Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2017 m. gegužės 21 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2017 m. lapkričio 1 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir A. E. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams.

Iš A. E. R. T. (B.) priteista 20 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžiu A. E. buvo išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kadangi nebuvo įrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Ši nuosprendžio dalis nėra apskųsta apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. E. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gegužės 21 d. nuo 12.00 val. iki 14.50 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu būdu neteisėtai pateko – įsibrovė į patalpas, o būtent – į butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė planšetinį kompiuterį „Asus Zenpad“, kurio vertė 285,60 Eur, mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, kurio vertė 20 Eur, iš dviejų taupyklių pagrobė 20 Eur, tuo nukentėjusiajam R. T. (B.) padarė bendrą – 325,60 Eur turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais A. E. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat A. E. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 1 d. apie 19.30 val. prekybos ir pramogų centro „Akropolis“, esančio Ozo g. 25, Vilniuje, kavinėje „Caif cafe“, atvirai iš nukentėjusiojo D. S. pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Samsung S5 mini“, kurio vertė 150 Eur, tuo nukentėjusiajam D. S. padarydamas 150 Eur turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais A. E. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

3. Taip pat A. E. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 22 d. vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė be priežiūros paliktą M. C. mobilaus ryšio telefoną „Huawei P10 Lite“, tuo nukentėjusiajai M. C. padarydamas 600 Eur turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais A. E. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. E. apeliacinis skundas atmestinas.

18. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir yra pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pagal BK 294 straipsnio dispozicijos prasmę, konkretaus įvykio (dažiausiai konflikto) dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Nenustačius tokio santykio, pavojingi kaltininko veiksmai nekvalifikuotini kaip savavaldžiavimas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2009, 2K-389/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, jog A. E. santykyje su nukentėjusiuoju D. S. neturėjo nei tikros teisės, kuri būtų pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, nei tariamos teisės, t. y. teisės, dėl kurios egzistavimo nuteistasis būtų galėjęs sąžiningai klysti, būti įsitikinęs, jog jis turi tam tikrą teisę.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis D. S. ikiteisminio tyrimo metu yra parodęs, jog nuteistajam paprašius leisti pasinaudoti mobiliojo ryšio telefonu, jis iš pradžių jam pasiūlė pasinaudoti turėtu „Nokia“ telefonu, tačiau A. E. nurodė, kad jis nori pasinaudoti būtent telefonu „Samsung“ (t. 2, b. l. 50). Tokia aplinkybė sustiprina įsitikinimą, jog nuteistasis siekė, kad jo dispozicijoje atsidurtų ne bet koks, o jo pageidaujamas turtas. Be to, tiek iš paties nuteistojo, tiek iš nukentėjusiojo bei liudytojų E. K. ir E. H. parodymų matyti, kad jie iki įvykio nebuvo pažįstami. Taigi kyla klausimas, kokiu būdu, net ir atsiradus dingusiam nuteistojo mobiliojo ryšio telefonui, D. S. būtų galėjęs jį grąžinti iš esmės nepažįstamam asmeniui. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, A. E. nustatytas dviejų valandų terminas, per kurį nukentėjusysis, kuris akivaizdžiai nebuvo susijęs su mobiliojo ryšio telefono dingimu ir su nuteistuoju, kuris iš įvykio vietos pasišalino, susipažino tik įvykio dieną, turėjo surasti galimai pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną ir jį grąžinti, rodo, kad nuteistasis suprato, jog mobiliojo ryšio telefonas jam nebus grąžintas. Pažymėtina ir tai, kad A. E. net ir neatgavęs savo mobiliojo ryšio telefono nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl galimo turto pagrobimo, o elgėsi pasyviai bei pradėjo nukentėjusiojo mobiliuoju telefonu disponuoti kaip savu, perdavė jį kitam asmeniui.

23. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja M. K. nurodė, kad D. S. mobiliojo ryšio telefoną per savo draugą jai paskolino A. E.. Ji matė, kaip nuteistasis pats naudojosi šiuo mobiliojo ryšio telefonu (t. 2, b. l. 56). Aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad liudytoja galimai apklaba apeliantą, baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats A. E.. Čia pažymėtina, jog iš UAB „Tele 2“ pateiktos informacijos matyti, jog liudytoja nukentėjusiajam priklausančiu mobiliuoju telefonu pradėjo naudotis 2017 m. gruodžio 20 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po šio telefono pagrobimo. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu būtų paneigti liudytojos M. K. parodymai, jog A. E. jai leido naudotis mobiliuoju telefonu, paties nuteistojo parodymai (t. 5, b. l. 154) vis tiek leidžia daryti išvadą, kad jis su nukentėjusiojo turtu elgėsi kaip su savu, kadangi šį turtą jis buvo perdavęs savo draugui.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad nuteistasis nebuvo nuoseklus duodamas parodymus dėl įvykio aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo D. S. mobiliojo ryšio telefonu. Ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu nuteistasis savo kaltės nepripažino (t. 3, b. l. 198), apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją savo kaltę jau pripažino (t. 4, b. l. 5), papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kėlė versiją, kad pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas priklausė ne D. S., o merginai, kuriai padėjo iš nukentėjusiojo atgauti telefoną (t. 4, b. l. 10), svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo neigė padaręs nusikalstamą veiką (t. 4, b. l. 132) ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 154) nuteistasis pradėjo aiškinti, jog iš nukentėjusiojo paėmė telefoną, nes tokiais veiksmais bandė apginti savo pažeistas teises. Taigi nuteistojo parodymų nenuoseklumas rodo, kad jie nėra patikimi.

25. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, jog A. E. 2017 m. lapkričio 1 d., apie 19.30 val., PC „Akropolis“, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, atvirai pagrobė D. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Pažymėtina, jog vagystė yra laikoma atvira tuomet, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir (ar) kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso. Nagrinėjamu atveju yra visiškai akivaizdu ir dėl to jokių ginčų nekyla, jog A. E. pagrobė svetimą turtą matant šio turto savininkui, kuris suvokė, kad dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų jis netenka savo turto. Taigi A. E. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog A. E. akcentuoja, kad mobilaus ryšio telefoną nukentėjusysis jam davė savo noru, vis tik minėta aplinkybė neturi reikšmės A. E. veiksmų kvalifikavimui, tuo labiau, jog byloje yra įrodyta ir tai, kad nukentėjusysis prašė nuteistojo jam telefoną grąžinti.

26. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. E. bausmes už jo padarytus nusikaltimus, BK 41, 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai nustatyta, kad nuteistojo atsakomybę visų trijų nusikalstamų veikų padarymo atvejais sunkina tai, jog nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), bei nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

27. Apeliantas mano, kad jo atsakomybę dėl veikos, padarytos 2017 m. gegužės 21 d. (veika padaryta R. T. (B.)), lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo. Su tokia nuteistojo pozicija nesutiktina. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – nustatoma tuomet, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys, t. y. ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką paprastai teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tuomet, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tuomet, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamose bylose 2K-140-511/2018, 2K-479/2014 ir kt.). Taigi atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nustatoma tuomet, kai kaltininkas veikia aktyviai, laisva valia bendradarbiauja su konkrečius faktus tiriančiais teisėsaugos institucijų atstovais bei teismu. Tokie kaltininko veiksmai, vertinant juos kartu su kitais faktais, rodo ir jo santykį su padaryta veika, t. y., ar jis dėl savo nusikalstamų veiksmų nuoširdžiai gailisi.

28. Nuteistasis A. E., duodamas parodymus dėl R. T. (B.) priklausančio turto pagrobimo, 2017 m. gegužės 26 d. vykusios apklausos metu pripažino, kad pagrobė planšetę „Asus“ ir telefoną „Nokia“, tačiau neigė, jog pagrobė 20 Eur (t. 3, b. l. 170-171). Apklausų, kurios vyko 2017 m. liepos 24 d. (t. 3, b. l. 176), 2018 m. gruodžio 3 d. (t. 3, b. l. 198), metu bei apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 4, b. l. 5) A. E. visiškai prisipažino padaręs aptariamą nusikalstamą veiką. Vis tik pirmosios instancijos teisme A. E. nurodė, kad prisipažįsta padaręs aptariamą nusikalstamą veiką, tačiau jis teigė, kad kaltinime nurodytos pinigų sumos nepagrobė (t. 5, b. l. 152). Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde nuteistasis pirmosios instancijos teisme iškėlė ne abejonę dėl pagrobtos pinigų sumos, o aiškiai nurodė, jog kaltinime nurodytos pinigų sumos jis neėmė ir nurodė: „Bet tiek to, tegul būna, kad pripažįstu“ (t. 5, b. l. 152). Pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įraše yra užfiksuota, kaip A. E. pareiškia, kad pinigų tikrai neėmė, jų nebuvo, bei nurodo: „jeigu jums reikia, tebūnie – visiškai pripažįstu“. Taip pat pažymėtina, kad A. E. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl R. T. (B.) priklausančio turto pagrobimo pripažino, kadangi tyrėja jį informavo, kad yra galimybė susitaikyti su nukentėjusiuoju (t. 5, b. l. 152). Toks nuteistojo teiginys leidžia daryti išvadą, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nes siekė tik palengvinti savo teisinę padėtį, o ne dėl to, jog kritiškai vertino savo nusikalstamus veiksmus, dėl jų nuoširdžiai gailėjosi. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog nuteistasis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą bei dėl jo padarymo gailisi. Negalima sutikti ir su teiginiu, jog nuteistojo gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo rodo tai, kad R. T. (B.) buvo grąžinti pagrobti daiktai. Pažymėtina, kad, kur yra pagrobtas planšetinis kompiuteris „Asus“, policijos pareigūnams parodė liudytojas G. M. (t. 1, b. l. 123-125). Pats nuteistasis nukentėjusiajam planšetinio kompiuterio negrąžino, nors turėjo tokią galimybę, t. y. galėdamas realiai grąžinti pagrobtą daiktą nukentėjusiajam, jis šį daiktą paslėpė automobilyje (t. 3, b. l. 170-171). Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo turinio matyti, jog A. E. savanoriškai ikiteisminio tyrimo pareigūnei pateikė pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ (t. 1, b. l. 136), tuo pačiu būtina pažymėti ir tai, kad šis mobiliojo ryšio telefonas buvo pateiktas po to, kai jis buvo rastas, atliekant nuteistojo, kai šis buvo sulaikytas, asmens kratą.

29. Nuteistojo atsakomybės nelengvina ir tai, kad jis pažada atlyginti nukentėjusiajam R. T. (B.) padarytą žalą. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, jog nuteistasis turėjo pakankamai laiko atlyginti bent dalį padarytos žalos, kuri nėra didelė, nukentėjusiajam, tačiau jokių veiksmų dėl to nesiėmė.

30. A. E. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už vieno nesunkaus ir dviejų apysunkių nusikaltimų nuosavybei padarymą. Visus nusikaltimus nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, praėjus nedaug laiko po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos (iš pataisos įstaigos buvo paleistas 2017 m. vasario 20 d.). Be to, A. E. anksčiau yra ne kartą teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo. Aptartų aplinkybių visuma rodo, kad A. E. nedaro išvadų, jis nėra linkęs kritiškai vertinti ir keisti savo elgesio pozityvia linkme, jis kelia grėsmę visuomenei, savo tikslų yra linkęs siekti nusikalstamu būdu. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai A. E. paskyrė BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatytas griežčiausias bausmes, t. y. laisvės atėmimus, tačiau paskirtų bausmių dydžius visais trims atvejais nustatė artimesnius minimaliam baudžiamame įstatyme numatytam šios bausmės dydžiui. Taigi, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, bei nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų pobūdį bei pavojingumą, konstatuotina, jog apeliantui paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas nėra laikytinos aiškiai per griežtomis ir neteisingomis.

31. Pirmosios instancijos teismas bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes taikė šiam palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad A. E. paskirta subendrinta bausmė yra mažesnė, nei BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris galėtų būti skiriamas ir už vienos nusikalstamos veikos padarymą (šiuo atveju nuteistasis padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje). Taigi konstatuotina, jog apeliantui skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė taip pat nelaikytina aiškiai per griežta ir neteisinga.

32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dar labiau švelninti nuteistajam paskirtas bausmes ar subendrintą bausmę, įvertinus tai, kad jis turi mažametį vaiką, ilgą laiko tarpą išbuvo suėmime, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu A. E. buvo paskirta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas tik tuomet, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, kurios buvo taikomos nuteistajam, nebuvo įmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Taigi pačios griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimą nulėmė paties A. E. netinkamas elgesys. Kita vertus, suėmime išbūtas laikas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo įskaitytas į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką.

33. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad A. E. yra nustatytas socializuotas elgesio sutrikimas, tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog specialisto išvadoje Nr. 89TPK-71/2018 (t. 3, b. l. 159) yra nurodyta, kad nėra duomenų, jog A. E. sirgtų lėtinu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste, jam skirti psichiatrijos ekspertizę nėra tikslinga. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog A. E. negalėjo suprasti savo nusikalstamų veiksmų esmės ir jų valdyti, tuo pačiu nėra pagrindo tvirtinti, kad paskirtoji bausmė turėtų būti švelninama atsižvelgus į nuteistajam nustatytą elgesio sutrikimą.

34. Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo A. E. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. E. apeliacinį skundą atmesti.