Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Be to, atkreipė dėmesį, jog LAVL neturi pastatų ir patalpų registruotų kaip gyvenamosios patalpos, visi LAVL pastatai yra pagalbinės paskirties, taigi LAVL veika apgyvendinant žmones negyvenamos paskirties pastate yra neteisėta.

LAVL pabrėžė, jog jos pastatų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kuriuose nuteistiesiems ir suimtiesiems buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – gydymo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 29 d. išdavė leidimą–higienos pasą, kuris patvirtina, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo teisę užsiimti sveikatos priežiūros ir gydymo veikla, taip pat LAVL patalpos atitiko Lietuvos higienos normose bei kituose teisės aktuose keliamus reikalavimus.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 51).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo yra pareiškėjo laikymas LAVL palatose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad minimalaus patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 p. numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo gydomas LAVL nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 13 d. (12 parų) Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3 (28,49 kv. m), kurioje yra 6 lovos. Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Kaip matyti iš palatos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ploto ir joje esančių lovų skaičiaus, tuo atveju, jei visos lovos palatoje buvo užimtos, ploto norma vienam asmeniui buvo mažesnė nei 5,1 kv. m. Taigi ploto norma vienam asmeniui nebuvo užtikrinta, pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis LAVL 12 parų buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kita vertus, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir truko tik 12 dienų, be to, laisvu nuo procedūrų laiku pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokaliniame sektoriuje (gryname ore) ir gyvenamosiose patalpose, todėl toks pažeidimas, teismo vertinimu, nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas ypač viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi pasenusiais baldais. Ginčo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose buvo nustatyta, kad metalinės lovos naudojimo laikas yra 10 metų, spintelės prie lovos – 8 metai. Byloje nėra tikslių duomenų, kokio senumo baldai buvo pareiškėjo palatoje, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog iš minėtose normose nurodyto laiko savaime negalima daryti išvadą, jog suėjus šiam laikui baldai yra netinkami naudoti. Pareigos suėjus nurodytam laikotarpiui juos pakeisti minėtas teisės aktas nenustato. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, nors ir pareiškėjas nurodo, jog baldai buvo netinkamos būklės, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl šių sąlygų, būtų prašęs išduoti naujus baldus, nurodant, jog senaisiais negali tinkamai naudotis, tad pasenusių baldų naudojimas LAVL palatose negalėjo sukelti pareiškėjui tokių nepatogumų, kurie galėtų būti vertinami, kaip sukeliantys neturtinę žalą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad į palatą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, teismas pažymi, kad pagal Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 p. karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi reikalavimas karštą vandenį tiekti į palatas (kameras) nenustatytas. Tuo tarpu tam skirtose patalpose karštas vanduo teikiamas pagal nustatytą grafiką (b. l. 30).

Pareiškėjas taip pat skundžiasi pageltusiu sanitariniu mazgu, veidrodžio trūkumu, tačiau šie pareiškėjo nusiskundimai per daug abstraktūs. Pareiškėjas nepaaiškina, kokias pasekmes jie jam sukėlė, todėl minėti nusiskundimai nevertintini kaip galintys sukelti pareiškėjui neturtinę žalą. Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl netinkamos paskirties patalpų naudojimo, nes Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad LAVL patalpų pagrindinė naudojimo paskirtis – gydymo (b. l. 65–68), taigi tai atitinka LAVL paskirtį.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog atvykus į LAVL visą savaitgalį negalėjo pasinaudoti teise į telefoninius skambučius, tačiau teismas pažymi, kad pagal LAVL galiojančią tvarką prašymai pateikiami raštu SRS būrio viršininkui arba darbo dienomis nuo 8 val. iki 9 val. laiškų tikrinimo ir pristatymo inspektoriui. Byloje jokių duomenų apie rašytinį pareiškėjo prašymą suteikti teisę pasinaudoti skambučiu nėra, skunde pareiškėjas taip pat nenurodė, kad tokį prašymą būtų rašęs, tad neteisėtų LAVL veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir dėl galimai neteisėtų LAVL veiksmų, pareiškėjo nenuvežus į suplanuotas traumatologo konsultacijas.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas nebuvo nuvežtas į suplanuotą 2016 m. balandžio 7 d. turėjusią vykti traumatologo konsultaciją. Konsultacija neįvyko, nes tą dieną viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose buvo organizuoti du konvojaus postai su kitais nuteistaisiais dėl jiems neatidėliotinos medicinos pagalbos suteikimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas į traumatologo konsultaciją buvo nenuvežtas jau antrą kartą, nes 2016 m. sausio 28 d. paskirta konsultacija neįvyko dėl skubos tvarka konvojuoto kito paciento (b. l. 9, 23).Taigi pareiškėjas į konsultacijas nebuvo pristatytas iš esmės todėl, kad konvojavimo metu jam neužteko vietos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-260 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo, konvojavimo konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo tvarkos aprašo 5 p. įtvirtinta LAVL pareiga organizuoti gydytojo specialisto konsultacijas ar jo nurodytų tyrimų atlikimą antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, jeigu pacientui reikalingo gydytojo specialisto konsultacijos LAVL negali suteikti. Pagal minėto aprašo 6 p., planines gydytojo specialisto konsultacijas, kurių neteikia LAVL ir kurios užsakomos antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat turi teisę užsakyti tos laisvės atėmimo vietos įstaigos, kurioje pacientas tuo metu yra laikomas, Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas teritoriniu principu, jei toje teritorijoje yra viešoji asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje tokios asmens sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos. Jei teritorijoje nėra viešosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios reikiamą pacientui asmens sveikatos priežiūros paslaugą, pacientas siunčiamas į LAVL.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 11.3 p. įtvirtinta, kad Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos (inter alia LAVL) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgoms, teritorinėms policijos įstaigoms ne vėliau kaip prieš 2 paras iki konvojaus išvykimo gali pateikti rašytinę paraišką skirti konvojų ir pristatyti konvojuojamuosius į paskirties punktus. Tame pačiame punkte taip pat nustatyta, kad paraiškoje nurodytą konvojuojamųjų skaičių galima patikslinti konvojaus išvykimo dieną. Pagal Konvojavimo taisyklių 12 p., jeigu konvojuojamuosius būtina skubiai pristatyti iš Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos į paskirties vietą, šių taisyklių 11 p. nurodyti paraiškos pateikimo terminai netaikomi. Taigi, teisės aktai LAVL sudaro galimybę efektyviai organizuoti pacientų konvojavimą į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas net ir tais atvejais, kai asmenims reikia netikėtai suteikti skubią medicinos pagalbą, tačiau negalima nepaisyti aplinkybės, kad asmens sveikatos būklė gali staiga pasikeisti, todėl LAVL gali neturėti pakankamai laiko informuoti atitinkamas įstaigas dėl papildomų konvojavimo išteklių (specialiųjų transporto priemonių, lydinčių pareigūnų (konvojuotojų) poreikio, o konvojavimą vykdanti institucija – pakankamai laiko pakeisti jau suformuoto konvojaus sudėtį. Be to, pateikiant paraišką dėl konvojaus skyrimo, nurodomas ne abstraktus konvojuojamų asmenų skaičius, o konkretūs duomenys apie kiekvieną konvojuojamąjį (Konvojavimo taisyklių 15 p.). Taigi darytina išvada, kad LAVL galimybė operatyviai ir laiku organizuoti pacientų konvojavimą iš dalies yra ribota dėl objektyvių priežasčių.

Tačiau šiuo atveju svarbu pažyminėti, jog pareiškėjui traumatologo konsultacija nebuvo suteikta jau antrą kartą (iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas į konsultacija nebuvo nuvežtas ir kitu paskirtu laiku – 2016 m. gegužės 27 d.). Kaip minėta, asmenų konvojavimas yra organizuojamas pagal atitinkamos įstaigos (nagrinėjamu atveju – LAVL) pateiktą paraišką, kurioje pateikiamas, be kita ko, konvojuojamų asmenų skaičius ir tam tikri jų duomenys. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas negalėjo būti pristatytas į konsultacijas, kadangi numatytomis dienomis jo vieta planiniame konvojuje buvo perleidžiama pacientams, kuriems buvo būtina skubi medicininė pagalba. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl tokios priežasties pareiškėjui ginčo laikotarpiu traumatologo konsultacija buvo nesuteikta jau antrą kartą po kelių mėnesių laukimo, teismo vertinimu, toks delsimas, nesuteikiant pareiškėjui galimybės gauti suplanuotas sveikatos priežiūros paslaugas, negali būti pateisintas atsakovo nurodytomis priežastimis, todėl konstatuotina, kad LAVL veikė nepakankamai rūpestingai, t. y. jos veiksmai buvo neteisėti CK 6.271 str. prasme. Pažymėtina, kad į LAVL pareiškėjas buvo atvežtas dėl būklės po dešinio kelio sąnario traumos ir operacinio gydimo, taigi sutiktina su pareiškėju, kad traumatologo konsultacijos nesuteikimas galėjo sukelti papildomus nepatogumus, skausmą, taigi tarp nurodytų LAVL pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

Pagal CK 6.250 str. nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama dėl jo laikymo perpildytoje LAVL palatoje bei planinės traumatologo konsultacijos nesuteikimo. Tačiau, nors pripažintina, kad minėti pažeidimai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpį, į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 120 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.