsnio 5 dalies, 214 straipsnio 3, 4 dalių, 439 straipsnio ir 440 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, jog iš BPK 214 straipsnio ir kitų normų analizės, atsižvelgus į tai, jog tyrimas nutraukiamas prokuroro nutarimu, kurį ikiteisminio tyrimo teisėjas tik patvirtina arba nepatvirtina, darytina išvada, kad apie tokį savo priimtą nutarimą proceso dalyvius turi informuoti jį priėmęs asmuo, t. y. prokuroras. Be to, BPK 217 straipsnis nereglamentuoja nutraukto ikiteisminio tyrimo apskundimo tvarkos, tuo labiau nenurodo pareiškėjo pranešimuose proceso dalyviams minimo 14 dienų apskundimo termino.Pareiškėjo paaiškinimas, kad ikiteisminio tyrimo metu nei nukentėjusioji, nei jos atstovas nebuvo pateikę civilinio ieškinio, prieštarauja byloje esantiems duomenims ir neatitinka BPK 110 straipsnio nuostatų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėjas, priimdamas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą atsisakyti atlikti nukentėjusiosios įgalioto atstovo J. V. prašomus veiksmus, iš 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties žinojo, kad J. V. 2009 m. birželio 1 d. išreiškė norą gauti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą ir pareiškė teismui civilinį ieškinį. Todėl V. P., kaip ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras, turėjo imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinta BPK 109 straipsnyje numatyta nukentėjusiosios teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese. Pareiškėjo teiginys, kad jis neva nežinojo ir nematė nukentėjusiosios atstovo 2009 m. gegužės 21 d. prašymo, prieštarauja bylos duomenims ir neatitinka objektyvių aplinkybių, kadangi pats pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarime atsisakyti atlikti prašomus veiksmus mini nukentėjusiosios atstovo prašymą, be to, savo skunde Generalinei prokuratūrai jis nurodė, kad jam buvo žinoma apie J. V. prašymo gavimą.Pareiškėjas, būdamas asmeniškai atsakingas už ikiteisminio tyrimo rezultatus, privalėjo taip atlikti savo profesines funkcijas, kad būtų užtikrintas savalaikis visų reikalingų proceso veiksmų atlikimas ir reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymas. Tačiau iš baudžiamosios bylos Nr. 57-2-131-07 medžiagos matyti, kad tyrimas palyginti nesudėtingoje nedidelės apimties byloje vyksta jau daugiau kaip 2 metus. Dėl ilgo ikiteisminio tyrimo atlikimo suėjo įtariamųjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras nesiėmė priemonių, kad asmenys, kurių atžvilgiu buvo BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, nebūtų bereikalingai persekiojami ir kad jų atžvilgiu nedelsiant būtų priimti sprendimai dėl tyrimo nutraukimo.Pareiškėjo teiginys, kad jis nebuvo atsakingas už ataskaitų pateikimą Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui ir ataskaitose pateiktų duomenų teisingumą, neatitinka tikrovės, kadangi Vilniaus r. apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė duomenų surinkimą ir pateikimą pavedė savo padėjėjui A. V. ir prokurorui V. P.. Todėl ruošdamas jam pavestą užduotį (atsakymo projektą) ir būdamas susipažinęs su Nurodymu Nr. 5.2-194 dėl informacijos pateikimo bei asmeniškai atsakingas už pateiktų duomenų tikrumą, pareiškėjas privalėjo įsitikinti, kad tokie duomenys yra įtraukti į pateikiamą informaciją. Nepateikęs informacijos, pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 57-2-131-07, kuri nebuvo nurodyta minėtoje lentelėje, organizavo būtent prokuroras V. P..Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiamu 2010 m. sausio 7 d. įsakymu buvo išplėstos tarnybinio patikrinimo ribos, nes paminėtu įsakymu pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda tik už pažeidimus, išdėstytus 2009 m. gruodžio 9 d. jam įteiktame pranešime Nr. 6.15-572 ir TP išvadoje. 2010 m. sausio 7 d. įsakyme nurodytas platesnis prokuroro V. P. veiksmų juridinis vertinimas nekeičia TP išvados esmės. Pareiškėjas buvo supažindintas su išsamia TP išvada ir jam nebuvo suvaržyta galimybė tinkamai realizuoti savo teisių tarnybinio patikrinimo metu ar skundžiant TP išvadą Generaliniam prokurorui.

Paminėtus argumentus atsakovas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo, pagal kurią „ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas“ (LVAT 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138); „<...> skundžiamo įsakymo panaikinimas vien tik dėl formalių pažeidimų neatitiktų tarnybinių nuobaudų taikymo tikslo, nes leistų išvengti atsakomybės už padarytus nusižengimus vien tik dėl smulkių procedūrinių pažeidimų, neturėjusių jokios arba esminės reikšmės taikant atitinkamą tarnybinę nuobaudą“ (administracinė byla Nr. A6-1129/2006).

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 196-202) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, nustatė, kad 2009 m. lapkričio 25 d. Generalinėje prokuratūroje buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro raštas, kuriuo prašoma pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galimai Vilniaus r. apylinkės prokuratūros prokurorų V. P. ir V. J. padarytų įstatymo pažeidimų bei tarnybinių nusižengimų, organizuojant ikiteisminį tyrimą baudžiamosiose bylose Nr. 57-2-131-07 ir Nr. 57-2-058-09 (I t., b. l. 123-126). Šio rašto Generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. I-166 buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija), kuriai pavesta ištirti galimus tarnybinius nusižengimus. 2009 m. gruodžio 9 d. V. P. ir V. J. įteikti pranešimai apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, 2009 m. gruodžio 23 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada (I t., b. l. 99-109), kurioje Komisija konstatavo, jog prokuroras V. P., organizuodamas ikiteisminius tyrimus Nr. 57-2-131-07 ir Nr. 57-2-058-09 ir jiems vadovaudamas, aplaidžiai atliko jam pavestas tarnybines pareigas, neužtikrino, kad būtų imtasi visų įstatymo numatytų priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą, neužtikrino proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų, neužtikrino baudžiamojo proceso kodekso normų laikymosi atliekant ikiteisminį tyrimą, todėl komisija pasiūlė prokurorui V. P. už tarnybinės drausmės pažeidimus taikyti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Generalinio prokuroro 2010 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. P-5 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba už BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio, 110 straipsnio, 176 straipsnio, 214 straipsnio 4 dalies, Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (2008 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. I-86 redakcija) patvirtintų rekomendacijų „Dėl prokurorų veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 5.1, 5.2 punktų reikalavimų pažeidimus (I t., b. l. 86).

Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. I-9 patvirtinti „Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatai“. Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje numatyta, kad tarnybinės nuobaudos prokurorui gali būti skiriamos už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius. Tarnybinio patikrinimo nuostatų 6 punktas nustato, kad parenkant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Prokuratūros įstatymo 41 straipsnyje įtvirtinta tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorui tvarka, kurioje numatyta, jog prokurorui tarnybinė nuobauda skiriama: Generalinio prokuroro įsakymu šio Įstatymo ir Generalinio prokuroro nustatyta tvarka (41 str. 1 d.); ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo tarnybinio patikrinimo išvados dėl prokuroro padaryto įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio pateikimo generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui) dienos (41 str. 2 d.); tarnybinis patikrinimas atliekamas, kai prokuroro veika turi įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio požymių arba remiantis Generalinės prokuratūros ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybiniu pranešimu (41 str. 3 d.); tarnybinis patikrinimas pradedamas nedelsiant, kai gaunama generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) rezoliucija pradėti tarnybinį patikrinimą, ir atliekamas ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka (41 str. 4 d.); prokuroras tarnybinio patikrinimo metu turi pateikti rašytinį paaiškinimą. Tarnybinė nuobauda gali būti skiriama, nors prokuroras nepateikia rašytinio paaiškinimo arba atsisako jį pateikti (41 str. 5 d.); prokurorui, kuris padarė proceso įstatymų normų pažeidimą atlikdamas savo funkcijas (tai yra: priėmė neteisėtą sprendimą, atliko neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, per įstatymų nustatytą terminą nepriėmė būtino sprendimo ar neatliko būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo), tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai (41 str. 7 d.). Detali ir išsami tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarka numatyta ir Tarnybinio patikrinimo nuostatuose.

Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, jog tiriant V. P. galimai padarytą tarnybinį nusižengimą bei skiriant jam tarnybinę nuobaudą buvo laikomasi Prokuratūros įstatyme 40, 41 straipsniuose ir Tarnybinio patikrinimo nuostatuose nustatytos tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos, procedūrinių pažeidimų teismas nenustatė.

Teismas atskirai išnagrinėjo kiekvieną TP išvadoje nustatytą pareiškėjo padarytą teisės aktų pažeidimą, jam atliekant tarnybines pareigas, o būtent:

1. Dėl TP išvados dalies, kurioje konstatuota, jog prokuroras V. P. netinkamai išaiškino proceso dalyviams ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu patvirtinto 2009 m. birželio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarką ir dėl to nukentėjusiosios atstovas J. V. praleido nutarimo apskundimo terminus.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas, organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-058-09 ir jam vadovaudamas, remdamasis BPK 212 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 214 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (II t., b. l. 99-105). 2009 m. birželio 30 d. šis nutarimas kartu su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo perduotas ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris 2009 m. liepos 1 d. patvirtino nutarimą ir 2009 m. liepos 7 d. grąžino ikiteisminio tyrimo medžiagą. V. P. tiek 2009 m. birželio 29 d. nutarime, tiek 2009 m. liepos 9 d. pranešimuose Nr. 9-5034 ir Nr. 9-5035 dėl ikiteisminio tyrimo nutrimimo nurodė, jog minėtas nutarimas gali būti apskųstas aukštesniajam prokurorui per 14 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos (II t., b. l. 99-105, 106, 107). Nukentėjusiosios atstovas J. V. 2009 m. liepos 24 d. suėjus įstatymo nustatytam terminui minėtą nutarimą apskundė Generalinei prokuratūrai (I t., b. l. 65).

BPK 214 straipsnyje nustatyta, jog BPK 212 str. 3-9 punktuose numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. To paties straipsnio 4 dalis numato, jog šio straipsnio 2 dalyje numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiamas šio kodekso X dalyje nustatyta tvarka. BPK X dalies 440 straipsnio 2 dalis imperatyviai numato, jog skundas dėl apylinkės teismo nutarties paduodamas apygardos teismui per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Atsižvelgdamas į šias BPK nuostatas, teismas priėjo prie išvados, jog V. P., nurodydamas, kad nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui per 14 dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo dienos, pažeidė imperatyvias teisės normas, konkrečiai nustatančias nutarimo apskundimo tvarką ir terminą, tuo užkirsdamas kelią proceso dalyviams tinkamai pasinaudoti jų procesinėmis teisėmis. Teismas pareiškėjo teiginį, kad ne jis, o būtent ikiteisminio tyrimo teisėjas privalėjo nurodyti teisingą nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarką, vertino kaip pareiškėjo siekimą išvengti atsakomybės, pažymėdamas, kad prokuroras yra proceso dalyvis, priimantis nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, o ikiteisminio tyrimo teisėjas tik patvirtina arba atsisako patvirtinti tokį procesinį sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Dėl TP išvados dalies, kurioje konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-2-131-07 neabejotinai buvo duomenų apie nukentėjusiosios atstovo J. V. aiškiai išreikštą norą pareikšti civilinį ieškinį, todėl ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras V. P. turėjo imtis priemonių, kad toks reikalavimas būtų išnagrinėtas ir priimtas sprendimas, atitinkantis BPK 110 straipsnio nuostatas.

Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu dėl atsisakymo atlikti prašomus veiksmus atsisakė pripažinti nukentėjusiąją civiliniu ieškovu, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nei nukentėjusioji, nei jos atstovas nėra pateikęs civilinio ieškinio, atitinkančio CPK 135 straipsnio reikalavimus (II t., b. l. 90-91). Nukentėjusiosios atstovas J. V. prašymą dėl pripažinimo civiliniu ieškovu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui V. P. pateikė dar 2009 m. liepos 28 d. (II t., b. l. 86). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartyje nurodyta, jog nukentėjusiosios atstovas J. V. pareiškė civilinį ieškinį, tačiau toks jo prašymas nepatenkintas, kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjui nesuteikta teisė pačiam pripažinti asmenį civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo metu (II t., b. l. 71).

Atsižvelgęs į BPK 109 straipsnio, 110 straipsnio nuostatas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad civilinio ieškinio pareiškimo klausimą ikiteisminiame tyrime privalėjo išspręsti būtent ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ir jį kontroliuojantis prokuroras, kadangi pagal BPK 173 straipsnį ikiteisminio tyrimo teisėjui nesuteikta teisė ikiteisminio tyrimo metu pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Todėl V. P., kaip ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras, turėjo imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinta nukentėjusiosios teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese.

3. Dėl TP išvados dalies, kurioje nustatyta, jog prokuroras V. P., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-131-07 ir jam vadovaudamas, būdamas nesusipažinęs su ikiteisminio tyrimo kontrolės byloje esančia medžiaga (nukentėjusiosios atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymu), 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarime klaidingai konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie tokio prašymo gavimą.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad nukentėjusiosios atstovo J. V. prašymas Vilniaus r. apylinkės prokuratūroje buvo gautas 2009 m. gegužės 21 d. (reg. Nr. 2-193/2009) ir įdėtas į ikiteisminio tyrimo kontrolės bylą (II t., b. l. 89). Tuo metu prokuroras V. P. buvo kasmetinėse atostogose, prašymo išsprendimo klausimas buvo perduotas nagrinėti prokurorui V. J. Prokuroras V. P. 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarime atsisakyti atlikti prašomus veiksmus nurodė, jog tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie pareiškėjos atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymą bei apie šio prašymo išnagrinėjimo rezultatus (II t., b. l. 90-91).

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikia klaidingus duomenis apie tai, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo nukentėjusiosios atstovo prašymo, kadangi Generalinėje prokuratūroje gautame jo paties skunde dėl TP išvados V. P. nurodė, kad apie J. V. prašymo gavimą jis žinojo, tačiau pažymėjo, kad šis prašymas buvo gautas jo kasmetinių atostogų metu ir pavestas nagrinėti prokurorui V. J., todėl tas prašymas yra būtent šio prokuroro žinioje ir dar neišnagrinėtas (I t., b. l. 24-27). Teismas taip pat rėmėsi liudytojo V. J. parodymais, jog minimas prašymas buvo įdėtas į ikiteisminio tyrimo kontrolės bylą, kuri buvo perduota V. P. jam grįžus po kasmetinių atostogų į darbą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kaip organizuojantis ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujantis prokuroras, privalėjo būti išsamiai susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir šio tyrimo kontrolės byla bei išnagrinėti pareikštus proceso dalyvių prašymus. Teismas nusprendė, kad to neatlikdamas V. P. pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį ir Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, todėl atsakovas pagrįstai nustatė šį pareiškėjo padarytą pažeidimą.

4. Dėl TP išvadoje nurodyto pažeidimo, jog organizuodamas ikiteisminius tyrimus Nr. 57-2-131-07 ir Nr. 57-2-058-09 ir jiems vadovaudamas, prokuroras V. P. nesiėmė priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpiausią laiką, todėl ikiteisminis tyrimas užsitęsė ir buvo vilkinamas, tyrimas buvo atliekamas nepakankamai efektyviai, neplaningai, teismas nusprendė, kad šis pažeidimas nenustatytas. Teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo skirtas pakankamas dėmesys pareiškėjo kaltei įrodyti. TP išvadoje nenurodoma kokius procesinius veiksmus V. P. turėjo atlikti, kokios aplinkybės nenustatytos, kokių priemonių nesiimta, nenurodomas priežastinis ryšys su daromomis išvadomis. Pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo vertinami pareiškėjo atlikti procesiniai veiksmai dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose, tačiau visiškai nebuvo tirta, kiek tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kontroliavo ikiteisminių tyrimų, kokias dar funkcijas jis atliko. Kompleksiškai neįvertinus pareiškėjo darbo krūvio tikrinamuoju laikotarpiu visose jo žinioje buvusiose baudžiamosiose bylose bei kitų tikrinamuoju laikotarpiu susiklosčiusių aplinkybių, negalima konstatuoti, kad pareiškėjas vilkino ikiteisminį tyrimą.

5. Dėl TP išvadoje nurodyto pažeidimo, jog pareiškėjas nesilaikė Nurodymo Nr. 5.2-1942 ir pažeisdamas šio nurodymo reikalavimą, nepateikė apygardos prokuratūrai duomenų apie baudžiamąją bylą Nr. 57-2-131-07.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, kad Vilniaus r. apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė T. Plotnikova, gavusi Nurodymą Nr. 5.2-1942, duomenų surinkimą ir pateikimą pavedė padėjėjui A. V. ir prokurorui V. P.. Ataskaitą, taip pat Lentelę Nr. 2 „Duomenys apie Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2008 metų ikiteisminius tyrimus dėl veikų, numatytų BK 225-229 straipsniuose“ užpildė bei pasirašė V. P. (II t., b. l. 135-147). Vyriausioji prokurorė, gavusi parengtą ataskaitą, pateikė ją apygardos prokuratūrai, tačiau minėtoje ataskaitoje nebuvo duomenų apie prokuroro V. P. kontroliuojamą ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-131-07.

Teismas nusprendė, kad pareiškėjui pagrįstai konstatuotas Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas, kadangi jis, būdamas įpareigotas pateikti prašomus duomenis vyriausiajai prokurorei, privalėjo į ataskaitą įrašyti teisingus duomenis. Nors tiesiogiai jis neteikė ataskaitos apygardos prokuratūrai, tačiau jis rengė minimą ataskaitą ir buvo atsakingas už pateiktų duomenų tikrumą, juolab, kad ikiteisminį tyrimą, apie kurį nepateikė duomenų, jis pats kontroliavo ir jam vadovavo.

Teismas konstatavo, kad, parenkant tarnybinę nuobaudą pareiškėjui, buvo tinkamai atsižvelgta į Tarnybinio patikrinimo nuostatų 6 punkto reikalavimus, į tai, kad pareiškėjas galiojančių tarnybinių ar drausminių nuobaudų neturėjo, tarnybos metu skatintas, tarnybos vadovų teigiamai charakterizuojamas, todėl jam pagrįstai paskirta švelniausia iš numatytų Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje tarnybinė nuobauda (pastaba).

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad skundžiamo 2010 m. sausio 7 d. įsakymo naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas V. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (III t., b. l. 1-8) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neištyrė ir nepasisakė dėl visų jo argumentų, neištyrė 2010 m. vasario 10 d. Generalinio prokuroro nurodymo Nr. 17.2- 2535 dėl Baudžiamojo proceso kodekso 214 ir 217 straipsnių taikymo, neteisingai aiškino BPK normų, reguliuojančių prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetenciją, turinį ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas nesirėmė jokiomis teisės normomis, tiesiog konstatavo, kad būtent pareiškėjas yra proceso dalyvis, priimantis nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, o ikiteisminio tyrimo teisėjas tik patvirtina arba atsisako patvirtinti tokį procesinį sprendimą. Tokiu savo teiginiu teismas nepagrįstai sumenkino ikiteisminio tyrimo teisėjo vaidmenį baudžiamajame procese. Apeliantas pažymėjo, kad remiantis BPK 214 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, jog ikiteisminis tyrimas baigiasi (nutraukiamas) būtent ikiteisminio tyrimo teisėjo (o ne prokuroro) sprendimu. Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas nutraukti (patvirtinti) prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, įformintas užrašant rezoliuciją ant nutarimo arba priimant nutartį, visais atvejais yra procesinis sprendimas, kuris skundžiamas BPK nustatyta tvarka.

Atkreipė dėmesį į tai, kad BPK 214 straipsnyje (Ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka) nėra imperatyviai įtvirtinta, kuris proceso subjektas – prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas – privalo atlikti BPK 214 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus veiksmus. Apelianto nuomone, pareiga informuoti proceso dalyvius apie priimtą galutinį procesinį sprendimą dėl tyrimo baigties tenka tokį sprendimą priėmusiam subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Pažymėjo, kad 2009 m. liepos 24 d. J. V. pateikė skundą Generalinei prokuratūrai, nurodydamas, kad pareiškėjai padaryta didelė žala, taip pat atsirado naujos aplinkybės ištyrimui, tačiau aukštesnieji prokurorai nesprendė proceso dalyvio skundo BPK 217 straipsnio nustatyta tvarka (Nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo tvarka), o tik persiuntinėjo nurodytą skundą žemesnės pakopos prokuratūroms. Vėliau Generalinis prokuroras 2010 m. vasario 10 d. raštu Nr. 17.2-2535 pripažino, kad nagrinėjant proceso dalyvių prašymus kiekvienu atveju turi būti įvertinama, kokia tvarka (BPK 214 ar 217 straipsnio) būtina nagrinėti prašymą. Apelianto manymu, paminėtas raštas rodo, kad būtent Generalinės prokuratūros, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai ir Vilniaus r. apylinkės vyriausiasis prokuroras užkirto kelią proceso dalyviams tinkamai pasinaudoti jų procesinėmis teisėmis, kadangi J. V. savo skunde aiškiai nurodė, kad atsirado naujos aplinkybės ištyrimui, vadinasi, skundas privalėjo būti nagrinėjamas pagal BPK 217 straipsnį.

Be to, pažymėjo, kad Vilniaus rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gavęs persiųstą J. V. skundą ir neįvertinęs aplinkybės, jog praleistas skundo padavimo terminas, persiuntė jį nagrinėjimui į Vilniaus apygardos teismą, o ne į Vilniaus rajono apylinkės teismą, ir tokiu būdu dar labiau užvilkino proceso bei skundo nagrinėjimą, kadangi skundas buvo grąžintas, nes neišspręstas termino atnaujinimo klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neištyrė ir nepasisakė dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. kovo 9 d. nutarties ir dėl to priėmė nepagristą sprendimą. Teismas nenurodė, kokias konkrečias teisės normas pažeidė pareiškėjas nesiimdamas veiksmų, kad būtų įgyvendinta nukentėjusiosios teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese, numatyta BPK 109 straipsnyje, taip pat kokios teisės normos įpareigoja prokurorą imtis konkrečių veiksmų, siekiant surasti proceso dalyvių civilinius ieškinius, pateiktus nesilaikant atitinkamiems dokumentams baudžiamajame procese keliamų pateikimo reikalavimų.

Paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. kovo 9 d. nutartį (įsiteisėjusi), priimtą išnagrinėjus J. M. įgalioto atstovo J. V. skundą dėl Vilniaus r. apylinkės prokuratūros prokuroro D. P. 2010 m. vasario 12 d. nutarimo, kuriuo prokuroras atmetė pareiškėjos prašymą peradresuoti prokurorui prie skundo pridėtą civilinį ieškinį ir kopijas, įpareigoti jį užtikrinti J. M. atžvilgiu civilinį ieškinį ir pripažinti ją civiline ieškove. Nurodytoje nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėja, atsižvelgusi į ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis, konstatavo, kad prokuroras pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dalyje dėl pareiškėjos pripažinimo civiline ieškove, nes skundo nagrinėjimo metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo pateiktas civilinis ieškinys, atitinkantis tokiam ieškiniui keliamus turinio ir formos reikalavimus, numatytus CPK 111, 135 straipsnius ir kt. Nors pareiškėja pateikė civilinį ieškinį prie skundo teismui, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas nekompetentingas spręsti proceso dalyvių civilinių ieškinių priėmimo klausimą ir neturi teisės bei pareigos peradresuoti prokurorui prie skundo pridedamą civilinį ieškinį. Taigi pareiškėjai niekas netrukdo pateikti civilinį ieškinį baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka tam subjektui, kuris yra kompetentingas spręsti jo priėmimo klausimą.

Teismas šališkai ir atsietai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai interpretavo dokumentų turinį ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantas akcentavo, kad savo pateiktame skunde Generaliniam prokurorui jis nurodė, jog apie J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymo gavimą (t. y. apie patį šio prašymo gavimo Vilniaus r. apylinkės prokuratūroje faktą) jam buvo žinoma, tačiau kadangi prašymas buvo gautas jo kasmetinių atostogų metu ir pavestas nagrinėti prokurorui V. J., todėl tas prašymas yra būtent šio prokuroro žinioje ir dar neišnagrinėtas. Pažymėjo, kad įstatymų nustatyta tvarka neišnagrinėjus prašymo, jo negali būti nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei kontrolės byloje. Todėl 2009 m. rugpjūčio 12 d. priimdamas nutarimą atsisakyti atlikti prašomus veiksmus, pareiškėjas objektyviai neturėjo duomenų apie aptariamą prašymą, kadangi nebuvo nei prašymo, nei duomenų apie nurodomo prašymo išnagrinėjimo rezultatus.

Be to, teismas išimtinai rėmėsi tik posėdyje apklausto liudytojo V. J. parodymais, jog minėtas J. V. prašymas buvo įdėtas į ikiteisminio tyrimo kontrolės bylą, kuri buvo perduota pareiškėjui jam grįžus po kasmetinių atostogų į darbą, nors byloje yra neginčytini duomenys apie tai, kad ikiteisminio tyrimo kontrolės byla, pareiškėjui išėjus kasmetinių atostogų, perduota prokurorui V. J., ir nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ši byla būtų perduota pareiškėjui sugrįžus iš kasmetinių atostogų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, neturėdamas įgaliojimų pakeisti Vilniaus rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės T. Plotnikovos ir jos pavaduotojo V. S. sprendimų (rezoliucijų), kuriais 2009 m. gegužės 21 d. gautą J. V. prašymą (reg. Nr. 2-193/2009) buvo pavesta išspręsti prokurorui V. J., teisiškai neturėjo galimybių šio prašymo nei išnagrinėti, nei perimti jo nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis privalėjo išnagrinėti pareikštus proceso dalyvių prašymus. Be to, teismas, nurodydamas, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį ir Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, neargumentavo kaip šių normų sudėtis atsispindi pareiškėjo veiksmuose.

Teismas šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai interpretavo teisės aktus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Nurodymas Nr. 5.2-1942 adresuotas Vilniaus apygardos prokuratūros skyrių vyriausiems prokurorams, miestų (rajonų) apylinkių vyriausiems prokurorams, bet ne eiliniams prokurorams. Be to, apeliantas akcentuoja, kad jis duomenų Vilniaus apygardos prokuratūrai neteikė, kadangi jam Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras tokios užduoties nepavedė.

2008 m. gruodžio 8 d. Vilniaus r. apylinkės prokuratūroje gavus minėtą Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro nurodymą, vyriausioji prokurorė T. Plotnikova savo sprendimu (rezoliucija) užrašė ant gauto rašto du vykdytojus: A. V. ir V. P., tačiau nenurodė, kas iš nurodytų vykdytojų kokią rašto dalį privalo vykdyti ir kokius veiksmus atlikti. Apeliantas teigia atlikęs tokią darbo dalį – nurodęs vidutines tyrimo trukmes 2008 metais tirtose bei nutrauktose šios kategorijos bylose, nusikaltimų tendencijas, jas sąlygojančius veiksnius, pareigūnų darbo trūkumus ir tyrimo problematiką. Surašęs savo darbo dalį, t. y. rašto Nr. 9-0031 projektą, ir žinodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-215 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Kompetencijos nuostatai) 42.2. punktą apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) užtikrina apylinkės prokuratūros prokurorų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, tolygų darbo krūvio paskirstymą ir vykdo jo kontrolę, pateikė minėto rašto projektą Vilniaus r. apylinkės vyriausiajai prokurorei T.Plotnikovai, kuri buvo tiesiogiai įpareigota vykdyti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro nurodymą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, ką pažeidė pareiškėjas: Nurodymą Nr. 5.2-1942 ar Vilniaus r. apylinkės vyriausiosios prokurorės nurodymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neištyrė ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad skundžiamame 2010 m. sausio 7 d. įsakyme nurodomi papildomi teisės aktų pažeidimai, kurių pirminiame pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo nebuvo, taip pat dėl to, kad pranešime nebuvo nurodyti konkretūs Veiklos rekomendacijų punktai, tuo buvo pažeistos Tarnybinio patikrinimo nuostatų (2009 m. gruodžio 4 d. įsakymo redakcija) 17.1 punktas, apibrėžiantis konkretų patikrinimo objektą ir ribas.Teismas nenustatė ir netyrė Tarnybinio patikrinimo nuostatų (2009 m. gruodžio 4 d. įsakymo redakcija) 5 punkte įtvirtintų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindų, todėl, apelianto nuomone, galima daryti išvadą, kad teismas, pasisakydamas dėl konkrečių pažeidimų, nenustatė visų tarnybinio pažeidimo sudėties elementų.

Šalies argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 12-14) atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius motyvus, kuriuos buvo išdėstęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas neteisingai aiškina BPK 214 straipsnio 2 ir 3 dalių dispozicijas, interpretuodamas, kad įstatymas nenumato pareigos prokurorui informuoti proceso dalyvius apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas proceso dalyviams netinkamai išaiškino ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu patvirtinto 2009 m. birželio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarką, klaidingai nurodydamas, kad šis nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniam prokurorui per 14 dienų nuo nuorašo gavimo dienos, tuo pažeisdamas imperatyvias teisės normas, nustatančias nutarimo apskundimo tvarką ir terminą bei užkirsdamas kelią proceso dalyviams tinkamai pasinaudoti jų procesinėmis teisėmis. Teismas teisingai nurodė, kad civilinio ieškinio pareiškimo klausimą ikiteisminiame tyrime privalėjo išspręsti būtent ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ir jį kontroliuojantis prokuroras, kadangi pagal BPK 173 straipsnį ikiteisminio tyrimo teisėjui nesuteikta teisė ikiteisminio tyrimo metu pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Todėl pareiškėjas, kaip ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras, turėjo imtis veiksmų, kad būtų įgyvendinta nukentėjusiosios teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese, numatyta BPK 109 straipsnyje.Teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas pateikia klaidingus duomenis apie tai, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo nukentėjusiosios atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymo, kadangi Generalinėje prokuratūroje gautame pareiškėjo skunde dėl tarnybinio patikrinimo išvados pastarasis nurodė, kad apie J. V. prašymo gavimą jam buvo žinoma, tačiau kadangi prašymas gautas jo kasmetinių atostogų metu ir pavestas nagrinėti V. J., šis prašymas yra minėto prokuroro žinioje ir dar nėra išnagrinėtas. V. J. teismo posėdyje parodė, kad minimas prašymas buvo įdėtas į ikiteisminio tyrimo kontrolės bylą, kuri buvo perduota grįžusiam iš atostogų pareiškėjui. Be to, teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjas, kaip organizuojantis ir kontroliuojantis ikiteisminį tyrimą bei jam vadovaujantis prokuroras, privalėjo būti išsamiai susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir šio tyrimo kontrolės byla bei išnagrinėti pareikštus proceso dalyvių prašymus.Teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė T. Plotnikova duomenų surinkimą ir pateikimą pavedė savo padėjėjui ir prokurorui V. P. Akivaizdu, kad negavusi iš pareiškėjo informacijos apie jo organizuojamą tyrimą Nr. 57-2-131-07, Vilniaus rajono apylinkės vyriausioji prokurorė negalėjo jos pateikti Vilniaus apygardos prokuratūrai. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas, būdamas susipažinęs su aukštesniojo prokuroro nurodymu dėl informacijos pateikimo, rengdamas ataskaitą ir būdamas atsakingas už pateiktų duomenų tikrumą, juolab, kad jis kontroliavo ir pats vadovavo ikiteisminiam tyrimui, apie kurį nepateikė duomenų, privalėjo minėtą informaciją pateikti.Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose analizavo ir vertino tuos argumentus, kurie yra esminiai bylos nagrinėjimui, tokiu būdu apibrėždamas bylos nagrinėjimo apimtį. Atsakovo nuomone, bylos nagrinėjimo dalyko ir nagrinėjimo apimties nustatymas vadovaujantis įstatymu yra teismo diskrecijos sritis. Todėl teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo teiginių, nesusijusių su esminiais byloje nagrinėjamais klausimais ir neturinčių reikšmės bylos nagrinėjimo dalykui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2010 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. P-5, kuriuo Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui V. P. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumo ir teisėtumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šią įstatymo nuostatą.

Lietuvos Respublikos prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustato specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (Prokuratūros įstatymo 1 str.). Prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja šio įstatymo 40-43 straipsniai. Aptariamo įstatymo 40 straipsnis nustato, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriamos šioje įstatymo normoje išvardytos tarnybinės nuobaudos, tarp jų – pastaba (40 str. 1 p.). Prokuratūros įstatymo 41 straipsnis nustato pagrindines procedūras, kurių turi būti laikomasi skiriant tarnybinę nuobaudą. Privalomoji šios procedūros dalis – tarnybinis patikrinimas. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas, kai prokuroro veika turi įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio požymių (41 str. 3 d.), o pradedamas nedelsiant, kai gaunama generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) rezoliucija pradėti tarnybinį patikrinimą, ir atliekamas ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka (41 str. 4 d.). Prokurorui tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo tarnybinio patikrinimo išvados pateikimo generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui) dienos (41 str. 2 d.). Bendroji taisyklė yra ta, kad prokurorui tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio padarymo dienos nepraėjo šeši mėnesiai (41 str. 6 d.), tačiau jei prokuroras padarė proceso įstatymų normų pažeidimą atlikdamas savo funkcijas (tai yra: priėmė neteisėtą sprendimą, atliko neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, per įstatymų nustatytą terminą nepriėmė būtino sprendimo ar neatliko būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo), tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai (41 str. 7 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) pareigūno padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio pareigūnas turi teisę gintis, apimtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Kaip matyti iš skundžiamo įsakymo, jo įžanginėje dalyje nurodyta, jog įsakymas priimtas remiantis tarnybinio patikrinimo išvada. Spręsdamas ginčą dėl individualaus administracinio akto skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumo bei teisėtumo, teismas turi nustatyti, ar atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareigūnas padarė veikas, kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas atskirai išnagrinėjo ir įvertino įrodymus pagal kiekvieną TP išvadoje išskirtą tarnybinio nusižengimo epizodą, taip pat patikrino, ar skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą buvo laikytasi pagrindinių procedūrų bei taisyklių. Procedūrinių pažeidimų teismas nenustatė, tačiau nustatė, kad vienas tarnybinio nusižengimo epizodas pareiškėjui buvo kvalifikuotas nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą pagrindinių procedūrų ir taisyklių nepažeidė. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2005 m. balandžio 22 d. Nr. A14-416/2005; 2006 m. gruodžio 6 d. Nr. A6-2202/2006; 2007 m. balandžio 24 d. Nr. A11-435/2007; 2009 m. balandžio 2 d. Nr. A502-341/2009; 2010 m. birželio 28 d. Nr. A662-902/2010 ir kt.). Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad įsakyme skirti tarnybinę nuobaudą yra nurodyti papildomi teisės aktų pažeidimai, kurie nebuvo nurodyti tarnybiniame pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, negali būti vertinama kaip tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimas. Pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo yra nurodomi (išvardijami) galimai padaryti tarnybiniai pažeidimai, taigi ir jų teisinis kvalifikavimas yra pirminis (galimas). Galutinis teisinis kvalifikavimas yra pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje, jei tarnybinio patikrinimo metu surenkama medžiaga, patvirtinanti, kad pareigūnas iš tikrųjų padarė tarnybinį nusižengimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui įteiktame 2009 m. gruodžio 8 d. pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo buvo išvardyti visi pareiškėjo galimai padaryti tarnybiniai nusižengimai, dėl kurių Generalinis prokuroras, gavęs Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. 5.10-2447 pateiktą informaciją dėl galimai padarytų įstatymo bei tarnybinių nusižengimų, pavedė atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, taip pat pateiktas pirminis galimai padarytų pažeidimų kvalifikavimas, pareiškėjui pasiūlyta pateikti paaiškinimą, ir jis šia teise pasinaudojo. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas skundė Generaliniam prokurorui TP išvadą, kurioje buvo pateiktas galutinis tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tai patvirtina, kad pareiškėjo teisė žinoti kokiais tarnybiniais nusižengimais jis įtariamas ir gintis nuo šių įtarimų nebuvo pažeista.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nepagrįstai nubaustas už veikas, susijusias su ikiteisminio tyrimo organizavimu ir kontrole bylose Nr. 57-2-131-07 ir Nr. 57-2-058-09, kurios TP išvadoje įvardytos tik abstrakčiomis formuluotėmis (nesiėmimas priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo trumpiausią laiką, tyrimo užtęsimas ir vilkinimas, tyrimo nepakankamas efektyvumas, neplaningumas, nepakankama tyrėjų veiksmų teisėtumo, pagrįstumo ir atlikimo laiku kontrolė), kadangi TP išvadoje nebuvo nustatyta ir nurodyta kokius būtent veiksmus šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo atlikti, tačiau jų neatliko ar atliko pažeisdamas atitinkamus įstatymų reikalavimus. Pažymėtina, kad prokurorui (bendrąja prasme) BPK priskirtų funkcijų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti (BPK 164 str. 1 d.) bei pareigos kontroliuoti ikiteisminį tyrimą (BPK 170 str. 2 d.) atlikimo ypatumai kiekvienu atveju priklauso nuo konkretaus ikiteisminio tyrimo faktinių aplinkybių. Todėl atliekant tarnybinį patikrinimą dėl prokuroro galimai padarytų proceso įstatymo normų pažeidimų vykdant ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo funkciją, turi būti nustatyta ir TP išvadoje nurodyta kokios būtent veikos BPK nuostatų bei kitų teisės aktų kontekste to konkretaus ikiteisminio tyrimo atveju priskiriamos (kvalifikuojamos) kaip prokurorui BPK priskirtų funkcijų neatlikimas ar netinkamas atlikimas. Nagrinėjamu atveju TP išvadoje dėl ikiteisminių tyrimų Nr. 57-2-131-07 ir Nr. 57-2-058-09 tokios išvados nebuvo pateiktos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (ABTĮ 13 str.), ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad pareigūnas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr. LVAT sprendimus ir nutartis administracinėse bylose: 2010 m. lapkričio 29 d. Nr. A525-1457/2010; 2008 m. gruodžio 1 d. Nr. A146-1958/2008, Administracinių teismų praktika, Nr. 6(16), 2008 m.; 2008 m. gegužės 29 d. Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. Nr. A261-242/2008 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr. LVAT sprendimus ir nutartis administracinėse bylose: 2010 m. vasario 22 d. Nr. A556-27/2010; 2005 m. sausio 28 d. Nr. A5-60/2005; 2004 m. liepos 30 d. Nr. A4-678/2004).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad dėl TP išvadoje nurodytų veikų, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino tarnybiniais nusižengimais ir konstatavo, jog tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, teismas netinkamai ir šališkai vertino įrodymus, nepasisakė dėl kai kurių skundo argumentų, netinkamai aiškino BPK normas.

Nesutikdamas su skundžiamo įsakymo dalimi dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo už 2009 m. birželio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-058-09 apskundimo tvarkos, kurią nustato BPK, klaidingą išaiškinimą proceso dalyviams, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, neteisingai aiškino BPK normas, reglamentuojančias prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetenciją. Sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo.

Kaip matyti iš pareiškėjo (Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro) 2009 m. birželio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-058-09, šis nutarimas buvo priimtas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 4 punktu (ikiteisminio tyrimo nutraukimas, kai remiantis BK 37 straipsniu pripažįstama, kad nusikalstama veika dėl mažareikšmiškumo nėra pavojinga), 214 straipsniu (ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka) ir Baudžiamojo kodekso 37 straipsniu. Nutarimo rezoliucinėje dalyje nutarta išaiškinti įtariamajai J. B., jog šį nutarimą ji turi teisę per 14 dienų apskųsti aukštesniajam prokurorui.

Pagal BPK 214 straipsnio 2 dalies, 173 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ikiteisminis tyrimas BPK 212 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu atveju nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Apelianto priimtą 2009 m. birželio 29 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-058-09 2009 m. liepos 1 d. patvirtino Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas. 2009 m. liepos 9 d. raštais Nr. 9-5034, Nr. 9-5035 apeliantas apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą pranešė įtariamajai J. B., nukentėjusiajai J. M. ir jos atstovui J. V., paaiškindamas, kad jie turi teisę šį sprendimą apskųsti aukštesniajam prokurorui per 14 dienų nuo nutarimo gavimo dienos, taip pat pridėjo nutarimo kopiją. Šiuose raštuose nebuvo nurodyta BPK norma, kuria vadovaujantis buvo išaiškinta apskundimo tvarka.

BPK 214 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytas nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl skundo, taip pat šio straipsnio 2 dalyje numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiami šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Kadangi iš 2009 m. birželio 29 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-058-09 turinio matyti, kad jis buvo priimtas remiantis BPK 214 straipsnio 2 dalimi (BPK 212 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas atvejis, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo), vadovaujantis BPK 214 straipsnio 4 dalimi, šio nutarimo apskundimui taikytina BPK X dalyje nustatyta tvarka, t. y. BPK 440 straipsnis, kurio 2 dalis nustato, kad skundas dėl apylinkės teismo nutarties paduodamas apygardos teismui per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Iš minėtų teisės normų akivaizdu, kad apskundimo tvarką pareiškėjas išaiškino neteisingai, t. y. suklaidino proceso dalyvius.

BPK 214 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą nepatvirtinti prokuroro nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pranešama įtariamajam, jo atstovui, gynėjui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui bei jų atstovams išsiunčiant sprendimų nuorašus. Teisinis reguliavimas, pagal kurį šioje įstatymo normoje nėra nurodyta kuris baudžiamojo proceso subjektas (prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas) turi pranešti šio proceso dalyviams apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, negali būti aiškinamas taip, kaip teigia apeliantas, t. y. kad ši pareiga tenka ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šį apelianto argumentą paneigia sisteminė BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminį tyrimą, analizė.

BPK 164 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą nustatyti BPK 170 straipsnyje, tarp jų – išimtinė kompetencija priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (BPK nustatytas atvejais reikalingas ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimas) ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl jo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo (BPK 170 str. 5 d.). Ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimai apibrėžti BPK 173 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose numatytus veiksmus (prie jų priskirtinas prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 214 str. 2 d. numatytais atvejais patvirtinimas) ikiteisminio tyrimo teisėjas atlieka gavęs prokuroro prašymą. Atsisakęs įvykdyti prokuroro prašymą, ikiteisminio tyrimo teisėjas dėl to priima motyvuotą nutartį. Aptariamo straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad savo iniciatyva ikiteisminio tyrimo teisėjas jokių veiksmų neatlieka. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra viena iš baudžiamojo proceso užbaigimo formų, o nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra proceso baigiamasis dokumentas. Užbaigiant ikiteisminį tyrimą jo nutraukimu, kurį pagal išimtinę kompetenciją inicijuoja būtent prokuroras (BPK 170 str. 4 d. 2 p., 5 d. ), šis ikiteisminio tyrimo proceso subjektas (ikiteisminio tyrimo organizatorius ir vadovas) turi išspręsti visus su ikiteisminio tyrimo užbaigimu susijusius procesinius klausimus, tarp jų – pranešti apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą BPK 214 straipsnio 3 dalyje išvardytiems proceso dalyviams.

Remdamasi šiuo teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškindamas įstatymą, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas už sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarkos (BPK 214 str. 4 d.) klaidingą išaiškinimą proceso dalyviams ir jų suklaidinimą dėl apskundimo tvarkos nubaustas pagrįstai. Apelianto argumentai dėl tolesnės proceso eigos nukentėjusios atstovui pateikus skundą Generalinei prokuratūrai nėra reikšmingi ir nenagrinėtini.

Skundžiamu įsakymu pareiškėjas nubaustas už tai, kad, organizuodamas ir vadovaudamas ikiteisminiam tyrimui byloje Nr. 57-2-131-07, jis nebuvo susipažinęs su šio ikiteisminio tyrimo kontrolės byla (nukentėjusios atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymu) ir 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarime atsisakyti atlikti prašomus veiksmus klaidingai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų apie šį prašymą, nesiėmė procesinių priemonių, kad būtų išnagrinėtas pagal BPK 110 straipsnį nukentėjusiosios J. M. atstovo J. V. prašymas dėl pripažinimo civiliniu ieškovu ir priimtas sprendimas. Šios veikos TP išvadoje kvalifikuotos kaip prieštaraujančios BPK 1 straipsnio 1 daliai, Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įvirtintiems principams, ir pažeidžiantys BPK 110 straipsnio reikalavimus.

Kaip matyti iš TP išvados, tarnybinį nusižengimą tyrusi Komisija pateikė pirmiau minėtas išvadas išnagrinėjusi prokuroro V. P. 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo atsisakyti atlikti nukentėjusios atstovo J. V. prašomus veiksmus turinį, nustačiusi, kad nukentėjusiosios atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymas Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje buvo gautas ir užregistruotas 2009 m. gegužės 21 d. (reg. Nr. 2-193/2009) ir yra ikiteisminio tyrimo Nr. 57-2-131-07 kontrolės byloje. Komisija taip pat atsižvelgė į 2009 m. birželio 12 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartyje nurodytą aplinkybę, kad 2009 m. birželio 1 d. nukentėjusios J. M. atstovas pranešė teismui nesutinkantis su prokuroro sprendimu dėl proceso baudžiamojoje byloje Nr. 57-2-131-07 baigimo baudžiamuoju įsakymu ir pareiškė civilinį ieškinį, tačiau teismas prašymą dėl pripažinimo civiliniu ieškovu atmetė motyvuodamas tuo, jog šio klausimo sprendimas nepriskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai.

2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo atsisakyti atlikti prašomus veiksmus įžanginėje dalyje nurodyta, kad šiuo nutarimu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras V. P. išsprendė J. M. atstovo J. V. prašymą (reg. Nr. 2-286/2009). Minėtu numeriu prokuratūroje 2009 m. liepos 28 d. užregistruotas J. M. atstovo prašymas rašytas 2009 m. liepos 28 d. (II t., b. l. 86). Juo prašoma pateikti atitinkamų dokumentų kopijas, leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo Nr. 57-2-131-07 medžiaga (primenant, kad rašė prokuratūrai 2009 m. gegužės 21 d. prašymą, tačiau atsakymo negavo), taip pat nurodoma, kad nukentėjusiajai nėra žinoma dėl kokių aplinkybių ir kokiu pagrindu ji dar nėra pripažinta byloje civiline ieškove. 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarime atsisakyti atlikti prašomus veiksmus dėl 2009 m. gegužės 21 d. prašymo apeliantas nurodė, kad medžiagoje nėra duomenų apie šį prašymą ir jo nagrinėjimo rezultatus, taip pat pažymėjo, kad nuo 2009 m. gegužės 19 d. ikiteisminį tyrimą Nr. 57-2-131-07 organizavo ir kontroliavo prokuroras V. J.. Dėl civilinio ieškinio nutarime nurodyta, kad nei nukentėjusioji, nei jos atstovas nėra pateikę civilinio ieškinio, atitinkančio šio dokumento turiniui nustatytus reikalavimus, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas.

Iš nagrinėjamos bylos šalių pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad TP išvadoje minimas J. M. atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymas (reg. Nr. 2-286/2009) yra ne dėl pripažinimo civiliniu ieškovu. Juo prašoma, kad Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė leistų susipažinti su baudžiamąja byla Nr. 57-02-131-07 ir kopijuoti dokumentus, taip pat skundžiamasi, kad tokios galimybės 2009 m. gegužės 18 d. jam nesuteikė nei tyrėja, nei prokuroras (I t., b. l. 60, II t., b. l. 117). Teismas teisingai nustatė, kad J. M. atstovo J. V. 2009 m. gegužės 21 d. prašymas (reg. Nr. 2-193/2009) prokuratūroje buvo gautas pareiškėjo atostogų (nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. birželio 1 d.) metu ir jį išspręsti buvo pavesta prokurorui V. J. (2009 m. gegužės 22 d. rezoliucija). Šio prašymo turinys patvirtina, kad tarp šio prašymo pateikimo prokuratūrai ir J. M. pripažinimo civiline ieškove nėra jokio ryšio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad 2009 m. liepos 28 d. prašyme J. M. per savo atstovą pateikė Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui V. P. adresuotą paklausimą kodėl ji nėra pripažinta civiline ieškove, konstatuoja, jog nurodytos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nukentėjusioji pageidauja byloje būti pripažinta civiline ieškove. Iš pateiktų į bylą įrodymų visumos nekyla abejonių, kad apeliantas, spręsdamas nukentėjusiosios J. M. atstovo 2009 m. liepos 28 d. prašymą (reg. Nr. 2-286/2009) ir priimdamas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą, ne vėliau kaip nuo šio prašymo gavimo dienos iš jo turinio žinojo apie tai, jog nukentėjusioji prašo būti pripažinta byloje civiline ieškove, tačiau šiame nutarime tik formaliai paaiškino nepripažinimo civiline ieškove priežastį. Į bylą nepateikta įrodymų, kad apeliantas, nuo 2009 m. liepos 28 d. žinodamas apie nukentėjusiosios pageidavimą būti pripažinta byloje civiline ieškove, kaip ikiteisminio tyrimo organizatorius ir vadovas atliko kokius nors procesinius veiksmus (davė nurodymą tyrėjui, kt.), kad ši nukentėjusiosios teisė būtų įgyvendinta BPK 109, 110 straipsniuose nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. birželio 1 d. atostogavo, o 2009 m. gegužės 21 d. J. M. atstovo prašymas (reg. Nr. 2-193/2009) buvo gautas prokuratūroje apelianto atostogų metu ir jį išspręsti buvo pavesta kitam prokurorui, nėra reikšmingos, nes priimdamas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą dėl J. M. atstovo 2009 m. liepos 28 d. prašymo (reg. Nr. 2-286/2009), apeliantas turėjo įsitikinti nurodomų duomenų atitiktimi tikrovei, o nutarime nurodydamas tikrovei neatitinkančius duomenis, t. y. kad nukentėjusiosios J. M. atstovo 2009 m. gegužės 21 d. prašymas prokuratūroje nebuvo gautas, ne tik netinkamai atliko savo funkcijas, tačiau ir pažeidė proceso dalyvio teisę žinoti kaip sprendžiamas jo prašymas, jį klaidino, suteikė pagrindą abejoti prokuratūros, kaip institucijos, veiklos patikimumu sprendžiant proceso dalyvių prašymus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas turėjo pagrindą skirti pareiškėjui už aptartus įstatymo pažeidimus tarnybinę nuobaudą ir ją skyrė pagrįstai.

Skundžiamu įsakymu pareiškėjas taip pat nubaustas už tai, kad, pažeisdamas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Nurodymo Nr. 5.2-1942 reikalavimą pateikti duomenis apie 2008 m. ikiteisminio tyrimo praktiką tiriant nusikaltimus, kuriais pasireiškia korupcija, į parengtą dokumentą neįtraukė duomenų apie baudžiamąją bylą Nr. 57-2-131-07.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šioje dalyje tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai. Apelianto argumentas, kad Nurodymas Nr. 5.2-1942 buvo adresuotas Vilniaus apygardos prokuratūros skyrių vyriausiems prokurorams, miestų (rajonų) apylinkių vyriausiems prokurorams, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjui Vilniaus r. apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės rašytiniu pavedimu (rezoliucija ant Nurodymo Nr. 5.2-1942) buvo pavesta (kartu su vyr. padėjėju A. V.) surinkti ir pateikti prašomus duomenis. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad pateiktų pagal Nurodymą Nr. 5.2-1942 dokumentų (2008 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. 5.2-1942 ir lentelių Nr.1, Nr. 2) rengėjas (vykdytojas) yra pareiškėjas. Taigi pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad būtų pateikti visi Nurodyme Nr. 5.2-1942 išvardyti duomenys ir kad jie būtų pateikti teisingi. Į minėtus duomenis nebuvo įtraukti duomenys apie baudžiamąją bylą Nr. 57-2-131-07, kurioje ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo pats apeliantas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjas už Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą nubaustas pagrįstai.

Teigdamas, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, apeliantas nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų bei įtikinamų argumentų ir šį savo teiginį faktiškai sieja su kitu savo argumentu, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino įrodymus. Taigi pareiškėjas savo teiginį dėl teismo šališkumo iš esmės grindžia nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir, juos įvertinus, padarytomis išvadomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šį pareiškėjo argumentą vertina kaip nepagrįstą. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintu teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu, priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Aptariamas įstatymas reikalauja, kad būtų atsakyta į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str.), o ne į kiekvieną skundo argumentą. Todėl apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo kai kurių jo skundo argumentų, negali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą, nes į visus esminius skundo argumentus yra atsakyta. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize, teismo prieitos išvados motyvuotos pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Todėl nagrinėjamoje byloje taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punktą nėra pagrindo.

Kadangi skundžiamu įsakymu pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad pareiškėjas pagal vieną tarnybinį nusižengimo epizodą nubaustas nepagrįstai, ši aplinkybė pareiškėjo paskirtos tarnybinės nuobaudos rūšies parinkimui įtakos neturi.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėDainius Raižys