Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ernesto Armalo skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kaltinant V. S., S. Č., V. V. perduota prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismui 2016 m. gruodžio 30 d. buvo perduota baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu, kuriame:

V. S. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2015 m. lapkričio 23 d. apie 12 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia, veikdamas bendrininkų grupe su V. V., pribėgęs prie nukentėjusiojo V. B., sugriebdamas ranka už jo peties ir jį laikydamas, kita ranka suduodamas V. B. kumščiu į veidą daugybinius smūgius, tuo pačiu metu V. V. taip pat suduodant daugybinius smūgius V. B. kumščiu į veidą, bendrais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius kūno sužalojimus – muštinę žaizdą dešiniame antakyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies srityje.

Be to, V. S. kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį tuo, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuo 2015 m. lapkričio 23 d. panaudodamas psichologinį smurtą, skambučiais ir SMS žinutėmis iš V. B. reikalavo savo naudai perduoti turtą, t. y. pinigus. Po to 2015 gruodžio mėn. pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, susitiko su V. B. sutartoje vietoje – Radviliškio g., Šiauliuose, prie parduotuvės „Aibė“, ir paėmė iš jo 50 eurų.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2016 m. sausio 25 d. apie 14.20 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. Č., Radviliškio gatvėje, Šiauliuose, važiuodamas mikroautobusu „Renaul Master“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu E. R., kurį vairavo S. Č., sėdėdamas mikroautobuso vairuotojo keleivio pusėje, autobusų sustojimo stotelėje „Antano Gustaičio“, pro mikroautobuso langą pakviesdamas nukentėjusįjį V. B. įlipti į mikroautobusą, jam įlipus ir mikroautobusui važiuojant, pereidamas į mikroautobuso galinę dalį, ten panaudojo fizinį smurtą, pasireiškusį daugybinių smūgių sudavimu nukentėjusiajam V. B., ir neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo savo naudai perduoti turtą – 400 Eur.

Po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuo 2016 m. sausio 25 d., bet ne anksčiau nei iki 2016 m. vasario 11 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. Č., panaudodamas psichologinį smurtą, skambučiais ir SMS žinutėmis iš V. B. reikalavo savo naudai perduoti turtą – pinigus, t. y. nurodė R. V. sąskaitą (duomenys neskelbtini), į kurią V. B. 2016 m. sausio 29 d. pervedė 50 Eur, 2016 m. vasario 11 d. – 70 Eur, kuriuos nuėmęs R. V. per S. Č. perdavė V. S..

S. Č. kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2016 m. sausio 25 d. apie 14 val. 20 min., veikdamas bendrininkų grupe su V. S., Radviliškio gatvėje, Šiauliuose, vairuodamas mikroautobusą „Renaul Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį E. R., V. S. sėdint mikroautobuso priekinėje keleivio sėdynėje, autobusų sustojimo stotelėje „Antano Gustaičio“ V. S. pro mikroautobuso langą pakviesdamas nukentėjusįjį V. B. įlipti į mikroautobusą, jam įlipus ir mikroautobusui važiuojant, pereidamas į mikroautobuso galinę dalį, ten panaudojo fizinį smurtą, pasireiškusį daugybinių smūgių sudavimu nukentėjusiajam V. B., ir atvirai reikalavo savo naudai perduoti turtą.

Be to, S. Č. kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį tuo, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuo 2016 m. sausio 25 d., bet ne anksčiau nei iki 2016 m. vasario 20 d. veikdamas bendrininkų grupe su V. S., panaudodamas psichologinį smurtą, skambučiais ir SMS žinutėmis iš V. B. reikalavo savo naudai perduoti turtą – pinigus, t. y. nurodė R. V. sąskaitą (duomenys neskelbtini), į kurią V. B. 2016 m. sausio 29 d. pervedė 50 Eur, 2016 m. vasario 11 d. – 70 Eur, kuriuos jis vėliau pasiėmė iš R. V. ir perdavė V. S..

V. V. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2015 m. lapkričio 23 d. apie 12 val. prie namo, esančio Serbentų g. 29, Šiauliuose, tyčia, veikdamas bendrininkų grupe su V. S., V. S. suduodant daugybinius smūgius nukentėjusiajam V. B. kumščiu į veidą, tuo pačiu metu taip pat suduodamas daugybinius smūgius V. B. kumščiu į veidą, bendrais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius kūno sužalojimus – muštinę žaizdą dešiniame antakyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies srityje.

Prokuroro nuomone, iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku, kokių BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinka kaltinamasis aktas ir kodėl jų negalima ištaisyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Prokuroras teigia, kad kaltinamajame akte yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nusikalstamų veikų sudėties požymiai, nurodyti konkrečiame BK straipsnyje, o klausimai, ar padarytos nusikalstamos veikos yra tęstinės ar pavienės, bei klausimai dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų faktinių aplinkybių nustatymo bus sprendžiami, tik atlikus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme.

Prokuroras mano, kad kaltinamajame akte, nėra būtina detaliai aprašyti ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą ir jame neturi būti sprendžiami klausimai, kurie gali būti išspręsti tik priimant nuosprendį. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas negali būti tik pasyvus bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga pateikta teismui. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti tiesą byloje, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus. Skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje nemotyvuota, kodėl pirmosios instancijos teismo nurodytų duomenų negalima surinkti teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Be to, prokuroras teigia, kad šios baudžiamosios bylos grąžinimas prokurorui pažeidžia BPK 1 straipsnio nuostatas, nes proceso trukmė tampa nepateisinamai ilga. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad BPK 256 straipsnyje įtvirtinta galimybė pakeisti kaltinimą pirmosios instancijos teisme.

Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ernesto Armalo skundas tenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis naikinama ir baudžiamoji byla perduodama nagrinėti tam pačiam teismui (BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad kai bylos parengimo nagrinėti teisme metu, vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą, teismas ją perduoda prokurorui. BPK 219 straipsnyje reglamentuojamas kaltinamojo akto turinys. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, gali perduoti bylą prokurorui ne dėl bet kokio BPK reikalavimų pažeidimo, padaryto ikiteisminio tyrimo metu, o tik dėl kaltinamojo akto turinio esminio neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, jeigu šių trūkumų negalima ištaisyti teisme ir jie trukdo nagrinėti bylą.

BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nurodyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; 8) prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti šio Kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą.

Pažymėtina, kad BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų kaltinamasis aktas neatitinka tada, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Pagal BPK įtvirtintą kaltinamojo akto, kaip procesinio dokumento, koncepciją, kaltinamasis aktas neturi būti detaliu ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymu. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Šiame akte neturi būti sprendžiami klausimai, kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį.

Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Šiaulių apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė tokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog šioje byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

Šiaulių apygardos teismas savo sprendimą baudžiamąją bylą perduoti prokurorui grindė tuo, kad iš kaltinimo nėra aišku, kiek smūgių, į kokias vietas, kokiu eiliškumu V. S. ir V. V. sudavė nukentėjusiajam V. B., taip pat kieno smūgis nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks kaltinimas yra nekonkretus ir pažeidžia kaltinamųjų teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Iš skundžiamos nutarties taip pat matyti, kad aprašant nusikalstamą veiką, nurodytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, kurios padarymu yra kaltinamas V. S., nėra nurodyta, kuo pasireiškė psichologinis smurtas nukentėjusiajam bei kada tiksliai buvo padaryta ši nusikalstama veika. Dėl V. S. ir S. Č. inkriminuoto nusikaltimo skundžiamoje nutartyje nustatyta, kad kaltinamajame akte nekonkrečiai nurodyta, jog V. S. nukentėjusiajam sudavė daugybinius smūgius, tačiau jie nedetalizuoti. Nenurodyta, kieno naudai buvo reikalaujama perduoti turtą, o aprašant S. Č. nusikalstamą veiką, nenurodyta, kokio turto buvo reikalaujama. Kaltinime nėra aprašyta ir tai, kuo pasireiškė psichologinis smurtas prieš V. B.. Kaltinamojo akto trūkumu pirmosios instancijos teismas pripažino ir tą aplinkybę, kad nenurodyti S. Č. nusikalstami veiksmai, kuriais galėjo būti padaryta BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika, išskyrus automobilio vairavimą. Be to, skiriasi V. S. ir S. Č. nusikalstamų veiksmų pabaigos laikas, tačiau nenurodoma, kokius veiksmus S. Č. atliko, V. S. pabaigus daryti jiems abiems inkriminuojamą nusikaltimą. Skundžiamoje nutartyje nustatyta ir tai, kad iš kaltinamojo akto nėra aišku, ar nusikalstamos veikos laikytinos tęstinėmis.

Su šiais skundžiamos nutarties argumentais skundą nagrinėjantis teismas nesutinka, nes iš kaltinamojo akto matyti, kad aprašant kaltinamiesiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas yra nurodytos visos būtinos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat kaltinamajame akte yra pateiktas veikų, kurių padarymu kaltinami V. S., S. Č., V. V., kvalifikavimas, nurodant BK straipsnį ir jo dalį. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nesutinka su prokuroro pateiktu veikų kvalifikavimu, nepagrindžia būtinybės bylą perduoti prokurorui. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas, o veikos kvalifikavimas yra teisinio ginčo dalykas. Baudžiamojo proceso esmė – nustatyti, ar padaryta baudžiamajame įstatyme numatyta veika, kas ją padarė, jei taip, kokį BK straipsnį ji atitinka. Nėra tokio reikalavimo, kad kaltinamajame akte pateiktas veikos kvalifikavimas būtų absoliučiai teisingas. Jis turi atspindėti prokuroro poziciją, t. y. prokuroro įsitikinimą, kaip turi būti kvalifikuota padaryta veika. Teismo nesutikimas su kaltinamajame akte nurodytu asmens nusikalstamos veikos teisiniu įvertinimu, nėra pagrindas išvadai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. BPK 256 straipsnio nuostatos įtvirtina galimybę, bylą nagrinėjant teisme, pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą. Pagal BPK 233 straipsnio nuostatas negali būti laikomos kliūtimis, neleidžiančiomis nagrinėti bylą teisme, ikiteisminio tyrimo neišsamumas ir kiti bylos trūkumai.

Kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ribų orientyras bei sprendimo ribų kriterijus. Teismas negali išeiti iš pareikšto kaltinimo ribų (BPK 255 straipsnis). Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjantis bylą teismas taip pat privalo būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus, laikydamasis BPK 255 straipsnio ir BPK 256 straipsnio reikalavimų, nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Todėl pirmosios instancijos teismas pats turi visas procesines galimybes pašalinti tam tikrus byloje esančius trūkumus, kurie nesudaro teisinio pagrindo formuoti išvadą apie įstatymo reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymą. Kaip paminėta aukščiau, teismas bylą prokurorui gali grąžinti tik tada, kai surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, be to, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo bylą nagrinėti teisme. Tačiau nagrinėjamu atveju, teismas nurodė tokias aplinkybes, kurias negrąžinus bylos prokurorui, galėjo pats išnagrinėti, kurios nekliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apygardos teismas apsiribojo deklaratyviais teiginiais, abstrakčiomis formuluotėmis, kad aptarti kaltinamojo akto trūkumai trukdo bylą nagrinėti teisme, o kaltinamojo akto trūkumų ištaisyti teisme nėra galimybės, tačiau šių išvadų nepagrindė.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra jokio pagrindo pagrįstai manyti, kad dėl nustatytų kaltinimo trūkumų kokiu nors būdu buvo apsunkinta kaltinamųjų teisė į gynybą. Tokia išvada nepaneigia kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie kaltinami, bei nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Tai reiškia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai trukdė jam išnagrinėti bylą iš esmės bei nurodomų trūkumų pašalinimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Todėl Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, naikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti tam pačiam teismui.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.