- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-10
- Bylos Nr.
- N-63-1306-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. P. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimo A. P. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas 2008 m. balandžio 3 d. surašė A. P. J. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, būdamas Sveikatingumo ir sporto centro „Alfėja“ (toliau – Centras) vadovu-darbdavio atstovu, laikotarpyje nuo 2007 m. gruodžio mėnesio pradžios iki 2008 m. kovo 7 d. leido A. B. dirbti treneriu-instruktoriumi Centre, (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, t. y. treniruoti žmones su sporto treniruokliais ir sporto inventoriumi, be to, A. P. J. mokėjo A. B. darbo užmokestį, nesudarius su juo rašytinės darbo sutarties, neišdavus jam antrojo darbo sutarties egzemplioriaus, jos neįregistravus į darbo sutarčių registravimo žurnalą, neišdavus darbo pažymėjimo ir nepranešus duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie priimtą dirbti A. B.. Tokiais savo veiksmais A. P. J. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 99 straipsnio 2 bei 3 dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, 2008 m. balandžio 18 d. nutarimu pripažino A. P. J. kaltu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo ir skyrė 3000 Lt baudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tenkindamas A. P. J. apeliacinį skundą, 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutarimą ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2009 m. birželio 22 d. nutarimu pripažino A. P. J. kaltu dėl ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo konstatuodamas, kad asmens kaltę įrodo byloje esančių įrodymų visuma. Teismas nurodė, kad iš A. B. 2008 m. kovo 12 d. skundo ir paaiškinimo matyti, jog jis nuo 2007 m. gruodžio 4 d. dirbo Centre treneriu – instruktoriumi keturis kartus per savaitę nuo 17 iki 21 val. Jis tarėsi su A. P. J. ir Z. T. dėl darbo sąlygų, susitarė dėl 350 Lt darbo užmokesčio per mėnesį, tačiau su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, jis nesupažindintas su įmonės dokumentais, reglamentuojančiais saugą ir sveikatą. Paskutinį kartą jam 350 Lt darbo užmokestis buvo sumokėtas 2008 m. vasario 1 d. Jam pradėjus reikalauti sudaryti darbo sutartį, buvo pranešta, kad jo paslaugų nebereikia ir jis darbo vietoje nepageidaujamas. A. B., apklaustas teismo posėdyje, patvirtino Institucijai duotus paaiškinimus. Be to, A. B. nurodė, kad jis, perėmęs darbo vietą iš Centro darbuotojų, dirbo savarankiškai, instruktuodavo Centro lankytojus, rinko iš jų mokesčius, savo ranka išrašydavo sąskaitas. Klientams išėjus, jis sutvarkydavo svarmenis, baigęs darbą, išjungdavo elektrą ir užrakindavo klubą. Teismas nurodė, kad nors A. P. J. teigia, jog jis mokėjo pinigus A. B. ne kaip fiziniam asmeniui, o kaip teniso klubo vadovui, dėl to pastarasis dalyvaudavo Centro rėmėjų užsiėmimuose, tačiau teismo posėdžio metu ištirti įrodymai nepatvirtina šių jo paaiškinimų. Liudytojas R. J. teismo posėdyje paaiškino, kad A. B. buvo leista sportuoti klube ir kartu pagelbėti klubui, tačiau jis nebuvo klubo narys, todėl negalėjo rinkti mokesčių, nebent tą darė savavališkai. Liudytojas J. N. teismo posėdyje nurodė, kad jis matydavo A. B., užsiiminėjantį Centro klube su sportininkais ir rodantį jiems, kaip atlikti pratimus. Teismas nustatė, kad liudytojos Z. T. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Z. T. teismo posėdyje parodė, kad ji pati rinkdavo iš lankytojų pinigus ir niekas kitas negalėjo to daryti. Vėliau ji paaiškino, kad J. N. ir A. B. atiduodavo jai pinigus, surinktus iš lankytojų. Teismas konstatavo, kad A. P. J. su A. B. siejo darbo santykiai, nes administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo leido A. B. dirbti Centre konkretų darbą, t. y. jis prižiūrėjo Centre tvarką, konsultavo naujai atvykusius asmenis dėl galimybės sportuoti ir sportuojančius asmenis dėl pratimų atlikimo, pakluso Centre nustatytai tvarkai, nebuvo visiškai savarankiškas atlikdamas darbą, laikėsi nustatyto darbo laiko, gavo atlyginimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sudaryta civilinė sutartis. Nors A. P. J. nurodė, kad Centro treneriai dirba visuomeniniais pagrindais, tačiau kaip matyti iš rašytinės bylos medžiagos, darbo sutartys su Centro darbuotojais yra sudaromos ir jos registruojamos darbo sutarčių registravimo žurnale. A. P. J. neigia, kad už atliekamą darbą buvo mokama A. B., tačiau nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog A. B. dirbo trenerio darbą ilgą laiką, yra akivaizdu, kad toks darbas negalėjo būti dirbamas nemokamai. Iš byloje esančių A. B. ranka užpildytų pinigų priėmimo kvitų matyti, kad jis atliko materialiai atsakingo darbuotojo funkcijas ir su juo turėjo būti sudaryta ne tik darbo, bet ir materialinės atsakomybės sutartis. Teismas nurodė, kad DK 16 straipsnyje nustatyta, jog darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal DK 14 straipsnį turinčios darbinį teisnumą ir veiksnumą. Taigi, sprendžiant dėl darbdavio ar jo įgalioto asmens, neturi jokios reikšmės, ar įmonė, įstaiga, organizacija turi lėšų mokėti darbo užmokestį, ar ji taip organizavo savo veiklą, kad vadovui nėra mokamas darbo užmokestis. Administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnį dėl nelegalaus darbo yra traukiami darbdaviai ar jų įgalioti asmenys. Teismas nustatė, kad iš 2007 m. rugsėjo 16 d. neeilinio Centro narių susirinkimo protokolo Nr. 7-0916-03 (toliau – Protokolas) matyti, kad nutarta A. P. J. pavesti sudaryti ir pasirašyti darbo sutartis su priimamais į darbą fiziniais asmenimis, organizuoti jų darbą, vesti darbo apskaitą, todėl jis yra darbdavio įgaliotas asmuo ir šio administracinio teisės pažeidimo subjektas. Skirdamas nuobaudą – 3000 Lt baudą – teismas pažymėjo, kad atsižvelgia į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę (asmuo nebaustas administracine tvarka, neteistas, dirba), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
II.
Nesutikdamas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimu, A. P. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Teigia, kad priimtas nutarimas yra nepagrįstas. Nurodo, kad jis niekada nebuvo Centro vadovu, sporto klube dirbo visuomeniniais pagrindais, buvo eilinis Centro narys, niekada nepriklausė Centro valdymo organams ir visą laiką vykdė Centro valdymo organų nurodymus. Teigia, kad Centro visuotinio narių susirinkimo Protokole užfiksuota, jog jam suteikta teisė pasirašyti darbo sutartis, bet tame pačiame posėdyje buvo nuspręsta leisti A. B. dalyvauti Centro veikloje visuomeniniais pagrindais, todėl jis neturėjo Centro vadovo įgaliojimo pasirašyti darbo sutarties su A. B.. Tvirtina, kad jeigu Protokole esantis sprendimas ir Centro vadovo nurodymai prieštarauja teisės aktams, tai Centro vadovas turi atsakyti už padarytus teisės pažeidimus. Nurodo, kad A. B. nesikreipė į Centro vadovą dėl darbo, Centras nei per jį, nei per kitus asmenis nemokėjo A. B. jokio atlyginimo. Teigia, kad teismas, priimdamas nutarimą, nenagrinėjo to fakto, jog A. B. siekia pakenkti Centrui, tai patvirtina A. B. rašyti skundai skirtingoms valstybės institucijoms.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad iš Protokolo matyti, jog Centro prezidentas ir direktorius R. J. dalį savo teisių ir pareigų perdavė vienam iš akcininkų A. P. J., kuriam suteikta teisė pasirašyti darbo sutartis, organizuoti darbuotojų darbą ir vesti darbo apskaitą. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantui, kaip darbdavio įgaliotam asmeniui, buvo perduota dalis darbdavio funkcijų. Teigia, kad iš Protokolo matyti, jog A. B. yra kreipęsis dėl paramos skyrimo teniso klubui, už tai jis sutiko reklamuoti Centą bei sveiką gyvenimo būdą, tačiau A. B. dirbo Centre konkrečiomis valandomis, t. y. pakluso nustatytai tvarkai, atliko konkrečias pareigas, gavo atlyginimą už darbą (350 Lt per mėnesį), todėl su juo turėjo būti sudaryta darbo sutartis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. P. J. kaltė, padarius ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, įrodyta ir mano, jog veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnį, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).
Visų pirma pasakytina, kad teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiais argumentais, jog A. P. J. yra darbdavio įgaliotas atstovas ir nagrinėjamo pažeidimo subjektas, bei jų nebekartoja. Nors A. P. J. teigia, kad Protokole jam nebuvo suteikta teisė sudaryti darbo sutartį su A. B., tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog esant abipusiam susitarimui apeliantas galėjo įforminti darbo santykius su A. B..
A. P. J. teiginiai, kad A. B. nedirbo Centre, o jame dalyvavo tik visuomeniniais pagrindais, jam nebuvo mokamas atlyginimas, prieštarauja byloje esančiai medžiagai. A. B. teismo posėdyje nurodė, jog jis sutiko su A. P. J. pasiūlymu dirbti Centre, be to, pastarasis instruktavo, kaip reikia atlikti darbą (b. l. 78). A. B. teiginį, jog Centre jis dirbo treneriu-instruktoriumi, patvirtino Z. T. teismo posėdyje paaiškindama, jog A. B. padėdavo klube kaip treneris, ji pati mokė A. B., už tai nebuvo imamas mokestis. Be to, Z. T. nurodė, jog tik ji rinkdavo pinigus iš lankytojų, tačiau atsakydama į atsakomybėn traukiamo asmens klausimą, ji paaiškino, jog A. B. ir J. N. surinktus pinigus atiduodavo jai (b. l. 100). A. P. J. patvirtino, jog A. B. turėjo raktus nuo Centro (b. l. 99). Liudytojas J. N. teismo posėdyje parodė, jog jis, būdamas vakarais Centro klube, matydavo A. B., užsiimantį su sportininkais ir rodantį jiems pratimus, be to, pastarasis prisistatydavo kaip Centro klubo treneris (b. l. 101). Liudytojas I. R. teismo posėdžio metu parodė, jog jis ateidavo į Centro klubą apie 18 val. 3 – 4 kartus per savaitę ir matydavo A. B., kuris sportuodavo ir konsultuodavo kitus asmenis. I. R. taip pat nurodė, jog jis išeidavo iš Centro anksčiau nei A. B., būdavo atvejų, jog jis ateidavo anksčiau už A. B. (b. l. 109). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. B. atliko savo darbines funkcijas Centre pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl akivaizdu, jog šis darbas negalėjo būti dirbamas nemokamai. Centro darbo sutarčių registravimo žurnalo kopijoje užfiksuota, jog darbo sutartys sudarytos tik su trenere-vadybininke Z. T. ir slaugytoja V. A. (b. l. 9). Teisėjų kolegijos nuomone, šių įrodymų visuma neabejotinai įrodo, kad A. B. laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio pradžios iki 2008 m. kovo 7 d. Centre atliko realias, su darbdavio atstovu sutartas darbines funkcijas, paklusdamas Centre nustatytai darbo tvarkai, nors su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, t.y. dirbo nelegalų darbą, o A. P. J., būdamas darbdavio įgaliotu atstovu, nesiėmė jokių priemonių, kad darbo teisiniai santykiai būtų įforminti, nors tą privalėjo padaryti pagal galiojančius įstatymus. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad A. P. J. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutarimą, nenagrinėjo to fakto, jog A. B. siekia pakenkti Centrui, rašydamas skundus skirtingoms valstybės institucijoms, tačiau tokia aplinkybė nepagrįsta jokia byloje esančia medžiaga.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. P. J. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.