- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- e2-1498-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00319-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Gražeda“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-1306-826/2015 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gražeda“ dėl nuostolių atlyginimo dėl negautų pajamų už nuomą, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Naruva“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 813 127,90 Eur BUAB „Naruva“ naudai, 6 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui ieškinio sumos ribose (813 127,90 Eur) priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas. Nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, be to, iš atsakovo pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį BUAB „Naruva“ naudai priteista 99 064,17 Eur skolos ir 5 proc. metinės palūkanos (skola kartu su palūkanomis sudaro apie 120 000 Eur). Be to, iš šios bylos tapo žinoma, kad atsakovas ketina turtą, kuris buvo nepagrįstai įgytas, įkeisti. Tokiu būdu būtų suvaržytos BUAB „Naruva“ teisės išsiieškoti ateityje iš atsakovo priteistą sumą. Be to, iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad jis buvo nurodęs, jog neturi finansinių galimybių, laisvų lėšų, kad galėtų įvykdyti teismo nutartį. Tai patvirtina ir atsakovo pelno (nuostolių) ataskaita, iš kurios matyti, kad atsakovas 2014 m. uždirbo tik 5700,54 Lt pelno, o per vienerius metus jis turi mokėtinų sumų net 954 084,23 Lt. Atsakovas 2015 m. balandžio 23 d. prašyme nurodė, kad įmonės didžiąją turto dalį sudaro nelikvidus turtas – statiniai, žemė. Todėl nagrinėjamoje byloje nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartimi prašymo netenkino. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei pateiktus duomenis, sprendė, kad negalima daryti išvados, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo galimybė neegzistuoja. Teismas iš esmės sutiko su ieškovo argumentu, kad ieškinio suma 813 127,90 Eur laikytina didele, tačiau nurodė, kad didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtini ir kiti pagrindai. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad areštavus atsakovo turtą, jo ūkinė komercinė veikla sutriktų ir dėl kilsiančių finansinių problemų būsimo teismo sprendimo įvykdymo ieškovo atžvilgiu bei atsakovo galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais pasunkėtų. Kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. nėra duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdymui, teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos. Todėl ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje civilinio proceso stadijoje laikė nepagrįstu ir jo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovas V. P. (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nagrinėjamu atveju yra reali tikimybė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu bus atlikti turto slėpimo veiksmai, ko pasekoje teismui priėmus teigiamą sprendimą, jo įvykdymas taps neįmanomas, nes atsakovas nebeturės turto, iš kurio būtų galima išieškoti. Tai, kad atsakovo akcininkė G. T. jau ne kartą yra atlikusi turto slėpimo veiksmus, patvirtina Lietuvos Aukščiausiame Teisme nagrinėta byla, kurioje 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi apelianto prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi nusprendė iš E. T. BUAB „Naruva“ naudai priteisti 354 929,43 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2009 m. spalio 27 d. iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo akcininkė G. T. asmeninės nuosavybės teise turi žemės sklypus (duomenys neskelbtini) su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais. Šiam turtui nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. spalio 20 d. galiojo turto areštas. Vykstant bylos nagrinėjimui vos po kelių mėnesių nuo arešto panaikinimo G. T. minėtą turtą 2012 m. balandžio 6 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo senyvai motinai J. P., kuriai mirus paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu G. T. šį turtą įgijo atgal. Ankstesni turto slėpimo faktai, atlikti minėtos Lietuvos Aukščiausiame Teisme civilinės bylos nagrinėjimo metu, parodo, kad yra teismo sprendimo neįvykdymo tikimybė Ieškinio suma atsakovui yra didelė. Nors atsakovas turi vertingo nekilnojamojo turto, iš kurio gauna pagrindines pajamas, tačiau, esant teigiamam sprendimui ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsižvelgus į ankstesnius atsakovo akcininkės G. T. veiksmus, tikėtina, kad turtas bus perleistas ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebebus galima jį realiai įvykdyti, atsakovas nebeturės turto ir pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti priteistą sumą. Teismo argumentas, kad arešto taikymas apsunkintų ateityje sprendimo įvykdymą ir taip pat atsiskaitymus su kitais atsakovo kreditoriais, yra nepagrįstas. Atsakovo pagrindinė veikla yra nuoma, iš kurios atsakovas gauna pajamas. Ši veikla yra pagrindinė, todėl laikinosios apsaugos priemonės - atsakovo turto areštas nepakenktų atsakovo veiklai, nes turto areštas netrukdo vykdyti veiklos ir gauti už nuomą pajamas. Be to, vykdant prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nereikėtų areštuoti atsakovo gaunamų pajamų, nes nekilnojamojo turto visiškai užtektų tam, kad tinkamai būtų įvykdytos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovui nebeturint nekilnojamojo turto, jis negautų pajamų už nuomą, o tai turėtų grėsmės ne tik BUAB „Naruva“, tačiau ir atsakovo kreditoriams. Jeigu nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės, šis teismo procesas tampa beprasmis. Atsakovui laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos dar 2009 m. lapkričio 4 d., tačiau jis iki pat šiol vykdo finansinę veiklą. Todėl anksčiau kitoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo ūkinės veiklos nesutrikdė, šią aplinkybė patvirtino atsakovo akcininkė G. T. 2015 m. gegužės 20 d. pateiktame prašyme civilinėje byloje Nr. 2-321-460/2014.Laikinosiomis apsaugos priemonėmis nebus pažeista nė vienos šalies interesų pusiausvyra, priešingai - bus užtikrintas apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas, o atsakovo teisės bus suvaržytos taip, kad šiam nekliudys toliau tęsti veiklos – nuomos.
Atsakovas UAB „Gražeda“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą; jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų panaikinti skundžiamą nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkintų, taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo priemones, įpareigojant apeliantą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 205 300 Eur; apeliantui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantas, tiek teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek teikdamas atskirąjį skundą, piktnaudžiauja savo procesinėms teisėmis ir tokiu būdu siekia nepagrįstai trukdyti atsakovo vykdomai veiklai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015 įgyvendinimui.Preliminariai įvertinus ieškinio pagrindą, akivaizdu, jog apeliantui palankaus sprendimo priėmimo tikimybė yra mažai tikėtina. Ieškinyje nurodomi tik teoriniai skaičiavimai, o jokie įrodymai, jog BUAB „Naruva“ turėjo galimybę nuomotis patalpų dalį ir gauti ieškiniu prašomą sumą kaip negautas nuomos pajamas, nėra pateikiami. Prima facie įvertinus pareikštus reikalavimus bei pateiktus įrodymus ir susidarius nuomonę, kad apeliantui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Kadangi preliminarus bylos duomenų vertinimas neleidžia manyti, jog apeliantui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, netikslinga vertinti, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas teisingai nurodė, kad vien ieškinio sumos dydis nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinio reikalavimo pobūdis ir jo mastas iš esmės priklauso nuo apelianto valios. Nepagrįstas ieškovo turtinių reikalavimų masto sureikšminimas neužkerta kelio piktnaudžiavimui laikinųjų apsaugos priemonių institutu. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi būti užtikrintas protingas priešingų šalių interesų santykis, kuris tinkamai įvertintas skundžiamojoje nutartyje. Apelianto skunde nurodyta pozicija ne tik nepagrįsta, bet laikytina kliudymu atsakovo veiklai, bet kokiomis priemonėmis stengiantis suvaržyti atsakovui priklausantį turtą ir užkirsti kelią kuo greičiau atsakovui įvykdyti kitoje byloje priimtą sprendimą BUAB „Naruva“ naudai, kurio numatytu laiku neįvykdymas gali privesti įmonę prie bankroto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 17 d. nutartimi priteisė BUAB „Naruva“ iš atsakovo 99 064,17 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, šiai dienai BUAB „Naruva“ naudai priteista suma sudaro apie 120 000 Eur. Dėl šios sumos įvykdymo atsakovas kreipėsi į finansų instituciją, kad būtų suteiktas kreditas, priteisto įsiskolinimo finansavimui. Iš pateiktos pažymos matyti, kad kredito grąžinimo užtikrinimui bankas reikalauja kredito gavėjo (atsakovo) turto hipotekos. Jeigu atsakovo turtas bus areštuotas, jo bus neįmanoma įkeisti kredito institucijai, o tai reiškia, kad bankas nesuteiks finansavimo.Atsakovas pakankamai sėkmingai vykdo veiklą: per 2014 m. gavo 442 014,49 Lt ir sugeneravo 5 700,54 Lt pelno bei turi pakankamai turto- jo vertė sudaro 5 273 690,67 Lt. Įmonės apyvartinių lėšų nepakanka aukščiau minėto teismo sprendimo įvykdymui. Tai reiškia, kad priteista suma, kredito įstaigai nesuteikus finansavimo, bus išieškoma pasitelkus antstolio pagalbą ir realizavus įmonei priklausantį turtą varžytynėse. Pardavus atsakovo nekilnojamąjį turtą, atsakovas bus priverstas skelbti bankrotą, nes nebeliks pajamas generuojančio turto.Apeliantas, reikšdamas prašymus dėl atsakovo teisių suvaržymo, siekia ne apginti savo teises, tačiau siekia, kad atsakovui būtų sudaromos kuo sudėtingesnės sąlygos atsiskaitymui su BUAB „Naruva“, kas akivaizdžiai neatitinka nei atsakovo, nei BUAB „Naruva“ interesų. Toks apelianto elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir jam skirtina bauda (CPK 95 str. 2 d.).Tuo atveju, jeigu būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o ieškinys pripažintas nepagrįstu, atsakovo teisės būtų nepagrįstai suvaržytos labiau, nei tai yra būtina, nes atsakovas negalėtų gauti banko paskolos, reikalingos atsiskaityti su BUAB „Naruva“, tuomet tolimesnis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties vykdymas perduotinas antstoliui vykdyti. Atsakovo teigimu, laikant, kad antstoliui turtą pavyktų parduoti jau per pirmas varžytynes (kas mažai tikėtina), dėl laikinųjų apsaugos priemonių padarytas nuostolis sudarytų ne mažiau kaip 205 300 Eur sumą, kurią apeliantas turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą kaip atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šiuo atveju apeliantas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šioje stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovui palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas. Tokios išvados nepaneigia ir atsakovo argumentai.
Pirmosios instancijos teismas atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo tuo, kad labiau tikėtina, jog areštavus atsakovo turtą, jo ūkinė – komercinė veikla sutriktų ir dėl kilsiančių finansinių problemų būsimo teismo sprendimo įvykdymo apelianto atžvilgiu bei atsakovo galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais pasunkėtų. Teismo vertinimu, taip pat nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimą, t. y. nėra duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo sutikti. Šiame kontekste pastebėtina, kad atsakovo papildomai teikiami įrodymai, jog pirmosios instancijos teismas, apeliantui padidinus savo reikalavimus ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi pakartotinai atsisakė jas taikyti (iš esmės tais pačiais motyvais), neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamos nutarties pagrįstumo vertinimui.
Ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo 813 127,90 Eur BUAB „Naruva“ naudai. Tokia reikalavimo suma laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti padidintą teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad savaime vien tik ši aplinkybė nėra lemiama, tačiau ji negali būti ir visiškai ignoruotina. Laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymui reikšmingos ir kitos aplinkybės, tik kurių visumos kontekste vertintinas ir didelės sumos faktoriaus reikšmingumas.
Iš pateikto atsakovo 2015 m. sausio 1 d. balanso matyti, kad įmonės turtas sudaro 5 273 690 Lt (1 527 366 Eur), iš jo ilgalaikis materialusis turtas 5 096 799 Lt (1 476 135 Eur). Taigi, galima būtų spręsti, kad atsakovas turi pakankamai turto apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui net ir pareikštos sumos apimtyje. Kita vertus, pagal to paties balanso duomenis atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 954 084 Lt (276 322 Eur); pats atsakovas pripažįsta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį BUAB „Naruva“ naudai priteista suma šiuo metu jau sudaro apie 120 000 Eur; atsakovas pateikė raštą, kad kreipėsi į finansų instituciją dėl 120 000 Eur kredito suteikimo minėto priteisto įsiskolinimo finansavimui. Šios aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad atsakovo finansinė būklė nėra stabili, nes atsakovas nepajėgus įvykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį nepaisant to, kad turi pakankamai materialaus turto. Be to, Turto arešto aktų registro duomenimis UAB „Gražeda“ turto atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės taikomos nuo 2009 m. spalio 29 d., jų taikymo reikalingumas bei pagrįstumas pripažintas ir šalių nurodomoje civilinėje byloje, nagrinėtoje Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Taigi, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą jau anksčiau teismų buvo pasisakyta apie jų taikymo pagrįstumą atsakovo atžvilgiu. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo pareikštų dar didesnių nei ankstesnėje byloje reikalavimų apimtyje įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas net ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, apelianto teigimu, yra reali tikimybė, kad atsakovas jam priklausantį turtą gali perleisti, nebeturės turto ir pajamų, todėl nebebus galima realiai įvykdyti būsimo teismo sprendimo. Nagrinėjamu atveju nėra tiesiogiai itin reikšmingi apelianto argumentai, susiję su G. T. ir E. T. priklausančiu turtu, turimais įsipareigojimais bei jų atliktais veiksmais, nes nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas ne jiems, o juridiniam asmeniui UAB „Gražeda“. Kita vertus, nėra pagrindo juos pripažinti ir visiškai beverčiais vertinant galimus turto perleidimo veiksmus.
Apeliantas ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė areštuoti atsakovui ieškinio sumos ribose (813 127,90 Eur) priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas. Tačiau atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog ir vien vertingo nekilnojamojo turto visiškai užtektų tam, kad tinkamai būtų įvykdytos prašomos laikinosios apsaugos priemonės, nekilnojamojo turto areštas netrukdytų atsakovui vykdyti jo pagrindinės veiklos – patalpų nuomos, taip pat nereikėtų areštuoti ir atsakovo piniginių lėšų. Taigi, iš paminėtų argumentų matyti, kad apeliantas nesiekia sutrikdyti atsakovo vykdomos ūkinės – komercinės veiklos, o nekilnojamojo turto areštas pakankamu laipsniu užtikrintų tinkamą sprendimo įvykdymą. Iš šalių procesinių dokumentų bei kitų rašytinių įrodymų matyti, kad pareikšto ieškinio reikalavimui užtikrinti užtenka laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik nekilnojamojo turto atžvilgiu, kas nesukeltų atsakovui itin neigiamų pasekmių vykdant ūkinę komercinę veiklą – patalpų nuomą. Juolab, kad ir teismų praktikoje nurodoma, jog pareikšto ieškinio reikalavimų sumai užtikrinti paprastai pirmiausia ir areštuotinas nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos. Apeliacinės instancijos teismas dėl pirmiau nurodytų motyvų sprendžia, kad būtent tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rūšis (nekilnojamojo turto areštas) nagrinėjamu atveju yra pagrįsta bei pakankama ir nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo (CPK 145 str. 2 d.). Kita vertus, svarbu įvertinti ir tai, kad šios priemonės, jei jas taikyti būtina, nebūtų akivaizdžiai neproporcingos savo pasekmėmis.
Atsakovo teigimu, jeigu bus areštuotas turtas, jis negalės įvykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria iš atsakovo priteista BUAB „Naruva“ naudai 99 064,17 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, dėl kurio įvykdymo (susidariusio 130 000 Eur įsiskolinimo finansavimo) atsakovas kreipėsi į finansų instituciją. Iš pateiktos Šiaulių kredito unijos pažymos matyti, kad kredito grąžinimui užtikrinti reikalinga kredito gavėjo (atsakovo) turto hipoteka. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taikant nekilnojamojo turto areštą yra tikslinga leisti atsakovui šia nutartimi areštuotą nekilnojamąjį turtą įkeisti (hipoteka) ta apimtimi, kuri būtina gauti 130 000 Eur kreditą atsiskaitymui su BUAB „Naruva“ pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015. Be to, tokia išimtis atitiktų ir apelianto interesus, nes tiek anksčiau nagrinėtoje byloje, tiek nagrinėjamu atveju veikiama būtent BUAB „Naruva“ naudai. Todėl neteisinga būtų sukurti situaciją, kad šioje byloje taikomomis priemonėmis BUAB „Naruva“ naudai būtų užkirstas kelias vykdyti teismo sprendimą tos pačios bendrovės naudai kitoje byloje.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą - kad apeliantas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus bei tikėtina reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui - Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas iš dalies, areštuojant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą 813 127,90 Eur sumai (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 337 str. 1 d. 2 p.).
Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo priemones, įpareigojant apeliantą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 205 300 Eur. Tačiau šiuo atveju byla yra nagrinėjama apeliacine tvarka ir šios bylos apeliacijos dalykas yra tik Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Toks prašymas pirmosios instancijos teisme nėra nagrinėtas. Jis galėtų būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme tik tuo atveju, jei šio teismo žinioje būtų byla dėl ginčo esmės (CPK 147 str. 2 d.), taip pat tokio pobūdžio klausimas gali būti sprendžiamas paties teismo iniciatyva nustačius, kad tai būtina viešajam interesui apginti (CPK 146 str. 1 d.). Tokių aplinkybių nenustačius, atsakovo prašymas netenkintinas, kas neužkerta kelio jį pareikšti pirmosios instancijos teisme.
Atsakovas taip pat prašo apeliantui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes atsakovo teisių suvaržymu siekia ne apginti savo teises, o sudaryti sąlygas, kad atsakovui būtų kuo sudėtingiau atsiskaityti su BUAB „Naruva“. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog byloje atsakovo atžvilgiu yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra teisinio pagrindo konstatuoti apelianto akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir skirti jam baudą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.
Ieškovo V. P. (duomenys neskelbtini) reikalavimų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naruva“ (duomenys neskelbtini) naudai užtikrinimui areštuoti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gražeda“ (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį 813 127,90 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, leidžiant įkeisti jo dalį, būtiną gauti 130 000 Eur kreditą, kurio paskirtis - atsiskaitymui su bankrutavusia uždarąja akcine bendrove „Naruva“ pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-611/2015.
Kitoje dalyje prašymą atmesti.
Pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui surasti ir aprašyti areštuojamą nekilnojamąjį turtą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Išaiškinti ieškovui, kad jeigu jis dėl atsakovo nekilnojamojo turto suradimo ir aprašymo nesikreips į antstolį ir nepatikslins areštuotų daiktų duomenų, laikinosios apsaugos priemonės galios keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.
Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gražeda“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo bei prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmesti.
Nutarties kopiją išsiųsti Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registrui.