Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. (E. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – areštu dvidešimt penkioms paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta areštas trisdešimt penkioms paroms. Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį E. K. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, kuria nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 4 d., apie 14.15 val., veikdamas kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, Vilniuje, Ozo–Gelvonų gatvių sankryžoje, priėjo prie P. U., gim. 1992 m. lapkričio 1 d., ir A. M., gim. 1992 m. rugpjūčio 23 d., apkaltino juos tariama vagyste, po to, tyrimo metu nenustatytam asmeniui sugriebus P. U. už rankos ir jį laikant, taip atimant galimybę priešintis, apieškojo jį ir, suradęs 490 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6020 IMEI Nr. 358400002680288 su 5 Lt vertės SIM kortele, šiuos pagrobė, po to apieškojo A. M. ir, suradę 300 Lt mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 3220 IMEI Nr. 357063000839792 su SIM kortele, juos pagrobė.

Be to, E. K. nuteistas ir už tai, kad 2006 m. gegužės 5 d., apie 11.10 val., kartu su A. P. viešoje vietoje, namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kieme, be jokios rimtos priežasties priėjo prie nukentėjusiojo J. M., K. A. ir įžūliais veiksmais, reikalaudami cigarečių, centų, E. K. suduodant bandančiam atsistoti nukentėjusiajam J. M. smūgius į veidą, A. P. stumdantis su K. A., demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sukėlė muštynes, kurių metu buvo suplėšyta J. M. striukė, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi nukentėjusiojo P. U. parodymais ir šio nukentėjusiojo jo atpažinimu, nukentėjusiųjų motinų parodymais, kurios apie įvykį žinojo tik iš nukentėjusiųjų joms duotų paaiškinimų. Darydamas išvadą, kad atpažinimo rezultatais nėra pagrindo abejoti, teismas neįvertino kitų liudytojų parodymų. Kasatorius nurodo, kad jeigu byloje yra prieštaringų parodymų ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, visos neišaiškintos aplinkybės turi būti aiškinamos teisiamojo naudai. Pagal nukentėjusiojo P. U. motinos parodymus (T. 1, b. l. 21–23), vaikino, kuris pagrobė telefoną, nosis buvo su kuprele, kaip boksininko. Nukentėjusysis P. U. parodė (T. 1, b. l. 34), kad vienas vaikinas buvo apsirengęs juoda medžiagine striuke, tamsiai pilkais džinsais. Asmens parodymo atpažinti protokole (T. 1, b. l. 36) užfiksuota, kad nukentėjusysis P. U. jį atpažino iš veido bruožų, kreivos nosies, tamsių plaukų. Iš pateiktų atpažinti nuotraukų matyti, kad tik jis vienas atitiko 2006 m. gegužės 4 d. nukentėjusiojo P. U. parodymuose nurodytą vaikiną, apsirengusį juoda medžiagine striuke, tamsiai pilkais džinsais. Nukentėjusysis A. M. (T. 1, b. l. 52) nurodė, kad užpuolikas buvo apsirengęs juodomis velvetinėmis kelnėmis ir juodu panašiu į džinsinį švarku. Nukentėjusysis A. M. iš jam pateiktų nuotraukų atpažino ne jį, o kitą asmenį, kurio nosis buvo su kuprele, kaip boksininko. Ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 127) liudytojas E. K. patvirtino, kad 2006 m. gegužės 4 d., apie 14.15 val., jis buvo kartu su klasės draugu D. S. Liudytoja L. D. (T. 1, b. l. 129) teigė, kad 2006 m. gegužės 4 d. ji ir jos klasės draugas buvo mokykloje, E. K. patvirtino, kad tą dieną apie 14.15 val. buvo kartu su D. S. Liudytojas A. K. (brolis) (T. 1, b. l. 131) taip pat patvirtino, kad 2006 m. gegužės 4 d. jis (kasatorius) namo grįžo apie 14.10 val. Pažyma iš mokyklos patvirtina, kad A. K. buvo mokykloje iki 13.40 val. I. K. (mama) parodė, kad jis namo grįžo apie 14.10 val. Pažyma iš motinos I. K. darbovietės patvirtina, kad 2006 m. gegužės 4 d. ji dirbo naktinėje pamainoje. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. S. patvirtino, kad 2006 m. gegužės 4 d. po šešių pamokų kartu su juo buvo ir E. K. Teisiamajame posėdyje liudytoja L. D. parodė, kad 2006 m. gegužės 4 d. jis (kasatorius) buvo mokykloje iki 13.40 val., o ar buvo pasilikęs ilgiau – nei paneigti, nei patvirtinti ji negalėjo. Įvertinus visus esančius įrodymus, kasatoriaus nuomone, galima teigti tik viena, kad 2006 m. gegužės 4 d., nuo 13.40 iki 14.10 val., jis bendravo su draugais D. S. ir E. K., po to buvo namuose, todėl teigti, kad jis dalyvavo P. U. ir A. M. apiplėšime nebuvo galima.

Nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymus teismai aiškino jų naudai teigdami, kad šiems buvo keturiolika metų, jie buvo išsigandę, pasimetę. Taip aiškinant, jų išgąstis ir pasimetimas turėjo sutrukdyti ir nukentėjusiajam P. U. atpažinti asmenį, kuris jį apiplėšė. Kiti liudytojai, t. y. A. K., I. K., D. S. ir E. K., nebuvo susijaudinę ir, būdami teismo įspėti duoti teisingus parodymus, teigė, kad nusikaltimo padarymo metu jis (kasatorius) nebuvo nusikaltimo vietoje. Kasatorius mano, kad dėl šio nusikaltimo į tyrėjų akiratį pateko tik dėl to, kad buvo sulaikytas dėl konflikto su J. M. ir tik dėl neaiškių aplinkybių nepilnametis P. U. jį atpažino. Atpažinimas – vienintelis įrodymas, patvirtinantis jo kaltę padarius plėšimą, tačiau šis įrodymas abejotinas, nes atpažinimas atliktas nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos – atpažinimui parinkti netinkami asmenys. BPK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atpažintinas asmuo atpažįstančiajam parodomas drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. P. U. parodė, kad jį užpuolęs asmuo vilkėjo juoda striuke, turėjo trumpų tamsių plaukų šukuoseną, buvo kreiva, su kuprele, kaip boksininko, nosimi. Tik jis atpažinimo metu buvo tamsiais plaukais ir juoda striuke. 2006 m. gegužės 5 d. parodymo atpažinti protokole (T. 1, b. l. 36) nukentėjusysis P. U. nurodė, kad jį atpažįsta iš veido bruožų, kreivos nosies, tamsių plaukų. Apie boksininko nosį su kuprele jis nieko nepasisakė, nors kasatorius mano, kad ši aplinkybė yra labai svarbi, nes jo nosis ne su kuprele ir nepanaši į boksininko nosį. Kasatorius teigia, kad jo alibi konkrečiais duomenimis nepaneigtas. Teismai, padarę netinkamas išvadas, pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

Prokuroro nuomone, faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami abiejų instancijų teismų sprendimai, – nepadaryta. Kasatoriaus kaltė pagrįsta nuosekliais, iš esmės neprieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, parodymų atpažinti protokolais, kitais faktiniais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, t. y. BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Kasatoriaus manymu, teismai atsižvelgė į byloje esančių liudytojų parodymus, patvirtinančius jo alibi. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Abiejų instancijų teismai sprendimus priėmė remdamiesi įrodymų visetu. Remiantis liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais buvo nustatyta, kad būtent E. K. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Liudytojai E. K. ir D. S. yra nuteistojo draugai, I. K. ir A. K. – nuteistojo artimieji, todėl natūralu, kad visi šie liudytojai linkę padėti išvengti E. K. baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kasatoriaus nuorodos į tai, kad jo kaltė buvo grindžiama abejotinais duomenimis, yra deklaratyvios. Teismai padarė tinkamas išvadas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kasaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama vienokiam ar kitokiam byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui, bandoma nurodyti, kurias iš jų laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai, kartu cituojami BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Akivaizdu, kad toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasatoriaus teiginys, kad parodymas atpažinti yra vienintelis įrodymas, patvirtinantis jo kaltę padarius plėšimą, ir šis įrodymas yra abejotinas, nes atpažinimui buvo parinkti netinkami asmenys, tokiu būdu pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neteisingas. P. U. parodė, kad jį užpuolęs asmuo vilkėjo juodą striukę, turėjo trumpų tamsių plaukų šukuoseną, buvo kreiva, kaip boksininko, nosimi su kuprele. Pasak kasatoriaus, atpažinimo metu manekenai neturėjo P. U. išvardytų bruožų, tamsiais plaukais ir juoda striuke buvo tik jis. Prokuroro nuomone, BPK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Šio straipsnio aprašomojoje dalyje žodžiai „pagal išorę kuo panašesniais į atpažintąjį“ reiškia ne tik rūbų išvaizdą, bet ir kitas fiziologines savybes, tai gali būti veidas ar apnuogintas kūnas. Iš asmens parodymų atpažinti protokolo matyti, kad atpažinimas vyko ne pagal asmenų apsirengimą, o pagal veido bruožus, be to, atpažinimas vyko kitą dieną po nusikaltimo padarymo, todėl kasatorius galėjo ateiti apsirengęs kitais rūbais. 2006 m. gegužės 5 d. protokole parašyta, kad vaikinas atpažintas iš veido bruožų, kreivos nosies, tamsių trumpų plaukų. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo nuotraukos matyti, kad manekenai parinkti tinkamai, atpažįstamieji yra panašių bruožų, ūgio ir kūno sudėjimo, amžiaus.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies bylą nutraukti – nėra pagrindo.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 192 ir 20 straipsnių taikymo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymo nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais teisiamajame posėdyje išnagrinėti, patikrinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis).

BPK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos teismas duomenis, užfiksuotus atpažinimo, kurio metu nukentėjusysis P. U. atpažino E. K., protokole, pripažino įrodymu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Kasatorius teigia, kad atpažinimas yra vienintelis įrodymas, patvirtinantis jo kaltę padarius plėšimą, tačiau šis procesinis veiksmas atliktas nesilaikant BPK 192 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, nes atpažinimui buvo parinkti netinkami asmenys.

BPK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam asmeniui drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Pagal asmens parodymo atpažinti protokolą ir jo priedą – fotolentelę, iš kurios matyti nufotografuotų parodomų asmenų grupė, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis įstatymo reikalavimas buvo pažeistas. Be to, atliekant šį procesinį veiksmą dalyvavo E. K. gynėja. Jokių pastabų ar prašymų nei pats E. K., nei jo gynėja nepareiškė. Parodymas atpažinti buvo atliekamas kitą dieną po nusikalstamos veikos padarymo, nukentėjusysis P. U. E. K. atpažino iš veido bruožų, plaukų, kreivos nosies. P. U. motina, dalyvavusi parodyme atpažinti, teisme parodė, kad sūnus jai pasakojo įsidėmėjęs jį užpuolusio asmens akis, veido bruožus, kreivą nosį, kad atpažinimo metu sūnus E. K. atpažino nė kiek tuo neabejodamas. Pats nukentėjusysis P. U., duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, teigė, kad įsidėmėjo vieną iš jį užpuolusių asmenų, kad tai buvo E. K., kad parodymo atpažinti metu jis nesuklydo ir nė kiek neabejodamas šį atpažino.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad duomenų, užfiksuotų parodymo atpažinti protokole, nėra pagrindo pripažinti neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 369 straipsnį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis gali būti apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo teismų sprendimai skundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka tada, kai, kasatoriaus nuomone, įsiteisėjusiame nuosprendyje ar nutartyje: 1) netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos; 2) nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos reikėjo kvalifikuoti veiką. BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra tik tokie Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Iš nuteistojo E. K. kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas argumentuojamas iš esmės ginčijant įrodymų vertinimą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, t. y. įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas BPK 301 ir 305 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje; apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (E. K. manymu, patvirtinančius jo alibi) išdėstyti. Tie patys kaip ir kasaciniame skunde argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. K. kasacinį skundą atmesti.