Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. (S. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 14 d., apie 2 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su broliu J. A. (J. A.) metu sudavė šiam peiliu į pilvą, padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo dešiniame šoniniame paviršiuje su plonžarnės pasaito ir dešinio inksto arterijos sužalojimu, tai komplikavosi ūmiu nukraujavimu į pilvo ertmę, vidaus organų mažakraujyste, dėl to J. A. mirė, ir taip nužudė šeimos narį – savo brolį J. A.

Sužalojęs brolį, apeliantas norėjo iš karto telefonu pranešti apie įvykį medikams, vėliau policijai, tačiau naktį dėl objektyvių priežasčių to negalėjo padaryti. Rytą pranešė kaimynams, visas įvykio aplinkybes išsamiai papasakojo atvykusiems pareigūnams, prisipažino, jog būtent jis nužudė brolį, tuo padėjo atskleisti nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi dėl to. Ši aplinkybė leidžia laikyti, kad apeliantas pats pranešė policijos pareigūnams apie nusikaltimą. Faktas, jog jis iš dalies pripažįsta savo kaltę, nereiškia, kad neigia nužudęs brolį. Skirdamas bausmę teismas visiškai neatsižvelgė į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, jog pranešė apie nusikaltimą, nusikalto peržengęs būtinosios ginties ribas.

Nors apeliantas nusikalto būdamas neblaivus, tačiau jo girtumo laipsnis neturėjo įtakos nusikaltimui padaryti, kadangi jis tik norėjo apsiginti. Dėl to girtumas kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė turėtų būti pašalinta.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja ir nukentėjusioji prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas skunde teigia, kad savo brolį J. A. nužudė gindamasis nuo jo smurto.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog S. A. suduodant smūgį peiliu nukentėjusiajam nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo parodymais iš esmės pats paneigė buvus būtinosios ginties situaciją: jau pirmoje apklausoje S. A. parodė, kad tarp jo ir brolio kilo žodinis konfliktas, brolis nuėjo prie krosnies ir paėmęs pagalį sudavė jam į galvą; tada jis iš pykčio pagriebė nuo stalo peilį ir juo smogė broliui į šoną (b. l. 22-23). Šiuos parodymus nuteistasis patvirtino juos tikrinant įvykio vietoje (b. l. 25-26). Apklausiamas vėliau jis taip pat patvirtino savo ankstesnius parodymus (b. l. 31).

Pirmosios instancijos teisme S. A. teigė savo veiksmus vertinantis kaip gynimąsi nuo brolio smurto, nes pastarasis jam sudavė pagaliu į galvą, o jis, norėdamas apsiginti nuo galimo brolio smurto ir bijodamas, jog šis nesuduotų antrą kartą, dūrė jam peiliu.

Taigi pagal išdėstytus nuteistojo S. A. parodymus, nukentėjusiajam pradėjus konfliktą, t. y. sudavus nuteistajam pagaliu į galvą, susidarė būtinosios ginties situacija, dėl to jis pagriebė peilį ir juo dūrė broliui, taip bandė gintis nuo pastarojo galimo smurto.

Atkreipiamas dėmesys, kad pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu neteigė buvus jo gyvybei ar sveikatai pavojingą situaciją, ši versija atsirado tik pirmosios instancijos teisme.

Apeliantas apie įvykio metu susidariusią būtinosios ginties situaciją neužsiminė ir kaimynams, pas kuriuos po įvykio nuėjo prašyti pagalbos.

Liudytoja L. L. teisme parodė nuteistąjį sakius, jog kažkas dūrė broliui. Liudytojas S. V. (S. V.) taip pat teisme patvirtino apeliantą nesakius, kad jis dūrė peiliu broliui. Apie tai nuteistasis neužsiminė ir atvykus policijos pareigūnams.

Apeliacinės instancijos teisme atsakydamas į kolegijos pirmininkės klausimus nuteistasis parodė dūręs peiliu broliui, nes buvo supykęs ant jo dėl suduoto smūgio į galvą, norėjo pagąsdinti, jog daugiau nelįstų, ir tik gynėjai pakartojus klausimą atsakė sudavęs broliui smūgį peiliu gindamasis, kadangi šis ruošėsi suduoti antrą smūgį.

Apeliantas teisus skunde teigdamas, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jokių apelianto kūno sužalojimų neužfiksuota.

Į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato areštinę kviesta greitoji medicinos pagalba, nes nuteistasis skundėsi galvos skausmais; pagal paciento žodžius, jį sumušė brolis. Apžiūrėjęs medicinos darbuotojas diagnozavo galvos sumušimą (b. l. 83-86).

Tačiau net konstatavus, jog nuteistojo brolis J. A. sudavė pagaliu nuteistajam į galvą, tokio smurto pavartojimo negalima laikyti akivaizdžiu nukentėjusiojo kėsinimusi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, juo labiau kad po to sekusį pastarojo atsakomąjį veiksmą pagal jo paties parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme lėmė ne noras apsiginti, bet pyktis. Susidariusi situacija nereiškia, jog S. A. turėjo pagrindo gintis peiliu.

Abiem broliams padaryti sužalojimai yra neadekvatūs savo sunkumu. Tai rodo, kad žuvusiojo J. A. kėsinimasis nebuvo pavojingas, dėl to nebuvo būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, jog tai buvo dviejų apsvaigusių nuo alkoholio asmenų abipusis konfliktas, kurį išprovokavo nukentėjusysis, suduodamas nuteistajam pliauska į galvą.

Vertinant nuteistojo S. A. ir nukentėjusiojo J. A. tarpusavio santykius iki nusikaltimo matyti, kad šie asmenys ir anksčiau konfliktuodavo. Apeliantas tai pripažino pirmosios instancijos teisme: anksčiau taip pat buvo konfliktų su broliu, kartais jie susimušdavo, tačiau nežiūrint į tai jų santykiai buvo normalūs.

Taigi priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, brolio elgesys įvykio vakarą negalėjo būti apeliantui netikėtas ar sukelti pasimetimą, turėjusį įtakos orientacijai prarasti.

Specialisto išvadoje Nr. 90TPK-20 konstatuota, jog nėra jokių duomenų, kad nusikaltimo padarymo metu S. A. galėjo būti laikinas psichikos veiklos sutrikimas; įvykio metu jis buvo paprasto girtumo būsenos (b. l. 78-79).

Išdėstyti paties apelianto parodymai kartu su jau aptartais įrodymais neginčijamai įrodo, jog S. A. nebuvo reikalo gintis peiliu. Jis smogė peiliu tik galvodamas, kad brolis gali jam suduoti antrą kartą, ir ant jo pykdamas.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė versiją, jog apeliantas gynėsi nuo smurtaujančio nukentėjusiojo.

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Apeliantas teigia nenorėjęs brolio nužudyti. Ši aplinkybė nekelia abejonių, todėl teismas motyvavo, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog jį darydamas S. A. suvokė savo nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes jis nužudė brolį, t. y. šeimos narį.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, jog S. A. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – brolio mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, kad jis oficialiai niekur nedirbo; pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija šią aplinkybę motyvuodamas, kad girtumo laipsnis neturėjo jokios įtakos nusikaltimui padaryti, kadangi jis norėjo tik apsiginti.

Teisėjų kolegija tokį skundo motyvą atmeta kaip nepagrįstą.

Byloje paties nuteistojo S. A. parodymais nustatyta, jog jis kartu su broliu ir S. V. išgėrė 0,75 l butelį degtinės.

Bylos duomenys (b. l. 50) įrodo, kad po įvykio praėjus daugiau nei penkioms valandoms, t. y. 7.31 val., tikrinant alkoholio matavimo prietaisu S. A. nustatytas 1,40 promilės girtumas. Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. 90TPK-20 nurodyta, jog įvykio metu S. A. buvo paprasto girtumo būsenos.

Akivaizdu, kad nusikaltimo padarymo metu S. A. buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Apsvaigimo reikšmė nužudymui teismų praktikoje nustatoma, įvertinant šio nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko veiksmų intensyvumą bei jų pobūdį.

Nuteistasis teisme parodė, jog nors anksčiau tarp jo ir brolio kildavo konfliktų, tačiau santykiai buvo normalūs. Jeigu būtų buvęs blaivus, taip nebūtų nutikę.

Taigi būtent apsvaigimas nuo alkoholio nusikaltimo padarymo metu turėjo didelės įtakos spontaniškai ir neadekvačiai nuteistojo reakcijai į nukentėjusiojo elgesį.

Kita vertus, teismas atsižvelgė, kad apeliantas neteistas, veikė netiesiogine tyčia, nebaustas administracinėmis nuobaudomis; apelianto prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei nukentėjusiojo J. A. provokuojantį elgesį, kuris turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, teismas pagrįstai pripažino kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

S. A. prašo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Toks prašymas negali būti tenkinamas, nes nėra įstatyme numatytų sąlygų.

BK 62 straipsnio 1 dalis numato švelnesnei, negu įstatymo numatyta, bausmei skirti būtinų sąlygų visumą: savo noru atvykti ar pranešti apie nusikalstamą veiką; prisipažinti ją padarius ir nuoširdžiai gailėtis ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; visiškai ar iš dalies atlyginti arba pašalinti padarytą turtinę žalą.

Apeliantas neatitinka šių sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė S. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė yra viena iš sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau BK 62 straipsnio 1 dalis iš asmens reikalauja ne tik prisipažinti padarius nusikalstamą veiką, bet ir savo noru atvykti arba pranešti apie ją.

Asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė.

Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jis norėjo telefonu pranešti apie įvykį medikams ir policijai, tačiau dėl objektyvių priežasčių to negalėjo padaryti, negali būti prilyginama kalto asmens prisipažinimui apie nusikalstamos veikos padarymą arba pranešimui apie nusikalstamą veiką, nes įstatymas reikalauja, jog kaltas asmuo savo noru atvyktų arba praneštų apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms.

Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis bandė pranešti pareigūnams apie padarytą nusikaltimą, bet, nepavykus to padaryti, ramiai nuėjo namo ir miegojo. Tik rytą pamatęs, jog brolis miręs, nuėjo pas kaimynus ir jų paprašė pranešti policijai, iškviesti greitąją medicinos pagalbą.

Teisėjų kolegija konstatuoja apelianto pastangas pranešti medikams ar pareigūnams apie brolio sužalojimą peiliu buvus nepakankamas.

Tokiu būdu byloje nėra vienos iš BK 62 straipsniui taikyti būtinos sąlygos – nusikalstamą veiką padariusio asmens savanoriško atvykimo ar pranešimo apie jo padarytą veiką.

Nesant šios sąlygos, nėra įstatyminio pagrindo nuteistajam S. A. taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Be to, atkreipiamas apelianto dėmesys, kad, net esant visoms būtinoms sąlygoms, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau pasisakyta, kad įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos, dėl to nėra teisinio pagrindo nuteistajam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Visa tai įvertinęs, už kvalifikuotą nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 8 iki 20 metų, t. y. bausmės vidurkiui 14 metų, arba laisvės atėmimo bausmei iki gyvos galvos, pirmosios instancijos teismas S. A. paskyrė trumpesnę nei vidutinę 11 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, už brolio nužudymą nuteistajam paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežta.

Apeliacinio skundo argumentais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. A. apeliacinį skundą atmesti.