- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-630-634-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-23-1-00834-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrius Endriukaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis
- Kaltinamasis
- V. J., G. V.
- Advokatai
- Gintaras Platūkis, Giedrė Kazakevičienė
Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-630-634-2014
Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00834-2011-6
2014 m. lapkričio 19 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, išteisintajam V. J. ir jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, išteisintajam G. V. ir jo gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. ir G. V. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., nenustačius, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, baudžiamasis procesas V. J. ir G. V. atžvilgiu nutrauktas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. ir G. V. buvo kaltinami tuo, kad 2011-08-27, apie 2.15 (duomenys neskelbtini), kieme, bendrai veikdami, sugadindami traktoriaus kuro talpyklos kamščio užraktą, įsibrovė į UAB „Avia Catering“ priklausančio traktoriaus „Komatsu“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuro talpyklą ir pasikėsino pagrobti svetimą turtą - 100 litrų dyzelino, bendros 424 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikyti nukentėjusiojo N. R.. Tokie V. J. ir G. V. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d.
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Mindaugas Šukys skundžia Kauno apylinkės teismo 2014-05-07 išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., ir nuteisti 60 parų arešto bausme; G. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., ir nuteisti 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, nustatant pareigą laisvės apribojimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Daiktinius įrodymus sunaikinti.
Skundo autorius teigia, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, todėl keistinas, kadangi byloje esantys duomenys paneigia išteisintųjų poziciją. Pažymėjo, jog išteisintieji buvo prie pat transporto priemonių, kurios stovėjo daugiau, nei 100 metrų nuo kelio, todėl kyla logiškas klausimas ar asmenys, kurie, kaip teigia, išsuko iš pagrindinės gatvės nusišlapinti, būtent tokio tikslo vedini ėjo daugiau nei 100 metrų visiškoje tamsoje ir ieškojo tam tinkamos vietos. Kita objektyvi aplinkybė - V. J. akiniai kurie buvo sudaužyti grumtynių su N. R. metu. Visi kiti kraujo pėdsakai, išgulėta žolė ir kita atsirado jau po grumtynių, sulaikytą asmenį vedant pas kaimynus ir siekiant pranešti policijai. Mano, jog atmestina versija, kad N. R. pats akinių rėmelius atnešė iki traktoriaus, kadangi jis buvo per daug susijaudinęs - net pagal pareigūnų liudijimus negalėjo dorai paaiškinti kas įvyko, o tuo labiau negalėjo imtis aktyvių veiksmų klastoti įkalčius. Pagal jo parodymus išteisintieji savo agresyviu elgesiu artindamiesi, jam grasindami, mėgindami jį apsupti, sudarė prielaidą N. R. paleisti šunį ir gintis nuo jų. Jie, nors ir kalbėjo apie norą šlapintis, apie tam tinkamos vietos ieškojimą, tačiau būdami nutolę nuo pagrindinės gatvės, N. R. grasino. N. R. kiek anksčiau pašvietęs žibintuvėliu pamatė dviejų vyrų siluetus ir pamatęs, jog transporto priemonių kuro bakų kamščiai atsukti, suprato jų kėslus, palaukė kol tie asmenys vėl ateis. Neįtikinamu laiko G. V. paaiškinimą, kad jis išsigando, jog jo draugą užpuolė šuo bei N. R. ir bėgo slapstydamasis nuo pat (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kur sėdo į troleibusą. Logiška, jei asmuo, kuris yra neteistas, neturintis ryšių su kriminaliniu pasauliu, manydamas, kad jį ar jo draugą neteisėtai kas nors puola, privalo jį gelbėti, kviesti policiją, greitąją, rėkti, ieškoti pagalbos, tačiau viso to G. V. nedarė. Atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu vieninteliu keliu į (duomenys neskelbtini) tuo pat metu vyko ir policijos, ir greitosios medicinos pagalbos ekipažai, tačiau G. V. teigia jų nematęs ir nestabdęs, pagalbos neieškojęs. Toks elgesys būdingas tik vienam asmenų tipui - tiems, kurie turi neteisėtų ketinimų ir nenori susidurti su viešumu. Be to, apeliantas atkreipė dėmesį į policijos pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, apklausą, kuris teismo posėdžio metu nurodė, kad V. J. nesigynė dėl dyzelino vagystės, sakė, kad tai yra menkniekis palyginus su jo sužalota akimi. Neįtikinamu laiko išteisintųjų norą naktį pėsčiomis eiti iš sodų, kurie yra net už (duomenys neskelbtini), iki savo namų, kur atstumas yra virš 10 kilometrų, motyvuojant, kad taksistai į sodus naktį nevažiuoja. (duomenys neskelbtini) yra pilnavertis miesto mikrorajonas, kuriame taip pat galima išsikviesti taksi. Mano, jog viskas buvo paruošta nusikaltimo padarymui - paruoštos talpos, atsukti kamščiai, išžvalgyta, kuriuose bakuose yra degalų, taip pat ir asmenys, vidury nakties visiškoje tamsoje atėję virš 100 metrų nuo pagrindinio kelio keliuku, kuris baigiasi sodyboje ir niekur kitur neveda, išsigandę žibintuvėlio šviesos pasitraukė, po kurio laiko vėl pasirodė ir vienas buvo sulaikytas sodybos šeimininko. Nors nebuvo nuimti pėdsakai nuo talpų, V. J. drabužių, batų, neapžiūrėti ir pilnai neužfiksuoti visi apvogti rengiami automobiliai, tačiau mano, kad ir surinktų duomenų pakanka išteisintųjų kaltei pripažinti.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadas dėl išteisintųjų nekaltumo, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, įrodymus vertino atskirai, neišdėstė įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo aspektu, neįvertino ir visų bylai reikšmingų duomenų bei tyrimo metu duotų parodymų visos baudžiamosios bylos kontekste, neatliko jų sisteminės analizės. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje išteisintieji nepripažino kaltės, jų parodymai prieštarauja objektyvioms nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms, yra nelogiški bei neteisingi. Išteisintųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu, turėtų būti įvertinti kaip jų gynybinė pozicija. O byloje esant pakankamai duomenų, kad V. J. ir G. V. padarė BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, darytina pagrįsta išvada, kad jie turi būti pripažinti kaltais ir nuteisti už šios nusikalstamos veikos padarymą.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. J. ir G. V. pasikėsino padaryti jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d., todėl jie pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisinti.
Prokuroras apeliaciniu skundu nesutikdamas su G. V. ir V. J. išteisinimu, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad prokuroras savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, kuris grindžiamas prielaidomis, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtu duomenų visetu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Šiuo atveju kolegija nenustatė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju jokių faktinių duomenų, kad V. J. ir G. V. pasikėsino atlikti kokius nors veiksmus, atitinkančius BK 178 str. 2 d. aprašyto nusikaltimo sudėtį, nesurinkta. Pareikštas kaltinimas V. J. ir G. V. bei apeliacinio skundo motyvai grindžiami išimtinai tik prielaidomis, kad galimai būtent jie galėjo kėsintis padaryti šį nusikaltimą, nes buvo netoli įvykio vietos, ką patvirtina V. J. sudužusių akinių rėmelių radimas netoli traktoriaus, tačiau jokių kitų objektyvių išteisintųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamieji V. J. ir G. V. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė savo kaltę, jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, pateikta versija dėl atsiradimo netoli įvykio vietos siekiant atlikti gamtinius reikalus liko nepaneigta ir iš esmės atitinka nuoseklią išteisintųjų dėstomą įvykių seką, bei neprieštarauja kitiems objektyviems byloje surinktiems įrodymams. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. M. taip pat patvirtino, kad iškart po įvykio apžiūrint įvykio vietą, šalia išgulėtos žolės matėsi ir šlapinimosi žymės, tai buvo 10-15 metrų nuo pagrindinio kelio, tačiau ne prie kaltinime nurodyto traktoriaus. Be to, N. R. teigimu, prieš sulaikydamas asmenis jis pasiteiravo jų kokių aplinkybių vedini jie atsidūrė šioje vietoje, ir vienas iš jų patvirtino, kad atėjo nusišlapinti. Šios aplinkybės tik dar kartą sustiprina išteisintųjų dėstomos versijos teisingumą. Nors prokuroras itin reikšminga aplinkybe laiko V. J. sudužusių akinių rėmelių radimą netoli traktoriaus, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės reikšmingos nagrinėjant klausimą dėl V. J. sužalojimo aplinkybių grumtynių su N. R. metu, be to, neleidžia daryti vienareikšmės išvados V. J. ir G. V. veiksmuose esant pasikėsinimo padaryti veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. požymių.
Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, kaltinimas negali būti grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiojo N. R. subjektyvia galimai nusikalstamo įvykio versija. Pastarasis nenurodė tiesiogiai matęs, jog būtent V. J. ir G. V. kėsinosi iš transporto priemonės pagrobti kurą ir buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje. Priešingai, iš N. R. parodymų pirmosios instancijos teisme metu matyti, kad pradžioje išėjęs į kiemą jis pastebėjo transporto priemonių atsuktus kuro talpos kamščius, tuomet pašvietęs žibintuvėliu pamatė dviejų vyrų siluetus, einančius link jo, kai pašvietė jų kryptimi, jie nuo keliuko nubėgo ir pasislėpė krūmuose. Tuomet jis nuėjo iki pat (duomenys neskelbtini), prie krūmų rado sudėtas keturias plastmasines talpas apie 25 litrus, suprato, kad pasiruošta traukti iš technikos kuro talpų kurą. Ir tik po kurio laiko pastarajam grįžus su šunimi jis vėl pamatė nuo pagrindinės gatvės ateinančius du siluetus, nusprendęs, jog tai galimai tie patys nusikalstamą veiką bandę daryti asmenys, todėl ėmėsi priemonių juos sulaikyti. Šios aplinkybės nepatvirtina, jog N. R. iš pradžių matyti du asmenys yra būtent V. J. ir G. V..
Nors prokuroras apeliaciniame skunde ir nurodo, kad viskas buvo paruošta nusikaltimo padarymui, t.y. paruoštos talpos, atsukti kamščiai, išžvalgyta, kuriuose bakuose yra degalų, tačiau šias aplinkybes sieti su V. J. ir G. V. tiesioginiais veiksmais nėra jokio teisinio pagrindo. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame nuosprendyje nebuvo nustatyta kam priklauso galimi nusikaltimo įnagiai – plastikinės talpos, žarna, kadangi niekur nebuvo rasti V. J. ar G. V. pirštų ar biologinės terpės pėdsakų. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad į kaltinime nurodyto traktoriaus „Komatsu“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuro talpyklą buvo įkišta kokia nors kuro siurbimo įranga. Apeliantas taip pat pripažįsta, kad įvykio vietoje nebuvo nuimti pėdsakai nuo talpų, V. J. batų, drabužių, neapžiūrėti ir neužfiksuoti visi apvogti rengiami automobiliai. Be to, nenustatyta, kad G. V., ar V. J. su savimi būtų nešęsi nusikaltimui būtinas priemones, tuo labiau jie nebuvo sulaikyti darant nusikaltimą ir bandant pasišalinti iš nusikaltimo darymo vietos. Tikint nukentėjusiojo N. R. pateikta versija apie įvykio aplinkybes taip pat būtų sunku paaiškinti, kokiu būdu asmenys, ketinantys pagrobti 100 litrų kuro, be transporto priemonės jį parsigabentų, kadangi įvykio vietoje nebuvo rastos jokios transporto priemonės, o vadovaujantis tiek liudytojo S. C., tiek išteisintųjų paaiškinimais, būtent V. J. transporto priemonės gedimas sąlygojo pastarųjų ėjimą pėsčiomis. S. C. taip pat patvirtino, kad jokių kalbų apie kuro vagystes nebuvo, o išeidami pėsti nei V. J., nei G. V. jokių talpų su savimi nesinešė. Kiti apeliaciniame skunde dėstomi prielaidų pobūdžio teiginiai apie neadekvatų V. J. ir G. V. pasirinktą būdą nakties metu eiti pėsčiomis gana didelį atstumą, nesinaudojant taksi paslaugomis, G. V. veiksmai paliekant užpultą draugą nelaimėje, nepatvirtina jokių aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai, juolab, negali būti traktuojami kaip tiesioginiai išteisintųjų kaltę patvirtinantys įrodymai.
Skunde apeliantas remiasi liudytojo D. T. parodymais, neva jis teismo posėdžio metu patvirtino, kad V. J. nesigynė dėl dyzelino vagystės, sakė, kad tai menkniekis palyginus su jo sužalota akimi. Tačiau iš byloje esančio 2014-04-16 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas D. T. atsakydamas į prokuroro klausimą pažymėjo, kad „sužalotasis (t.y. V. J.) aiškino, kad jis nieko nevogė ir aplamai koks kuras gali būti, jei jis sužalotas“ (t. 3, b. l. 68). Šio sakinio konstrukcija, priešingai, nei teigia apeliantas, patvirtina, kad V. J. net ir būdamas sunkiai sužalotas teigė, kad jis nieko nevogė, tuo pačiu išreikšdamas pasipiktinimą, kad sureikšminamas nebūtas nusikaltimas, tačiau nekreipiama dėmesio į jo sveikatos būklę. Kitų teisme apklaustų liudytojų V. G., A. G., Z. M. parodymai daugiau aktualūs sprendžiant V. J. sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, tačiau negali nei patvirtinti, nei paneigti G. V. ir V. J. kaltės dėl jiems inkriminuojamo pasikėsinimo padaryti vagystę.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad išteisintieji buvo prie pat transporto priemonių, kurios stovėjo daugiau nei 100 metrų nuo kelio ir tuo pagrindu daroma išvada, jog išteisintieji ėjo ne nusišlapinti. Tokių duomenų byloje nėra. Neįrodyta, jog nukentėjusiojo ir išteisintųjų susidūrimas įvyko prie transporto priemonių. Liudytojas V. M. parodė, kad apžiūrėjęs įvykio vietą pastebėjo, kad maždaug 10-15 metrų nuo pagrindinės gatvės žolė yra išgulėta, o žolėje yra kraujo, taip pat buvo matyti, kad toje vietoje buvo šlapintasi. Toje vietoje kraujo buvo daugiau negu kur kitur. Po to matėsi kraujo pėdsakai po visą kelią. Pažymėtina, kad byloje nėra nei vienos informatyvios įvykio vietos schemos, kurią būtų galima lyginti su proceso dalyvių parodymais. Įvertinus paminėtus duomenis, galima daryti išvadą, kad nukentėjusiojo ir išteisintųjų susidūrimas galėjo įvykti 10-15 metrų nuo pagrindinio kelio, taigi ne prie transporto priemonių, toli nuo pagrindinio kelio.
Teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. J. ir G. V. nuteisti pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., kaip to prašoma prokuroro apeliaciniu skundu, nėra jokio teisinio pagrindo.
Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 4 p.).
Teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teisingai konstatavo, kad „abu kaltinamieji nepadarė jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir neabejotinai turi būti išteisinti“, tačiau neteisingai nurodė išteisinimo pagrindą. Rezoliucinėje skundžiamo nuosprendžio dalyje teismas nusprendė „V. J. ir G. V. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. išteisinti, nenustačius, kad jie padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių ir baudžiamąjį procesą V. J. ir G. V. atžvilgiu nutraukti (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.)“.
BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tuo atveju, jei byloje surinktų įrodymų visuma leistų daryti išvadą, jog apskritai nebuvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, jog buvo pasikėsinta pagrobti svetimą turtą. Tai liudija nukentėjusiojo N. R. parodymai, procesinių veiksmų atlikimo protokolai, patvirtinantys, kad buvo sugadintas traktoriaus kuro talpyklos kamščio užraktas, atsuktas ir padėtas ant variklio dangčio sunkvežimio kuro talpos kamštis, kito sunkvežimio kuro talpos kamštis atsuktas ir numestas ant žemės, rastos 4 plastmasinės talpyklos kurui supilti ir guminė žarna kurui traukti. Tokiu būdu išvada, jog nepadaryta nusikalstama veika, yra nepagrįsta. Taigi išteisinamasis nuosprendis turėjo būti priimtas nurodant BPK 303 str. 5 d. 2 p. numatytą pagrindą.
Be to, nutraukdamas baudžiamąjį procesą V. J. ir G. V. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimdamas sprendimą ne tik išteisinti kaltinamuosius, bet ir nutraukti baudžiamąjį procesą. Tačiau BPK 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį. Tą pirmosios instancijos teismas ir padarė, todėl nutraukti baudžiamojo proceso nereikėjo. Toks sprendimas, be kita ko, užkirstų kelią imtis tolimesnių priemonių nusikalstamą veiką padariusiems asmenims nustatyti.
Dėl aukščiau aptartų aplinkybių skundžiamas nuosprendis keistinas - nuoroda dėl baudžiamojo proceso nutraukimo panaikintina, taip pat pakeistinas ir išteisinimo pagrindas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai) – netinkamai taikyta Lietuvos Respublikos BPK normos dėl bylos nutraukimo ir dėl išteisinimo pagrindo. Jeigu išteisinamasis nuosprendis priimamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindais, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti (BPK 303 str. 6 d.).
Dėl gynėjo išlaidų priteisimo
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.3 p., pateikė teismui pažymą Nr. TP-7-(2.10)-3120, patvirtinančią 120 Lt dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo G. V. ir pažymą Nr. TP-7-(2.10)-3106 patvirtinančią 320 Lt dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. J. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 dalyje nustatyta, kad teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šio įstatymo nuostata reiškia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Be to, BPK 51 str. 3 d. numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į šias Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, į išteisintųjų turtinę padėtį, kuri kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos yra sunki, į tai, kad apeliacinis procesas pradėtas pagal prokuroro skundą, sprendžia, jog išlaidos už V. J. ir G. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jų neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria baudžiamasis procesas, remiantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., nutrauktas. Pakeisti V. J. ir G. V. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. pagrindą, numatytą BPK 303 str.5 d. 1 p., nurodant, kad V. J. ir G. V. išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Vadovaujantis BPK 303 str. 6 d., bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.
Kitą šio nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.