Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40580-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.2.; 1.2.3.1.2.5.; 1.2.3.1.2.6.; 1.2.3.1.2.7.; 1.2.14.10.2.1.; 1.1.5.1.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7

2020 m. birželio 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aloyzo Kruopio ir Justo Namavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 7 punktą, 187 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą laisvės atėmimu 20 (dvidešimčiai) metų;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 7 punktą laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų;

- pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir O. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 20 (dvidešimčiai) metų, pirmus 5 (penkis) metus atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. gruodžio 20 d.

Iš O. T. „Swedbank P&C Insurance AS“ Lietuvos filialo naudai priteista 11 447,32 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. Jis, kerštaudamas dėl darbo metu kilusio konflikto, turėdamas bendrą nusikalstamą sumanymą nužudyti V. S. (V. S.), B. (B.) N. ir A. V., tyčia smurtaudamas nužudė du žmones, vieną iš jų bejėgiškos būklės, pasikėsino itin žiauriai nužudyti žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu:

2018 m. rugpjūčio 22 d., laikotarpyje nuo 21.45 val. iki 22.20 val., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, kieme tarp gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė mažiausiai penkis smūgius peiliu V. S. į kaklą, krūtinę ir dešinę ranką, tuo padarė šiam aklas durtines–pjautines žaizdas kaklo kairėje ir krūtinės ląstos kairėje, aklą pjautinę žaizdą dešiniame dilbyje su daliniu ilgojo stipininio riešo tiesiamojo raumens sausgyslės pažeidimu, kiauryminį durtinį–pjautinį kaklo priekinės–kairės pusės sužalojimą su žastinio galvos kamieno pažeidimu, dešinės pasieninės krūtinplėvės ir dešinio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, kiauryminį durtinį–pjautinį kaklo dešinės pusės sužalojimą su dešinio galvos sukamojo raumens, vidinės jungo venos, išorinės miego arterijos ir viršutinės skydinės arterijos pažeidimu, skydinės paliežuvio plėvės pažeidimu, ko pasėkoje, įvykus komplikacijoms dėl ūmaus išorinio ir vidinio nukraujavimo į dešinę krūtinplėvės ertmę bei šoko dėl nukraujavimo, V. S. įvykio vietoje mirė, tęsdamas veiką, laikotarpyje nuo 22 val. 20 min. iki 22 val. 42 min., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė mažiausiai penkis smūgius peiliu miegančiam ir dėl to aktyviai pasipriešinti negalinčiam, bejėgiškoje būklėje esančiam B. N. į nugarą, kaklą, kairę ausį ir dešinę ranką, tuo padarė šiam pjautines žaizdas kairės ausies kaušelyje, dešiniame rieše, durtinį–pjautinį kaklo kairės pusės sužalojimą su kairiojo galvos sukamojo raumens, vidinės jungo venos ir išorinės miego arterijos, 3-4 kaklinių stuburo slankstelių tarpslankstelinio disko pažeidimu ir išilginio stuburo raiščio pažeidimu, kiauryminį durtinį–pjautinį nugaros kairės pusės sužalojimą su kairiųjų VII-VIII-o šonkaulių ir kairio plaučio pažeidimu, ko pasekoje, įvykus komplikacijoms dėl ūmaus išorinio ir vidinio nukraujavimo bei šoko, B. N. įvykio vietoje mirė, bei, tęsdamas veiką, laikotarpyje nuo 22 val. 20 min. iki 22 val. 42 min., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas atimti A. V. gyvybę, tyčia sudavė mažiausiai du smūgius rankomis šiam į krūtinę ir kairę ranką bei mažiausiai aštuonis smūgius peiliu šiam į veidą, kaklą, rankas ir pilvą, tuo padarė kraujosruvą krūtinės dešinėje, kraujosruvą kairiame žaste, pjautines ir durtines–pjautines žaizdas dešinio skruosto srityje, kaklo priekyje, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kairės alkūnės srityje, kairio riešo srityje, kairėje plaštakoje, kiauryminę žaizdą pilvo kairėje, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, po ko, sužalotam A. V. užsidarius gyvenamajame kambaryje, grasindamas atimti šiam gyvybę, tyčia, suvokdamas, kad tokiu veikimu nukentėjusiajam sukels dideles fizines kančias, padegė kitame gyvenamajame kambaryje lovą bei buto koridoriuje – antklodę ir taip daugiabučiame name sukėlė gaisrą, dėl kurio galėjo žūti kiti žmonės, tačiau veikos nebaigė, nes A. V. aktyviai pasipriešino jo smurtiniams veiksmams, apie gaisrą operatyviai buvo informuotos specialiosios tarnybos, gaisras netrukus buvo užgesintas, A. V. skubiai suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, tuo būdu jis nužudė du žmones – V. S. ir B. N., nužudė bejėgiškos būklės žmogų – B. N., pasikėsino itin žiauriai nužudyti žmogų – A. V. - kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

1.2. Taip pat jis, 2018 m. rugpjūčio 22 d. laikotarpyje nuo 22.20 val. iki 22.42 val., tyrimu tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia padegdamas šio buto gyvenamajame kambaryje lovą bei koridoriuje – antklodę, daugiabučiame name sukėlė gaisrą, dėl kurio galėjo nukentėti žmonės; šio gaisro metu, dėl ugnies ir dūmų poveikio, buvo sugadintas 11 119,70 Eur vertės svetimas turtas – D. L. butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame buvę daiktai, tuo būdu tyčia, visuotinai pavojingu būdu, sugadino 11 119,70 Eur vertės svetimą turtą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis O. T. prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl yra keistinas. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio, 59 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įstatymų taikymo praktikos, esant visoms įstatymo numatytoms sąlygoms švelnesnės bausmės paskyrimui, šio klausimo nesprendė.

2.2. Apeliantas pažymi, kad teisminio bylos proceso metu jis davė nuoseklius ir teisingus parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas, apie tai, kas įtakojo tokius jo veiksmus, nurodė kad dėl tokio savo elgesio labai išgyvena, vertina kritiškai ir nuoširdžiai gailisi. Savo nusikalstamų veikų neneigia, tuo pačiu parodo, kad išankstinio bendro nusikalstamo sumanymo nužudyti V. S., B. N. ir A. V. neturėjo, tyčia nesmurtavo, nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu veikė būtinosios ginties situacijoje. Šie jo parodymai nepaneigti, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nesiaiškino neblaivaus nukentėjusiojo veiksmų įtakos šiai įvykusiai tragedijai, nevertino, ar egzistavo būtinosios ginties situacija, ar buvo realus pavojingas kėsinimasis, kėsinimo pradžios ir pabaigos momento, neanalizavo, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Pasak apelianto, abiem sėdint ant smėlio dėžės krašto ir kalbantis, V. S. pirmas paėmęs peilį dešine ranka bandė smogti jam į kairį šoną, tuo metu jis nustūmė peilį kaire ranka, dėl to susižalojo kairės rankos plaštaką, įvyko grumtynės, kurių metu ir buvo dūris peiliu nukentėjusiajam į kaklą. Apelianto nuomone, šios aplinkybės parodo, kad pavojingas kėsinimasis buvo realus (egzistavo objektyviai) ir akivaizdus (pavojingas kėsinimasis buvo nepasibaigęs). Įvykio liudytojų nėra. Nukentėjusieji vengė atvykti į teismo posėdžius ir duoti parodymus. Prašo apeliacinės instancijos teismo nurodytas aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę.

2.3. Taip pat apelianto nuomone, nors teismas skyrė bausmę sankcijos ribose, tačiau ji yra itin griežta. Apeliaciniame skunde teigiama, jog, skirdamas bausmę, teismas nepakankamai atsižvelgė į jo asmenybę – jis yra charakterizuojamas teigiamai tiek pagal Kauno tardymo izoliatoriaus, tiek ir pagal Interpolo Ukrainos nacionalinio biuro per Kauno apskrities VPK pateiktus duomenis (t. 8, b. 1. 95; t. 7, b. 1. 191), yra neteistas, neįgalus, turi šeimą, du mažamečius vaikus, kuriems augant reikalinga jo, kaip tėvo, parama. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmės trukmė prieštarauja teisingumo principui. Teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė neteisingą bausmę.

3. Teismo posėdyje nuteistasis O. T. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo O. T. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma pareiga teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis O. T., skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jam skirtos bausmės, argumentuodamas, kad ji buvo netinkamai individualizuota ir yra per griežta. Todėl skundžiamas nuosprendis, nenustačius jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, peržiūrimas tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo O. T. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo O. T. apeliacinio skundo argumentų

6. Iš nuteistojo O. T. apeliacinio skundo turinio matyti, jog, keldamas paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, nuteistasis nurodo, kad teismas jam paskyrė netinkamo dydžio, pernelyg griežtą bausmę. Neneigdamas pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių – V. S., B. N. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti A. V., jis teigia, kad neturėjo tyčios juos žudyti, o V. S. atveju veikė, esant būtinosios ginties situacijai, dėl to jam skirta laisvės atėmimo bausmė turi būti peržiūrėta.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tokius argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo nuteistajam O. T. motyvais.

8. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pažymima, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia tai, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

9. Baudžiamojoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, jog negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo yra teisėta ir pagrįsta. Teisinio pagrindo keisti nuteistajam paskirtas bausmes, švelninant (mažinant) jas, nėra.

10. Apelianto argumentų aspektu negalima neatsižvelgti į aplinkybes, susijusias su nuteistojo O. T. padarytų veikų pavojingumu, tyčiniu jų pobūdžiu ir padaryta žala. Nors apeliantas teigia, kad jam paskirta bausmė yra neproporcinga, pažymėtina, kad O. T. padarė du labai sunkius nusikaltimus žmogaus gyvybei, iš kurių vienas baigtas – nužudyti V. S. ir B. N. (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 punktas), o kitas nutrūko pasikėsinimo stadijoje – pasikėsinta į A. V. gyvybę (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 7 punktas), kurio pasekmė – nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat padarytas vienas baigtas apysunkis nusikaltimas (BK 187 straipsnio 2 dalis). Be to, nuteistasis įvykdė nužudymą, esant dviem kvalifikuojantiems požymiams (nužudė bejėgiškos būklės; du ir daugiau žmonių) ir pasikėsino nužudyti, esant dviem kvalifikuojantiems požymiams (kankindamas ar kitaip itin žiauriai; kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), o apysunkis nusikaltimas pasireiškė turto sugadinimu visuotinai pavojingu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių baudžiamuoju įstatymu saugomų vertybių, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis nužudė du asmenis (V. S. ir B. N.), vieną iš jų esant bejėgiškos būklės (B. N.), bei pasikėsino itin žiauriai ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti A. V., kas pagal BK laikytina didesniu rūšiniu pavojingumu, nes nustatyti net keli padarytas veikas kvalifikuojantys požymiai.

11. Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams, kad O. T. savo nusikalstamais veiksmais nenorėjo nukentėjusiųjų mirties (nepadarė to tyčia), o V. S. atveju veikė, dar ir esant būtinosios ginties situacijai.

12. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo (nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis), tačiau asmuo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

13. Pirmosios instancijos teismo ištirti faktiniai duomenys, kurių šaltiniai nėra vien tik nuteistojo O. T. parodymai, bet ir specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės, iš dalies nukentėjusiojo A. V., liudytojo T. V. parodymai, leido padaryti išvadas ne tik dėl pačios situacijos, jos vertinimo, bet, ir atsižvelgus į šiame įvykyje dalyvavusių asmenų elgesį, spręsti dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis, nebuvo nustatyta priežasčių, kodėl nužudytasis V. S. būtų turėjęs iniciatyvą (motyvą, tikslą) kėsintis (sužaloti ar kitaip smurtauti) į O. T. sveikatą, gyvybę, panaudojant pavojingą įrankį (peilį). Tokių nenurodė ir pats nuteistasis O. T.. Pasak nuteistojo, jų tarpusavio santykiai buvo geri, draugiški, nekonfliktiški, būtent V. S. nuteistąjį O. T. palaikydavo, įvykio dieną rūpinosi, kad jis turėtų kur pernakvoti, nesutarimų neturėjo ir jokių grasinimų iš savo pusės nuteistajam nebuvo išsakęs. Nukentėjusiojo A. V. parodymais, pats V. S. taip pat niekada nebuvo minėjęs apie kokius nors jo tarpusavio konfliktus su nuteistuoju. Iš T. V. parodymų matyti, kad vienintelį atvejį, kuomet O. T. plūdosi, kaltindamas kitus, tarp jų ir V. S., nekokybiškai atliekant darbus, liudytojas prisiminė 2018 m. rugpjūčio 17 d., kai pastarajam nurodė atsisakantis jo paslaugų; tačiau tuo pačiu liudytojas nurodė, kad O. T. labiausiai nesutardavo su broliais A. V. ir B. N., tačiau ne su V. S.. Kitų duomenų apie jų tarpusavio nesutarimus įvykio dieną, dėl ko V. S. būtų kilęs sumanymas smurtauti prieš O. T., byloje taip pat nėra. Taigi, jokių aplinkybių, kodėl V. S. būtų norėjęs veikti nusikalstamai prieš O. T., nenustatyta, kas leidžia spręsti, kad V. S. smurtauti nebuvo dėl ko. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad V. S. galėjo paimti į ranką peilį. Kaip matyti, laikydamasis ginties versijos, jog buvo užpultas V. S. su peiliu ir jį sužalojo gindamasis, nuteistasis O. T. bylos proceso metu aiškino, kad, su V. S. besėdint ant smėlio dėžės krašto ir kalbantis, šis staiga paėmė peilį ir juo ketino durti jam į pilvą; šį smūgį nuteistasis atrėmė, taip susižeisdamas ranką; besigindamas, nuo savęs nustūmė V. S. ranką, kurioje buvo peilis ir netyčia įdūrė jam į kaklą; po to, V. S. pradėjus griūti (svirti) ir springti, jį paguldė ir, ištraukęs iš žaizdos peilį, juo dar kartą jam dūrė į kaklo sritį. Pažymėtina, kad bylos proceso metu nuteistasis O. T. buvo apklaustas keletą kartų. Pirmosios apklausos metu (netrukus po įvykio) nieko neminėjęs apie paties V. S. pavojingą kėsinimąsi (nenurodė ginties ar su ja susijusių aplinkybių), O. T. parodė tik tai, kad dešinėje rankoje laikytu peiliu smūgiavo šalia sėdinčiam nukentėjusiajam, negalėdamas paaiškinti šio veiksmo priežasčių, vėliau visų kitų jo apklausų metų nurodydavo skirtingas paties įvykio ir nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Nepaisant to, vertinant nuteistojo O. T. parodymus, kad V. S. pirmas jam bandė smūgiuoti peiliu, t. y. pasikėsino jį sužaloti, teisėjų kolegija sprendžia, net ir šiuo atveju vien šios aplinkybės nustatymas nesudaro pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją.

15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nustačius pavojingo kėsinimosi pradžią, būtina nustatyti ir jo pabaigą, nes prasidėjęs kėsinimasis turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu. Be to, besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. O. T. tvirtinimu, pirmas dūris V. S. į kaklo sritį buvo sąlygotas paties nužudytojo veiksmų, t. y. puolimo pavojingu įrankiu – peiliu. Tuo tarpu, vėlesni veiksmai – paguldžius pradėjusį griūti (svirti) ir springti nukentėjusįjį, peilio iš žaizdos ištraukimas ir sąmoningas jo panaudojimas antrą kartą, duriant V. S. į kaklo sritį rodo, kad gintis nuo V. S., juo labiau panaudojant pavojingą įrankį, nebuvo jokio reikalo, nes pavojingas kėsinimasis, jeigu toks ir buvo, jau buvo atremtas ir nukentėjusysis nuteistajam jokios grėsmės nekėlė. Be to, paties nuteistojo aiškinimu, antrą smūgį peiliu jis sudavė, vengdamas triukšmo, kadangi netoliese buvo pašalinių žmonių, o tuo metu V. S. gargaliavo, todėl norėjo, kad šis mirtų. Objektyvūs bylos duomenys taip pat rodo, kad V. S. atveju buvo naudojamas intensyvesnis smurtas nei nurodė O. T.. Specialisto išvadoje Nr. M 805/2018(02) nustatyta, kad V. S. buvo suduoti mažiausiai penki smūgiai peiliu. Be dviem trauminiais poveikiais duriančiu – pjaunančiu įrankiu padarytų mirtinų sužalojimų kakle (kurių padarymo neneigia nuteistasis), taip pat nustatytos dviem poveikiais duriančiu – pjaunančiu įrankiu padarytos aklos durtinės pjautinės žaizdos kaklo kairėje ir krūtinės ląstos kairėje pusėje bei gynybinio pobūdžio akla pjautinė žaizda dešiniajame dilbyje su daliniu ilgojo stipininio riešo tiesiamojo raumens sausgyslės pažeidimu. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo atsakomieji veiksmai, suduodant smūgius peiliu, neatitiko tuo metu buvusių V. S. veiksmų pobūdžio ir pavojingumo. V. S. nustatytų sužalojimų pobūdis, lokalizacija ir sunkumas nepatvirtina jo tokios apimties pavojingo kėsinimosi, nuo kurio būtų reikėję gintis, tuo labiau panaudojant peilį, suduodant juo nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tame tarpe į gyvybiškai svarbias, ir padarant nustatytą kiekį sužalojimų. Atsižvelgus į nukentėjusiojo patirtų sužalojimų lokalizaciją, matyti ir tai, kad O. T. smūgius sudavė kryptingai. Sužalojimo mechanizmas, panaudotas pavojingas įrankis, padarytų sužalojimų pobūdis ir kiekis rodo, kad nuteistojo veiksmai buvo ne gynybinio, o daugiau puolamojo pobūdžio, siekiant pastarojo mirties. Įvertintina ir tai, kad, kaip nurodė nuteistasis, įvykio metu, tiek jis, tiek nužudytasis sėdėjo ant smėlio dėžės krašto, be to V. S. buvo dar ir apsvaigęs nuo alkoholio (specialisto išvada Nr. M 805/2018(02), lavono kraujyje nustatyta 1,66 ‰ etilo alkoholio, kas atitiko vidutinį girtumo laipsnį), šios aplinkybės rodo mažesnę nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi galimybę. Netgi vertinant aplinkybę, kad įvykio metu atitinkamus sužalojimus patyrė ir O. T., t. y. jam buvo sužalota ranka, nėra pagrindo pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties situacijoje, dėl ko reikėjo suduoti net penkis smūgius peiliu į įvairias kūno vietas, iš jų du – į gyvybiškai svarbias. Kita vertus, gynybinio pobūdžio akla pjautinė žaizda dešinėje rankoje nagrinėjamu atveju buvo nustatyta ir V. S.. O tai taip pat leidžia daryti išvadą, kad tokie sužalojimai šiems asmenims galėjo atsirasti ir atsirado judviejų grumtinių metu. Tą pagrįstai iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Paminėtina, kad sužalojimų atsiradimas yra tik viena iš aplinkybių, iš kurių sprendžiama apie būtinosios ginties buvimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju vien pagal jas būtinosios ginties situacijos buvimas negali būti preziumuojamas.

16. Iš šių ištirtų duomenų visuma nustatytų įvykio aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad O. T. neveikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo veiksmus vertinti kaip padarytus būtinosios ginties situacijoje ar peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnis) nėra teisinio pagrindo. O. T. veiksmai prieš V. S. (padarytų sužalojimų kiekis panaudojant pavojingą įrankį, pobūdis, lokalizacija, iš dalies paties nuteistojo parodymai), leidžia daryti išvadą, kad ir šio nukentėjusiojo atveju jis veikė tiesiogine tyčia. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir kitaip įvertinti šią nuteistojo O. T. padarytą nusikalstamą veiką (atliktus veiksmus), nei ji buvo įvertinta skundžiamu nuosprendžiu, nėra jokio pagrindo.

17. Nors nuteistasis O. T. taip pat teigia, kad neturėjo tyčios žudyti B. N. ir A. V., tačiau apie tyčios turinį teismas sprendžia kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Kaip nustatyta, O. T., kerštaudamas dėl kilusio konflikto, įrankiu, pritaikytu sužaloti asmenį – peiliu sudavė miegančiam ir dėl to aktyviai negalinčiam ir bejėgiškoje būklėje esančiam B. N. ne mažiau penkių smūgių į nugarą, kaklą, kairę ausį ir dešinę ranką, tuo padarydamas specialisto išvadoje Nr. M 799/2018(02) konstatuotus sužalojimus, tarp jų ir jo mirtį sukėlusius. Taip pat jis pasikėsino itin žiauriai ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu (sukeliant gaisrą bute) nužudyti A. V., šiam suduodamas mažiausiai du smūgius rankomis į krūtinę ir kairę ranką, bei mažiausiai aštuonis smūgius peiliu į įvairias kūno vietas (tarp jų ir gyvybiškai svarbias) – veidą, kaklą, rankas ir pilvą, tuo padarydamas specialisto išvadoje Nr. G2644/2018(02) konstatuotus sužalojimus, tarp kurių padarytas kairės pusės kiauryminis sužalojimas laikomas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Pastaruoju atveju vertintina ir aplinkybė dėl A. V. sukeltų kančių, nes nuteistasis nusikaltimą jo atžvilgiu įvykdė dviem etapais – suduodamas keletą smūgių peiliu į įvairias kūno vietas, taip sunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, šiuos savo veiksmus nutraukęs, nukentėjusiajam sugebėjus pasipriešinti bei užsidarius B. N. kambaryje ir O. T. nepavykus į jį patekti, vėliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, nuteistasis padegė butą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – operatyviai pranešus apie nusikaltimą, atvykusių gelbėtojų gaisro židinys buvo likviduotas, o nukentėjusiojo gyvybė išgelbėta, suteikus kvalifikuotą medicininę pagalbą. Byloje taip pat buvo įvertinti ir kiti veiksniai, kurie taip pat reikšmingi, vertinant nuteistojo tyčios turinį – peilio atsinešimas, pasinaudojimas B. N. būkle jo užpuolimo metu, nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų kiekis ir pobūdis, nuteistojo išsakytų frazių, grasinimų tiek prieš įvykį, tiek grumiantis su A. V. turinys, gaisro sukėlimas, liudytojų T. V. ir H. H. parodymai apie nuteistojo tarpusavio santykius (konfliktus) su B. N. ir A. V., bei nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo H. H. parodymai apie A. V. užpuolimo aplinkybes, iš dalies paties nuteistojo O. T. parodymai. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad, suduodamas byloje nustatytą smūgių skaičių nukentėjusiems į įvairias kūno vietas (tuo pačiu – ir į gyvybiškai svarbias), jis daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, nuteistasis numatė, kad tokių jo veiksmų pasėkoje tiek B. N., tiek A. V. gali mirti. Bylos duomenys taip pat leidžia konstatuoti, kad tokio pavojingo veikimo būdo pasirinkimas ir visos galimos pasekmės O. T. tenkino ir visų jų jis norėjo. Jis buvo abejingas galimoms savo veiksmų pasekmėms, t. y. nukentėjusiųjų mirčiai. Įvertinus paties įvykio eigą, nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdį, veiksmus, kuriais jie buvo padaryti ar buvo kėsintasi padaryti, išsakytus pasisakymus, darytina išvada, kad sužalojimai, lėmę B. N. mirtį ir veiksmai, kuriais buvo pasikėsinta į A. V. gyvybę, dėl ko nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, buvo padaryti ne atsitiktiniais, bet dėsningais nuteistojo veiksmais. Nuteistasis siekė atimti gyvybę net trims žmonėms, veikas padarė, siekdamas atkeršyti dėl nesutarimų darbe ir su tuo susijusio darbdavio sprendimo atsisakyti jo pareigų. Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), ištyrus nuteistojo O. T. psichinę būklę, nebuvo konstatuota, jog jis veikų padarymo metu būtų sirgęs lėtiniu ir laikinu psichikos sutrikimu. Nustatyta, kad nuteistajam konstatuotas organinis asmenybės sutrikimas bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, žalingas vartojimas veikų padarymo metu ir šiuo metu tai jam netrukdė suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Taigi, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo O. T. kaltės formos ir rūšies pagrįsta ir teisinga.

18. Svarstant bausmės klausimą, pirmosios instancijos teismo buvo atsižvelgta ir į kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra nustatyta nei O. T. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nors bylos apeliacinio proceso metu nuteistasis teigė, dėl savo elgesio ir padarytų veiksmų išgyvenantis, kaltės neneigiantis ir nuoširdžiai besigailintis, tačiau teisinio pagrindo tai pripažinti O. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte) nėra.

19. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą, bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Atvejai, kai kaltininkas, pripažindamas dalį padaryto nusikaltimo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindas atsakomybei lengvinančiai konstatuoti. Parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių kaltininko dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Be to, lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, nes būtent teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nuoširdus gailėjimas dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sąlygos, kurios būtų pagrindas O. T. prisipažinimą ir gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgti nustatant bausmės dydį, nėra įvykdytos. O. T., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tiek dėl V. S. nužudymo ir A. V. užpuolimo, tiek dėl buto padegimo ir B. N. nužudymo iš esmės pakeitė. Nors savo kaltę pripažino, tačiau ją pripažino iš dalies, sąmoningai neatskleidė dalies faktinių nusikaltimų aplinkybių, savo veiksmus teisino susiklosčiusia nepalankia įvykio situacija ir dėl to buvusia emocine būsena, kaltę versdamas nukentėjusiems ir laikydamas save nekaltu, visų veikų padarymo aplinkybes stengėsi apibūdinti sau palankesniu aspektu, kiek įmanoma labiau menkindamas savo paties vaidmenį. Dėl jų padarymo, iš esmės pradėjo gailėtis tik tada, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo už šiuos nusikaltimus pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme (O. T. apeliaciniame skunde ir apeliacinio proceso metu nurodė, kad jis labai išgyvena, nuoširdžiai gailisi, nusikalstamų veiksmų neneigia). Visa tai rodo, kad O. T. gailėjimasis yra ne nuoširdus, formalus, siekiant labiau save pateisinti, nei kritiškai vertinti savo veiksmus. O. T. gailisi ne dėl savo padarytų nusikaltimų, o tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už padarytas nusikalstamas veikas, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus.

20. Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

21. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, jog, skiriant nuteistajam bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir byloje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos duomenų, O. T. Lietuvoje nebuvo teistas, duomenų apie tai, kad būtų baustas administracine tvarka, byloje taip pat nėra. Kauno tardymo izoliatoriaus ir Interpolo Ukrainos nacionalinio biuro per Kauno apskrities VPK pateiktais duomenimis, charakterizuojamas teigiamai. Baudžiamojoje byloje taip pat įvertinti duomenys, susiję ir su nuteistojo šeimynine padėtimi, sveikatos būkle. O. T. vedęs, yra neįgalus. Nors teismas neakcentavo nuteistojo šeiminės padėties (turi du mažamečius vaikus), tačiau iš bylos matyti, kad šios aplinkybės buvo žinomos ir vertintos kitų reikšmingų aplinkybių visumoje.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir paskyrė bausmės paskirčiai neprieštaraujančią bausmę. Matyti, kad teismas, skirdamas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę O. T., atsižvelgė į nuteistojo padarytų veikų pavojingumą, pobūdį, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. Kokių nors paaiškėjusių naujų ir neįvertintų aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą švelninti (mažinti) bausmę, nenustatyta. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Nuteistojo nurodomos aplinkybės dėl neigiamo paskirtosios bausmės poveikio jam, jo šeimai ir vaikams, taip pat aplinkybės, susijusios su jo sveikata, yra reikšmingos, tačiau, vertinant jas reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti (mažinti) bausmę. Kita vertus, vien šių aplinkybių reikšmė negali būti suabsoliutinama, t. y. jos vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste. Tuo pačiu paminėtina, kad nuteistasis padarė savo pobūdžiu labai sunkias nusikalstamas veikas, todėl tai negali atsverti ir būti vertinama kaip prioritetas, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei jo įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdžiu. O. T. savo nusikalstamais veiksmais pats pablogino savo ir savo šeimos padėtį, tai lėmė jo netinkamas elgesys ir nenoras laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, todėl natūralu, kad dėl to kyla ir atitinkamos pasekmės.

2. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, jog spręsdamas nuteistajam bausmių skyrimo klausimą, teismas įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Priešingai nei nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, bausmės paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, jų rūšis ir dydis atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Byloje buvo tinkamai atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistąją charakterizuojančius duomenis ir kitų svarbių aplinkybių visumą. Aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, pagrindžiančių galimybę taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šiuo atveju taip pat nenustatyta. Nuteistajam paskirtos teisingos ir bausmės paskirtį atitinkančios bausmės. O. T. taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus. Su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos įvertinimo sutikti nėra pagrindo. Kitokia apelianto nuomonė dėl bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių vertinimo negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

23. Bylos apeliacinio proceso metu taip pat buvo keliamas klausimas dėl nuteistajam teismo nuosprendžiu skirtos bausmės dalies kalėjime trukmės, prašant šį terminą mažinti atsižvelgus į O. T. sveikatos būklę, t. y. nustatant jam skirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti ne kalėjime.

24. Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, bausmės atlikimo vietos nustatymas yra išimtinė baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. Baudžiamasis įstatymas nenustato formalių kriterijų, į kuriuos teismas privalėtų atsižvelgti parinkdamas pataisos įstaigos rūšį, teismui leidžiama spręsti kiekvienu konkrečiu atveju pačiam, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 83 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime, ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tačiau ši BVK nuostata nesaisto teismo nustatant nuteistajam laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigą. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad O. T. jam paskirtos 20 metų laisvės atėmimo bausmės pirmus 5 metus turi atlikti kalėjime, o likusią bausmės dalį – pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje nustatytas aplinkybes, neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu ir pakeisti O. T. paskirtą bausmės atlikimo vietą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalį laisvės atėmimo bausmės paskirti atlikti kalėjime ir dalį pataisos namuose buvo priimtas, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir tinkamai atsižvelgiant į kaltininko asmenybę bei kitas bylos aplinkybes.

25. Kita vertus, BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata 2020 m. liepos 1 d. netenka galios, taip pat įsigalioja BK 83 straipsnio 1 dalies redakcija, numatanti, kad kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, netekus galios BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuria remiantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, ir įsigaliojus BVK pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII-2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atliks pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83 straipsniuose. Tokiu būdu, per tris mėnesius nuo minėto įstatymo įsigaliojimo visi nuteistieji bus perkelti atlikti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes į pagal naują tvarką nustatytas pataisos įstaigas.

26. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo O. T. apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo O. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio atmesti.