Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-12-31 · Civilinė byla Nr. 2S-2573-619/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-12-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2015-12-31Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-31
Bylos Nr.
2S-2573-619/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-27982-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrutė Kalinauskienė
Pareiškėjas
UAB „Senamiesčio svečių namai“
Kreditorius
Danske bank A
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-2573-619/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27982-2015-5Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.;3.3.2.4.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo UAB „Senamiesčio svečių namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Senamiesčio svečių namai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys išieškotojas Danske bank A/S Lietuvos filialas, antstolis Vytautas Mitkus, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė :

Aprašomoji dalis

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas UAB „Senamiesčio svečių namai“ kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio neveikimo ir prašė įpareigoti antstolį Vytautą Mitkų atlikti areštuoto UAB „Senamiesčio svečių namai“ turto ekspertizę, leisti ir įpareigoti antstolį leisti UAB „Senamiesčio svečių namai“ iš vykdomosiose bylose Nr. 0240/14/00910, Nr. 0240/1/00909 areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius, taip pat atsiskaityti su paslaugų tiekėjais, pakeisti turto arešto mastą – leisti ir įpareigoti antstolį leisti pareiškėjui nuomoti areštuotą turtą Šv. Ignoto g. 5, Vilnius. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus antstolio Vytauto Mitkaus vykdomosiose bylose Nr. 0240/14/00910, Nr. 0240/1/00909, Nr. 0240/11/04177, Nr. 0240/12/00749. Nurodė, kad antstolis areštavo visą pareiškėjo kaip laiduotojo turtą ir atsiskaitomąsias sąskaitas. Pareiškėjo nuomone, tai yra perteklinė priemonė hipotekos kreditoriaus interesams užtikrinti, kadangi pareiškėjo nekilnojamojo turto balansinė vertė – 17713372 EUR. Pažymėjo, kad antstolis pažeisdamas CPK 664 str. 1 d. ir 675 str. nesilaiko hipotekos eiliškumo, neskyrė ekspertizės pareiškėjo turtui įvertinti ir neišieškojęs iš skolininko turto vykdo nuskaičiavimus iš pareiškėjo atsiskaitomųjų sąskaitų. Antstolio draudimas nuomoti bendrovei priklausančias patalpas ir vykdyti mokėjimus biudžetui, darbuotojams bei paslaugų teikėjams, kol nėra išspręsti ginčai dėl vienašališko kredito sutarčių nutraukimo, akivaizdžiai yra neadekvati priemonė. Pareiškėjo nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir leidus antstoliui toliau vykdyti savo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu nesilaikant CPK normų ir kasacinio teismo praktikos, prarandama prasmė pareiškėjui ginti savo pažeistas teises teisminiu būdu dėl vienašališko Danske Bank A/S Lietuvos filialo kredito sutarčių nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs pareiškėjo skundo turiniu, konstatavo, kad prašymas stabdyti išieškojimą keturiose vykdomosiose bylose grindžiamas prielaidomis, nepateikta įrodymų, kad minėtose vykdomosiose bylose pradėtas areštuoto turto realizavimo procesas (CPK 691 str.). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus užkirstas kelias pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad prie skundo nepridėta įrodymų apie vykstančius priverstinio įvykdymo procesus, nenurodyta kokių procesinių sprendimų pagrindu išduoti vykdomieji dokumentai nurodytose vykdomosiose bylose yra vykdomi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skunde nurodytos aplinkybės, neišnagrinėjus vykdomųjų bylų dokumentų, nesudaro pakankamo pagrindo laikyti, kad skundas tikėtinai pagrįstas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Senamiesčio svečių namai“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės ir skundą tenkinti. Nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų apie vykstančius priverstinio vykdymo procesus, kadangi tai patvirtina pateiktas antstolio raštas, kuriuo jis atsakė, kad neturi įgaliojimų leisti vykdyti būtinuosius mokėjimusi. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nagrinėdamas bylą dėl antstolio veiksmų privalo išreikalauti vykdomąsias bylas. Apeliantas su atskiruoju pateikia įrodymus, kad antstolio areštuotas turtas ir sąskaitose esantys pinigai kelis kartus viršija išieškomą sumą. Remiantis CPK 675 str. 2 d. antstoliui draudžiama areštuoti iš esmės daugiau skolininko turto negu jo reikia išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Tai perteklinė priemonė, pažeidžianti skolininko interesus. Areštavus turtą ir sąskaitas ir uždraudus bendrovei vykdyti veiklą – nuomoti turtą, visiškai sustabdoma įmonės veikla. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 1 d. nutartyje c.b. Nr. 2-3727-881/2012 nurodė, jog tik esant nepakankamai turto areštuoti atsakovų lėšas, leidžiant iš piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius bei atsiskaityti su ieškovu. 2012 m. liepos 16 d. nutartimi tas pats teismas leido atsiskaityti su tiekėjais. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi leido areštuotą nekilnojamąjį turtą nuomoti. Apeliantas taip pat pateikė įrodymus, kad antstolis nuskaito pinigus nuo bendrovės sąskaitų, kad pervestų juos Danske Bank A/S Lietuvos filialui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – vykdomosios bylos sustabdymą, pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė/atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese galimybę, kartu nustato bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir esminius ribojimus – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo skundo reikalavimą, ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis, ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis.

Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis – šiuo atveju pareiškėjas UAB „Senamiesčio svečių namai“ (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skolininkas, prašydamas sustabdyti vykdymo veiksmus, nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Tuo tarpu apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išsireikalauti vykdomąsias bylas atmestinas. Pažymėtina, jog šioje bylos stadijoje pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ne pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat nenustatyta aplinkybių ir nepateikta jokių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau tenkinus skolininko skundą dėl antstolio veiksmų, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanoma apginti skolininko teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjas, teikdamas teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teiginių dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, o vien tas argumentas, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir leidus antstoliui toliau vykdyti savo veiksmus vykdomojoje byloje prarandama prasmė pareiškėjui ginti savo pažeistas teises teisminiu būdu dėl vienašališko kreditoriaus sutarčių nutraukimo laikytinas deklaratyvaus pobūdžio. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo (nutarties) privalomumo principas, pažeisti išieškotojos teisėti interesai, pažeistas šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas.

Taip pat pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės vykdomajame procese taikomos iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundo dėl antstolio veiksmų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų bazės LITEKO matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. išnagrinėjo skolininko UAB „Senamiesčio svečių namai“ skundą dėl antstolio V. Mitkaus veiksmų – pareiškėjo UAB „Senamiesčio svečių namai“ skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau nurodyta aplinkybė, aukščiau nustatytų aplinkybių kontekste, taip pat patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumą.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo nutarčiai panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo UAB „Senamiesčio svečių namai“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Andrutė Kalinauskienė