Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-03-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-28/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-27
Bylos Nr.
1A-28/2013
Teisminio proceso Nr.
1-20-1-00180-2010-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys, Albinas Bielskis (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
P. P.
Kaltinamasis
K. N., E. S.
Nukentėjusysis
V. V.
Advokatai
Sonata Žukauskienė
Kategorijos
  • 1.2.14.4.2.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-28/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.1.7.Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00180-2010-6 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Aloyzo Kruopio ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Ingai Jurgaitienei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Nijolei Frolovai,

gynėjams advokatams Sonatai Žukauskienei, Rasai Gradauskienei, Renaldui Baliūčiui, Aldevinui Švedui, Kristinai Sandaraitei – Butvilienei,

nuteistajam P. P.,išteisintiesiems K. N., E. S.,nukentėjusiajam V. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme vieneriems metams. Per bausmės atlikimo laiką P. P. uždrausta nuo 18 valandos lankytis kavinėse bei restoranuose. Be to, jis įpareigotas atlyginti žalą.

K. N. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

E. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš P. P. priteista: 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo V. V. naudai; 420 Lt turėtų proceso išlaidų valstybės naudai.

Nukentėjusiojo V. V. byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Šioje baudžiamojoje byloje buvo paduotas ir Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas, tačiau 2012 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorei raštu atšaukus šį apeliacinį skundą, procesas dėl skundo nutrauktas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 22 d., apie 11 val., netoli namo Nr. 47, esančio Pramonės pr., Kaune, sudavė V. V. kumščiu vieną smūgį į kaktos sritį ir tokiais veiksmais padarė galvos sumušimą su odos nubrozdinimais kaktoje, galvos smegenų sukrėtimą, bei spirdamas į kojas padarė poodinę kraujosruvą kairėje kojoje.

K. N. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas kartu su P. P. ir E. S., panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą iš V. V., o būtent: nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2010 m. vasario 21 d., Kovo 11-osios g. 22, Kaune, esančioje turgavietėje, K. N. kartu su P. P., neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir P. P. naudai vertė V. V. mokėti mėnesinį 150 Lt mokestį už netrukdomą prekybą turgavietėje, o pastarajam atsisakius mokėti mokestį, pagrasino fiziniu smurtu ir turto sunaikinimu, bei 2010 m. balandžio 22 d., apie 11 val., netoli namo Nr. 47, esančio Pramonės pr., Kaune, P. P. su E. S. panaudojo fizinį smurtą V. V. atžvilgiu dėl to, kad pastarasis jo ir P. P. naudai atsisakė mokėti nurodytą 150 Lt mėnesinį mokestį, tai yra P. P. vieną kartą kumščiu sudavė V. V. į kaktos sritį, kumščiais sudavė kelis smūgius į įvairias galvos vietas bei kelis kartus spyrė į kitas kūno dalis, o E. S. sudavė smūgius į juosmenį bei nugarą, tokiais veiksmais V. V. padarydami galvos sumušimą su odos nubrozdinimais kaktoje, galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą kairėje kojoje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

E. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su K. N. ir P. P., panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą iš V. V., o būtent: laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2010 m. vasario 21d., Kovo 11-osios g. 22, Kaune, esančioje turgavietėje, K. N., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė V. V. mokėti mėnesinį 150 Lt mokestį už netrukdomą prekybą turgavietėje, o pastarajam atsisakius mokėti mokestį ir K. N. pagrasinus fiziniu smurtu ir turto sunaikinimu, jis veikdamas kartu su P. P. 2010 m. balandžio 22 d., apie 11 val., netoli namo Nr. 47, esančio Pramonės pr., panaudojo fizinį smurtą prieš V. V. dėl to, kad pastarasis P. P. ir K. N. naudai atsisakė mokėti nurodytą 150 Lt mėnesinį mokestį, P. P. vieną kartą kumščiu sudavė V. V. į kaktos sritį bei kumščiais sudavė kelis smūgius į įvairias galvos vietas bei kelis kartus spyrė į kitas kūno dalis, tuo pačiu metu jis (E. S.) kumščiais sudavė smūgius V. V. į juosmenį bei nugarą, tokiais veiksmais padarydami V. V. galvos sumušimą su odos nubrozdinimais kaktoje, galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą kairėje kojoje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis V. V. apeliaciniame skunde teigia, jog Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nukentėjusiojo nuomone, nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis – jo parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, 2010 m. balandžio 22 d. garso įrašo stenogramą, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių P. P., K. N. ir E. S. kaltę padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo V. V. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, todėl nepatikimi, yra nepagrįsta. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad P. P., K. N. ir E. S. vartojo prieš jį fizinį smurtą bei padarė sužalojimus galvoje, dėl kurių jis negalėjo tiksliai atpasakoti visų įvykio aplinkybių. V. V. apeliaciniame skunde tvirtina, jog prieš jį smurtavo visi trys asmenys – P. P., E. S. ir K. N.. Šią aplinkybę patvirtina ir 2010 m. balandžio 22 garso įrašo stenograma. Nuosprendį priėmęs teismas, išteisindamas P. P., K. N. ir E. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada. Pasak nukentėjusiojo, teismo medicinos specialistas galėjo ir neužfiksuoti sužalojimų nugaroje, kadangi įvykio metu V. V. vilkėjo striukę, o suduoti smūgiai nebuvo stiprūs. Be to, apeliantas tvirtina, jog P. P., E. S. ir K. N. smūgiais jam buvo padaryta ir daugiau sužalojimų (išklibinti viršutinio žandikaulio dantų tiltai), kurių teismo medicinos ekspertas savo išvadoje nekonstatavo, kadangi jo (V. V.) tinkamai neapžiūrėjo. Nukentėjusysis teigia, jog tarp jo ir kaltinamųjų, priešingai nei teigiama apygardos teismo nuosprendyje, santykiai nebuvo priešiški, todėl jis neturėjo jokio pagrindo juos apkalbėti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos D. D. parodymais, kuriuose ji tvirtino, jog V. V. pats persekiodavo P. P. bei jam grasindavo. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad D. D. yra P. P. sugyventinė, todėl ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Pats V. V. viso proceso metu tvirtino nežinantis, kur gyvena P. P. ir pas jį niekada nesilankęs. Tuo tarpu įvykio dieną prie P. P. namų jis buvo todėl, kad lankėsi pas netoliese gyvenančią S. Ž.. Nukentėjusiojo nuomone, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai atmetė liudytojų R. K. ir A. R. parodymus, kurie patvirtina jo (V. V.) byloje duotus parodymus.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis V. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl K. N. ir E. S. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti P. P. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 181 straipsnio 2 dalį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti; prokurorė, nuteistasis P. P., išteisintieji E. S. ir K. N. bei jų gynėjai prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Perduodant šią baudžiamąją bylą teismui, K. N., P. P. ir E. S. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad, veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą iš V. V., o būtent: nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2010 m. vasario 21 d., Kovo 11-osios g. 22, Kaune, esančioje turgavietėje, K. N. kartu su P. P., neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir P. P. naudai vertė V. V. mokėti mėnesinį 150 Lt mokestį už netrukdomą prekybą turgavietėje, o pastarajam atsisakius mokėti mokestį, pagrasino fiziniu smurtu ir turto sunaikinimu; 2010 m. balandžio 22 d., apie 11 val., netoli namo Nr. 47, esančio Pramonės pr., Kaune, P. P. su E. S. panaudojo fizinį smurtą V. V. atžvilgiu dėl to, kad pastarasis jo ir P. P. naudai atsisakė mokėti nurodytą 150 Lt mėnesinį mokestį.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, kad P. P., E. S. ir K. N. dalyvavo padarant jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tai, jog kaltinimas grindžiamas iš esmės vien tik nukentėjusiojo V. V. bei liudytojų R. K. ir A. R. parodymais, kurie negali būti pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu. Tuo tarpu kaltinamieji viso proceso metu savo kaltę dėl turto prievartavimo iš V. V. kategoriškai neigė. Tokių kaltinamųjų byloje duotų parodymų nepaneigia byloje surinkti duomenys.

Nukentėjusysis V. V. apeliaciniu skundu nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir tvirtina, kad byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, jog K. N. žodžiu, o P. P. bei E. S. ir panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai vertė jį mokėti 150 Lt mėnesinį mokestį. Anot apelianto, jo parodymai sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis – teismo medicinos specialisto išvada bei nukentėjusiojo, E. S. ir P. P. pokalbio stenograma, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai.

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas šių reikalavimų laikėsi ir pagrįstai nustatė, kad bylos medžiagoje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, jog E. S., P. P. ir K. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.

BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos.

Kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaltinimas neteisėtai prievartavus turtą iš V. V. grindžiamas iš esmės tik pastarojo parodymais, kurie negali būti pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu dėl keleto priežasčių. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo V. V. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Antai apklaustas pirmąjį kartą ikiteisminio tyrimo metu, V. V. nurodė, kad turguje, esančiame Kovo 11 – osios gatvėje, jis prekiavo įvairiais daiktais, taip pat ir kontrabandos būdu į Lietuvą įvežtomis cigaretėmis. 2009 metų liepos mėnesį, jam prekiaujant turgavietėje, prie jo priėjo asmuo, vardu Petras, kurį vėliau atpažino kaip P. P., ir pasakė, kad jei šis norintis prekiauti turgavietėje, turi sumokėti. Po kelių savaičių prie jo vėl priėjo P. P. kartu asmeniu, pravarde „Metras“, kaip sužinojo vėliau – K. N., ir pastarasis dar kartą pareikalavo mokėti pinigus už tai, kad šis prekiauja turgavietėje, bei nurodė konkrečią pinigų sumą – 150 Lt. Dar po kelių savaičių P. P. vėl išsakė reikalavimą mokėti pinigus, o V. V. atsisakius tai daryti, jis su P. P. susistumdė. 2010 m. vasario 21 d. vietoje nukentėjusiojo turgavietėje prekiavo jo pažįstamas R. K., kuris paskambinęs V. V. mobiliojo ryšio telefonu pasakė, kad jo ieško kažkoks žmogus. Nukentėjusiajam atėjus į turgavietę, šalia R. K. pamatė stovintį K. N., kuris nurodė, jog yra susikaupusi 1000 Lt dydžio skola. V. V. atsisakius mokėti, K. N. pagrasino, kad su juo bus susidorota. Išsigandęs tokių grasinimų, nukentėjusysis kreipėsi į policijos pareigūnus (1 t. 60-61 b.l.). Papildomos apklausos metu V. V. nurodė, kad 2010 m. balandžio 22 d. jis turgavietėje buvo su savo pažįstamu A. R.. Jiems susitikus P. P., šis necenzūriniais žodžiais išplūdo nukentėjusįjį, tačiau jokių pinigų nereikalavo ir apie jokią skolą nekalbėjo. Tą pačią dieną V. V. kartu su A. R. nuvyko į Pramonės gatvę, prie 47 – uoju numeriu pažymėto namo. Ten paliko automobilį, o patys nuėjo į toje gatvėje esantį 53 numeriu pažymėtą namą, kur gyveno jo pažįstama moteris, vardu „Staselė“. Neradę „Staselės“ namuose, jie grįžo prie automobilio. Tuo metu prie V. V. pribėgo P. P. ir nieko nesakęs kumščiu trenkė jam į kaktą. P. P. sudavė dar kelis smūgius kumščiais į veidą bei spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas. Netrukus šalia nukentėjusiojo atsirado dar vienas asmuo, kaip atpažino vėliau – E. S., kuris taip pat sudavė smūgius rankomis ir kojomis. Nukentėjusysis nurodė, jog nei P. P., nei kitas asmuo nepaaiškino, kodėl vartoja fizinį smurtą jo atžvilgiu, jokių grasinimų ar reikalavimų neišsakė (1 t. 65 b.l.). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis V. V. parodė, kad jis pats turguje neprekiavo, o atnešdavo norimus parduoti daiktus kitiems turgaus prekeiviams. Pastarieji nukentėjusįjį informavo, kad visi jie, norėdami gauti leidimą prekiauti, moka neteisėtą mokestį asmeniui, pravarde „Metras“. Po kurio laiko nukentėjusiojo prekiauti turgavietėje pasamdytas asmuo, pravarde „Majoras“, jį informavo, kad buvo priėjęs žemo ūgio, stambaus kūno sudėjimo vyriškis, kuris nurodė perduoti nukentėjusiajam, jog šis turi sumokėti mokestį. Dar po kurio laiko, V. V. būnant turgavietėje, prie jo priėjo P. P. ir pasakė, kad, norėdamas prekiauti turguje, jis turi kas mėnesį sumokėti 150 Lt ar 200 Lt, priešingu atveju pagrasino panaudoti fizinį smurtą. 2010 metais V. V. kontrabandos būdu įvežtomis cigaretėmis pradėjo prekiauti su R. K., kuris ir stovėdavo turgavietėje, o nukentėjusysis būdavo savo automobilyje. Vieną dieną prie jo pribėgo R. K. ir pasakė, kad prie jo buvo priėjęs žemo ūgio vyriškis, prisistatęs „Metro“ pravarde, ir uždraudė jam prekiauti turguje. V. V. pačiam nuėjus į turgavietę, „Metras“ jam pasakė, kad jis yra skolingas už prekybą nuo 2009 metų, todėl turės sumokėti, priešingu atveju bus sužalotas. Po kurio laiko nukentėjusysis su draugu A. R. iš turgavietės nuvažiavo pas pažįstamą, vardu „Staselė“, tačiau jos neradęs, ėjo automobilio link, kur buvo užpultas P. P. bei E. S.. Jie nukentėjusiajam sudavė daug smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas bei vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius. V. V. parodė, kad šie taip elgėsi todėl, kad jis atsisakė mokėti mokestį už prekybą turguje (1 t. 72-74 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nurodė dar kitokias įvykio aplinkybes ir paaiškino, kad jis pats prekiavo turgavietėje įvairiomis prekėmis ir prie jo dažnai prieidavo P. P. bei reikalavo mokėti mokestį. Kartą jis buvo atėjęs kartu su K. N. ir turgaus aikštėje, viešai reikalavo iš V. V. sumokėti mokestį. 2010 metų rugsėjo mėnesį K. N. jam pasakė, kad yra įsiskolinęs 1000 Lt, kuriuos turės sumokėti. Šios apklausos metu nukentėjusysis nurodė ir tai, kad K. N., P. P. ir E. S. iki įvykių, apie kuriuos davė parodymus, jis pažinojo (2 t. 46-47, 54-56 b.l.). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis ėmė kategoriškai neigti pažinojęs išteisintuosius ir nuteistąjį P. P.. Jis taip pat tvirtino, kad niekada turguje pats tiesiogiai neprekiavo, jam priklausančiais daiktais prekiavo R. K.. Taigi iš pirmiau aptartų nukentėjusiojo V. V. parodymų viso proceso metu matyti, kad kiekvienos apklausos metu jis skirtingai aiškino esmines įvykio aplinkybes – tai, ar jis pats tiesiogiai, ar per R. K. prekiavo turgavietėje, kuriam iš jų buvo išsakyti reikalavimai, kas konkrečiai, kuriuo metu ir kurioje vietoje nurodė perduoti pinigus.

Teisėjų kolegija sutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo V. V. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė, jog P. P. ir K. N. iš nukentėjusiojo V. V. ėmė reikalauti neteisėto mokesčio 2009 metų liepos mėnesį, turgavietėje, be nenuoseklių ir prieštaringų nukentėjusiojo parodymu, grindžiama ir liudytojo R. K. parodymais, kurie, kaip pagrįstai konstatuota apygardos teismo nuosprendyje, taip pat negali būti pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. K. parodė, kad paprašytas V. V., vieną dieną, 2010 m. vasario 21 d., jis prekiavo turgavietėje, esančioje Kovo 11- osios gatvėje, Kaune. Maždaug apie 16 valandą prie jo priėjo asmuo, pravarde „Metras“ (K. N.), ir pasiteiravo, kur yra V. V.. Liudytojas paskambino V. V. ir pasakė, kad jo teiraujasi K. N.. Netrukus atėjęs V. V. su K. N. trumpai tarpusavyje pasikalbėjo ir išsiskyrė. Liudytojas teigė nepastebėjęs, kad jų santykiai būtų priešiški (1 t. 88 b.l.). Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. K. pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis prie jo priėjo ne tik K. N., bet ir P. P., kurie grasindami susidorojimu pareikalavo sumokėti už leidimą prekiauti. Liudytojas apie tai telefonu informavo V. V., kuris atėjęs kalbėjosi su K. N. ir P. P. (2 t. 56-57 b.l.). Taigi apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas patvirtino tik tą aplinkybę, kad išteisintasis K. N. ieškojo V. V. ir tarp jų įvyko pokalbis turgaus teritorijoje. Tuo tarpu apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas iš esmės pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog V. V. ieškojo ne tik K. N., bet ir P. P., abu jie išsakė reikalavimą liudytojui sumokėti prekybos mokestį. Pirmosios instancijos teisme R. K. negalėjo nurodyti įtikinamų parodymų pakeitimo motyvų, todėl nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai šio liudytojo teisiamajame posėdyje duotus parodymus atmetė kaip nepatikimus. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo K. N. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai iš dalies sutampa su išteisintųjų K. N., E. S. byloje duotais parodymais, kuriuose visi jie nuosekliai ir kategoriškai neigė reikalavę iš V. V. mokėti kokius nors neteisėtus mokesčius (2 t. 44-46 b.l.). Apklaustas pirmosios instancijos teisme išteisintasis K. N. paaiškino, kad V. V. buvo paskolinęs 600 Lt, todėl norėdamas atgauti skolą, jo ieškojo turgavietėje. Tačiau kategoriškai neigė kartu su P. P. reikalavęs iš nukentėjusiojo kas mėnesį mokėti nustatytą pinigų sumą. Tokius išteisintojo parodymus iš dalies patvirtino liudytojas R. B., kuris paaiškino, kad dirba turguje, ten siuva batus. Jo klientas yra ir K. N.; pastarasis jam yra minėjęs, kad yra paskolinęs pinigų kitam turgaus prekeiviui. Šis liudytojas kategoriškai paneigė, kad K. N. būtų iš jo ar kitų turgaus prekeivių reikalavęs mokėti kokį nors mokestį (2 t. 57 b.l.). Nuteistasis P. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis pažinojo V. V. kaip turgaus prekeivį. Šis P. P. sakė, kad bendradarbiauja su policijos pareigūnais, todėl tai turėtų daryti ir nuteistasis. P. P. atsisakius bendrauti tiek su V. V., tiek su policijos pareigūnais, nukentėjusysis labai supyko ir nuolat persekiojo P. P., vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, provokuodavo muštynėms, kartą buvo ir sužalojęs. Tokie nuteistojo P. P. parodymai iš dalies sutampa ir su paties V. V. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kuriuose jis patvirtino, kad retkarčiais pasišaipydavo iš P. P., ir su liudytojos D. D. parodymais. Pastaroji teisiamajame posėdyje patvirtino, kad P. P. ir V. V. anksčiau palaikė draugiškus santykius, tačiau vėliau susipyko, o nukentėjusysis ėmė persekioti P. P., jam grasinti. Vieną kartą V. V. buvo sužalojęs P. P. – praskėlęs jam lūpą (2 t. 63 b.l.). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog liudytojos D. D. byloje duoti parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir todėl nėra jokio teisinio pagrindo jų nepripažinti tinkamu įrodymu. Ta aplinkė, jog liudytoja D. D. yra artima nuteistojo P. P. draugė, savaime neduoda pagrindo pripažinti jos byloje duotus parodymus nepatikimais. Net ir nustačius liudytojo ir proceso dalyvio artimą giminystės ryšį, galintį nulemti jo suinteresuotumą bylos baigtimi, tokių liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytojos D. D. parodymai sutampa su kitais bylos duomenimis – nuteistojo P. P. parodymais ir iš dalies su liudytojos D. V. parodymais.

Objektyviems bylos duomenimis prieštarauja ir nukentėjusiojo V. V. parodymai apie tai, kad 2010 m. balandžio 22 d. jis buvo užpultas P. P. bei E. S., kurie, panaudoję intensyvų fizinį smurtą, reikalavo iš jo pinigų. Vertinant tokių nukentėjusiojo parodymų patikimumą, svarbią įrodomąją reikšmę turi byloje esanti stenograma, kurioje, V. V. iniciatyva, užfiksuotas pokalbis, vykęs tarp jo ir P. P.. Iš šios stenogramos turinio matyti, kad žodinį konfliktą pirmasis pradėjo būtent nukentėjusysis V. V. (“…kas yra, kas yra (necenzūriniai žodžiai), ką tu čia daužaisi…”), pats nurodo, kad nei P. P., nei K. N. pinigų nemokės. Tuo tarpu P. P. atsako, kad jis pinigų neprašė (“…tu man niekad ir nemokėjai…”), nurodo nenorintis daugiau bendrauti su V. V. (“… Nelandžiok čia…”, “…mink, kas tave laiko…”) (1 t. 41 b.l.). Iš šio užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad pokalbį apie pinigus pradeda būtent nukentėjusysis V. V., į tai atsakydamas P. P. nurodo, kad jokių pinigų iš jo nėra reikalavęs. Be to, šio pokalbio turinys leidžia atmesti nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis buvo užpultas netikėtai ir jo atžvilgiu intesyviai smurtavo du asmenys. Akivaizdu, kad pats nukentėjusysis aktyviai palaiko žodinį konfliktą, vartoja necenzūrinius žodžius ir, žinodamas apie tai, kad pokalbis įrašinėjamas, akcentuoja jam suduodamus smūgius.

Tą aplinkybę, kad V. V. atžvilgiu nebuvo smurtaujama taip intensyviai, kaip savo parodymuose jis nurodo, patvirtina ir byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada. Iš jos turinio matyti, kad V. V. konstatuotas galvos sumušimas su odos nubrozdinimais kaktoje, su galvos smegenų sukrėtimu, poodinės kraujosruvos kairėje kojoje. Jokių sužalojimų nugaroje neužfiksuota. Tyrimą atlikusi specialistė konstatavo, kad tokie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t. 12-13 b.l.). Iš šios specialisto išvados turinio matyti ir tai, kad tyrimo atlikimui buvo pateikta visa nukentėjusiojo V. V. medicininė dokumentacija, kurioje užfiksuoti sužalojimai detaliai išvardinti bei įvertinti visumoje su kitais duomenimis; tyrimą atliko teismo medicinos ekspertė, turinti reikiamą išsilavinimą bei kvalifikaciją, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados patikimumu.

Įvykio metu kartu su V. V. buvęs liudytojas A. R. apeliacinės instancijos teisme patvirtino matęs konfliktą tarp nukentėjusiojo ir P. P. bei E. S.. Liudytojas parodė, kad prie V. V. netikėtai priėjęs P. P., nieko nesakęs, sudavė jam smūgį kumščiu į galvą; prie jo neteisėtų veiksmų netrukus prisijungė E. S.. Liudytojas negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis negynė V. V. ir nesiėmė priemonių išskirti besimušančius asmenis, tvirtino nespėjęs to padaryti, kadangi muštynės truko vos 30 sekundžių (2 t. 140-142 b.l.). Tokie liudytojo parodymai, visų pirma, nesutampa su paties nukentėjusiojo parodymais, kuriuose jis tvirtino, kad buvo mušamas ilgesnį laiko tarpą, netgi po pirmųjų jam suduotų smūgių spėjęs įsijungti garso įrašo darymo apratūrą; tai, kad konfliktas vyko ilgiau ir neprasidėjo V. V. netikėtai, patvirtina ir jau minėta stenograma. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas A. R. savo parodymus nenurodė, jog P. P. ir E. S., smurtaudami prieš V. V., būtų reikalavę iš jo pinigų.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Kilus abejonių, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar teisiamasis jį padarė, ar teisiamasis kaltas, ar pakanka byloje surinktų įrodymų padaryti tokias neabejotinas išvadas, visais atvejais, išnaudojus visas įrodinėjimo galimybes, teisiamasis turi būti išteisintas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas P. P., E. S. ir K. N. prievartavus turtą iš V. V., konstatuoja, kad jie nėra patikimi ir pakankami priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Aloyzas KruopysLinas Žukauskas