Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-31 · Civilinė byla Nr. 2A-499-823/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-31
Bylos Nr.
2A-499-823/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-17864-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas
V. B.
Ieškovas
UAB „Vilniaus viešasis transportas“
Kategorijos
  • 121.19.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 93.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-499-823/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17864-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 121.19.8; 93.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. B. 3 357,55 Lt skolos (reklamos nuomos mokestį), 518,06 Lt delspinigių, 121 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 120 Lt žyminio mokesčio.

Nurodė, kad 2012 m. balandžio 20 d. su atsakovu sudarė Vidinės reklamos transporto priemonėse sutartį Nr. 48-F.2012/169 (toliau – Sutartis) dėl transporto priemonių, kurias nuosavybės ar išperkamosios nuomos teise valdo ir keleivių pervežimui naudoja ieškovas, vidinio paviršiaus plotų naudojimo reklamos tikslais. Pagal minėtą Sutartį atsakovas V. B. įsipareigojo už jam teikiamas reklamos paslaugas mokėti Sutartyje nurodyto dydžio mokesčius pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras Sutarties 4 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Ieškovas už 2012 m. balandžio-liepos mėnesiais suteiktas reklamos paslaugas pateikė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras, kurių bendra suma sudarė 3 357,55 Lt, tačiau atsakovas iki šios dienos jų neapmokėjo. 2012 m. vasarą atsakovas atvyko į bendrovę ir žodžiu paprašė nutraukti Sutarties galiojimą, kadangi teikiamos reklamos paslaugos jam tapo finansiškai nenaudingos. Šalys geranoriškai susitarė nutraukti Sutartį, o atsakovas įsipareigojo savo lėšomis ir jėgomis nuimti reklamą nuo transporto priemonių ir nedelsiant atsiskaityti su bendrove už jam 2012 m. balandžio-liepos mėnesiais suteiktas reklamos paslaugas. Atsakovas nuėmė vidinius reklamos lipdukus, tačiau skolos iki šios dienos nesumokėjo. Ieškovas 2012 m. gruodžio 13 d. pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atsakovas 2013 m. kovo 5 d. pateikė prieštaravimus dėl išduoto teismo įsakymo, todėl teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi suteikė teisę kreditoriui UAB „Vilniaus viešasis transportas“ per nustatytą terminą pateikti teismui ieškinį.

Atsiliepimas

Atsakovas V. B. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, o Sutartį pripažinti negaliojančia. Nurodė, kad Sutarties dėl reklamos paslaugų projektą jam pateikė ieškovas. Susipažinęs su Sutarties sąlygomis, atsakovas pageidavo, kad kai kurios iš jų būtų pakeistos, kadangi Sutartis buvo nesąžininga atsakovo atžvilgiu, tačiau ieškovas sutarties sąlygas atsisakė keisti, todėl atsakovas Sutartį pasirašė ieškovo pateiktomis sąlygomis. Užsakyta reklamos paslauga buvo visiškai neefektyvi, todėl atsakovui kilo abejonė, ar ji teikiama tinkamai. Atsakovas paaiškino, kad jis ne kartą žodžiu prašė ieškovo pateikti duomenis apie transporto priemonių, kuriose buvo suklijuoti atsakovo reklaminiai lipdukai, važiavimo bei šių transporto priemonių techninio aptarnavimo ir/ar remonto darbų faktinius (užfiksuotus) laikotarpius, tačiau ieškovas prašomų duomenų nesuteikė. Ieškovo nurodomos PVM sąskaitos-faktūros atsakovui buvo pateiktos elektroniniu paštu, atsakovas jų nepasirašė ir neapmokėjo, kadangi ieškovas jam nepateikė jokių įrodymų apie suteiktas reklamos paslaugas. Ieškovas privalėjo suteikti atsakovui informaciją, iš kurios galima būtų spręsti apie asmenų, kuriuos pasieks skleidžiama informacija, skaičių: keleivių, važinėjančių konkrečiomis transporto priemonėmis skaičių, jų faktinį važiavimo bei stovėjimo laiką ir pan., tačiau tokios informacijos ieškovas nepateikė, pasiūlydamas transporto priemones pasirinkti pagal viešai skelbiamus maršrutus. Ieškovas pažeidė informavimo pareigą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.719 straipsnyje. Sutartis negali būti laikoma galiojančia, kadangi nebuvo susitarta dėl esminės sutarties sąlygos – reklamos paslaugos teikimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino – iš atsakovo V. B. ieškovo naudai priteisė 3 357,55 Lt įsiskolinimo, 518,06 Lt delspinigių už nesavalaikį prievolės vykdymą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gruodžio 17 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo bei 241 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo V. B. valstybei priteisė 23,53 Lt pašto išlaidų.

Teismas nustatė, kad Sutartis įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyta ir nėra duomenų, kad būtų ginčijama: procesinio įstatymo reikalaujamos formos priešieškinio nagrinėjamoje byloje ar ieškinio atskiroje byloje Sutarčiai nuginčyti atsakovas nėra pateikęs, atsiliepimo forma ginčyti Sutartį nėra galima. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pats rinkosi visuomeninį transportą, pats užklijavo reklamą, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad reklamos paslaugos atsakovui nebuvo teikiamos. Keleivių srauto ieškovas objektyviai negalėjo įtakoti, todėl atsakovo teiginys, kad paslauga neatitiko jo lūkesčių, nes nebuvo prieinama reikiamam kiekiui žmonių, nėra pagrįstas. Teismo nuomone, atsakovas privalėjo pats rūpintis reklamos lipdukų atnaujinimu tuo atveju, jeigu jie yra atplėšiami, ieškovas tokios pareigos Sutartimi nebuvo prisiėmęs. Atsakovas taip pat galėjo stebėti ir tikrinti paslaugos teikimo kokybę, nes pats rinkosi transporto priemones pagal maršrutų ir garažinius numerius. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas anksčiau, t.y. iki ieškinio teismui padavimo, teikė ieškovui pretenzijas dėl netinkamo paslaugų teikimo. Teismas konstatavo, kad ieškovas visiškai įrodė reikalavimo pagrindu esančias faktines aplinkybes.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš ieškovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 116 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Nurodo, kad šaukimas į 2013 m. birželio 5 d. vykusį pirmosios instancijos teismo posėdį 2013 m. birželio 1 d. (šeštadienį) t.y. likus vos trims dienoms iki teismo posėdžio, buvo įteiktas ne atsakovui asmeniškai, bet nepilnamečiam jo sūnui. Teismas, matydamas, kad šaukimas įteiktas ne atsakovui asmeniškai, be to, likus vos kelioms dienoms iki teismo posėdžio, ir atsakovui į teismo posėdį neatvykus, galėjo ir privalėjo bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau to nepadarė ir bylą išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant, nors atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą nebuvo tinkamai pranešta. Teismas apribojo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) numatytas atsakovo procesines teises, tarp jų teisę būti išklausytam, teisę pateikti paaiškinimus, teisę į pakankamą laiko trukmę nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai, bei šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apelianto sūnus, priėmęs teismo šaukimą, buvo beveik 18 metų (gimęs 1995 m. spalio 17 d.), gyvena kartu su atsakovu. Galimas CPK 123 straipsnio 3 dalies formalus pažeidimas apeliacinės instancijos teismo turėtų būti vertinamas vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Teismo šaukimą atsakovui buvo bandyta įteikti tris kartus, jau 2013 m. gegužės 29 d. atsakovui pašto dėžutėje buvo paliktas pranešimas apie siuntos gavimą, todėl atsakovo teiginiai, kad jis nežinojo apie teismo posėdį, yra melagingi. Ieškovo manymu, apeliantas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis, vilkindamas teismo procesą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, nustatydamas posėdžio datą, pažeidė CPK 133 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apeliantas yra Vilniaus miesto gyventojas, byla tęsiasi nuo 2012 m., teismui pateiktas išsamus atsiliepimas į ieškinį, naujų bylos aplinkybių nepaaiškėjo, todėl teismo nustatyta posėdžio data buvo pakankama atsakovui pasirengti bylos nagrinėjimui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, t.y. tuo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą tinkamai nepranešęs atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Apeliantas taip pat teigia, kad, skirdamas teismo posėdžio datą, pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK 133 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kitų ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo pagrindų apeliantas nenurodo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2012 m. gruodžio 14 d. kreipėsi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, išieškant skolą iš atsakovo. Procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti per antstolį. 2013 m. kovo 8 d. atsakovas pateikė prieštaravimus dėl teismo įsakymo (b.l. 57). Ieškovui pareiškus ieškinį, procesiniai dokumentai buvo įteikti atsakovo gyvenamosios vietos adresu jo dukrai (b.l. 75). 2013 m. gegužės 2 d. atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė nesutikimo su pareikštu ieškiniu motyvus. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 17 d. rezoliucija atsiliepimą priėmė ir paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2013 m. birželio 5 d. (b.l. 82), t.y. po 19 dienų nuo atsiliepimo priėmimo datos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto vertinimu, kad toks teismo posėdžio datos nustatymas neatitinka CPK 133 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kaip pagrįstai pažymi ieškovas, atsakovas yra Vilniuje gyvenantis asmuo, jam buvo tinkamai įteiktas ieškinio nuorašas (o prieš tai ir teismo įsakymo nuorašas), t.y. atsakovui buvo žinoma kilusio ginčo esmė, atsakovas buvo pateikęs atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė savo nesutikimo su ieškiniu argumentus ir nurodė, kad neketina vesti bylos per advokatą, taigi, net ir įvertinus laikotarpį, reikalingą teismo šaukimui išsiųsti ir įteikti, bei datą, kada konkrečiu atveju šaukimas buvo įteiktas atsakovo sūnui, nėra jokio pagrindo teigti, kad skiriant teismo posėdį šalims nebuvo sudaryta pakankamai laiko atvykti į teismą ir pasiruošti bylos nagrinėjimui. Pažymėtina, kad skirdamas teismo posėdžius ir atlikdamas kitus procesinius veiksmus teismas privalo laikytis proceso operatyvumo principo reikalavimų (CPK 7straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, dėl svarbių priežasčių negalinti atvykti į teismą paskirtą teismo posėdžio dieną, turi teisę teikti teismui motyvuotą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą.

Kaip matyti iš apelianto pateiktos pažymos, teismo šaukimas šalims buvo išsiųstas 2013 m. gegužės 27 d. (b.l. 110), ieškovui įteiktas 2013 m. gegužės 28 d. (b.l. 89). Atsakovui pirmą kartą bandyta įteikti teismo šaukimą 2013 m. gegužės 29 d., t.y. likus savaitei iki numatytos teismo posėdžio datos, tačiau siuntos pristatyti gavėjui nepavyko, gavėjui paliktas siuntos gavimo pranešimas (b.l. 110). Šaukimas 2013 m. birželio 1 d., likus 4 dienoms iki teismo posėdžio dienos, pasirašytinai įteiktas atsakovo sūnui V. B. (b.l. 90), gimusiam 1995 m. spalio 17 d. (b.l. 111).

Vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalimi, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Apeliantas neginčija, kad šaukimą priėmęs jo sūnus gyvena kartu su juo, tačiau nurodo, kad šaukimo priėmimo metu jis buvo nepilnametis, todėl šaukimo įteikimas negali būti laikomas tinkamu, ir teismas dėl šios priežasties privalėjo atidėti teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, kad teismo šaukimo įteikimas nepilnamečiam asmeniui neatitinka CPK 123 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir kad nagrinėjamos bylos atveju šio straipsnio reikalavimai buvo pažeisti, tačiau, įvertinęs bylos aplinkybių visetą, nesutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjamu atveju tai sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą.

CPK 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą aiškinant ir taikant teisės aktus vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teisės normos turinio aiškinimas ir šios teisės normos taikymas taip pat neatsiejamas nuo konkrečia teisės norma siekiamų tikslų įgyvendinimo. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata iš esmės pakartoja CPK 328 straipsnyje įtvirtintą draudimą vien formaliais pagrindais naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo panaikinimas formaliais pagrindais neatitiktų civiliniam procesui keliamų tikslų – kuo greitesnio teisinės taikos tarp šalių atkūrimo, veiksmingo ir operatyvaus pažeistų asmens teisių gynimo teisme (CPK 27 straipsniai).

Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais laikomi atvejai, kai nagrinėjant bylą teisme buvo nesilaikyta esminių proceso garantijų, ir dėl šios priežasties buvo apribota asmens teisė į tinkamą teismo procesą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis). CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta procesinė situacija reiškia vienos iš esminių proceso šalies teisių – teisės būti išklausytai, apribojimą. Taigi, sprendžiant dėl šios teisės normos taikymo privalu įvertinti ne tik formalius informavimo apie teismo posėdį tvarkos pažeidimus, bet ir tai, kokią įtaką konkrečiu atveju toks pažeidimas turėjo šalies teisei būti išklausytai, tai, ar šis pažeidimas galėjo būti pašalintas, bei tai, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju galėjo įtakoti bylos rezultatą. Nustačius kad šalies teisė būti išklausytai buvo iš esmės pažeista, ir kad dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes šaliai nebuvo sudaryta galimybė teikti teismui savo paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais bei įrodinėti savo reikalavimus ar atsikirtimus sudarančias aplinkybes, byloje priimtas teismo sprendimas turėtų būti naikinamas kaip absoliučiai negaliojantis, o teismo procesas pakartojamas iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Tinkamas informavimas apie teismo procesą ir atliekamus procesinius veiksmus yra teisės būti išklausytam įgyvendinimo procesinė prielaida. CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas teismo šaukimą įteikti tik pilnamečiam asmeniui yra siejamas su tuo, kad tik pilnametis asmuo gali būti laikomas atsakingu už pareigos perduoti priimtus procesinius dokumentus adresatui tinkamą vykdymą (CPK 126 straipsnis). Kita vertus, kaip pagrįstai pažymi ieškovas, atsakovo sūnus, priėmęs teismo šaukimą, šaukimo priėmimo metu buvo beveik sulaukęs pilnametystės (iki pilnametystės buvo likę 4 mėnesiai). Atsižvelgdamas į tai teismas pripažįsta menkai tikėtina, kad tokio amžiaus asmuo nesugebėjo suprasti priimamo procesinio dokumento paskirties ir turinio ir pamiršti tokį dokumentą perduoti apeliantui, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliantas ir jo šeimos nariai žinojo apie vykstantį teismo procesą (procesiniai dokumentai anksčiau buvo įteikti atsakovo dukrai). Be to, kaip pagrįstai pažymi ieškovas, paties apelianto pateikta pažyma patvirtina, kad apie gautą šaukimą buvo paliktas pranešimas apelianto pašto dėžutėje. Apeliantas neteigia, kad 2013 m. gegužės 29 d. buvo išvykęs. Tai leidžia abejoti apelianto teiginiais, kad apie byloje vykstantį teismo posėdį jam nebuvo žinoma.

Kita vertus, net ir sutikus su apelianto teiginiais, kad apie teismo posėdį jis nebuvo tinkamai informuotas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad apeliantas yra pateikęs išsamų atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė savo nesutikimo su ieškiniu argumentus (b.l. 82), taigi apeliantui proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo sudaryta galimybė išdėstyti teismui savo poziciją. Atsiliepimu į ieškinį apeliantas neprašė teismo kviesti ir apklausti liudytojus, išreikalauti naujus įrodymus, t.y. teismo posėdyje aiškintis papildomas aplinkybes, nenurodytas atsiliepime į ieškinį. Ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu naujų aplinkybių, nenurodytų ieškinyje, kurio turinys apeliantui buvo žinomas, taip pat nenurodė. Apelianto atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai, iš esmės grindžiami tarp šalių sudarytos sutarties galiojimu, aptarti ir įvertinti ginčijamu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas nėra pareiškęs ieškinio dėl sutarties negaliojimo, ar priešieškinio nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad ginčijamo teismo sprendimo priėmimas niekaip neapriboja apelianto teisės tokį ieškinį reikšti ateityje.

Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokios reikšmingos bylos aplinkybės dėl atsakovo nedalyvavimo teismo posėdyje liko pirmosios instancijos teismo neįvertintos ar buvo įvertintos neteisingai, t.y. iš esmės neginčijamas priiimto sprendimo pagrįstumas. Apeliantas taip pat neprašė apeliacinės instancijos teismo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nors tokią galimybę turėjo (CPK 322 straipsnis). Teismų praktikoje pažymima, kad teisės būti išklausytam pirmosios instancijos teisme pažeidimas gali būti ištaisytas byloje dalyvaujančiam asmeniui pasinaudojant teise į apeliaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008). Apeliantui pasinaudojus apeliacijos teise, ir nepateikus apeliacinės instancijos teismui jokių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo įrodymų, ginčijamo sprendimo panaikinimas vien dėl CPK 123 straipsnio 3 dalies pažeidimo neatitiktų minėtų civilinio proceso tikslų ir prieštarautų CPK 328 straipsnyje įtvirtintam draudimui, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 328 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė