- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-03
- Bylos Nr.
- 1S-27-958/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24038-2024-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Kristina Latožienė
- Advokatai
- Vytautas Garla
neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi D. A. gynėjo advokato V. G. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. vasario 10 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. liepos 22 d. nutartimi D. A., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnyje nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.
Šalies argumentai
2. Teikimu VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama pratęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Skundžiama nutartimi teismas šį teikimą tenkino ir pratęsė D. A. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis – taikymą.
3. D. A. gynėjas advokatas Vytautas Garla pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui, kuriuo prašo pakeisti D. A. priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
3.1. Skunde gynėjas nurodo, kad teismas nepakankamai individualizavo riziką ir nepagrįstai pasirinko griežčiausią priemonę. Laisvės suvaržymas D. A. šiuo metu nėra būtinas ir neatitinka proporcingumo kriterijų. D. A. nusikalstama veika 2024 m. birželio 23 d. – birželio 28 d., kai ji pabėgusi iš namų nuvyko į Kauną ir per kelias dienas aštriais daiktais subraižė 53 automobilius, buvo vienkartinė ir susijusi išskirtinai su ūmiu ligos epizodu. Teismas nepakankamai vertino socialinių ryšių svarbą D. A.. Jos noras grįžti namo rodo išlikusius D. A. socialinius ryšius su šeima ir motyvaciją gydytis. Ilgalaikis buvimas ligoninės stacionare visiškai neskatina jos savarankiškumo. Kaip teismo posėdyje patvirtino D. A. mama V. A., šeima yra pasirengusi užtikrinti vaistų vartojimo kontrolę ir reguliarų lankymąsi pas psichiatrą ir įsipareigoja tai vykdyti.
3.2. Skunde pažymima, kad teismas netinkamai taikė BK 98 straipsnio nuostatas. Minėto straipsnio 2 dalis leidžia taikyti ambulatorinį stebėjimą, kai po stacionarinio gydymo asmens būklė pagerėjo. Gydytojų psichiatrų komisija savo 2026 m. sausio 16 d. išvadoje konstatavo D. A. psichinės būklės pagerėjimą, tačiau teismas nepagrindė, kodėl šis pagerėjimas nėra pakankamas ambulatoriniam gydymui ir nekonkretizavo realaus pavojingumo. Nestabilumo sąvoka savaime nėra tapati pavojingumui, o laisvės suvaržymas gali būti taikomas tik esant realiam pavojui, o ne hipotetinei galimybei ateityje. (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje buvimo laikotarpiu iš D. A. agresyvių incidentų nefiksuota, nebuvo pavojingo elgesio ar agresijos atvejų, o komisijos nurodomi neigiami simptomai, tokie kaip atsiribojimas, emocijų priblėsimas, dalinė kritika yra būdingi lėtinei ligos eigai ir savaime nereiškia padidinto pavojingumo.
3.3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnį, hospitalizacija turi būti būtina ir proporcinga. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad laisvės suvaržymas galimas tik esant tikram psichikos sutrikimui, kurio pobūdis ar laipsnis pateisina hospitalizavimą. Šiuo atveju teismas neįvertino, ar rizika galėtų būti efektyviai valdoma mažiau ribojančia priemone - ambulatoriniu gydymu su šeimos priežiūra ir socialinių tarnybų įsitraukimu.
3.4. Bylos duomenimis D. A. paranoidine šizofrenija serga apie 20 metų. Per 20 metų ligos istoriją analogiškų atvejų D. A. nebuvo ir nebuvo fiksuota nei vieno analogiško pavojingo elgesio. D. A. nusikalstama veika padaryta ūmaus psichozės epizodo metu, D. A. pabėgus iš namų ir esant be priežiūros. Tai rodo, kad D. A. pavojingumas nėra sistemingas.
4. Teismo posėdžio metu gynėjas V. Garla bei suinteresuotas asmuo V. A. prašė skundą tenkinti ir D. A. paskirtą priverčiamą medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
5. Skundas atmetamas.
6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko, tačiau ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl jos taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, spręsdamas klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, jos rūšies pakeitimo ar panaikinimo, teismas privalo įvertinti asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
7. Iš byloje esančios 2026 m. sausio 16 d. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 24 (toliau – Išvada) matyti, jog pacientės psichinė būsena per stebėjimo laikotarpį pagerėjo, yra orientuota savyje, vietoje ir laike, bet dar nėra pakankamai stabili. Pacientė tapo ramesnė, sumažėjo dirglumas ir įtampa, tačiau išlieka atsiribojusi, bendrauja formaliai, iniciatyvos pokalbiui nerodo. Didžiąją laiko dalį praleidžia palatoje, su kitomis pacientėmis bendrauja mažai, užimtumo veiklų aktyviai nelanko. Konfliktinių situacijų aktyviai skyriuje nekėlė, gydymosi režimo laikosi. Kritika savo būklei dalinė - pacientė save laiko sveika, norėtų grįžti namo ir padėti tėvams, mano, kad vaistų vartoti nebūtina, nors formaliai teigia, kad lankytųsi pas psichiatrą. Savo nusikalstamos veikos motyvų paaiškinti nesugeba.
8. Išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad D. A. (duomenys neskelbtini)serga apie 20 metų, kelis kartus gydyta psichiatrijos stacionaruose. Ambulatorinio gydymo metu paskirtus vaistus vartojo nereguliariai, dėl to būklė periodiškai blogėdavo. Ligos paūmėjimų metu būdavo dirgli, pikta, agresyvi, naikindavo daiktus namuose, girdėdavo balsus, reikšdavo kliedesines idėjas. Ligos eigoje progresavo neigiami simptomai (emocijų, valios, mąstymo srityse), reikšmingai pablogėjo funkcionavimas ir savarankiškumas. Ambulatorinio gydymo metu paskirtus vaistus vartojo nereguliariai, dėl to būklė periodiškai blogėdavo.
9. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ligoninės atstovas G. Inta pareiškė, jog gydymas yra per trumpas, kad būtų galimos išvados apie galimą tolimesnį ambulatorinį stebėjimą ir rekomendavo tęsti gydymą ligoninėje.
10. Vertinant D. A. pavojingumą, aukštesnysis teismas atsižvelgia į Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. liepos 22 d. nutartimi nustatytus jos baudžiamuoju įstatymu uždraustus veiksmus - aštriu daiktu subraižė 53 automobilius, tokiu būdu sugadino bendros didelės 43 128,27 eurų vertės svetimą turtą ir pažeidė viešąją tvarką. Šiuos veiksmus atliko 2024 m. birželio 23 d. – birželio 28 d. pabėgusi iš namų ir nuvykusi į Kauną, t.y. tuo metu, kai buvo gydoma ambulatoriškai prižiūrint artimiesiems. Nors teismo posėdyje D. A. mama V. A. teigė, kad šeima yra pasirengusi užtikrinti vaistų vartojimo kontrolę ir reguliarų lankymąsi pas psichiatrą, aukštesnysis teismas tai vertina kritiškai, nes, kaip minėta, šeima nesugebėjo užtikrinti tinkamą gydymą, dėl ko D. A. būklė periodiškai blogėjo ir ambulatorinio gydymo metu viešoje vietoje sugadino didelės vertės turtą. Šiuo metu D. A. psichinė būsena nors ir pagerėjusi, ji laikosi gydymo režimo, tačiau tai neduoda pagrindo išvadai, jog ji taip pat elgtųsi ir be privalomos pastovios jos ligos ir psichinės būsenos kontrolės. Teismo vertinimu, būtent dabartiniu metu D. A. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė užtikrina galimybę būti nuolat medikų priežiūroje ir reguliariai gauti jai skirtus medikamentus tam, kad jos psichinė būklė galėtų gerėti ir tapti stabilia.
11. Visos pirmiau paminėtos aplinkybės susijusios su D. A. psichikos sveikatos būkle bei su ja susijusį jos socialinį pavojingumą duoda pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai pratęsė taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Gynėjo skundo argumentais keisti gydymo režimą šiuo metu nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė D. A. gynėjo advokato V. G. skundą ir palikti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. vasario 10 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.