- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-12
- Bylos Nr.
- I-248-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01455-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- T. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. P. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), 13140 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-11), atsikirtimuose į atsiliepimus (b. l. 121-25, 164-165) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. (ginčo laikotarpį patikslino atsikirtime, b. l. 121) iki 2018 m. balandžio 30 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 2-me sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad iki 2016 m. liepos mėn. buvo laikomas 16 būrio 2-je brigadoje, kurios plotas 51,91 kv. m, patalpoje buvo laikomi 22 asmenys, nuo 2016 m. liepos mėn. buvo paskirtas į 9 būrio 4 brigadą, kurios plotas 65 kv. m, patalpoje buvo laikomas 21 asmuo. Gyvenamųjų patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. 16 būrio 2 brigada nebuvo aprūpinta baldais (nebuvo stalų, kėdžių), termometru, būryje nebuvo skalbimo mašinos, drabužių džiovinimo patalpos, poilsio kambario. Devintame būryje taip pat neįrengtas poilsio kambarys, drabužių ir avalynės džiovinimo patalpos, 16 ir 15 būriai (apie 240 nuteistųjų) naudojosi viena prausykla, kurioje 6 praustuvės, 3 kojų plautuvės, tualete 6 unitazai ir 4 pisuarai. Devinto būrio nuteistieji (69 nusiteistieji) naudojosi 8 praustuvėmis, 4 kojų plautuvėmis, 6 unitazais, 4 pisuarais. 2-jo sektoriaus dušo patalpose įrengta 15 dušo ragelių, dušine naudojosi nuo 125 iki 260 nuteistųjų, taigi nustatytas prausimosi laikas buvo per trumpas. Dušuose grindys slidžios, kilimėlių nėra, vandens maišytuvai neveikia. Baldai seni, patalpos neremontuotos, sienos suskilę, priemonės valymui ne visada išduodamos. Elektros instaliacija netvarkinga, gesintuvų, vandens čiaupų ir atsarginių išėjimų nėra, dėl ko kilo pavojus gyvybei ir sveikatai. Patalpų dezinfekcija atliekama retai, plinta blakės ir tarakonai, vasarą – musės, širšės, uodai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime, kurį papildė (b. l. 15-24, 150-152) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turi rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka, nes tai numato teisės aktai. Įstaiga patalpų valymui nuteistiesiems skiria priemones. Ginčo gyvenamosios patalpos bei sanitariniai mazgai baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pataisos namuose avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Patalpos remontuojamos pagal poreikį atsižvelgiant į skiriamus asignavimus. Antrojo sektoriaus 13, 5, 16 būriuose poilsio kambariai neįrengti, 9-me būryje poilsio kambarys yra. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės sandėlių asmeniniams daiktams laikyti nenumato. Gyvenamosiose patalpose nuteistieji savo asmeninius daiktus laiko įrengtose spintose ir spintelėse. Dušinėje įrengta 15 dušo purkštukų. Dušinėje sudėti kilimėliai, prie dušų ant sienų yra sumontuoti skysto muilo dozatoriai. Įstaigoje yra užtikrinamas privatumas sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesne nei 1,5 m sienelėmis. Įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinio mazgo būklę. Įstaigos sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, savo nuosavus drabužius nuteistieji gali skalbti maudymosi laiku. Kadangi būrio prausykloje sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji šioje patalpoje galėjo skalbti savo asmeninius drabužius. Antrame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Džiovyklos įrengtos būrių kiemuose. Įstaiga 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Antrame sektoriuje įrengti du evakuaciniai išėjimai, patalpose taip pat yra gesintuvai. Atsakovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.
Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2018 m. liepos 16 d. (b. l. 12), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. liepos 15 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo laikomas perpildytose 2-jo sektoriaus gyvenamosiose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis (b. l. 30, 31-34), kurie patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias gyvenamąsias patalpas: nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2016 m. liepos 21 d. – 16 būrio 2 brigadą, kurios plotas 51,91 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,24 kv. m (51,91/16) ploto, nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 26 d. – 9 būrio 2 brigadą, kurios plotas 32,20 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 3,2 kv. m (32,20/10) ploto, nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. – 9 būrio 4 brigadą, kurios plotas 66,25 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, t. y., vienam asmeniui teko 3,15 kv. m (66,25/21) ploto.
Pareiškėjas atsikirtimuose (b. l. 121-25, 164-165) nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių 16 būrio 2 brigadoje. Pažymėjo, kad duomenis apie miegamųjų vietų skaičių 16 būrio 2 brigadoje atsakovo atstovas pateikė pažymos surašymo dieną. Pažymėjo, kad vertinamuoju laikotarpiu 16 būrio 2 brigadoje buvo laikomi 24 nuteistieji. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus paneigia Pravieniškių PN-AK 2016 m. birželio 9 d. pažyma Nr. 77-1219 (b. l. 154), iš kurios matyti, kad 16 būrio 2 brigadoje vertinamuoju laikotarpiu buvo įrengta 16 miegamų vietų. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 16 būrio 2 brigadoje buvo įrengta daugiau nei 16 miegamųjų vietų, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Kita vertus, pareiškėjas pats sau prieštarauja, skunde nurodydamas, kad 16 būrio 2 brigadoje buvo laikomi 22 nuteistieji, o atsikirtime į atsiliepimą – 24. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi atsakovo atstovo argumentais ir konstatuoja, kad vienam asmeniui 16 būrio 2 brigadoje teko 3,24 kv. m, taigi minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.
Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, neteikiamos asmeninių drabužių skalbimo paslaugos.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat batų ir drabužių džiovykla (5.9. p).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 40 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Atsakovo atstovas patvirtino, kad 2-me sektoriuje poilsio kambariai neįrengti (b. l. 150-152), todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo.
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pataisos namuose laikomiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo bei dezinfekcijos paslaugos, minėtą aplinkybę patvirtina Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 patvirtinto Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo 13 punktas, kuriame nurodyta, kad nuteistasis, pageidaujantis gauti nuosavos patalynės ar drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugas, dienotvarkėje nustatytu laiku patalynę ar drabužius nuneša į drabužių sandėlį, kur nešvarūs skalbiniai pasveriami ir paliekami (b. l. 104-113). Bylos duomenimis nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK būtų atsisakę suteikti pareiškėjui asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo paslaugas. Be to, kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, savo asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę prausykloje (b. l. 31-34). Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų taip pat matyti, kad 2-jo sektoriaus atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, o drabužių džiovinimo vietos su stogeliais įrengtos kiemuose (b. l. 115, 117, 150-155, 155). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius ar avalynę. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti asmeninius drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu patalpų aprūpinimu baldais. Pažymėjo, kad neturėjo kur laikyti asmeninių drabužių ir daiktų, patalpose trūko spintelių, stalų, o esami baldai buvo seni ir susidėvėję.
Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusias Aprūpinimo normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje vienam asmeniui turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė/kėdė/suolas (pagal poreikį), stalas, sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui). Aprūpinimo normoje (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog bendrabučio tipo patalpoje turi būti kambarinis termometras.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkte nustatyta, kad patalpos ir jose esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpos buvo aprūpinamos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bei pateikė sąrašus baldų, kurie turėjo būti ginčo patalpoje (b. l. 31-34). Konkrečių duomenų gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpinimą baldais, jų kiekį, kokybę, į bylą nebuvo pateikta.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi klausimu laikomasi pozicijos, kad tai, jog atsakovo atstovas pateikia bendrą gyvenamosiose patalpose įrengiamų baldų sąrašą, savaime nereiškia, kad šių baldų buvimas ir pakankamas jų kiekis buvo užtikrintas visose įstaigos gyvenamosiose patalpose, tarp jų ir tose, kuriose laikytas pareiškėjas (žr. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1548-520/2018). Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje objektyvių duomenų apie ginčo patalpoje buvusius baldus, jų kiekį, būklę bei kitą inventorių vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų (stalų, spintelių) ar kito inventoriaus (termometro) trūkumo, taip pat ir netinkamos baldų būklės (seni, sulūžę), lieka nepaneigtos.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į skiriamus asignavimus. Iš Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 14 d. pažymos Nr. 88-487 (b. l. 31-34) matyti, kad avarinės arba antisanitarinės būklės patalpų pataisos namuose nėra. Kita vertus, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Byloje nėra kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos buvo apleistos, netvarkingos, neremontuotos. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie patalpų būklę, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundų dėl gyvenamųjų patalpų būklės atsakovui neteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodo, jog dėl didelio nuteistųjų skaičiaus buvo sunku pasinaudoti tualetu, dušu (trūko įrenginių, nepakako laiko nusiprausti).
Aprūpinimo normose (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta, kad tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušo patalpoje – dušo sietelį penkiolikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad tualete turi būti vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, dušo patalpoje – vienas dušo čiaupas vienam besiprausiančiam asmeniui.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 15-16 būrys naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje – 9 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 9 būryje - 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės (b. l. 31-34, 150-152). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 16 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikomas 101 nuteistasis, 9 būryje – iki 59 nuteistųjų (b. l. 153). Įvertinęs būriuose laikomų nuteistųjų skaičių, taip pat atsižvelgus tai, kad vienu sanitariniu mazgu naudojosi du būriai (Nr. 15 ir 16), teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių (unitazų, pisuarų, praustuvių) skaičius būriuose ne visiškai atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl didelio nusiteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine. Kaip jau buvo minėta, neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (sanitarinių įrenginių trūkumo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas pažymėjo, jog dušuose blogai veikė vandens maišytuvai, nebuvo skysto muilo ir kūno prausiklių dozatorių, patalpose buvo slidu.
Aprūpinimo normose (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, jog dušinėje, be kita ko, turi būti guminiai kilimėliai. Naujoje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta, kad dušo patalpose turi būti kilimėlis arba grotelės po 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai – pagal poreikį.
Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad 2 –o sektoriaus dušinėje sudėti kilimėliai, prie dušų ant sienų yra sumontuoti skysto muilo dozatoriai, kurie nuolat pildomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų foto nuotraukų matyti, kad dušinėje prie kiekvieno purkštuvo yra kilimėliai, muilo dozatoriai (b. l. 116). Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl neveikiančių maišytuvų, muilo ar kūno prausiklio trūkumo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 66-68) 4 punktą, Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarką. Valymo inventorių ir medžiagas iš sandėlio paima ir nuteistiesiems perduoda Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai (Aprašo 9 p.). Nuteistiesiems išduotų valymo priemonių žurnalo įrašai patvirtina, kad sanitariniai valikliai, šveitikliai bei kitos priemonės būrių Nr. 9 ir 16 nuteistiesiems buvo išduodamos (b. l. 69-102). Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir nuteistiesiems išduoda Resocializacijos skyriaus specialistai (b. l. 150-152, 155). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją dėl jam neišduodamų valymo priemonių. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, o jo argumentai, kad valymo priemonės neišduodamos, atmetami kaip deklaratyvūs.
Byloje esantys duomenys patvirtina atsakovo atstovo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ar deratizacijos darbus (b. l. 35-38). Teismo vertinimu, institucijos pateikti duomenys (b. l. 39-49) apie patalpose atliktus kenkėjų naikinimo darbus, tame tarpe būriuose Nr. 9 ir 16, paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo ir nepakankamo naikinimo. Byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1374-624/2017).
Pareiškėjas pažymėjo, kad būryje nebuvo sporto aikštyno, tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Kaip matyti iš minėto reglamentavimo, sporto salių ir aikštynų įrengimas nėra privalomas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad būriuose elektros instaliacija netvarkinga, gesintuvų, vandens čiaupų, atsarginių išėjimų, iškvietimo signalo nėra, dėl ko kilo pavojus sveikatai ir gyvybei. Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir galimai jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namų – atviroji kolonija ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis dėl neaprūpinimo laisvalaikio (poilsio) kambariu, baldais asmeniniams daiktams laikyti, taip pat dėl netinkamos baldų būklės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos (b. l. 29, 162). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę bei nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo T. P. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo T. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.