- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-10
- Bylos Nr.
- I-3176-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- K. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui K. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, nustatė :
Aprašomoji dalis
K. J. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL) 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad LAVL laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d., nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 8 d., nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. buvo laikomas (gydomas) kameros tipo palatose, pažeidžiant jo žmogaus teises, higienos normų reikalavimus. Nurodo, kad LAVL neužtikrino teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į privatumą naudojantis tualetu (tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos). Iš tualeto sklido blogas kvapas. Nebuvo atskiros ventiliacijos. Langų nebuvo galima atidaryti, nes buvo nuimtos rankenėlės, todėl patalpos nebuvo galima išvėdinti. Pareiškėjas turėjo būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti cigarečių dūmais užterštu oru. Kameros medinės grindys išpuvusios, lubos apaugusios pelėsiais, sienų dažai atsilupę, nebuvo stalo, kėdžių. Kamera nešvari. Pareiškėjas prašė priemonių kamerai sutvarkyti, tačiau negavo. Neveikė pavojaus mygtukas arba jo visai nebuvo. Kameros nebuvo dezinfekuojamos, trūko šviesos (natūralios ir dirbtinės, nes langai ir lempos buvo nevalytos). Naktį nuolatos būdavo įjungta elektros lemputė, kuri švietė tiesiai į akis, dėl to sutriko miegas. Pelės pastovus palydovas būdant LAVL. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjui padidėjo vidinė įtampa, pareiškėjas patyrė susierzinimą, stresą, tapo agresyvus. Kilę nepatogumai užsitęsė per ilgai, sukėlė dvasinių kančių, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kuris žemino žmogiškąjį orumą ir prilygo kankinimui, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Teisme pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 64–66). Paaiškina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Vidaus ligų skyriaus 18 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 7,33 kv. m, joje yra 4 lovos, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. Vidaus ligų skyriaus 19 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 7,19 kv. m, joje yra 3 lovos, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 8 d. Psichiatrijos skyriaus 5 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 8,80 kv. m, joje yra 4 lovos, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. Vidaus ligų skyriaus 19 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 7,19 kv. m, joje yra trys lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose. LVAL žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimai. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių ir Suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfeksijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus. Unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nuostatos, nei higienos norma HN 76:2010. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Šie dokumentai įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų, nes LAVL pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas aiškina, kad jam būnant LAVL 2011 ir 2013 metais, buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime lemia išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
LAVL teismui teikė duomenis, kokiose kamerų tipo palatose buvo gydomas pareiškėjas, nurodydamas tų patalpų plotą ir jose esančių lovų skaičių. LAVL nepateikė informacijos, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose palatose, kuriose buvo pareiškėjas, teigdamas, kad tokia statistika nėra vedama, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybių. Tačiau atsiliepime LAVL pripažino, kad kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Pats pareiškėjas skunde nurodo, kad pagal palatų plotą galėjo būti laikomas tik vienas asmuo, tuo tarpu jis niekada nebuvo vienas. Atsižvelgiant į LAVL nurodytus palatų plotus, jose galėjo būti laikoma ne daugiau kaip 1 asmuo. Atsižvelgiant į LAVL nurodytą palatose įrengtų lovų skaičių, į tai, kad LAVL neneigia, jog minimalus plotas ne visada užtikrinamas, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai šiuo atveju yra pagrįsti – pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas 5,1 kv. m. periodiškai iš viso 32 dienas.
LAVL neneigia, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus ir izoliavimo reikalavimų neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant LAVL nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi LAVL neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Pareiškėjas nepaneigė objektyviais įrodymais, kad sanitarinio mazgo vieta patalpose atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos, nei higienos norma HN 76:2010. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.
Pareiškėjas aiškina, kad palatos avarinės būklės, tačiau LAVL teikė įrodymus, kad patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal tam skiriamą finansavimą (pvz., b. l. 78–89, 125–129). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.
LAVL pateikti įrodymai, pvz., Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. spalio 13 d. patikrinimo aktas (b. l. 137–140), 2012 m. balandžio 16 d. patikrinimo aktas (b. l. 141–143) patvirtina, kad LAVL skyriams parengtos patalpų valymo ir darbo aplinkos daiktų valymo bei dezinfeksijos procedūros, valymo ir dezinfekcijos planai, medicinos priemonių valymo ir dezinfekcijos procedūros, rankų higienos aprašymai, skalbinių ir minkšto inventoriaus tvarkymo aprašymas, atlikti patalpų valymo, dezinfekcijos darbai registruojami. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus vykdo paskirti sanitarai pagal nustatytą grafiką, valymo darbai registruojami, higienos priemonėmis ligoniai aprūpinami vadovaujantis vidaus tvarkos taisyklėmis. Taigi Vilniaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl patalpų valymo ir dezinfekavimo nenustatė. Pareiškėjas nenurodė, kad teikė skundą dėl nešvaros kameroje, kad raštu prašė išduoti priemonių kamerai sutvarkyti, todėl šiuo klausimu byloje nėra jokių įrodymų. Nesant pareiškėjo rašytinių skundų šiuo klausimu, šiuo metu konstatuoti tokio pažeidimo buvimą ar nebuvimą neįmanoma.
LAVL administracija taip pat yra ėmusis priemonių kenkėjams naikinti, dėl tokių paslaugų teikimo yra sudariusi sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (b. l. 67–76, 93–97, 116–124). Atliktų darbų aktai paneigia pastovų graužikų buvimą, daugeliu atvejų pareiškėjui būnant LAVL jų nerasta.
Lietuvos higienos normos 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas aiškina, kad langų nebuvo galima atidaryti dėl nuimtų rankenėlių. Tačiau pareiškėjas tuo pačiu neteigė, kad šį trūkumą būtų nurodęs LAVL administracijai, prašęs jį pašalinti, o LAVL administracija į jo prašymą nereagavo, atsisakė pašalinti pažeidimą. Nesant pareiškėjo rašytinių skundų šiuo klausimu, šiuo metu konstatuoti tokio pažeisimo buvimą ar ne neįmanoma.
Pareiškėjas aiškina, kad palatose nebuvo stalų, kėdžių, tačiau šiuos jo argumentus paneigia LAVL pateikti įrodymai (b. l. 115, 136).
Pareiškėjo argumentai dėl pavojaus mygtuko neveikimo ar jo neįrengimo nepagrįsti įrodymais. Nėra įrodymų, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją, pareiškėjas nenurodė, kad dėl to patyrė kokių nors neigiamų pasekmių.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad trūko šviesos (ir natūralios, ir dirbtinės), o naktį pastoviai buvo įjungta elektra, kuri švietė į akis, dėl to sutriko pareiškėjo miegas. Šioms aplinkybėms patvirtinti byloje taip pat nėra įrodymų. Atsakovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 16 d. patikrinimo aktą (b. l. 141–143), tuo tarpu pareiškėjas LAVL buvo 2011 metais ir 2013 metais. Byloje nėra įrodymų, kad dėl to pareiškėjas būtų skundęsis įstaigos administracijai, todėl darytina išvada, kad būdamas LAVL šviesos trūkumo ar per ryškios naktinės šviesos nelaikė jo pažeidimu.
Pareiškėjas paaiškina, kad buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis ir buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. LAVL palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi LAVL turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai informuota (b. l. 144–148). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į LAVL administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjo gydymas perpildytose palatose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, periodiškai sudaro iš viso 32 paras. Vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytos vertės (t. y. 5,1 kv. m.). Palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant LAVL, tačiau šiuo aspektu LAVL pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Aiškindamas išvardintų nuostatų visumą teismas taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė stresą, didelių dvasinių skausmų. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 32 paros), šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų gydymo sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, nėra pateikta duomenų ir pareiškėjas nepagrindė, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų jis tapo nedarbingas ar neįgalus, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuriai kompensuoti priteistina 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.