Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo kaltinamajam A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusiam (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, vidurinio išsilavinimo, niekur nedirbančiam, neteistam, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos (deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)),

kaltinamam padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - BK) 135 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis A. V., negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos, 2016 m. birželio 10 d., apie 17:00 val., aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, susigrūmė su D. K., paėmęs už drabužių, tyčia permetė per save nukentėjusįjį, dėl ko nukentėjusysis D. K. griuvo ir galva atsitrenkė į betoninį grindinį, taip padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą pakaušyje, pakauškaulio žvyno ir kaukolės pamato dešinės vidurinės daubos (smilkinkaulio uolos) lūžį, su nedideliu kraujo išsiliejimu po voratinkliniu dešinės smilkininės smegenų skilties dangalu ir plikojoje smegenų medžiagoje, tokiu būdu, tyčia sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo D. K. sveikatą.

Šiais savo veiksmais A. V. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtinama šiais baudžiamojoje byloje esančiais ir teismo posėdžio metu patikrintais duomenimis.

Teismo medicinos ekspertai konstatavo, kad kaltinamasis A. V. negali būti pilnaverčiu teismo proceso dalyviu ir padarė išvadą, jog kaltinamojo dalyvavimas teismo posėdyje nerekomenduojamas, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo kaltinamajam A. V. klausimas buvo nagrinėjama nedalyvaujant kaltinamajam (BPK 399 straipsnis).

Nukentėjusysis D. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1., b.l. 17-20), teigė, jog jis jokių aplinkybių, susijusių su jo sužalojimu 2016 m. birželio 10 d., nurodyti negali, kadangi „absoliučiai <...>“ nieko neatsimena, o atmintį atgavo tik 2016 m. birželio 11 d., būdamas ligoninėje.

Liudytojas V. S. į teisiamąjį posėdį neatvyko dėl pateisinamų priežasčių, todėl liudytojo V. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 1., b.l. 55-57) buvo perskaityti teisiamajame posėdyje (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).

Liudytojas V. S. nurodė, kad 2016 m. birželio 10 d., apie 17:00 val., jis nuo Vilniaus apygardos teismo pėsčias ėjo namo, link Olandų gatvės. Jam einant Maironio gatve, prie (duomenys neskelbtini) pastato, einant per tiltą, praktiškai perėjus per tiltą, ir lipant nuo tilto paaukštinimo ant šaligatvio, staiga pamatė, kad ant šlaito, prie upės, maždaug 15-20 metrų atstumu nuo liudytojo V. S., tarp dviejų vyrų vyksta grumtynės. Jis pamatė, kad vienas vyras kažkaip per save metė kitą. Tas veiksmas – metimas atrodė kaip profesionalus kovinių imtynių veiksmas, nebuvo šiaip kažkoks susigrūmimas, pastūmimas. Po šio metimo, tas numestas vyras pargriuvo ant betonuoto šlaito pakraščio ir labai stipriai atsitrenkė galva į tą betoninę dangą. Apie tai, kad jis stipriai atsitrenkė pakaušiu į tą betoninę dangą, liudytojas V. S. sprendžia iš to, kad pasigirdo stiprus duslus atsitrenkimo garsas. Atsitrenkęs galva į tą betoninę dangą, tas vyras iš inercijos nuslydo į upę ir liko ten gulėti. Tas kitas vyras, kuris jį metė, pasižiūrėjo, kad šis galiausiai nukrito į upę, kažką pasakė, kad „pats kaltas, gavo ko norėjo <...>“ ir iš ten išėjo. Pamatęs, kad šis nukentėjęs vyras taip ir guli vandenyje, liudytojas V. S. pradėjo šaukti, kad nukentėjusiajam kuo skubiau reikia padėti. Nors aplinkui buvo daugiau žmonių, bet niekas nereagavo. Tada jis vėl pradėjo sakyti, kad tą vyrą reikia ištraukti iš vandens. Tuo metu prie to gulinčio vandenyje vyro priėjo kažkokie du vyrai, jis taip pat priėjo ir jie trise ištraukė nukentėjusįjį iš vandens ir paguldė ant upės šlaito. Tuo metu tas vyras buvo be sąmonės. Iš pradžių nepastebėjo ar jam kraujuoja iš galvos. Tuo pačiu metu kai traukė jį iš vandens, jis dar paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą Nr. 112 ir pranešė apie įvykį bei paaiškino, kad skubiai reikia medikų pagalbos. Kol jie laukė medikų, tas nukentėjęs vyras atsigavo. Jis pradėjo aplinkinių, tame tarpe ir jo, klausinėti kas atsitiko. Vyras nieko neatsiminė. Tas vyras pareiškė nori atsikelti ir kažkur eiti. Jis jam bandė išaiškinti, kad jis labai stipriai nukentėjo, kad šiuo metu jam negalima stotis, bet tas vyras vis tiek kėlėsi, tai teko net kurį laiką jį palaikyti, kad nesikeltų ir griūtų vėl. Kai vyras bandė keltis, pastebėjo, kad jam stipriai kraujuoja iš pakaušio, ir dar labiau įsitikino, kad jis tikrai rimtai sužalotas. Netrukus atvažiavo greitoji medicinos pagalba. Atvažiavę medikai išvežė tą vyrą į ligoninę. Kol jie laukė medikų, į tą vietą buvo sugrįžęs tas vyras, kuris metė ir sužalojo tą nukentėjusįjį. Sugrįžęs jis pasižiūrėjo ir vėl iš ten išėjo. Liudytojas V. S. dar bandė atkreipti aplinkinių dėmesį, sakė, kad tą asmenį reikia sulaikyti, kad tai būtent jis sužalojo nukentėjusįjį, bet niekas nesureagavo. Tą vyrą, kuris sužalojo nukentėjusįjį, liudytojas V. S. gali atpažinti, jį gerai pažįsta iš matymo: jis yra apie 50 metų amžiaus, apie 1,70 m ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, ilgesnių žilų plaukų, su žila barzda, kalbėjo lietuviškai.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, liudytojas V. S. iš jam pateiktų atpažinimui nuotraukų atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 3 - A. V.. Liudytojo V. S. teigimu, tai tas pats asmuo, apie kurį jis davė parodymus, kurį nurodė kaip asmenį, kuris 2016-06-10 apie 17:00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) pastato, metė per save kitą vyrą ir padarė jam rimtą galvos sužalojimą (T. 1., b.l. 58-61).

Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad D. K. nustatyta muštinė žaizda pakaušyje, pakauškaulio žvyno ir kaukolės pamato dešinės vidurinės daubos (smilkinkaulio uolos) lūžis, su nedideliu kraujo išsiliejimu po voratinkliniu dešinės smilkininės smegenų skilties dangalu ir pilkojoje smegenų medžiagoje. Sužalojimas padarytas smūginiu kieto buko daikto poveikiu, ir galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį per galvą, tiek galva atsitrenkiant į kietą, buką paviršių, prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Morfologinių požymių, nurodančių į skirtingą sužalojimų padarymo laiką, medicinos dokumentuose nėra aprašyta. Sužalojimas visumoje dėl kaukolės pamato kaulų lūžio vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. D. K. susižaloti pats negalėjo. Sužalojimų būdingų savigynai, D. K. rankose, medicinos dokumentuose nėra konstatuota. Sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Nustatytų sužalojimų vietose, pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie konkretaus žalojusio daikto (įrankio) formą, dydžius, jų skaičių, medicinos dokumentuose nėra aprašyta (T. 1., b.l. 34-35).

Vertindamas šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad liudytojo V. S. nurodytos įvykio aplinkybės ir tai, kad smurtą nukentėjusiojo D. K. atžvilgiu vartojo būtent kaltinamasis A. V., po kurio nukentėjusysis D. K. griuvo ir galva atsitrenkė į betoninį grindinį, nekelia abejonių, o ta aplinkybė, kad kaltinamojo A. V. smurtinių veiksmų pasekmė – sunkus nukentėjusiojo D. K. sveikatos sutrikdymas – patvirtinama teismo medicinos specialistų išvada, todėl teismas konstatuoja, jog teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai yra pakankami teismo išvadoms pagrįsti, kad kaltinamasis A. V. padarė jam inkriminuojamą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje.

Ikiteisminio tyrimo metu šioje baudžiamojoje byloje buvo atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizė, kurią atlikę teismo ekspertai padarė išvadą, kad A. V. nuo 2000 m. diagnozuojamas lėtinis psichikos sutrikimas - paranoidinė šizofrenija. A. V. jam inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, dėl psichikos būsenos jis negalėjo suvokti šios veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. A. V. jam inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo (ar patologinio girtumo) būsenoje. A. V. dėl psichikos būsenos jam inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo ir šiuo metu negali teisingai suvokti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai ir duoti apie jas parodymų. A. V. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija, dėl dabartinės psichikos būsenos jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali būti pilnaverčiu teismo proceso dalyviu, tik, esant būtinumui, jis gali nurodyti faktinę įvykių eigą, tačiau jo parodymai gali būti nenuoseklūs, neišsamūs, todėl jo dalyvavimas tolimesniame ikiteisminiame tyrime ir teismo posėdyje nerekomenduojamas. Ekspertai taip pat nustatė, kad nagrinėjamo įvykio metu A. V. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje stipraus emocinio susijaudinimo būsenoje. A. V. dėl dabartinės psichikos būsenos teismo ekspertai rekomenduoja skirti priverčiamąsias medicinos priemones - stacionarinį stebėjimą ir gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t.y. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (T. 2., b.l. 1-9).

Teismas neturi pagrindo abejoti kompleksinės teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertų išvadomis, kad kaltinamasis A. V. jam inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija ir dėl savo psichikos būsenos jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, ir kad jam reikalingas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

BPK 392 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas taiko asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamų veikų padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, o šį asmenį pripažinus nepakaltinamu, jis neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką, tačiau jo atžvilgiu gali būti taikomos BK 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės (BK 17 straipsnis).

Taigi, šios bylos teisminio nagrinėjimo metu yra neabejotinai nustatyta, kad A. V., darydamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, jis dėl lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos, negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jis turi būti pripažintas nepakaltinamu ir jis negali atsakyti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau yra pagrindas kaltinamajam A. V. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, numatytas BK 98 straipsnyje. Teismo psichiatrijos ekspertai siūlo kaltinamajam A. V. taikyti stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotame stacionare, t.y. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Kaltinamasis A. V. padarė sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 11 straipsnio 5 dalis), teismo psichiatrijos ekspertų teigimu, dėl lėtinio psichikos sutrikimo, jis negali suvokti savo poelgių pavojingumo ir įvertinti tokių poelgių pasekmių, todėl gali būti pavojingas aplinkiniams, todėl teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad A. V. turi būti taikomas stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotame stacionare, t.y. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Dėl kardomosios priemonės

Kaltinamajam A. V. yra paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas). Kardomųjų priemonių paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Kaip minėta, kaltinamasis A. V., būdamas nepakaltinamu, padarė sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, teismo psichiatrijos ekspertų teigimu, dėl jam diagnozuoto lėtinio psichikos sutrikimo, jis gali būti pavojingas aplinkiniams, be to, A. V. nėra saistomas šeiminiais ryšiais, nedirba ir neturi nei legalaus pragyvenimo šaltinio nei nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, o taip pat į tai, kad A. V. skirtina priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotame stacionare, daro išvadą, kad kaltinamajam A. V. paskirta kardomoji priemonė – kardomasis kalinimas (suėmimas) turi būti palikta galioti ir nustatytas suėmimo terminas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad sutinkamai su BPK 139 straipsnio 3 dalies reikalavimais, kardomoji priemonė baigiama taikyti, suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui arba pradėjus bausmės (šiuo atveju priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo) vykdymą.

Dėl civilinio ieškinio

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 599,94 € dydžio civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš A. V. išieškoti nukentėjusiojo D. K. gydymo išlaidas (T. 1., b.l. 48-52).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.268 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. A. V. įstatymais nustatyta tvarka nėra pripažintas neveiksniu, šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas nepakaltinamas, t.y. nesuprasdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti, todėl už žalą, padarytą Vilniaus teritorinei ligonių kasai jis neatsako.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės bylai tirti ir nagrinėti

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje laikomus daiktus (T. 1., b.l. 65-66), paimtus pas A. V. jo asmens kratos metu: juodos spalvos piniginę, balto metalo žiedą, popierių su užrašais, metalinius kandiklius, vaikišką kuprinę ir du mobilaus ryšio telefonus, o taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasoje laikomus 8,66 € (aštuonis eurus 66 centus, T. 1., b.l. 67-68), teismo nutarčiai įsiteisėjus, tikslinga grąžinti A. V. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o plastikinę kortelę „Ačiū“ ir kvitą, teismo nutarčiai įsiteisėjus, tikslinga sunaikinti kaip menkaverčius daiktus (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 4 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 392 ir 401 straipsniais, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalies 3 punktu, bei 404 straipsniu,

nutaria:

Pripažinti, kad A. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas ir taikyti A. V. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose ir gydyti jį specializuotame stacionare – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kardomąją priemonę A. V. palikti tą pačią – suėmimą, kurios terminą pratęsti trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo šios teismo nutarties paskelbimo dienos, t.y. nuo 2017 m. balandžio 12 d.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl 599,94 € išieškojimo atmesti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje laikomus daiktus, paimtus pas A. V. jo asmens kratos metu: juodos spalvos piniginę, balto metalo žiedą, popierių su užrašais, metalinius kandiklius, vaikišką kuprinę ir du mobilaus ryšio telefonus, o taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasoje laikomus 8,66 € (aštuonis eurus 66 centus), teismo nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti A. V., o plastikinę kortelę „Ačiū“ ir kvitą, teismo nutarčiai įsiteisėjus, sunaikinti.

Nutartis per dvidešimt dienų, A. V. nuo teismo nutarties nuorašo įteikimo jam dienos, kitiems proceso dalyviams nuo nutarties paskelbimo dienos, gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.