Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Šiugždinytės,

dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienė, nuteistojo gynėjui advokatui Valteriui Aleknai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį ir nuteistas 60 parų areštu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad siekdamas užgauliai pažeminti teisingumą vykdantį teisėją dėl jo veiklos, 2015 m. lapkričio 17 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teisme gautame R. S. rašytiniame prašyme „Dėl teisėjo nušalinimo privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)“ su kuriuo turi teisę susipažinti šios baudžiamosios bylos proceso dalyviai bei jį gavus teisme, jo turinys tapo žinomas ir jį priėmusiems teismo darbuotojams, nurodė: „kodėl antras teisėjas šioje byloje yra didelis melagis?“, „kaip maži vaikai laikotės šios kvailos bylos įsikibę ir dar su tokiu užsispyrimu (kaip asilas), „K., pasijutai save dievu ir griebiesi darbelio ką čia nuteisti?“, „teisėjas V. K. yra neišprusęs visapusiškai pagal nagrinėjamas bylas ir priimamus sprendimus“, „Aš pirmą kartą matau tokį kvailą teisėją kaip K.“, „nes dar apkaltinsi melavimu, kaip tu visada darai, juk tau įprasta“, „Už tai teisėjas V. K. vienintelis ir nepakartojamas, o ką jau čia kalbėti apie jo nuosprendžius, nutarimus ar priimtus sprendimus“, „Koks tu apgailėtinas, kai tari šitą frazę“, „Reikia tave patį gydyti, nes tu esi teismo virusas. Virusas įsisukęs į teisėjo mantiją, kuriam reikalingas priešnuodis“, „būk vyras, o ne mergiotė įsikibusi žaisliuko“ ir tokiu būdu viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėją V. K., dėl jo veiklos privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).Nuteistasis, nesutikdamas su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžiu jį skundžia apeliacinės instancijos teismui ir prašo nuosprendį pakeisti, jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visuma, tačiau netinkamai juos įvertino. Teigia, kad jis pilnai pripažino, kad pasirašė po aukščiau nurodytais žodžiais apie teisėją V. K., tačiau ne jis juos sugalvojo, o tai padarė jo įgaliotas asmuo A. R., kuris turėjo jį atstovauti.Skunde nuteistasis teigia nesuprantantis, kodėl 2016 m. kovo 29 d. už šią veiką buvo nuteistas Jurbarko rajono apylinkės teismo, kuris priėmė baudžiamąjį įsakymą ir nuteisė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 2016 m. spalio 26 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prašymu, kaltinimas, neatlikus jokių papildomų aplinkybių tyrimo, nesurinkus nei vieno papildomo įrodymo, buvo pakeistas į sunkesnį, t.y. BK 232 straipsnį ir skundžiamu nuosprendžiu už tą pačią veiką buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal sunkesnį straipsnį.Skunde nurodoma, kad nuosprendyje neteisingai tvirtinama, jog jis viešai užgauliai pažemino teisėją, kadangi su juo nesikalbėjo, apie jį niekam nepasakojo, o tik pasirašė A. R. parašytą nušalinimo tekstą šiam teisėjui ir perdavė tai teismui. Laiškas su nušalinimu buvo skirtas tik teisėjui, o už tai, kad jį perskaitė kiti teismo darbuotojai – jis neturi atsakyti. Mano, kad jei teisėjas įsižeidė dėl jam adresuoto teksto – tokiu atveju veika atitinka BK 154 straipsnio 1 dalį.Taip pat nuteistasis skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu. Maksimali bausmė yra 90 parų arešto, tad vidurkis – 45 paros. Savo kaltę jis pripažino, todėl tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, todėl jam turėjo būti paskirta mažesnio dydžio bausmė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos perkvalifikavimo

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veika neteisingai buvo perkvalifikuota iš BK 154 straipsnio į BK 232 straipsnį, prašo veiką vėl perkvalifikuoti ir pripažinti jį kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina asmens teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, t. y. garantuoja asmeniui, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, nes demokratinėje visuomenėje yra nustatytos saviraiškos laisvės ribos. Tai yra naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje suformuotas principas, jog teismai yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, teismų darbui reikalingas visuomenės pasitikėjimas, todėl jie turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų išpuolių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo.R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 232 straipsnį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Kaip nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Pagal teismų praktiką – šiuo atveju užgaulus pažeminimas dėl teismo ar teisėjo veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo.Nors pradžioje R. S. buvo kaltintas ir baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, kuri numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tačiau R. S. atžvilgiu baudžiamasis įsakymas neįsiteisėjo, kadangi kaip numato BPK 422 straipsnio 2 dalis, R. S. pateikus prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme, priimtas baudžiamasis įsakymas neįgijo teisinės galios. Teisminio nagrinėjimo metu, prokuroras, nurodydamas, jog nukentėjusysis yra ne paprastas fizinis asmuo, o specialusis subjektas – teisėjas, pateikė prašymą pakeisti kaltinimą į sunkesnį. Analizuojant BK 154 straipsnio 1 dalies ir BK 232 straipsnio veikų sudėčių požymius, jų dispozicijų skirtumus matyti, kad tai yra bendroji ir specialioji normos. Sutinkamai su baudžiamosios teisės doktrina ir teismų praktika, esant bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijai, taikytina specialioji teisės norma (šiuo atveju BK 232 straipsnis). Nors apeliaciniame skunde nuteistasis ir nurodo, kad prašymas dėl nušalinimo buvo teikiamas asmeniškai teisėjui V. K., tačiau pažymėtina, kad bet koks dokumentas teikiamas į bylą yra laikomas viešu, kadangi su juo, kaip ir su kitais byloje esančiais dokumentais, gali būti susipažįstama visiems proceso dalyviams, taip pat teismo darbuotojams, registruojantiems teisme gautus dokumentus, tvarkantiems minėtą bylą. Kaip nurodė ir pats nuteistasis, jis pats pasirašė šį skundą, o priešiškai nusiteikęs prieš teisėją V. K. dėl to, jog pastarasis 2010 metais netinkamai išnagrinėjo jo administracinio teisės pažeidimo bylą. Akivaizdu, kad skunde nurodomi užgaulūs žodžiai ir išreiškiama nepagarba būtent dėl teisėjo veiklos (priimto procesinio sprendimo, netenkinusio nuteistojo). Atsižvelgiant į tai bei pritariant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S. veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 232 straipsnį.

Dėl bausmės paskyrimo

Nuteistasis R. S. savo apeliaciniu skundu ginčija ir jam paskirtos bausmės dydį (arešto trukmę). Nurodo, kad jo prisipažinimas turėjo būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir dėl to paskirta mažesnio dydžio bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad, individualizuojant bausmę, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). BK 232 straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Nors nuteistasis ir tvirtina, jog jis kaltu prisipažino, teisėjų kolegija pažymi, jog R. S. prisipažino pasirašęs tokio turinio prašymą, tačiau tvirtino, jog prašymo turinys nėra toks, kuris viešai užgauliai pažemino teisėją V. K., todėl atsižvelgiant į tai, jo prisipažinimo negalima laikyti nuoširdžiu, dėl kurio jis gailėtųsi, nėra pagrindo ir laikyti to jo atsakomybę švelninančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam taip pat atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, jis padarytas veikiant tiesiogine tyčia, į R. S. asmenybę – jis ne kartą teistas, teistumas nėra išnykęs, eilę kartų baustas administracine tvarka, šio nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, niekur nedirbantis, todėl pagrįstai skyrė arešto bausmę, kurios dydi parinko šiek tiek didesnį nei arešto bausmės vidurkis.Aptartų visų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti R. S. apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. pažyma Nr. NTP-7-6605 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatas Valteris Alekna teikia antrinę teisinę pagalbą R. S.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 58,83 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, R. S. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme – netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.