Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-20-376-2010

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

2010 m. vasario 24 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos piliečio, lenko, 10 klasių išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisto, gynėjo advokato Sergejaus Pelš apeliacinį skundą, kuriuo Vitalijus P. V. miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d., 2 d., V. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, skiriant jam auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą ir jis įpareigotas šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.

Šiuo nuosprendžiu solidariai iš Ž. K. ir V. P. priteista 61,90 Lt G. B. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis padarė plėšimą, o būtent: jis, 2009-01-02 apie 15.40 val. Vilniaus geležinkelio stoties viešajame tualete, esančiame Vilniuje, Geležinkelio g. 16, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje kartu su Ž. K. ir mažamečiu A. V., gim.(duomenys neskelbtini), panaudojant smurtą, t.y. kada Ž. K. sudavė kumščiu į veidą G. B., kuriam nukritus ant žemės, jis (Ž. K.) spyrė koja nukentėjusiajam į galvą, padarydamas muštinę žaizdą kairiojo antakio srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, tuo sukeldamas nukentėjusiajam G. B. nežymų sveikatos sutrikdymą (2009-01-06 specialisto išvada Nr. G 31/09(1), po ko jis, A. V. ir Ž. K. kraustė nukentėjusiojo kelnių kišenes, iš kur Ž. K. pagrobė 499 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6060“, tuo nukentėjusiajam G. B. padarė 499 Lt turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais V. P. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Teismas iš esmės V. P. kaltę grindė nukentėjusiojo bei kaltinamojo Ž. K. prieštaringais parodymais. Nukentėjusysis parodė, kad po to, kai jis atsisakė duoti jaunuoliams (V. P. ir A. V.) cigarečių, prie jo priėjo Ž. K., sudavė ranka į veidą, nuo smūgio jis pargriuvo, tada Ž. K. jam spyrė koja į antakį, jis gulėjo ant grindų, po to jį spardė visi trys: Ž. K., A. V. ir V. P., kraustė kišenes ir pagrobė mobilaus ryšio telefoną. Toks nukentėjusiojo apibendrinimas, kad jį spardė ir kraustė kišenes visi trys asmenys, tame tarpe V. P., yra nepagrįstas. Jo parodymus paneigė jo draugai – liudytojai V. T. ir S. V.. Nuteistojo Ž. K. parodymai visiškai prieštaringi, jis suinteresuotas bylos baigtimi, be to, įvykių metu buvo visiškai girtas. Jo parodymus paneigė liudytojai V. T. ir S. V.. Sugretinus šių dviejų liudytojų ir V. P. parodymus, matyti, jog jie visiškai sutampa. Šių liudytojų parodymai visiškai paneigia nukentėjusiojo parodymus dėl V. P. dalyvavimo nusikaltime, taip pat Ž. K. parodymus. Be to, skunde pažymima, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad V. P. (kaip ir A. V.) buvo iš anksto susitaręs su Ž. K. daryti nusikaltimą.

Skunde nurodoma, jog išanalizavus bylos medžiagą galima teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tendencingai – buvo bandoma „pritraukti“ prie bylos kuo daugiau asmenų (tame tarpe ir V. P.). Patrulis A. S., atvykęs į įvykio vietą, iš karto po nusikaltimo padarymo, savo tarnybiniame pranešime taip nurodė, ką jam pasakojo liudytojas V. T. – smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tik Ž. K. ir tik jis pagrobė nukentėjusiojo MRT. Vėliau apklaustas liudytoju šis patrulis jau parodė, kad V. T. neva pasakojo, kad nukentėjusįjį mušė ir kraustė kišenes visi trys asmenys, tame tarpe ir V. P..

Skunde pažymima, kad byloje nustatyta, jog liudytojai V. T. ir S. V. ir niekaip nesusiję su V. P. ir neturi jokio pagrindo jį „išsukinėti“ iš pareikšto kaltinimo. V. P. nuo pat pirmos apklausos ir savo ranka rašyto pasiaiškinimo nuosekliai parodė, kad nebuvo susitaręs daryti nusikaltimą ir jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko. Teisme policijos pareigūnas B. N. parodė, jog nepilnamečių atžvilgiu PK buvo panaudotas psichologinis spaudimas – jis įkalbinėjo nepilnamečius prisipažinti, nes kitaip „visa kaltė bus suversta ant tavęs“. Šie žodžiai teismo posėdžio protokole neužfiksuoti, tačiau savo baigiamojoje kalboje gynėjas rėmėsi šiais šio liudytojo parodymais. Visa tai – liudytojų (net pareigūnų) parodymų iškreipimas, nepilnamečių klaidinimas ir vertimas prisipažinti parodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas tendencingai ir remtis liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. gynėjo adv. S. Pelš apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-06-23 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. V. P. kaltė įrodyta byloje surinktais ir išanalizuotais įrodymais. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. P. padarė plėšimą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Ž. K. ir mažamečiu A. V., panaudojant fizinį smurtą, sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko V. P., A. V. ir Ž. K. kraustė nukentėjusiojo kelnių kišenes. Šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Bendrininkavimas yra bendra, jungtinė kelių asmenų nusikalstama veikla, todėl konstatavus bendrininkavimą, visi bendrininkai, neatsižvelgiant į konkretų indėlį, atsako pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą už visas veikas ir visus padarinius, kuriuos jie padarė ir kuriuos apėmė jų tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, jog visi – Ž. K., V. P. ir A. V. jau buvo įvykio vietoje, kai atėjo nukentėjusysis su liudytojais, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad Ž. K. pagrįstai pamanė, jog G. B. kabinėjasi prie V. P. ir A. V.. Tai patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, jog nukentėjusysis su draugais į stotyje esantį tualetą atėjo vėliau. Nelogiška teigti, jog Ž. K. pamanė, kad G. B. kimba prie V. P. ir A. V., kadangi būdamas įvykio vietoje, girdėjo, jog A. V. priėjęs prie G. B. paprašė cigaretės, o pastarasis atsakė, kad A. V. ir V. P. dar per jauni rūkyti. Būtinas bendrininkavimo požymis yra kelių asmenų susitarimas. Susitarimas gali būti išankstinis, galima susitarti ir prieš pat nusikaltimo pradžią. Išankstinį susitarimą rodo Ž. K., V. P., A. V. veiksmų bendrumas.

Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog A. V. ir V. P. su Ž. K. atsitiktinai atsidūrė vienoje vietoje – Vilniaus m. geležinkelio stoties vyrų tualete. Šis teiginys nepagrįstas jokiais argumentais, priešingai, bylos medžiagoje nustatyta, jog į įvykio vietą atėjus G. B., V. T., S. V., ten jau buvo visi trys – A. V., V. P., Ž. K..

Kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumento, jog Ž. K. kraustė kišenes ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, o V. P. visą laiką stovėjo šalia ir jokių veiksmų neatliko ir kad V. P. kaltė pagrįsta tik prieštaringais Ž. K. parodymais. Išanalizavus bylos medžiagą, matyti, jog nukentėjusysis G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad pirmąjį smūgį sudavė Ž. K., kišenes kraustė visi trys – V. P., A. V. ir Ž. K.. Liudytojas S. V., įvykio pradžios nematė, tačiau įvykį matė nuo to momento, kai G. B. jau gulėjo ant grindų, šio liudytojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Šis liudytojas parodė, kad jam išėjus iš tualeto kabinos, G. B. jau gulėjo ant žemės, šalia jo buvo pasilenkę A. V., V. P. ir Ž. K.. Taip pat liudytojas V. T., matęs visą įvykį, ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog G. B. kišenes kraustė visi trys – A. V., V. P. ir Ž. K.. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. T. teigė, kad G. B. kišenes kraustė tik Ž. K. ir A. V., o V. P. tik stovėjo šalia, apeliacinės instancijos posėdyje sakė tą patį, tačiau patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažindamas, jog tada geriau prisiminė įvykius. Taigi apeliacinio skundo argumentas, jog G. B. parodymus paneigė jo draugai – liudytojai S. V. ir V. T., yra nepagrįstas. Apklausti policijos pareigūnai paaiškino, jog pagal įvykį mačiusių apklaustų asmenų paaiškinimus, G. B. užpuolė trys asmenys. Be to, liudytojas A. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paminėjo, jog kiek jis suprato, tai A. V., Ž. K., V. P. ne pirmą kartą buvo įvykio vietoje, jie ir anksčiau ateidavo, pamatę apgirtusius žmones, juos nuskriausdavo. Pagrindo netikėti nukentėjusiuoju ir liudytojais, nėra. Vertinant paties V. P. parodymus, daroma išvada, jog jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. teigė, jog A. V. sudavė G. B. į veidą, o nukentėjusiajam nukritus, A. V. kartu su Ž. K. dviese jį spardė ir kraustė kišenes, pirmosios instancijos teisme V. P. Ž. K. apskritai nemini, teigdamas, kad A. V. G. B. sudavė į galvą keletą kartų, landžiojo po nukentėjusiojo kišenes. Tokia V. P. pozicija laikytina kaip gynybinė taktika, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, visiškai nelogiški ir nesuprantami būtų V. T. veiksmai įvykio metu –V. P. sulaikymas, jei pastarasis tik stovėjo šalia ir nieko nedarė.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. B. įvykio metu buvo visiškai girtas ir V. T. su S. V. jį prirėmė prie sienos, tačiau toks teiginys yra neįrodytas, nepagrįstas jokiais faktais. Nukentėjusiojo girtumas tikrintas nebuvo. O tai, jog nusikaltimas buvo įvykdytas po Naujųjų metų šventės (sausio 2 dieną), nėra įrodymas, kad G. B. buvo visiškai girtas.

Ir nors skunde teigiama, kad V. P. nemušė G. B., kolegija pažymi, jog pagal teismų praktiką, bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. (2K-605/07, 2K-211/08) Bendravykdytojas nebūtinai turi nuosekliai atlikti visus veiksmus, jis gali atlikti dalį jų, svarbu, kad būtų susitarimas daryti nusikaltimą ir tyčia bendrininkauti. Abejonių, kad tiek V. P., tiek Ž. K. suprato, jog veiką daro ne vienas, o kartu, nėra. Susitarimą rodo veiksmų bendrumas ir nuoseklumas: randama priežastis užkabinti žmogų, tada jis užpuolamas ir apiplėšiamas. Kolegija pažymi, jog susitarimas gali būti ir prieš pat veiką.

Pažymėtina, jog, nors apeliaciniame skunde teigiama, jog patrulis A. S. tarnybiniame pranešime nurodė, kad liudytojas V. T. pasakojo, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tik Ž. K. ir tik jis pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, tačiau tame pačiame tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog G. B. nurodė, kad jį užpuolė trys asmenys. Taip pat iš tarnybinio pranešimo matyti, kad liudytojas V. T. kategoriškai neteigė, kad G. B. užpuolė tik Ž. K., jame pažymima, kad Ž. K. „užsiundė“ du nepilnamečius, tada sumušė ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepilnamečių atžvilgiu buvo naudotas psichologinis smurtas, jie buvo įkalbinėjami prisipažinti, nes kitaip „visa kaltė bus suversta ant tavęs“. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę. A. V. savo paaiškinime nurodė, jog G. B. mušė ir V. P. (T. 1 b. l. 98), tikėtina dėl to, jog norėjo pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, o apeliaciniame skunde nurodytas motyvas – psichologinis spaudimas nepagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Ir nors skunde nurodoma, jog A. V. minėtame paaiškinime išdėstytos aplinkybės paneigtos liudytojų V. T. ir S. V. parodymais, kolegija dar kartą pažymi, jog S. V. įvykį matė nuo to momento, kai G. B. jau gulėjo ant grindų, šio liudytojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs - jam išėjus iš tualeto kabinos, G. B. jau gulėjo ant žemės, šalia jo buvo pasilenkę A. V., V. P. ir Ž. K.. Taip pat liudytojas V. T., matęs visą įvykį, ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog G. B. kišenes kraustė visi trys – A. V., V. P. ir Ž. K.. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. T. teigė, kad G. B. kišenes kraustė tik Ž. K. ir A. V., o V. P. tik stovėjo šalia, apeliacinės instancijos posėdyje sakė tą patį, tačiau patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažindamas, jog tada geriau prisiminė įvykius. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tendencingai, bandant prie bylos „pritraukti“ kuo daugiau asmenų, yra nepagrįstas. Kaip ir nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokole, liudytojo B. N. parodymuose, nėra užfiksuota, kad jis būtų kalbėjęs apie psichologinio smurto naudojimą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų, kuriais grindžiama V. P. kaltė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išteisinant V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, jog V. P. yra nepilnametis, anksčiau neteistas ir, pritaikęs Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymą atidėjo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. P. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., jo kaltė visiškai įrodyta byloje esančių faktinių duomenų visuma, o jam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nuteistojo V. P. apeliacinis skundas, jame nurodytų motyvų pagrindu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. P. gynėjo adv. Sergejaus Pelš apeliacinį skundą atmesti.