Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-5-221/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-01
Bylos Nr.: 2A-5-221/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-23899-2009-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Aušra Baubienė, Nikolia Indreikienė
Atsakovas: A. B., uždarosios akcinės bendrovės „Arnoldas ir Nijolė“
Trečiasis asmuo: N. B.
Ieškovas: „Swedbank“

Kategorijos

121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-5-221/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-23899-2009-2Procesinio sprendimo kategorijos: 121.18; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (pirmininkė), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), sekretoriaujant Ramintai Samušytei, Simonai Neniškytei, dalyvaujant trečiajam asmeniui bei atsakovo A. B. teisių perėmėjai N. B., jos atstovei advokatei D. D., ieškovo atstovui R. L., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Arnoldas ir Nijolė“, A. B. ir trečiojo asmens N. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „Swedbank“, AB ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Arnoldas ir Nijolė“, A. B. (A. B. teisių perėmėja N. B.), trečiajam asmeniui N. B. bei atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Arnoldas ir Nijolė“, A. B. (A. B. teisių perėmėja N. B.), priešieškinį ieškovei „Swedbank“, AB ir trečiojo asmens N. B. reiškiamus savarankiškus reikalavimus, prisidedant prie priešieškinio.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė iš atsakovų solidariai priteisti 25 000 Lt skolos, kintamas metines palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant šešių mėnesių VILIBOR ir pridedant 9,69 proc. metų palūkanų dydžio banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą, kurios kiekvienų metų birželio 18 d. ir gruodžio 18 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį, imant REUTERS informacinėje bazėje Lietuvos banko paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai ėjusios darbo dienos, jei palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena, šešių mėnesių VILIBOR ir pridedant 9,69 proc. metų palūkanų dydžio banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą skaičiuojant nuo negrąžintos 25 000 Lt kredito dalies, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki pilno kredito grąžinimo; 6 proc. įstatyminių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki pilno teismo sprendimo įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 2-5).

Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė UAB „Arnoldas ir Nijolė“ (toliau – Kredito gavėjas) 2009 m. birželio 18 d. sudarė kredito sutartį Nr. 09-049526-AK, remiantis kuria kredito gavėjui buvo suteiktas 25 000 Lt kreditas. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2009 m. birželio 30 d. Remiantis kredito sutarties 3 punktu kredito gavėjas pasinaudojo jam suteiktu kreditu ir jam atsirado prievolė grąžinti paimtą kreditą sutarties 4 punkte nurodytomis dalimis ir terminais. Remiantis kredito sutarties 7.1 punktu, kredito dalinius mokėjimus bankas nurašo nuo kredito gavėjo sąskaitos ir perveda į sąskaitą, skirtą kredito grąžinimui, o kredito gavėjas privalo užtikrinti, kad kiekvieną mėnesį į sąskaitą būtų pervedama pakankamai lėšų, reikalingų visiems mokėjimams pagal kredito sutartį tą mėnesį atlikti. Kredito gavėjas neužtikrino lėšų buvimo banko sąskaitoje, nuo kurios vykdomi mokėjimų pagal kredito sutartį nurašymai, bei nevykdė paimto kredito dalinių grąžinimų kredito sutartyje numatytomis dalimis ir terminais. Kredito gavėjas buvo perspėtas apie kredito sutarties nevykdymo pasekmes 2009 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. SR-38335, tačiau kredito sutarties pažeidimų nepašalino. Kredito gavėjas atsakydamas į šį banko raštą pareiškė, kad, jo nuomone, sutartis sudaryta neteisėtai ir pareiškė sustabdantys įsipareigojimų vykdymą pagal sutartį.

Ieškovė ir atsakovas A. B. (toliau - laiduotojas) 2009 m. birželio 18 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. 09-049526-LA, kuria laiduotojas laidavo, kad kredito gavėjas įvykdys visus įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Remiantis laidavimo sutarties 3.1. punktu, laiduotojas ir kredito gavėjas atsako kaip solidarūs skolininkai. Pagal laidavimo sutarties 3.2 punktą laiduotojas atsako ieškovei ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas. Apie tai, kad kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį laiduotojas buvo perspėtas 2009 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. SR-38337, tačiau laiduotojas taip pat neįvykdė savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį bei nepašalino kredito sutarties pažeidimų. Minėtais kredito gavėjo ir laiduotojo veiksmais pažeisti teisėti ieškovės interesai. Kredito gavėjo ir laiduotojo solidari skola pagal kredito sutartį yra 28 057,46 Lt, iš jų: 25 000 Lt išduoto ir negrąžinto kredito; 1 793,33 Lt priskaičiuotų bet nesumokėtų palūkanų; 1 182,80 Lt priskaičiuotų bet nesumokėtų delspinigių už kreditą; 8 133 Lt priskaičiuotų bet nesumokėtų delspinigių už palūkanas. Palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžintos prašomos priteisti kredito sumos ir skaičiuojamos iki kredito grąžinimo bankui dienos (Kredito sutarties 5.1 punktas). Kompensavimo funkciją atlieka palūkanos, kurios mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra 6 proc. dydžio.

Šalies argumentai

Atsakovai nesutiko su ieškiniu, pateikė priešieškinį (t. 1, b. l. 45-46), kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento „Swedbank“, AB ir UAB „Arnoldas ir Nijolė“ 2009 m. birželio 18 d. pasirašytą kredito sutartį Nr. 09-049526-AK ir ją panaikinti; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. birželio 18 d. pasirašytą laidavimo sutartį Nr. 09049526-LA1 ir ją panaikinti.

Nurodė, kad 2008 m. vasario 13 d. su ieškove sudarė overdrafto sutartį Nr. 08-015078-OJ ir laidavimo sutartį Nr. 08-015078-OJ-LA1, kuria atsakovei UAB „Arnoldas ir Nijolė“ buvo suteiktas kreditas mokėjimams 40 000 Lt, kreditą savo asmeniniu turtu laidavo atsakovas A. B.. 2009 m. vasario 13 d. papildomu susitarimu su ieškovu 40 000 Lt dydžio overdraftas buvo sumažintas iki 5 000 Lt. Remiantis 2009 m. gegužės 18 d. prašymu priešlaikiniam paskolos grąžinimui 25 000 Lt iki 2009 m. gegužės 26 d. ieškovei į jos nurodytą tranzitinę banko sąskaitą buvo sumokėta 26 176,52 Lt. Kadangi su ieškove pagal 2008 m. gruodžio 13 d. overdrafto sutartį Nr. 08-015078-OJ ir laidavimo sutartį Nr. 08-015078-OJ-LA1 buvo visiškai atsiskaityta iki 2009 m. gegužės 26 d., 2009 m. gegužės 26 d. susitarimu Nr. 08-015078-OJ-3 minėta overdrafto sutartis buvo nutraukta. Tačiau 2009 m. birželio mėn. ieškovė pareiškė, kad lėšos skirtos kreditui grąžinti, banko buvo pervestos kitiems atsakovės UAB „Arnoldas ir Nijolė“ įsiskolinimams padengti ir ši bendrovė liko skolinga bankui. Ieškovės atstovai pareiškė, kad jeigu atsakovė UAB „Arnoldas ir Nijolė“ nedelsiant nesumokės bankui 25 000 Lt arba nebus pasirašyta nauja, jau ne overdrafto, o kredito sutartis, bankas kreipsis į teisėsaugą dėl teisinio bendrovės UAB „Arnoldas ir Nijolė“ ir asmeniškai A. B. persekiojimo, už tai kad šie, žinodami jog negali grąžinti skolos, pervedinėjo pinigus ir apgaudinėja banką, ir tokiu būdu sukčiavo. Su ieškove atsakovė UAB „Arnoldas ir Nijolė“ pasirašė 2009 m. birželio 18 d. kredito sutartį Nr. 09-049526-AK, o A. B. pasirašė laidavimo sutartį Nr. 09-049526-LA1, kuriomis neva tai, 2008 m. vasario 13 d. su ieškovo banku sudarytai overdrafto sutarčiai Nr. 08-015078-OJ refinansuoti, bankas paskolino atsakovei UAB „Arnoldas ir Nijolė“ 25 000 Lt su 9,69 proc. banko marža ir 18,85 proc. metine palūkanų norma, nors 2008 m. vasario 13 d. overdrafto sutartyje Nr. 08-015078-OJ buvo atitinkamai numatytos 3,5 proc. dydžio marža ir 10,05 proc. metinės palūkanos. Atsakovė UAB „Arnoldas ir Nijolė“ minėtoje kredito sutartyje nurodytų 25 000 Lt realiai negavo. Ieškovė, kredito sutartyje nurodytą 25 000 Lt kreditą skirtą mistiniam „overdrafto refinansavimui“ formaliai „buhalteriškai“ patalpino atsakovei UAB „Arnoldas ir Nijolė“ priklausančioje kreditinėje sąskaitoje ir iš karto šiuos pinigus perrašė į savo sąskaitą. Ieškovės parengtoje kredito sutarties specialiosios dalies skyriuje „Kitos sąlygos“ 2-me punkte nurodyta nuostata aiškiai patvirtina ieškovės nesąžiningumą, piktavališkumą ir objektyviai išreikštą siekimą pasinaudojant apgaule ir savo pranašumu, pasipelnyti atsakovų sąskaita. Ieškovė piktnaudžiavo ir piktnaudžiauja teise ir sąmoningai klaidino atsakovus, o dabar siekia suklaidinti teismą, aiškindama, kad 2008 m. vasario 13 d. su ieškovo banku sudaryta overdrafto sutartis ir laidavimo sutartis buvo nutrauktos po 2009 m. birželio 18 d., o ne 2009 m. gegužės 26 d., kaip tai buvo iš tikrųjų. Bankas, suteikdamas tariamą „kreditą overdraftui refinansuoti“, neįvertino bendrovės ekonominės būklės ir nereikalavo pateikti įmonės balanso, turto ataskaitų ir t. t. Atsakovė UAB „Arnoldas ir Nijolė“ jau tuo metu turėjo finansinių sunkumų, žinomų ieškovės bankui, ir akivaizdu, jog ieškovės bankas, klaidinimais ir spaudimu versdamas sudaryti kitas „kredito“ ir „laidavimo“ sutartis, tikėjosi pasipelnyti iš atsakovo A. B., siekdamas pasinaudoti šio suteiktu laidavimu. Normaliomis sąlygomis ir, laikantis bendrai taikomų reikalavimų, tokios „kredito“ ir „laidavimo“ sutartys nebūtų sudarytos, nes negali būti aiškinamos ir pagrindžiamos nei ekonominės naudos, nei teisiniais, nei jokiais kitais motyvais. Sutartis pasirašęs atsakovas A. B., tuo metu buvęs UAB „Arnoldas ir Nijolė“ direktoriumi, buvo suklaidintas ir tokių sutarčių sudarymas yra sąmoningų ir kryptingų kitos šalies veiksmų pasekmė, o šių sutarčių sąlygos prieštarauja visuotinai pripažintiems sąžiningumo protingumo ir teisingumo kriterijams ir principams. Nurodo, kad, panaikinus šias sutartis, šalys turėtų grįžti į pirminę, t. y. 2009 m. gegužės 26 d. padėtį, susidariusią po 2008 m. vasario 13 d. sudarytos overdrafto sutarties Nr. 08-015078-OJ ir laidavimo sutarties Nr. 08-015078-OJ-LA1, nutraukimo.

Trečiasis asmuo N. B. pareiškė savarankiškus reikalavimus prisidėdama prie priešieškinio (t. 1, b. l. 129-132), palaikė priešieškinyje išdėstytas aplinkybes, prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. birželio 18 d. „Swedbank“, AB ir A. B. pasirašytą laidavimo sutartį Nr. 09049526-LA1 ir ją panaikinti; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento „Swedbank“, AB ir UAB „Arnoldas ir Nijolė“ 2009 m. birželio 18 d. pasirašytą kredito sutartį Nr. 09-049526-AK ir ją panaikinti.

Šalies argumentai

N. B. nurodė, jog laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl turėtų būti panaikinta. Jai nežinant, sutuoktinis A. B. su ieškove sudarė laidavimo sutartį, užtikrindamas šeimos turtu bendrovės prievoles. Kaip sutuoktiniai šeimos turtu bendrai naudojasi, juo disponuoja. Su atsakove UAB „Arnoldas ir Nijolė“ nėra sudariusi jokių sutarčių, nėra gavusi jokios naudos, nėra jos akcininkė. Laidavimo sutartis sudaryta be jos sutikimo, todėl prieštarauja šeimos interesams, apie šios sutarties sudarymą ji sužinojo tik nagrinėjant bylą teisme, sutartis sudaryta dėl neteisėto ieškovės elgesio, todėl naikintina nuo sudarymo pradžios.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu (t. 1, b. l. 143-149) ieškovės „Swedbank“, AB ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Arnoldas ir Nijolė“ ir A. B. 25 000 Lt skolos, kintamas metines palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant šešių mėnesių VILIBOR ir pridedant 9,69 proc. metų palūkanų dydžio banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą ir kurios kiekvienų metų birželio 18 d. ir gruodžio 18 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį, imant REUTERS informacinėje bazėje Lietuvos banko paskelbtą palūkanų keitimo dienos arba prieš tai ėjusios darbo dienos, jei palūkanų keitimo diena yra ne darbo diena, šešių mėnesių VILIBOR ir pridedant 9,69 proc. metų palūkanų dydžio banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą skaičiuojant nuo negrąžintos 25 000 Lt kredito dalies, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (byla iškelta 2009 m. gruodžio 14 d.) iki pilno kredito grąžinimo; 6 proc. įstatyminių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki pilno teismo sprendimo įvykdymo, 842 Lt žyminio mokesčio ieškovei „Swedbank“, AB. Taip pat, priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Arnoldas ir Nijolė“ ir A. B. 14,40 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad ieškovė nenustatinėjo jokių neįprastų ir neprotingų kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių. Bankų kreditavimo veikloje paprastai naudojamos kelios kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemonės, dažniausiai – turto įkeitimas ir laidavimas. A. B., būdamas verslininku, žinojo arba turėjo žinoti, kad bankai, suteikdami kreditus, jų grąžinimą užtikrina prievolėmis, šiuo atveju - laidavimu. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Atsakovas A. B., būdamas verslininkas bei UAB „Arnoldas ir Nijolė“ akcininkas ir direktorius, turėjo ir galėjo gauti informaciją, apie šios bendrovės finansinę ir ūkinę būklę, todėl galėjo laisvai apsispręsti sudaryti laidavimo sutartį ar jos nesudaryti. A. B. aiškinimu, pasirašinėjo banke visas sutartis jų neskaitydamas. Jam buvo žinoma apie UAB „Arnoldas ir Nijolė“ finansinės veiklos sutrikimus, nes buvo sudaromos įmonės kreditavimo sutartys, pagal kurias įsipareigojimai bankui buvo vykdomi netinkamai. Laidavimo sutartis buvo pasirašyta tą pačia dieną kaip ir kreditavimo sutartis. Kadangi kredito gavėjas nevykdė įsipareigojimų, ieškovė susidariusį įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį prašė priteisti iš laiduotojo. Pasiūlymas sudaryti sutartį A. B. būnant bendrovės akcininku ir direktoriumi, bendrovės, kurios atsiskaitymai su ieškove pagal kreditavimo sutartis yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip ekonominis spaudimas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas A. B. netikėtai sužinojęs apie laidavimą, siūlė keisti kreditavimo sutarties sąlygas, atsisakant nuo laidavimo. A. B. laidavimo sutartį pasirašė nesuteikdamas reikiamos reikšmės galimoms pasekmėms ir tai laikytina jo neapdairiu, neatsakingu elgesiu.

Teismo vertinimu, byloje pakako įrodymų išvadai, kad UAB „Arnoldas ir Nijolė“ gautas kreditas buvo panaudotas sutuoktinių Bakanauskų bendro turto – UAB „Arnoldas ir Nijolė“ reikmėms, nes 40 procentų šios bendrovės akcijų yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o kredito ir laidavimo sutartį sudarė bendrovės vadovas – A. B.. Kreditas buvo investuotas į bendrovės ūkinę – komercinę veiklą. Todėl kredito panaudojimas teismo vertinamas kaip sutuoktinių bendro turto išlaidos. Atsakovų ir trečiojo asmens argumentai, susiję su ieškovo paruoštos laidavimo sutarties turinio ir formos trūkumais, atmesti kaip teisiškai nepagrįsti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai UAB „Arnoldas ir Nijolė“ ir A. B. bei trečiasis asmuo N. B. apeliaciniu skundu (t. 1, b. l. 150-153) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį priteisti skolą bei palūkanas atmesti, priimti naują sprendimą - priešieškinį ir prisidėjimą prie priešieškinio tenkinti ir pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento „Swedbank“, AB ir UAB „Arnoldas ir Nijolė“ 2009 m. birželio 18 d. pasirašytą kredito sutartį Nr. 09-049526-AK ir ją panaikinti bei pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento „Swedbank“, AB ir A. B. 2009 m. birželio 18 d. pasirašytą laidavimo sutartį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Atsakovai pažymi, kad 2009 m. birželio 18 d. kredito sutartyje nurodytų 25 000 Lt realiai negavo. Ieškovė nurodytą sumą skirtą mistiniam „overdrafto refinansavimui“ patalpino UAB „Arnoldas ir Nijolė“ priklausančioje kreditinėje sąskaitoje ir iš karto šiuos pinigus perrašė į savo sąskaitą.

2. Ieškovei siekiant sudaryti bei 2009 m. birželio 18 d. pasirašant kredito ir laidavimo sutartis su UAB „Arnoldas ir Nijolė“ bei A. B., kuria šis laidavo už UAB „Arnoldas ir Nijolė“ įsipareigojimus, reikšminga ne tik tai, kad bankas taikė ekonominį spaudimą, siekdamas sudaryti minėtas sutartis, bet ir piktnaudžiavo savo pranašesne padėtimi, dėl ko buvo pažeistas laisvės sudarant sandorį bei šalių lygybės sandoryje principai (CK 6.228 straipsnis).

3. Fiziniams asmenims, laidavus už ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį laidavimo sutartimi, užtikrinus kredito sutarties įvykdymą, iškreipiama kredito sutarties esmė ir prasmė. Visiškos civilinės atsakomybės subjektiškumą turinčiam laiduotojui tenka visiškai neproporcinga ir perkeltinė atsakomybė už ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, nors naudotojas negavo jokios naudos ar turto, už kurios įvykdymą jis laiduoja. Tokiu būdu, sudarant kredito ir laidavimo sutartis, buvo pažeisti sandorio šalių lygybės bei teisių ir pareigų proporcingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

4. Kreditas bendrovei buvo suteiktas neįvertinus bendrovės mokumo būklės ir neįsitikinus jos ekonominėmis, finansinėmis galimybėmis vykdyti kredito sutartyje numatytus įsipareigojimus, ką turėjo išsiaiškinti ieškovė. Todėl dėl prievolių neįvykdymo dalis kaltės tenka ieškovei, kadangi ji, suteikdama kreditą neveikė taip, jog būtų įvykdytos sutartyje nustatytos kredito teikimo sąlygos, todėl pažeidė bendrąją pareigą užtikrinti veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą tokiu būdu, kad žala neatsirastų ar nepadidėtų, bet taikydama spaudimą, siekė sudaryti laidavimo sutartį savo būsimoms pretenzijoms užsitikrinti. Teismas, priimdamas sprendimą, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

5. Laidavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, kadangi sudarant laidavimo sutartį A. B. be N. B. (sutuoktinės) žinios ir sutikimo užtikrino bendrovės prievoles visu, tame tarpe esamu ir būsimu santuokoje įgytu turtu. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog bendrosios sutuoktinių prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, tik tokiu atveju, jeigu konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Laidavimo sutarties sudarymo metu N. B. nebuvo nei bendrovės akcininkė, nei darbuotoja. Nėra sudariusi su bendrove sutarčių ar gavusi kitokios naudos iš jos. Sudaryti laidavimo sutartį sutikimo nebuvo davusi. Laikytina, kad laidavimo sutartis sudaryta ne A. B. ir N. B. šeimos interesais. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, prezumpcija, išdėstyta CK 3.92 straipsnio 3 dalyje buvo paneigta. Todėl laidavimo sutartis, sudaryta dėl neteisėto ieškovės elgesio turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 174-175) ieškovė „Swedbank“, AB prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sudarydami ginčijamas sutartis bankas ir atsakovai sutarė, kaip bus likviduotas pagal 2008 m. vasario 13 d. overdrafto sutartį Nr. 08-015078-OJ likęs įsiskolinimas. Bankas suteikė 25 000 Lt kreditą skolai pagal overdrafto sutartį padengti, o atsakovai įsipareigojo suteiktą kreditą grąžinti ginčijamose sutartyse nustatytais terminais ir tvarka. Todėl nepagrįstas atsakovų teiginys, kad atsakovai pagal ginčijamas sutartis realiai nieko negavo.

Atsiliepimas

2. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos pasinaudojant sunkia atsakovų finansine padėtimi ir šių sutarčių sudarymas dar labiau pablogino atsakovų padėtį. Atkreipia dėmesį, kad, sudarius ginčijamas sutartis, atsakovams buvo suteikta galimybė grąžinti skolą dalimis iki 2009 m. lapkričio 30 d., tuo atsakovai išvengė 0,08 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną skaičiavimo. Be to, pagal 2009 m. birželio 18 d. kredito sutarties Nr. 09-049526-AK 11.1.1. punktą turėjo galimybę grąžinti suteiktą kreditą anksčiau numatyto termino. Patys atsakovai pripažįsta, kad tuo metu jų finansinė padėtis buvo sudėtinga, t. y. kredito negrąžinimo rizika buvo išaugusi. Tuo pačiu kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas lyginant su overdrafto sutartimi. Būtent šios kredito riziką didinančios aplinkybės lėmė, kad atsakovams buvo nustatyta 9,69 proc. palūkanų marža.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad ginčijama laidavimo sutartis atitinka bendrą tokio pobūdžio sutarčių sudarymo verslo praktiką ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ši sutartis buvo sudaryta esminės šalių nelygybės sąlygomis bei piktnaudžiaujant savo padėtimi.

Atsiliepimas

4. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad iš UAB „Arnoldas ir Nijolė“ nėra gavusi jokios naudos, nes teismo posėdžio metu tiek A. B., tiek atsakovė patvirtino, kad A. B. pajamos iš UAB „Arnoldas ir Nijolė“ buvo pagrindinės šeimos pajamos. Todėl teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos (t. 2, b. l. 27) nurodė, jog mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą ir testamentą, t. y. mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams, o jeigu tokių nėra –valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). CK 5.11 straipsnio 1 dalyje nustatyta šešių grupių įpėdinių, paveldinčių pagal įstatymą, eilė. Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, šie atsisakė palikimo, nepriėmė jo per įstatymo nustatytą terminą, neturi teisės paveldėti CK 5.6 straipsnio pagrindu arba palikėjas testamentu atėmė iš jų paveldėjimo teisę. Jeigu nėra testamento ir įstatyminių įpėdinių arba jie negali paveldėti, atsisakė ar nepriėmė palikimo, paveldi Lietuvos valstybė (CK 5.62 straipsnis). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nėra priėmusi A. B. palikimo. Turimais duomenimis velionis A. B. turėjo dukrą I. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir sutuoktinę N. B., gim. 1960 m. kovo 26 d., kurios yra įstatyminės įpėdinės ir galimos A. B. turto paveldėtojos, kurios ir trauktinos į bylą atsakovėmis, nes, tikėtina, jog priėmė A. B. priklausančius daiktus. VMI prie FM nėra priėmusi palikimo, todėl šiuo metu negali būti tinkama atsakove šioje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Kauno apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi (t. 1, b. l. 189-190) civilinės bylos Nr. 2A-1291-395/2011 pagal atsakovų UAB „Arnoldas ir Nijolė“, A. B. ir trečiojo asmens N. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 n. kovo 1 d. sprendimo nagrinėjimą sustabdė, kadangi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu mirė atsakovas A. B.. 2012 m. lapkričio 27 d. nutartimi (t. 2, b. l. 8-9) bylos nagrinėjimą atnaujino, atsakovo A. B. procesinių teisių perėmėja pripažino valstybę, atstovaujamą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, ir ją įtraukė į bylą atsakove.

Teismo posėdžio metu nagrinėjant apeliacinį skundą, paaiškėjo, jog A. B. teisių perėmėja yra jo sutuoktinė N. B., priėmusi palikimą pagal apyrašą, todėl VMI prie FM nelaikoma A. B. teisių perėmėja ir byloje dalyvaujančiu asmeniu. Kadangi UAB „Arnoldas ir Nijolė“ išregistruota iš juridinių asmenų registro, ji nelaikytina dalyvaujančiu byloje asmeniu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad pagal kredito sutartį jie nieko negavo, todėl neprivalo ir neturi bankui nieko grąžinti ar papildomai sumokėti.

Byloje nustatyta, kad ginčo kredito sutartis sudaryta kredito gavėjui, t. y. UAB „Arnoldas ir Nijolė“, pagal 2008 m. vasario 13 d. overdrafto sutartį Nr. 08-015078-OJ išmokėto ir negrąžinto kredito refinansavimui (t. 1, b. l. 6-16). A. B. laidavimo sutartimi laidavo bankui už kredito gavėją ir įsipareigojo atsakyti bankui solidariai, jei kredito gavėjas nevykdys ar netinkamai vykdys kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (t. 1, b. l. 17-19). Nesutiktina su apeliantais, kad pasirašant 2009 m. gegužės 26 d. susitarimą buvo pilnai grąžintas kreditas pagal overdrafto sutartį. Nors 2009 balandžio - gegužės mėnesiais atsakovai pervedinėjo lėšas kredito dengimui (t. 1, b. l. 53, 55-56), tačiau, vadovaujantis overdrafto sutarties 3.2. punktu, numatančiu, kad bankas kreditą išmoka gavęs mokėjimo nurodymą, o mokėjimo nurodymas gali būti pateiktas ne tik kredito gavėjo, bet ir įstatymų nustatyta tvarka trečiojo asmens (Overdrafto sutarties 1.28 punktas), lėšos buvo panaudotos trečiųjų asmenų, t. y. antstolės S. V. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, pateiktiems mokėjimo nurodymams padengti (t. 1, b. l. 67, 105-112). Todėl 2009 m. gegužės 26 d. susitarimo pasirašymo dieną suteikto kredito suma buvo 25 000 Lt, kas ir nurodyta susitarimo pirmame punkte. Sudarydami ginčijamas sutartis bankas ir atsakovai sutarė, kaip bus likviduotas pagal 2008 m. vasario 13 d. overdrafto sutartį likęs įsiskolinimas, t. y. bankas suteikė 25 000 Lt kreditą skolai pagal overdrafto sutartį padengti, o atsakovai įsipareigojo suteiktą kreditą grąžinti ginčijamose sutartyse nustatytais terminais ir tvarka. Todėl nepagrįstas atsakovų argumentas, kad jie pagal ginčijamas sutartis realiai nieko negavo.

Kolegija nesutinka su apeliantais, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos pasinaudojant sunkia atsakovų finansine padėtimi, neįvertinus bendrovės mokumo būklės ir neįsitikinus jos ekonominėmis, finansinėmis galimybėmis vykdyti kredito sutartyje numatytus įsipareigojimus, ir šių sutarčių sudarymas dar labiau pablogino atsakovų padėtį. Sutiktina su ieškove, jog, sudarius ginčijamas sutartis, atsakovams buvo suteikta galimybė grąžinti skolą dalimis iki 2009 m. lapkričio 30 d., tokiu būdu buvo pratęstas kredito grąžinimo terminas lyginant su overdrafto sutartimi, tuo atsakovai išvengė 0,08 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną skaičiavimo, be to, turėjo galimybę grąžinti suteiktą kreditą anksčiau numatyto termino (Kredito sutarties 11.1.1 punktas). Patys apeliantai pripažįsta, kad tuo metu jų finansinė padėtis buvo sudėtinga. Taigi, kredito negrąžinimo rizika buvo išaugusi. Kaip nurodė ieškovė, būtent šios kredito riziką didinančios aplinkybės lėmė, kad atsakovams buvo nustatyta 9,69 proc. palūkanų marža. Kolegijos nuomone, tai nelaikytina banko ekonominiu spaudimu ar piktnaudžiavimu savo pranašesne padėtimi, dėl ko buvo pažeistas laisvės sudarant sandorį bei šalių lygybės sandoryje principai (CK 6.228 straipsnis).

Nesutiktina su apeliantų argumentu, kad fiziniams asmenims laidavus už ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį laidavimo sutartimi, užtikrinus kredito sutarties įvykdymą, iškreipiama kredito sutarties esmė ir prasmė, bei, kad sudarant kredito ir laidavimo sutartis, buvo pažeisti sandorio šalių lygybės bei teisių ir pareigų proporcingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai tokiu interesu yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir tokiu būdu siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos. Sudarant tokią sutartį, laiduotojas prisiima ūkinės veiklos riziką kartu su asmeniu, už kurį laiduojama. Ką ir padarė A. B.. Pritartina apylinkės teismui, kad A. B., būdamas verslininkas bei UAB „Arnoldas ir Nijolė“ akcininkas ir direktorius, turėjo ir galėjo gauti informaciją apie šios bendrovės finansinę ir ūkinę būklę, todėl galėjo laisvai apsispręsti sudaryti laidavimo sutartį ar jos nesudaryti. Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, sutinkant su sprendime išdėstytais motyvais, laikytina, kad ginčijama laidavimo sutartis atitinka bendrą tokio pobūdžio sutarčių sudarymo verslo praktiką ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ši sutartis buvo sudaryta esminės šalių nelygybės sąlygomis bei bankui piktnaudžiaujant savo padėtimi.

Atmestinas argumentas, jog ginčo laidavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, kadangi sudarant laidavimo sutartį A. B. be N. B. (sutuoktinės) žinios ir sutikimo užtikrino bendrovės prievoles visu, tame tarpe esamu ir būsimu santuokoje įgytu turtu, sutartis sudaryta ne šeimos interesais.

Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas (CK 92 straipsnio 3 dalis). Kol nepaneigta minėta prezumpcija, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė laikoma bendra sutuoktinių prievole. Asmuo, sudarantis sandorius su vienu iš sutuoktinių, gali netikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu, o tiesiog pripažinti, kad yra toks susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2009). Pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą bendrosios sutuoktinių prievolės gali atsirasti iš sandorių, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais.

Apeliantų nuomone, CK 92 straipsnio 3 dalyje nustatytą prezumpciją jie paneigė, nes laidavimo sutarties sudarymo metu N. B. nebuvo nei bendrovės akcininkė, nei darbuotoja, ji nėra sudariusi su bendrove sutarčių ar gavusi kitokios naudos iš jos, sudaryti laidavimo sutartį sutikimo nebuvo davusi, todėl laidavimo sutartis sudaryta ne A. B. ir N. B. šeimos interesais. Tačiau, kaip nustatė apylinkės teismas, paimtas kreditas buvo investuotas į UAB „Arnoldas ir Nijolė“, kurios 40 proc. akcijų (t. 1, b. l. 61) yra bendroji sutuoktinių jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 2 dalis), A. B. pajamos iš UAB „Arnoldas ir Nijolė“ buvo pagrindinės šeimos pajamos. Atsižvelgiant į tai, teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais.

Pažymėtina, kad sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas bei užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo motyvai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–326 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija Aušra BaubienėNikolia IndreikienėVirginija Lozoraitytė