Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Bronius Zalaga, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nubaustosios J. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėja 2014 m. kovo 26 d. surašė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to, kad ji pažeidė KET 9, 106, 107 p. reikalavimus, tai yra 2014 m. kovo 5 d. apie 18.02 val. (duomenys neskelbtini) namu, J. R., vairuodama automobilį Opel Meriva valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, įvažiuodama į kelią, tai yra į (duomenys neskelbtini) namo kiemo teritorijos, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, norėdama pasistatyti savo vairuojamą automobilį Opel Meriva šalia kairiojo (duomenys neskelbtini) kelkraščio, kryptimi link (duomenys neskelbtini) gatvės, keitė važiavimo kryptį ir atsidūrė sau priešpriešinėje eismo juostoje, taip sudarydama kliūtį (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės atvažiuojančiam automobiliui Audi 100 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam M. I., dėl ko su juo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai bei sužalota ,,Opel Meriva“ keleivė G. R., kuriai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t.y. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 127 str. 1 d, ir 2 d., dėl ko jai skirta galutinė administracinė nuobauda -750 Lt bauda.

Šį nutarimą pažeidėja apskundė Šiaulių apylinkės teismui. Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs skundą, 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi paliko galioti nepakeistą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjos 2014 m. kovo 26 d. nutarimą motyvuodamas tuo, kad nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl J. R. padarytų KET 9, 106, 107 p. pažeidimų apeliantė nurodo, jog kai inkriminuotas pažeidimas pasireiškė tuo, kad ji, įvažiuodama į kelią, tai yra į (duomenys neskelbtini) namo kiemo teritorijos, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, norėdama pasistatyti savo vairuojamą automobilį Opel Meriva šalia kairiojo (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraščio, kryptimi link (duomenys neskelbtini) gatvės, keitė važiavimo kryptį ir atsidūrė sau priešpriešinėje eismo juostoje, taip sudarydama kliūtį automobiliui Audi, dėl ko su juo susidūrė. Teigia, kad teismas, nurodęs, jog J. R. nedavė kelio pagrindiniu keliu atvažiuojančiai transporto priemonei, apkaltino J. R. naujo veiksmo atlikimu, dėl kurio administracinė byla nebuvo iškelta. Apeliantės nuomone, teismo nurodyti įrodymai - eismo įvykio schema, vaizdo įrašas, transporto priemonių apžiūros aktai nepatvirtina aplinkybės, kad J. R. vairuojamas automobilis nedavė kelio pagrindiniu keliu atvažiuojančiai transporto priemonei, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, sudariusi kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė, dėl to kilo ATPK 127 straipsnio 1, 2 dalyse numatyti padariniai, nes, kaip nurodo pažeidėja, iš Ekspertizės akto matyti, kad J. R. vairuojamas automobilis jau buvo sustojęs, o ne išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Tvirtina, kad J. R., kurios automobilis jau buvo sustojęs, negalėjo pažeisti KET 106 ir 107 punktuose nurodytų reikalavimų, kadangi šiuose punktuose apibrėžti važiuojančio automobilio, o ne stovinčio automobilio padaromi pažeidimai.

Teigia, jog iš bylos duomenų matyti, kad J. R. nekliudė M. I. vairuojamam automobiliui važiuoti, nes jos automobilis jau buvo sustojęs, o apvažiuoti kliūtį M. I. galėjo, ką patvirtina ir eismo įvykio vietos planas. Tvirtina, jog medžiaga įrodo, kad tokių veiksmų, kurie nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole bei teismo nutartyje, J. R. neatliko. Pažymi, kad 2014-03-05 J. R. įvykio vietoje patvirtino, jog 2015-03-05 apie 17.50 val., matė tamsią atvažiuojančią mašiną, bet ji buvo pakankamai toli, prie būsimos parkavimo vietos privažiavo ir sustojo nevisai tiesiai, tada jos šiek tiek atsikišusį mašinos galą dideliu greičiu trenkėsi mašina. J. R. tvirtinimu, smūgio metu ji buvo sustojusi, kad, kai tik atsiras galimybė, galėtų mašiną palyginti, o kitos mašinos vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo, nes buvo šviesu ir aiškiai matėsi, kad iki galo nebuvo atlikti parkavimo veiksmai.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju įvykio metu J. R. jau buvo sustojusi prie kelkraščio, o M. I. vairuojamas automobilis į J. R. automobilį atsitrenkė dėl neapdairumo jo neapvažiavęs, pažeidžiant KET 133 ir 134 punktų reikalavimus. Mano, kad konstatuoti, jog J. R. pažeidė KET reikalavimus, būtų galima tik tuo atveju, jei būtu nustatyti kitokie automobilių sugadinimai, t.y. M. I. vairuojamas automobilis būtų atsitrenkęs į J. R. automobilio vidurinę dalį ir pan. Atsižvelgdama į tai, apeliantė nurodo, kad bylos duomenys neįrodo, jog J. R. atliko neteisėtus veiksmus, ko pasekmėje priešinga teismo išvada nebuvo galima.

Analizuodama eksperto išvadą, apeliantė tvirtina, kad joje padarytos išvados nėra kategoriškos, todėl galima pagrįstai manyto, jog sąlyginėse specialisto išvadoje ir tyrime nėra nustatyta pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, o ekspertizės akte pateikti duomenys sąlygoja išvadą, kad kitas eismo įvykio dalyvis, automobilio „Audi 100 Avant“ vairuotojas M. I. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jeigu laiku būtų stabdės vairuojamą automobilį, be to tai, kad nėra pakankamai duomenų spręsti, ar šioje eismo situacijoje automobilis „Audi 100 Avant“ vairuotojas M. I. turėjo galimybę saugiai apvažiuoti kliūtį sudariusi automobilį „Opel Meriva“, negali patvirtinti J. R. kaltės. Mano, kad teisingai vertinant eksperto išvadą turėjo būti pasisakyta dėl abipusės kaltės, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad M. I. veiksmai priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu sekė po to, kai J. R. automobilis sukėlė grėsmę eismo saugumui. Pažymi, kad ekspertizės akte nebuvo pateikta duomenų, koks gi pažeidimas: kliūties sudarymas ar savalaikis transporto priemonės nestabdymas, buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, nes tai padaryti sutrukdė policijos pareigūnų, fiksavusių eismo įvykį, surinktų duomenų nepakankamumas, nes specialistas negalėjo atsakyti į 4 klausimą, ar M. I. galėjo apvažiuoti kliūtį. Tvirtina, kad visos abejonės turėjo būti vertinamos pažeidėjos naudai. Nurodo, kad liudytojos G. S. parodymuose užfiksuota, jog ji matė, kaip tamsus automobilis atsitrenkė į šviesų, matė, kaip į stovintį automobilį trenkėsi atvažiavęs automobilis, pirmas automobilis stovėjo skersai, kurį atvažiuojantis automobilis apvažiuoti galėjo.

Atsižvelgdama į tai, apeliantė tvirtina, kad aptartos aplinkybės ir ekspertizės akto duomenys patvirtina, jog duomenų visuma yra pakankama išvadai, kad teismas negalėjo spręsti kitaip, nei nustatyta ekspertizės akte, vertinant M. I. veiksmus, todėl privalėjo tenkinti J. R. skundo dalį, kuria buvo prašoma perduoti bylą nagrinėti institucijai iš naujo abiejų eismo įvykio dalyvių kaltės nustatymui.

Dėl teismo teiginio, jog netikslus įvykio laiko nurodymas laikomas rašymo apsirikimu, kuris J. R. teisinės padėties nesunkina ir veikos kvalifikavimui įtakos neturi, apeliantė nurodo, kad su tuo nesutinka. Pažymi, kad įvairiuose procesiniuose dokumentuose nurodomas skirtingas įvykio laikas, ne tas M. I. automobilio numeris, kas, apeliantės nuomone, rodo, kad tyrimas byloje buvo atliktas paviršutiniškai ir neišsamiai.

Tvirtina, kad neteisingo eismo įvykio laiko nurodymą negalima laikyti tik rašymo klaida, kadangi nuo eismo įvykio laiko iš dalies priklauso eismo įvykio kilimo mechanizmo atskleidimas, t.y. ar eismo įvykio metu buvo tamsu, ar šviesu, ar tuo metu lijo ir buvo šlapia asfalto danga, ar buvo sausa, nes nuo šių duomenų priklausė, ar policijos pareigūnai turėjo galimybę tinkamai užfiksuoti eismo įvykį - pamatuoti stabdymo žymes, pažymėti visas likusias ant asfalto automobilių dalių šukes, kitus įrodymus, o vėliau ir nustatyti eismo įvykio dalyvio M. I. vairuojamo automobilio greitį, taip pat vertinti galimybę M. I. apvažiuoti J. R. stovintį automobilį, o apklausus visus liudytojus nustatyti eismo įvykio dalyvių veiksmus.

J. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nustatant reikšmingas bylai aplinkybes yra remiamasi įrodymais, kuriais administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje yra laikomi administracinio teisės pažeidimo protokolas, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai, liudytojų parodymai, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai, eksperto išvada, specialisto paaiškinimai, daiktiniai įrodymai, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas, taip pat kitokie dokumentai (ATPK 256 str. 2 d.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog J. R. padarė jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 1, 2 d.

ATPK 127 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už KET pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, o ATPK 127 str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Nagrinėjant bylą dėl šiame straipsnyje numatytų pažeidimų, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16 -320/2007).

Nors J. R. neigia padariusi administracinį teisės pažeidimą, motyvuodama, kad jos automobilis įvykio metu buvo sustojęs, todėl ji nesudarė kliūties M. I. vairuojamam automobiliui, kuris turėjo visas galimybes jos automobilį apvažiuoti, tačiau jos kaltė, padarius administracinius teisės pažeidimus yra įrodyta byloje esančiais įrodymais: Šiaulių apskrities VPK PR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio R. S. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) yra eismo įvykis, kurio metu sužalota keleivė, nuvykus minėtu adresu rado susidūrusius Opel Meriva, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja J. R., kuri išvažiuodama iš gyvenamojo namo kiemo į kelią, nedavė kelio iš dešinės, pagrindiniu keliu, atvažiuojančio automobilio, Audi 100 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui M. I., ir su juo susidūrė, eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai, sužalotą Opel Meriva, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivę iki jų atvykimo išsivežė greitoji medicinos pagalba (27 b. l.), M. I. rašytiniu paaiškinimu ir parodymais teisme (12, 62-63 b. l.), eismo įvykio vietos schema (25 b. l.), specialisto išvada (16 b. l.) bei ekspertizės aktu (154-161 b. l.).

Šie byloje surinkti įrodymai neginčytinai patvirtina, kad J. R. 2014 m. kovo 5 d. apie 18.02 val. (duomenys neskelbtini) namu, vairuodama automobilį Opel Meriva valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiuodama į kelią, tai yra į (duomenys neskelbtini) g. iš (duomenys neskelbtini) gatvės 25 namo kiemo teritorijos, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, norėdama pasistatyti savo vairuojamą automobilį Opel Meriva šalia kairiojo (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraščio, kryptimi link (duomenys neskelbtini) gatvės, keitė važiavimo kryptį ir atsidūrė sau priešpriešinėje eismo juostoje, taip sudarydama kliūtį (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės atvažiuojančiam automobiliui Audi 100 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam M. I., dėl ko su juo susidūrė.

Kaip matyti iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-04-10 ekspertizės akto Nr. 11Š-11(15) išvados, techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio „Opel Meriva“ vairuotoja J. R., išvažiavusi iš įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) kiemą į (duomenys neskelbtini) gatvę, tikėtina, sustojusi automobilio „Audi 100 Avant“ eismo juostoje, automobilio „Opel Meriva“ galiniam dešiniam sparnui esant nemažesniu kaip 3,5 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto (žr. link (duomenys neskelbtini) gatvės), sudarė kliūtį automobilio „Audi 100 Avant“ judėjimui (160 b. l.).

Kelių eismo taisyklės numato pareigą vairuotojui prieš persirikiuojant ar kitaip keičiant važiavimo kryptį įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams; išvažiuojant į kelią iš esančių šalia jo teritorijų duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, kurių judėjimo kryptį jis kerta; laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (KET 106, 107, 9 punktai).

Byloje įrodyta, kad J. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 106, 107, 9 punktus, dėl ko įvyko eismo įvykis, nulėmęs kito asmens nežymų sveikatos sutrikdymą ir kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą.

Dėl kai kuriuose procesiniuose dokumentuose klaidingai nurodyto įvykio laiko ir automobilio valstybinio numerio pažymėtina, jog akivaizdu, kad tai rašymo apsirikimo klaida, kuri esminės įtakos J. R. kaltės klausimui neturi, o juo labiau nesudaro pagrindo abejoti eismo įvykio laiko, mechanizmo, kuris atitinka bylos medžiagą, pagrįstumu.

Dėl skundo argumento, jog teismas nenagrinėjo klausimo dėl abipusės vairuotojų kaltės, t.y. to, ar vairuotojas M. I. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio apvažiuodamas kliūtį, pažymėtina, kad atsižvelgiant į nukentėjusiojo parodymus ir juos sugretinus su policijos pareigūnų nubraižyta eismo įvykio schema, eksperto išvada, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokioje eismo įvykio situacijoje abipusės vairuotojų kaltės nėra. Šiuo atveju eismo įvykio kilimo priežastimi galėjo būti arba automobilio „Audi 100 Avant“ vairuotojo M. I. veiksmai, jeigu jis nebūtų pastebėjęs kliūties - stovinčio automobilio ,,Opel Meriva“, arba automobilio „Opel Meriva“ vairuotojos J. R. veiksmai, jeigu ji, stengdamasi pasistatyti automobilį prie kelkraščio, automobilio galine dalimi sudarė kliūtį automobilio ,,Audi 100 Avant“ judėjimui.

Kadangi M. I. ir J. R. parodymai yra prieštaringi (kiekvienas iš jų nurodo jiems naudingą vieną iš galimų versijų), nustatant eismo įvykio mechanizmą itin svarbų vaidmenį įgyja byloje surinkti objektyvūs įrodymai.

2015 m. balandžio 10 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akte Nr. 11Š-11(15) (toliau Ekspertizės aktas) nurodyta, jog techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimo mechanizmas buvo toks: M. I., vairuodamas automobilį „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini) gatve kryptimi link (duomenys neskelbtini) gatvės. Jam artėjant link (duomenys neskelbtini) gatvės ir įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) kiemą važiuojamųjų dalių susikirtimo, iš išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) kiemą išvažiavo J. R. vairuojamas automobilis „Opel Meriva“, kuris įvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvės dešinę eismo juostą (žr. link (duomenys neskelbtini) gatvės). Kelio ilgio atžvilgiu iki užfiksuotos posūkio stikliuko padėties, o kelio pločio atžvilgiu - nemažesniu kaip 3,5 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto M. I. vairuojamo automobilio „Audi 100 Avant“ priekiniu dešiniu kampu susidūrė su automobilio „Opel Meriva“ galiniu dešinės pusės ratu, galiniu dešinės pusės sparnu bei galinio bamperio dešiniuoju šonu. Tikėtina, kad susidūrimo momentu automobilis „Opel Meriva“ buvo sustabdytas, o tarp transporto priemonių dešiniųjų šonų buvo smailus kampas, atviras link automobilio „Audi 100 Avant“ galinės dalies. Po susidūrimo automobilio „Opel Meriva“ galinė dalis sukosi pagal laikrodžio rodyklę link kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, o automobilis „Audi 100 Avant“ buvo sustabdytas eismo įvykio vietos plane užfiksuotoje padėtyje. Šioje eismo situacijoje automobilio „Opel Meriva“ vairuotoja J. R., išvažiavusi iš įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) kiemą į (duomenys neskelbtini) gatvę, tikėtina, sustojusi automobilio „Audi 100 Avant“ eismo juostoje, automobilio „Opel Meriva“ galiniam dešiniam sparnui esant nemažesniu kaip 3,5 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto (žr. link (duomenys neskelbtini) gatvės), sudarė kliūtį automobilio „Audi 100 Avant“ judėjimui ir tai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliantės J. R. teiginiu, jog eksperto išvada yra atlikta neturint visų reikiamų duomenų jai atlikti visapusiškai pilnai ir objektyviai, abejoti eksoperto kompetencija ir jo turimų specialių žinių pritaikymu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Juolab, kad nors pažeidėjai ir nebuvo inkriminuotas KET 151 p. pažeidimas, tačiau šiame punkte numatyta, jog statyti transporto priemonę kampu į važiuojamosios dalies kraštą, o ne lygiagrečiai su važuojamosios dalies kraštu, galima tik ten, kur tai leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai ir (arba) važiuojamosios dalies ženklinimas. Tuo tarpu šiuo atveju iš įvykio schemos matyti, kad, darant prielaidą, jog J. R. jau buvo sustojusi ir baigė automobilio pastatymą, jos automobilis prie kelkraščio buvo pastatytas kampu. Beje, kaip nurodė ir pati apeliantė, lygiagrečiai šaligatviui pastatyti automobilį jai neužteko vietos, trūko kokių 20 cm (134 b. l.), o duomenų, kad būtų leidžiamas toks statymo būdas, kaip tai numatyta KET, byloje nėra.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, nekyla abejonių, kad šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio būtinoji padarinių kilimo sąlyga yra J. R. KET reikalavimų nepaisymas, už ką ji pagrįstai nubausta Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjos 2014 m. kovo 26 d. surašytu nutarimu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir J. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.