- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-01
- Bylos Nr.
- A-39-1381-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Stasys Gudynas (pran.)
- Pareiškėjas
- L. S., K. G.
- Atsakovas
- Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- S. T., S.
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Anatolijaus Baranovo,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. S. ir K. G. (K. G. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. S. ir K. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys S. T. , S. T. , J. N. , G. G. , F. T. , G. T. , K. T. , M. L. ).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai L. S. ir K. G. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – VAVA) įstatymo nustatyta tvarka atkurti jiems nuosavybės teises į buvusio savininko I. T. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą Lydos kelias 4, Vilniaus mieste (dabar – Vilniaus miestas, Liepkalnio 120). Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto dalis, numatanti, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaikaičiui tik tokiu atveju, jei turto savininko vaikas yra miręs, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad 2001 m. gruodžio 21 d. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio I. T. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą Lydos kelias 4, Vilniuje, tačiau nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos. Pareiškėjai 2007 m. vasario 5 d. gavo VAVA atsakymą, kad nepateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų. Tačiau pareiškėjai visus giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė dar 2002 metais. Nesutikdami su atsakovo atsakymu, pareiškėjai kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba 2007 m. gegužės 15 d. rašte nurodė, kad pareiškėjų motina nėra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl jai negali būti atkurtos nuosavybės teisės į I. T. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę. Be to, šiame rašte buvo nurodyta, kad, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjai taip pat neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes jų motina Z. L. (I. T. dukra) yra gyva. Pareiškėjų nuomone, tokie atsakovo ir Nacionalinės žemės tarnybos atsakymai yra nepagrįsti, nes kiti turto savininko I. T. mirusių vaikų vaikai, nepriklausomai nuo to, ar jų tėvai (turto savininko vaikai) buvo Lietuvos Respublikos piliečiais ar ne, turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą vien dėl to, kad jų tėvai mirę. Pareiškėjų nuomone, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos Civilinio kodekso 5.11 straipsnio nuostatos, numatančios, kad nepriėmus ar atsisakius priimti palikimą pirmos eilės įpėdiniui (mirusiojo vaikui), teisė priimti palikimą pereina antros eilės įpėdiniams (mirusiojo vaikaičiams).
Atsiliepimas
Atsakovas VAVA prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai 2001 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. T. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 31/02/22-1141 bei 2002 m. birželio 28 d. raštu Nr. 31/02/22-1683 informavo pareiškėjus, kad kartu su prašymu turi būti pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, pareiškėjams taip pat buvo paaiškinta, kokia tvarka pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, t. y. kad nuosavybės teisės yra atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams). Pakartotinai nuosavybės teisių atkūrimo tvarka L. S. buvo paaiškinta Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 31/03/22-3629. Pareiškėjai giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų per įstatymo nustatytą terminą (t. y. iki 2003 m. gruodžio 31 d.) VAVA-ai nepateikė, todėl net patenkinus pareiškėjų reikalavimą, teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas. Atsakovo nuomone, pareiškėjų teiginys, kad jiems nuosavybės teisės turi būti atkurtos nepaisant to, jog jų motina yra gyva, nes ji nėra Lietuvos Respublikos pilietė, yra nepagrįstas. Atsakovas, atsisakydamas atkurti pareiškėjams nuosavybės teises, vadovavosi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kurios nebuvo pakeistos ir yra galiojančios. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjų reikalavimas yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas vienareikšmiškai nustato, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią nekilnojamojo turto dalį. Bylos duomenys patvirtina, kad I. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę Lydos plentas 4, Vilniuje. Jis mirė 1949 metais (t. II, b. l. 165-166). Pareiškėjų motina Z. L. , I. T. dukra, nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir negali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, nors ir yra gyva. Pareiškėjų L. S. ir K. G. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą yra išvestinės iš jų motinos teisių. Kadangi Z. L. nėra Lietuvos Respublikos pilietė ir neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėjai negali iš jos perimti šios teisės ir su kitais asmenimis tapti pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas pažymėjo, kad padarius priešingą išvadą, padidėtų socialinių konfliktų galimybė, būtų paneigiamas trečiųjų suinteresuotų asmenų teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kurie yra sudėtinės teisinės valstybės principo dalys. Teismas taip pat nurodė, kad abejonių dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto konstitucingumo nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog turto savininko vaikas nėra miręs, pagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises pareiškėjams.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai L. S. ir K. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –įpareigoti VAVA įstatymo nustatyta tvarka atkurti jiems nuosavybės teises į buvusio savininko I. T. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą Lydos kelias 4, Vilniaus mieste (dabartinis adresas Vilniaus miestas, Liepkalnio g. 120). Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto dalis, numatanti, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaikaičiui tik tokiu atveju, jei turto savininko vaikas yra miręs, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjai nurodo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas, jie galėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises į buvusio turto savininko I. T. vaikui, t. y. pareiškėjų motinai, tenkančia dalį tik tuo atveju, jeigu ji būtų mirusi, nepriklausomai, ar ji yra Lietuvos Respublikos pilietė ar ne. Kadangi pareiškėjų motina šiuo metu yra gyva ir nėra Lietuvos Respublikos pilietė, pagal įstatyme nustatytą įpėdinių sąrašą nei pareiškėjų motina, nei patys pareiškėjai negali būti pretendentais. Tuo tarpu kiti turto savininko I. T. mirusių vaikų vaikai, nepriklausomai nuo to, ar jų tėvai (turto savininko vaikai) buvo Lietuvos Respublikos piliečiais ar ne, turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, vien dėl to, kad jų tėvai yra mirę. Pareiškėjų nuomone, esant tokiai situacijai, yra akivaizdu, kad aukščiau nurodyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Civilinio kodekso 5.11 straipsnio nuostatos, numatančios, kad nepriėmus ar atsisakius priimti palikimą pirmos eilės įpėdiniui (mirusiojo vaikui), teisė priimti palikimą pereina antros eilės įpėdiniams (mirusiojo vaikaičiams). Pareiškėjai nesutinka su teismo išvadą, kad pripažinus pareiškėjus pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, padidėtų socialinių konfliktų galimybė, būtų paneigiamas trečiųjų suinteresuotų asmenų teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Pareiškėjai pažymi, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims yra žinoma, kad nepriklausomai nuo teismo priimto sprendimo, pagal įstatymą jie galėtų būti pretendentais tik į jiems priklausančią nuosavybės dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas VAVA prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas savo prašymą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyto jo atsiliepime į pareiškėjų skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime pažymėjo, kad pagal šį Įstatymą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Pareiškėjais pretenduoja, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų seneliui I. T. nuosavybės teisėmis turėtą žemės sklypą, šiuo metu esantį Liepkalnio g. Nr. 120, Vilniuje.
Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Kaip teigia pareiškėjai, jų motina yra buvusio žemės savininko duktė, tačiau ji nėra Lietuvos Respublikos pilietė. Todėl ji negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Esant gyvam buvusio nekilnojamojo turto savininko vaikui, pastarojo vaikai pagal įstatymą nepriskiriami pretendentų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratui. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą yra išvestinės iš jų motinos teisių. Konstatavus, kad pareiškėjų motina yra gyva, tačiau neturi Lietuvos Respublikos pilietybės ir pagal įstatymą negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjai negali įgyti daugiau teisių negu turi jų motina. Todėl pagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjai nėra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą į nurodytą nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija nemano, kad paminėtos Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra tikslinga.
Pažymėtina, kad Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Šie dokumentai galėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Kaip matyti iš pareiškėjų 2001 m. gruodžio 19 d. prašymo (b. l. 8), pareiškėjos L. S. 2003 m. lapkričio 14 d. prašymo (2 t. b. l. 22) dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku pareiškėjai iki Įstatymo nustatyto termino nepateikė.
Dėl to, kas pasakyta, pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą. Tenkinti pareiškėjų skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų L. S. ir K. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.