- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-26
- Bylos Nr.
- P-556-133-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Pareiškėjas
- K. D. P.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-2146/2008 pagal pareiškėjos K. D. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja K. D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. KS-55 1 punktą, kuriuo Komisija nusprendė, kad skelbiant politinės reklamos ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrės savireklamos požymių turinčius straipsnius, apmokamus valstybės biudžeto lėšomis, ji naudojosi pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatas.
Pareiškėja paaiškino, kad Komisijos nagrinėtus straipsnius spaudoje užsakė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyrius. Šių straipsnių paskelbimas spaudoje atitinka teisės normas, kurios įpareigoja tiek ją, kaip valstybės politikę, tiek jos vadovaujamą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją teikti informaciją apie savo veiklą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyrius rengia ir teikia visuomenei informaciją apie ministerijos veiklą per žiniasklaidos priemones ir kitus viešosios informacijos gavėjus, koordinuoja informacinių ir reprezentacinių leidinių ir priemonių rengimą, leidybą ir platinimą bei teikia ministerijos vadovybei pasiūlymus dėl naujų informacinių priemonių, programų, jų įgyvendinimo būdų ir atlieka kitas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 7 punkte numatytas funkcijas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje už visuomenės informavimą, t. y. ir už Komisijos nagrinėtų straipsnių rengimą, skelbimą, jų užsakymą, yra atsakingas šis skyrius, o už skyriui pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 12 punktą asmeniškai yra atsakingas skyriaus vedėjas. Paaiškino, kad nedarė jokio poveikio Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus sprendimams, kurie būtų galėję sukelti viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje konfliktą, nes nenurodė skelbti nei politinės reklamos, nei ją reklamuoti. Be to, Komisija nėra atlikusi monitoringo, kiek ir kokiu intensyvumu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija teikė informaciją spaudoje. Taip pat nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių Komisijos teiginį dėl straipsnių pobūdžio ir jų skelbimo intensyvumo per rinkimų kampaniją. Komisija iš esmės nagrinėjo tik tuos straipsnius spaudoje, kuriuos nurodė skundą pateikęs jos politinis oponentas Lietuvos Respublikos Seimo narys J. R. Komisija neįvertino to, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija nuolat reguliariai teikia visuomenei informaciją apie savo veiklą, nepriklausomai nuo rinkimų. Teisės aktai nenustato, kokiu periodiškumu turi būti teikiama informacija, todėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, kurią įstatymai įpareigoja teikti informaciją visuomenei, turi teisę nuspręsti, kokia informacija yra aktuali Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos reguliuojamo sektoriaus subjektams bei kokiu intensyvumu šią informaciją teikti. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos publikacijose buvo pateikiama visuomenei aktuali informacija apie ministerijos ir jos, kaip ministrės, veiklą, strategiją, reformas, tikslus ir kitas aktualijas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad tai buvo politinė reklama. Komisijos nagrinėtų straipsnių negalima pripažinti politine reklama, nes ministerijos viešosios informacijos rengėjų ir platintojų paslaugas perka pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus ir tai įrodo, kad ministerijos užsakomos publikacijos nėra politinė reklama. Be to, Komisijos esant toms pačioms aplinkybėms ir per tą laiką nepasikeitus nagrinėjamus klausimus reglamentuojantiems teisės aktams, jos atveju priėmė visiškai kitokį sprendimą negu dėl buvusio ūkio ministro K. D. veiksmų įvertinimo (Komisijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. KS-70).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2007 m. birželio 28 d sprendimo Nr. KS-55 pirmą punktą, kuriuo Komisija nusprendė, kad, skelbiant politinės ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrės savireklamos požymių turinčius straipsnius, apmokamus valstybės biudžeto lėšomis, ministrė K. D. P. naudojosi pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo trečio straipsnio trečio punkto nuostatas.
Teismas konstatavo, kad privačius interesus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (toliau – ir Įstatymas) apibrėžia kaip valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos sprendimams (veiksmams ar neveikimui) atliekant tarnybines pareigas. Pareiškėja kaltinama asmeniniu neturtiniu suinteresuotumu, tačiau šio pažeidimo turinio Įstatymas neatskleidžia, todėl šios sąvokos turinys atskleistinas Komisijos ir teismų praktikoje, atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju konstatuotas aplinkybes. Komisijos 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. KS-70 1.2 punkte pateikta institucijų vadovams adresuota rekomendacija užsakomojoje informacijoje vengti tiesioginės ar paslėptos institucijų vadovų ar kitų tarnautojų reklamos spausdinant jų nuotraukas, nurodant asmeninius laimėjimus ar nuopelnus. Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja valstybės ir savivaldybių institucijas informuoti visuomenę apie savo veiklą, o šio įstatymo 22 straipsnio 6 dalis numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos negali būti viešosios informacijos rengėjai ir (ar) jų dalyviai. Teismas pabrėžė, kad skundžiamame sprendime nurodoma, kad žurnalistų etikos inspektoriaus nuomone, šio įstatyminio draudimo esmė ir tikslas – riboti valstybės ir valdžios institucijų įtaką viešajai informacijai ir jos turiniui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad ministrai Vyriausybės nustatyta tvarka informuoja visuomenę apie savo ministerijas interneto tinklalapiuose, o esant galimybei – ir per kitas visuomenės informavimo priemones arba susitikimuose su gyventojais. Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodeksas įpareigoja kiekvieną valstybės politiką viešame gyvenime vadovautis elgesio principais, kurie išvardyti kodekso 4 straipsnyje. Vienas šių principų yra viešumas, kuris pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 punktą reiškia, kad valstybės politikas pateikia visuomenei savo elgesio ir sprendimų motyvus, visada laikosi atvirumo ir viešumo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ribojančius informacijos atskleidimą, deklaruoja savo privačius interesus. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120, 10 punkte įtvirtinta, kad žemės ūkio ministras Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka informuoja visuomenę apie savo veiklą ministerijos internetiniame tinklalapyje, o esant galimybei ir per kitas visuomenės informavimo priemones arba susitikimuose su gyventojais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi visuomenės informavimo tvarkos Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728. Reglamento 129 punkte įtvirtinta, kad Vyriausybės vykdomos politikos skelbimu žiniasklaidoje rūpinasi Ministro Pirmininko atstovas spaudai, Informacijos ir komunikacijos departamentas, ministrų atstovai spaudai ir Vyriausybės įstaigų spaudos informacijos padaliniai. Teismas padarė išvadą, kad nesant aiškaus teisinio reglamentavimo dėl visuomenės informavimo apie ministerijų (šiuo atveju Žemės ūkio ministerijos) veiklos sričiai priskirtų funkcijų vykdymą, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėja per jai pavaldų Viešųjų ryšių skyrių ir privačias institucijas, skelbdama paminėtą informaciją, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto reikalavimus, t. y. naudojosi pareigomis asmeninei naudai gauti. Taigi skundžiamame Komisijos 2007 m. birželio 28 d. sprendime Nr. KS-55 padarytos išvados dėl pažeidimo, kad buvo naudojamasi pareigomis asmeninei naudai gauti, nėra pagrįstos. Pagal Žemės ūkio ministerijos nuostatų turinį, šios ministerijos vadovaujamas sektorius susideda iš savitų subsektorių: žemės ūkis, maisto pramonė, žuvininkystė (jūros priekrantė, vidaus vandenų, akvakultūros), maisto produktų eksportas, rinkos reguliavimas, kaimo plėtra, alternatyvūs kaimo verslai, kaimo bendruomenės ir kt. Pirmosios instancijos teismo nuomone, skunde pagrįstai nurodoma, kad dauguma minėto sektoriaus ūkio subjektų yra kaimo gyventojai, todėl informacijos sklaidai yra svarbi regioninė spauda. Be to, kiekvienos paramos priemonės – tiesioginių išmokų, kompensacijų už ūkininkavimo mažiau palankiose ūkininkauti vietose, žemės ūkio valdų modernizavimo, perdirbimo ir rinkodaros, ankstyvo pasitraukimo iš žemės ūkio veiklos, naujųjų ūkininkų įsikūrimo, Europos Sąjungos direktyvų, reglamentuojančių aptariamą veiklos sritį, – įgyvendinimui būtina gauti atitinkamą informaciją šio skyriaus segmentų atstovams, suinteresuotiems asmenims ir organizacijoms. Savaime aišku, kad informacijos ministerijos interneto tinklalapyje nepakanka, būtina naudotis Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, informuoti ir per kitas visuomenės informavimo priemones arba susitikimuose su gyventojais. Skundžiamo sprendimo 2 punkte pažymima, kad teisės aktais nėra aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota, kaip valstybės ar savivaldybės institucijos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. Teisės aktai taip pat nenustato, kokiu periodiškumu turi būti teikiama informacija. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad Komisija, priimdama sprendimą, atsižvelgė į per tyrimą nustatytas aplinkybes dėl Žemės ūkio ministerijos užsakomųjų straipsnių pobūdžio ir jų intensyvumo (kiekio, apmokėjimo sumos ypač per rinkimų kampaniją ir kt.). Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus 2007 m. liepos 13 d. pažymos duomenimis informacijos sklaidai televizijoje, radijuje ir spaudoje išleista: 2005 metais – 1 060 000 Lt, 2006 metais – 8 160 000 Lt, 2007 metų sausio–birželio mėnesiais – 620 000 Lt. Iš šios pažymos duomenų matyti, kad sumos, skirtos apmokėti už informacijos pateikimą žiniasklaidoje kas mėnesį, skiriasi nežymiai. Teismas nenustatė duomenų dėl atlikto monitoringo, kiek ir kokiu intensyvumu Žemės ūkio ministerija teikė informaciją spaudoje ir ar tai ypač buvo suaktyvėję per rinkimus. Kadangi teisės aktais nėra aiškiai reglamentuota, kaip, kokiomis priemonėmis ir būdais ir kokiu periodiškumu turi būti teikiama informacija visuomenei apie valstybės ir (ar) savivaldybės institucijų veiklą, esant įstatymui, įpareigojančiam teikti informaciją visuomenei, pačioms institucijoms lieka nuspręsti, kokia informacija yra aktuali ir kokiu intensyvumu šią informaciją teikti. Vyriausybės darbo reglamento 129 punkte įtvirtinta, kad Vyriausybės vykdomos politikos skelbimu žiniasklaidoje rūpinasi Ministro Pirmininko atstovas spaudai, Informacijos ir komunikacijos departamentas, ministrų atstovai spaudai ir Vyriausybės įstaigų spaudos (informacijos) padaliniai. Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyrius rengia ir teikia visuomenei informaciją apie ministerijos veiklą per visuomenės informavimo priemones, koordinuoja informacinių ir reprezentacinių leidinių bei priemonių rengimą, leidybą ir platinimą, teikia ministerijos vadovybei pasiūlymus dėl naujų informacinių priemonių, programų, jų įgyvendinimo būdų bei atlieka kitas nuostatuose numatytas funkcijas. Už ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus veiklą asmeniškai atsakingas yra skyriaus vedėjas (Nuostatų 12 punktas), o ministras yra atsakingas už ministerijos veiklą, taip pat ir viešųjų ryšių srityje. Teismas pažymėjo, kad už ministerijai priskirtinų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą yra atsakingas ministras, nuo pastarojo veikimo (neveikimo) taip pat priklauso ministerijos priskirtinų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimas. Visuomenės informavimo įstatymas nenustato, kad turi būti skelbiama tik neigiama informacija, o pozityvi laikytina ministerijos ir ministro savireklama. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2007 m. birželio 28 d. posėdžio protokolo Nr. IN-17(1.3)) išrašo turinys patvirtina, kad Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas posėdyje paaiškino, kad apie ministerijos veiklos aktualumą, informuojant visuomenę, rengiant išsamesnę informaciją, nusprendžiama pirmadieniais vykstančiuose gamybiniuose pasitarimuose. Medžiagą Viešųjų ryšių skyriui pateikia skyrių specialistai, vėliau ji yra apibendrinama, tikslinama su specialistais, derinama tiek su ministerijos valstybės sekretoriumi, tiek su ministre. Žemės ūkio ministerijos nuostatai (11.8 p.) numato, kad ministras koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos padalinių veiklą, nustato ministerijos valstybės sekretoriaus administravimo sritis (11.11 p.), nustato, kad viceministras, ministro patarėjas (patarėjai), ministro atstovas spaudai ir kiti ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai padeda ministrui suformuoti politines nuostatas ir prioritetus, priimti sprendimus ir juos įgyvendinti (12 p.). Taigi ministrė, vykdydama jai Vyriausybės nutarimu pavestas funkcijas, koordinuoja ir kontroliuoja padalinių veiklą, taip pat ir Viešųjų ryšių skyriaus. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad, atlikdama šias funkcijas, ministrė pažeidė viešuosius ir privačius interesus. Teismas konstatavo, kad skundžiamame sprendime padarytos išvados dėl viešųjų interesų pažeidimo pareiškėjos veikla nėra pagrįstos nei teisės aktais, nei įrodymais, kuriuos būtina nustatyti taikant teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius. Pažymėjo, kad faktų nustatymas nėra savitikslis dalykas, faktai nustatomi tam ir tiek, kiek yra būtina reguliuojant atitinkamus visuomenės santykius ir jiems reglamentuoti taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Įstatymo nustatyta tvarka nekonstatavus tokių faktų, nėra teisinio pagrindo daryti išvadų dėl pažeidimo, taip pat ir atitinkamus straipsnius iliustruojant ministrės nuotraukomis (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 str. 3 p., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas pažymėjo, kad sprendimas turi būti pagrįstas atvykusių asmenų paaiškinimais ir tyrimo medžiaga, jame turi būti išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, faktiniai ir teisiniai pagrindai (VTEK darbo reglamento 29 ir 31 punktai). Teisinį ir faktinį pagrįstumą skundžiamo sprendimo ir pareiškėjos veiklos teisėtumo vertinimą apsunkina tai, kad nėra reglamentuoti ginčo teisiniai santykiai. Tai patvirtina ir komisijos narių klausimai nagrinėjant ministrės (pareiškėjos) veiklą komisijos posėdyje. Teismas nustatė, kad Ministerija, vadovaudamasi Viešojo pirkimo komisijos 2006 m. balandžio 7 d. posėdžio protokolu Nr. 2VP (21.4)-52, 2006 m. gegužės 12 d. pasirašė sutartį su UAB „Antikos stilius“. Pareiškėja nurodė, kad poreikis sudaryti šią sutartį kilo administruojant ES paramos priemones, apie kurias pagal ES teisės aktus, t. y. Europos Tarybos (EB) 1999 m. birželio 21 d. reglamento Nr. 1260, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 46 straipsnį, Europos Komisijos (EB) 2000 m. gegužės 30 d. reglamento Nr. 1159/2000 „Dėl informavimo ir viešumo priemonių, kurias valstybės narės turi įgyvendinti dėl struktūrinių fondų paramos“ priedo 1 dalį, Europos Tarybos (EB) 2005 m. rugsėjo 20 d. reglamento Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai 76 straipsnį, Europos Komisijos (EB) 2006 m. gruodžio 15 d. reglamento Nr. 1974/2006 VI priedo 1.1 punktus, ministerija vykdo ES paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai viešinimo ir informavimo apie juos veiklą ir pagal minėtus teisės aktus privaloma informuoti galimus paramos gavėjus. Ministerija, atsižvelgiant į jos reguliuojamo sektoriaus specifiškumą, sprendžiamų klausimų sudėtingumą, auditoriją, kuriai aktuali ministerijos skelbiama informacija, bei Viešųjų ryšių skyriaus tarnautojų darbo krūvį administruojant sutartis, sudarytas su regioniniais laikraščiais, pasinaudojo operatoriaus paslaugomis visuomenei būtinos informacijos sklaidai, nors 2006 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendime rekomenduojama to nedaryti. Komisijos rekomendacija dėl nesinaudojimo informacijos sklaidos operatoriaus paslaugomis priimta vėliau, t. y. 2006 m. gruodžio 14 d., nei ministerijos sudaryta sutartis dėl informacijos sklaidos operatoriaus paslaugų 2006 m. gegužės 12 d. Byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kad sudarant šią sutartį buvo siekiama naudotis pareigomis asmeninei naudai gauti. Ar šia sutartimi ir pagal ją vykdoma veikla buvo pasiekta keliamų tikslų (informuoti visuomenę apie ES paramą ir pan.), ar ji pagrįsta finansavimo aspektu, skundžiamame sprendime atsakovas nekonstatuoja (remdamasi atliktu tyrimu ir byloje pateiktais duomenimis), o sprendimo rezoliucinėje dalyje tiesiog siūlo valstybės kontrolės institucijai atliekant auditą atkreipti dėmesį į lėšų panaudojimo užsakomiesiems straipsniams pagrįstumą ir efektyvumą. Pareiškėja nurodo, kad kryptinga ES paramos viešinimo ir informavimo apie ją veikla tiesiogiai prisidėjo prie ES paramos lėšų panaudojimo (ES komisarės D. Grybauskaitės nuomonė spaudoje). Tai patvirtina ir 2007 m. gegužės mėnesį „Vilmorus“ atliktas tyrimas, kuriuo nustatyta, kad ūkininkai (66 proc.) informaciją gavo iš žiniasklaidos, taip pat „Transparency International“ Lietuvos skyriaus 2006 m. spalio mėnesį atliktas tyrimas, kuriuo nustatyta, kad aiškinamoji veikla apie paramos skirstymą ir jos viešumas daro ES paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai skirstymo ir įsisavinimo procesą skaidresnį. Šie pareiškėjos argumentai nebuvo patikrinti atliekant tyrimą (priimant skundžiamą sprendimą), jie nepaneigti remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis. O tai taip pat nepatvirtina, kad operatyvesni ir kryptingesni ES paramos viešumo ir informavimo apie ją būdai, Viešųjų ryšių skyriaus veikla naudojantis visuomenei būtinos informacijos sklaidos operatoriaus paslaugomis, laikomi pareiškėjos (ministrės) viešųjų interesų pažeidimu. Pažymėjo, kad ministerijos 2008 metais viešiesiems ryšiams planuoja išleisti 20 mln. litų: pavyzdžiui, LR finansų ministerija – 5,3 mln. litų, LR žemės ūkio ministerija – 3 mln. litų, LR užsienio reikalų ministerija – 2,2 mln. litų ir t. t. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtinta nuostata, kad Vyriausybė privalo teikti viešąją informaciją, tačiau juose ir apskritai Lietuvos teisinėje sistemoje nėra reglamentuota informacijos teikimo tvarka, jos būdai, neatskirti viešosios informacijos ir politinės reklamos skirtumai, nėra apibrėžtos užsakomosios informacijos sąvokos kriterijų, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidas, kad užsakomoji informacija traktuotina kaip politinė reklama. Žemės ūkio ministerijos ir jos reguliuojamai veiklai priskirtų institucijų funkcijos yra plačios, didžioji dalis teikiamos informacijos skiriama specialiam kontingentui (kaip ir nurodoma skunde), todėl informavimas lankstinukais, plakatais ar internetu nebus efektyvus ir nepasieks adresato. Be to, žurnalistai, teikdami informaciją, ne visada pastebi konstruktyvių dalykų ir sprendimų, todėl valdžios institucijos informuoja visuomenę per perkamus spaudos plotus. Remiantis išdėstytais argumentais teismas panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. KS-55 1 punktą. Teismas, pasisakęs dėl principinių nuostatų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto taikymo, vertindamas pareiškėjos veiklą šio įstatymo aspektu, detaliai neanalizavo sprendime nurodytų faktinių duomenų, nes nesant teisinio reglamentavimo dėl visuomenės informavimo ir politinės reklamos skyrimo kriterijų, nėra teisinio pagrindo tokiai analizei. Jos neatliko ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, priimdama skundžiamą sprendimą. Teismas nurodė, kad norint konstatuoti teisės pažeidimą, būtina vertinti asmens veiklą teisės aktų aspektu. Spręsdamas dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo, teismas nesirėmė ministerijos sudarytos Komisijos 2007 m. liepos 13 d. išvadomis kaip įrodymu (ABTĮ 57 str.). Ministerija į bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu (nors skundžiamas sprendimas susijęs su ministre ir turi įtakos ministrei, kaip valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui) kaip subjektas, galintis pateikti į bylą reikšmingų aplinkybių dėl ministerijos funkcijos informuoti visuomenę.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, atlikusi publikacijų vertinimą, nenurodė sprendime, kurie publikuoti straipsniai turi politinės reklamos ar savireklamos požymių, todėl teisėjų kolegija tiria, ar visuose atsakovo sprendime nurodytuose straipsniuose yra politinės ir savireklamos požymių ir tuo pareiškėja, pasinaudodama tarnybine padėtimi, siekė neturtinės naudos. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad nevertina tų publikacijų, kurios nebuvo aptartos atsakovo sprendime. Taip pat nevertina publikacijų apmokėjimo galimų pažeidimų, nes tai nėra šio ginčo dalykas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 908 patvirtintų Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punktu. Teismas, įvertinęs Taisyklių bei Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, padarė išvadą, jog ministras turi informuoti visuomenę visais visuomenei aktualiais klausimais. Apie skelbtinos informacijos aktualumą visuomenei sprendžia ministras. Tiriant, ar publikacijose yra politinės reklamos požymių, būtina vadovautis politinės reklamos sąvoka. Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi nustatyta, kad politinė reklama - valstybės politiko, politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar kitokį atlygį arba kaip auka viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu siekiama propaguoti politinę partiją, jos narį ar kandidatą. Teismas nustatė, kad straipsniuose nėra propaguojama konkreti partija ar jos nariai bei kandidatai, dalyvaujantys rinkimuose. Nėra pagrindo pripažinti, jog straipsniais siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose. Atsakovo sprendime taip pat nėra įvertinimo, kaip šiais straipsniais siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją. Taisyklių 1 punktu patvirtinta, kad ministras informuoja visuomenę apie savo veiklą. Tokiu būdu ministras turi teisę pateikti informaciją savo vardu ir nurodyti savo atliktą veiklą. Taisyklėmis nėra draudžiama publikacijas iliustruoti fotonuotraukomis bei naudoti tam tikras literatūrinės išraiškos formas. Pateiktos informacijos vertinimui - ar ji neturi politinės ar savireklamos požymių pagrįstos asmenine nauda - yra reikšmingi Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatyti principai, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pateikta teigiama informacija apie veiklą, jei ji yra objektyvi ir atitinkanti Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytus visuomenės informavimo principus, negali būti pripažinta kaip turinti savireklamos požymių. Negali būti ribojama ministro, kaip politiko, teisė skelbti teigiamą informaciją apie savo ir jo vadovaujamos institucijos veiklą, nes tai stiprina žmonių pasitikėjimą valstybės institucija bei pačia valstybe. Teigiami ministro veiklos rezultatai negali būti vertinami vien tik kaip siekis gerinti politinį įvaizdį. Pasinaudojimas pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti turi būti akivaizdus, nekeliantis abejonių, nes priešingu atveju nebūtų galimybės atriboti, kada ministras tinkamai atlieka jam pavestas pareigas ir teikia apie tai objektyvią informaciją visuomenei, ir atvirkščiai - kada ministras informuodamas visuomenę siekia tuo nepelnytos asmeninės naudos. Toks vertinimas turi būti atliekamas teisės aktais ministrui suteiktų teisių ir pareigų kontekste bei vertinant teikiamos informacijos atitikimą visuomenės informavimo principams. Šią išvadą teisėjų kolegija grindė tuo, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punktas yra bendrojo pobūdžio norma, įpareigojanti nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti. Todėl, kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei. Atsakovas tokio vertinimo neatliko, nenurodė, kuri ministrės teikta informacija yra neteisinga, netiksli ar šališka. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad publikacijų skelbimo metu galiojusios Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklės kaip teisinio reguliavimo priemonė buvo netobula bei nevisiškai atliko savo paskirtį ir teisinė situacija nebuvo pakankamai išsamiai sureguliuota. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro lygindama tuo metu galiojusias Taisykles ir nuo 2008 m. balandžio 27 d. įsigaliojusias Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 353. Tačiau, ar elgesys yra teisėtas, ar jis nepriešingas teisei, gali būti nustatoma tik pagal pažeidimo padarymo metu galiojusias teisės normas ir negali būti reikalaujama tokio elgesio, kuris buvo teisės aktu nustatytas po padaryto pažeidimo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjos, kaip ministrės, elgesys atitiko tuo metu galiojusių teisės normų reikalavimus ir todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad straipsnių turinyje yra asmeninės naudos siekimu pagrįstos politinės reklamos ar savireklamos požymių. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nepažeidė. Teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.
IV.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2008 m. lapkričio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-2146/2008. Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą ir bylą perduoti teisėjų kolegijai nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Prašyme dėstomi šie argumentai:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatas ir Vyriausybės patvirtintas Taisykles, įpareigojančias ministrus informuoti visuomenę apie savo veiklą, būtina aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į Įstatymo 3 straipsnio nustatytus draudimus (būtent - nesinaudoti valstybės nuosavybe kitokiai nei tarnybinei veiklai, nesinaudoti pareigomis ir galiomis asmeninei naudai gauti) ir į Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, nustatantį politinės kampanijos dalyvių finansavimo šaltinius ir tvarką. Akivaizdu, kad ministrų kaip politikų savireklama negali būti apmokama mokesčių mokėtojų lėšomis. Taisyklės apibrėžia informacijos turinį. Čia kalbama apie skelbimą trumpų pranešimų apie visuomenei aktualius priimtus sprendimus ar parengtus sprendimų projektus ir galimą jų poveikį atitinkamoms visuomenės gyvenimo sritims, apie svarbius vizitus ir kitus renginius. Visuomenei aktualius sprendimus priima ne tik ministras, bet ir Vyriausybė, o ministerijos parengtus įstatymų projektus tvirtina Seimas. Kokia informacija yra aktuali ir skelbtina, sprendžia ministras ar jo asmeninio (politinio) pasitikėjimo pareigūnai, tačiau Taisyklės neleidžia ministrui informaciją besąlygiškai skelbti savo vardu, publikacijas iliustruoti savo nuotraukomis, ar tuo labiau, už tos pačios informacijos skelbimą vienuose laikraščiuose gauti autorinį atlyginimą, o už skelbimą kituose - apmokėti ministerijos biudžeto lėšomis. Ministras kaip politikas ir vadovas gali daryti tik tai, ką jam leidžia minėti įstatymai ir Taisyklės.
2. Teisėjų kolegija visiškai nepagrįstai pareiškėjos ministrės savireklamą siejo su teigiama ir objektyvia informacija. Skelbtos informacijos objektyvumas, jos atitiktis tikrovei nėra Komisijos nagrinėjimo ir vertinimo dalykas. Komisija išanalizavo ir įvertino turinį žiniasklaidoje skelbtų mokesčių mokėtojų pinigais apmokėtų užsakomųjų straipsnių, kuriuose rašoma apie asmeninius ministrės nuopelnus, apie didžiulius ministerijos laimėjimus ir nuopelnus ūkininkams, apie ministrės nugalėtus sunkumus ir kt. Vertindama straipsnių turinį, Komisija vadovavosi ir Žurnalistų etikos inspektoriaus išvadomis. Vien straipsnių pavadinimai (manytina, kad jie suteikia 70-80 procentų informacijos) patvirtina, kad juose buvo skelbiami ne visuomenei aktualūs sprendimai, o politinė reklama ir ministrės savireklama.
3. Teikiant informaciją, būtina vengti tiesioginės ar paslėptos institucijų vadovų reklamos - spausdinti jų nuotraukas, nurodyti jų asmeninius laimėjimus ar nuopelnus ir pan. Biudžeto lėšomis apmokamos informacijos skelbimas žiniasklaidoje, neturi kelti visuomenei abejonių, jog institucijų vadovai, pasinaudodami pareigomis ir galiomis, piktnaudžiauja teise informuoti visuomenę. Visa tai įvertinta ir išdėstyta Komisijos sprendime.
4. Teisėjų kolegijos nutartyje nurodomi tik keturių straipsnių pavadinimai ir neanalizuojant jų turinio daroma išvada, kad juose nėra propaguojama konkreti partija ar reklamuojami rinkimuose dalyvaujantys partijos nariai bei kandidatai. Komisijos sprendimas panaikintas deramai (aiškiai ir racionaliai) neįvertinus mokesčių mokėtojų lėšomis apmokėtų užsakomųjų, pareiškėjos nuotraukomis iliustruotų, didelės apimties straipsnių pobūdžio (nors tuo metu galiojusios minėtos Taisyklės įpareigojo skelbti tik trumpus pranešimus), jų skelbimo intensyvumo ir kitų aplinkybių. Konstituciniam Teismui įteisinus precedentinį teismų praktikos formavimą, šia Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi kaip precedentu ateityje galės remtis kiti suinteresuoti asmenys, taip pat spausdinę mokesčių mokėtojų pinigais apmokėtus užsakomuosius savireklamos požymių turinčius straipsnius, ir prašys nutraukti jų atžvilgiu atliekamus tyrimus. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių turinčių reikšmės teisingam baigiamajam teismo aktui priimti; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, visuomenei. Teismo pareiga yra užtikrinti analogiškose bylose formuojamos praktikos vienodumą, nuoseklumą ir neprieštaringumą. To reikalauja visuomenės viešasis interesas. Dėl to būtina procesą šioje byloje atnaujinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėjus bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo momento, yra galutinis, neskundžiamas ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 145 str., 14 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas užbaigtoje byloje yra išimtinė galimybė, suteikiama tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis, arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais, būtinumu užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės vien tik siekiant dar kartą ištirti bei įvertinti bylos įrodymus ar proceso šalių argumentus, nagrinėtus pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, atnaujinti procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P17-44-2006). Todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisakys tik tuo įvardintu pagrindu, kuris galėtų lemti proceso atnaujinimą išnagrinėtoje administracinėje byloje.
Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą atsakovas grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartyje faktines aplinkybes, atsakovo nuomone, vertino netinkamai, neišsamiai (kaip antai, teisėjų kolegijos nutartyje nurodomi tik keturių straipsnių pavadinimai ir neanalizuojamas jų turinys). Be to, teisinis įvertinimas atliktas neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, o visa tai lemia nepriimtiną precedentą ateičiai kitoms analogiško pobūdžio galimoms byloms. Taip suprantamas nukrypimas nuo vienodos administracinių teismų praktikos formavimo.
Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog išvardinti argumentai neįrodo nukrypimo nuo susiklosčiusios administracinių teismų praktikos 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartyje.
Minėtas teiginys, teisėjų kolegijos vertinimu, grįstinas tuo, kad atsakovas iš esmės dėsto motyvus dėl ko priimtas ir jau įsiteisėjęs galutinis baigiamasis aktas išnagrinėtoje administracinėje byloje yra neteisėtas bei nepagrįstas. Prašymo atnaujinti turinyje neįvardijamos konkrečios administracinės bylos ar konkreti administracinė byla, kur buvo analizuojamos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatos, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė priešingą sprendimą nei 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartyje ar suformulavo kitokias taisykles nei administracinėje byloje Nr. A261-2146/2008 pagal pareiškėjos K. D. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo. Prašyme atnaujinti procesą išdėstyta argumentacija kvestionuojamas įsiteisėjęs teismo sprendimas (plačiąja prasme) ir būtent tai yra laikoma pagrindu proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, proceso atnaujinimo proceso tikslas – ne pakartotinis išnagrinėtos administracinės bylos su įsiteisėjusiu teismo sprendimu peržiūrėjimas, atsižvelgiant į papildomus vienos iš proceso šalių argumentus, o tam tikrų aplinkybių, išvardintų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje, konstatavimas, lemiantis proceso atnaujinimą. Tik tokiu atveju (kai procesas atnaujinamas), bylos nagrinėjimas vyksta iš naujo pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles, jeigu skundžiami įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą pirmąja instancija, arba pagal apeliacinio proceso taisykles, jeigu skundžiami įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (ABTĮ 159 str. 2 d., 161 str.). Šiuo atveju atsakovas nenurodė jokio administracinių teismų praktikos išsiskyrimo, o tik dar kartą išreiškė savo poziciją dėl 2007 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. KS-55 1 punkto, kuriuo Komisija nusprendė, kad skelbiant politinės reklamos ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrės savireklamos požymių turinčius straipsnius, apmokamus valstybės biudžeto lėšomis, K. D. P. naudojosi pareigomis asmeninei neturtinei naudai gauti ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 punkto nuostatas, teisėtumo bei pagrįstumo.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2146/2008 pagal pareiškėjos K. D. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.