- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-11
- Bylos Nr.
- 2S-546-553/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32795-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- J. S., A. S.
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- M. Z., Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 117.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-07 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-39959-864/2013 išnagrinėjus ieškovų J. S. ir A. S. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. S. ir A. S. ieškinį atsakovui A. K. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys M. Z. ir Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro notarė D. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti 2006-09-20 sudarytą paskolos sutartį (su jos 2008-01-07 papildymais) tarp ieškovų ir atsakovo A. K. negaliojančia nuo pasirašymo momento bei panaikinti 2006-09-20 Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro notarės D. J. patvirtintą hipotekos lakštą (su jo 2008-01-07 pakeitimais). Ieškovai ieškiniu prašė iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą dėl 80 613,14 Lt skolos likučio 3 eilės išieškotojo A. K. naudai pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2011-06-16 išduotą nutartį Nr. 2087V/2011 vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/01955 iki bus išnagrinėta ši byla. Ieškovai prašymą grindė tuo, kad visiškai ar iš dalies panaikinus su paskola susijusias prievoles, išieškotos sumos turėtų būti gražinamos ieškovams kaip nepagrįstai įgytas turtas ar restitucijos pagiringais.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-07 nutartimi nutarė ieškovų J. S. ir A. S. prašymus tenkinti ir atleisti ieškovus nuo 1 024,23 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo bei sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (vykdymo veiksmus) vykdomojoje byloje Nr. 0008/11/01955, iki bus išnagrinėta ši civilinė byla Nr. 2-39959-864/2013. Teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl jų 2006-09-20 sudarytos paskolos sutarties su vėlesniais susitarimais, kurios sąlygų įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamo turto hipoteka: ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio 1,210 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokio pobūdžio bylose ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės daryti vienareikšmišką prielaidą dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo, kadangi argumentai dėl sutarties sąlygų negaliojimo gali būti nagrinėjami tik bylą sprendžiant iš esmės, ir kiekvienu atveju motyvai vertinami individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusio teisinio santykio konkrečias aplinkybes. Teismas vertino, kad ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku ir jų nepritaikius galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas arba būtų labai apsunkintas. Nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo ir patenkinus ieškinį galėtų kilti žalos ieškovams ir tretiesiems asmenims, o dėl jos atlyginimo reikėtų užvesti naujus teisminius ginčus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas (atsakovas) A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-07 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko preliminaraus ieškinio faktinės ir teisinės pusės įvertinimo. Preliminarus byloje esančių įrodymų apžvelgimas leidžia suprasti ieškovų ketinimų nesąžiningumą. Ieškinyje yra minimos aplinkybės dėl sandorio pobūdžio ir jo dalyko neperdavimo, cituojamos tam tikros paskolos sutarties nuostatos, tačiau nutylima esminė aplinkybė – sandorio dalyko (pinigų) perdavimo faktas, kuris įtvirtintas ginčijamoje sutartyje (su papildymais). Ieškovai daugiau nei 7 metus nesiėmė jokių veiksmų dėl paskolos ginčijimo, hipotekos lakšto ginčijimo. Šiuo atveju grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu, yra tik įsivaizduojama.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad neturi tikslo patirti papildomas išlaidas bylinėjantis tam, kad užvilkinti ginčo skolos atidėjimą. Ieškinyje išdėstyti argumentai, kurie patvirtina, kad pinigų pagal realinį paskolos sandorį ieškovai negavo. Atsakovas nutylėjo aplinkybes dėl vykusio ikiteisminio tyrimo dėl to, kad laikotarpyje nuo 2005 iki 2011 metų ieškovai buvo priversti pasirašyti žemės pirkimo-pardavimo ir paskolos sutartis. Dabartinėje išieškojimo stadijoje yra protinga, teisinga ir sąžininga stabdyti išieškojimą vykdymo procese iki bus išnagrinėta ši byla. Atsakovas nepateikė jokių garantijų, kad jo turtinė padėtis yra gera ir jis turės galimybę restitucijos ar nepagrįsto praturtėjimo pagrindu grąžinti ieškovams pinigus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio (šiuo atveju skundo) reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo (šiuo atveju nutarties) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo priimto sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti (užtikrinti) teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, tačiau šis institutas nėra skirtas materialiųjų teisinių santykių tarp šalių nustatymui. Todėl kiekvienoje konkrečioje situacijoje sprendžiant, ar egzistuoja tiek tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrįstumas, tiek sprendimo neįvykdymo reali grėsmė, nėra vertinamas į bylą pateiktų duomenų bei įrodymų turinys. Jeigu toks ieškinys, kokį yra pateikęs teismui ieškovas, iš esmės gali būti pareikštas ir jeigu ieškovui palankus sprendimas iš esmės galėtų būti priimtas, pasitvirtinus jo pateiktų duomenų turiniui, turi būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (atsakovo turtinė padėtis ir jo mokumo pokyčių perspektyva, galimi atsakovo veiksmai, siekiant išvengti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo ir pan.). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatliko preliminaraus ieškinio faktinės ir teisinės pusės įvertinimo, o jeigu būtų jį atlikęs, tai nustatytų ieškovų ketinimų nesąžiningumą. Minėtais apelianto argumentais yra siekiama nuginčyti ieškinio teiginius apie galimą ieškovų teisių pažeidimą apeliantui, kaip paskolos davėjui, realiai neįvykdžius pareigos paskolinti pinigus pagal ieškovų ginčijamą paskolos sutartį (su vėlesniu papildymu). Tačiau minėta, kad tokie argumentai negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nes preliminarus ieškovų pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės. Preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Kaip minėta pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju ieškovai ginčija paskolos sutartį, pagal kurią jau pradėtas priverstinis išieškojimas iš ieškovams priklausančio turto. Tokiu būdu, jeigu nagrinėjamoje byloje nebūtų pritaikyta ieškovų prašoma laikinoji apsaugos priemonė, o ieškinys būtų patenkintas, tai pripažinus 2006-09-20 paskolos sutartį (su jos vėlesniu papildymu) negaliojančia, faktinis skolos išieškojimas vykdomojoje byloje būtų atliktas nesant tam jokio teisėto pagrindo. Tokia situacija sąlygotų teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo būtinybę, kurio, priešingu atveju, pritaikius ieškovų prašomą laikinąją apsaugos priemonę, galima būtų išvengti (CPK 760 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau galimai priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovų turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jiems padarymas. Siekiant atitaisyti žalą, reikėtų inicijuoti naujus teisminius procesus, neišvengiant rizikos, kad tam tikras turtas natūra gali būti ir negrąžintas (CPK 760 straipsnio 3 dalis). Taigi šios aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-07 nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-07 nutartį palikti nepakeistą.