- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 2A-294-569/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00804-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė, Danutė Burbulienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- E. A.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Skorgenes“
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. A. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-940-476/2014 pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Skorgenes“ dėl Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimo dalies darbo ginčo byloje Nr. DGKS-2712 panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas E. A. teismo prašė panaikinti 2014 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo darbo ginčo byloje Nr. DGKS-2712 dalį, kuria ieškovui E. A. iš atsakovo UAB „Skorgenes“ nepriteista dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka ir priteista per maža kompensacija už vėlavimo atsiskaityti laiką, pakeisti ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį, priteisti ieškovo naudai iš atsakovės dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką, kas sudaro 8037,62 Lt, priteisti ieškovo naudai iš atsakovės po 1 785,50 Lt dydžio darbo užmokestį už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti mėnesį; ieškovui priteisti iš atsakovės darbo ginčų komisijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 210,00 Lt, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant teisme. Ieškovas pas atsakovą dirbo (duomenys neskelbtini). Dėl laiku neišmokamo darbo užmokesčio jis nusprendė išeiti tėvystės atostogų. Vėliau kreipėsi į darbdavį, prašydamas jį atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Pokalbio metu visas atleidimo iš darbo sąlygas su darbdaviu suderino ir buvo įsitikinęs, kad darbdavys jį atleis pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Darbdavys atleidimo iš darbo dieną su ieškovu tinkamai neatsiskaitė.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsakovo atstovas nurodė, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė pagrįstai pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Įsakymas buvo priimtas 2014-02-05 ir buvo išsiųstas gyvenamosios vietos adresu. Ieškovas pagal DK 300 straipsnio 1 dalį galėjo kreiptis į teismą iki 2014-03-05. Ieškovas reikalavimą teisme pakeisti jo atleidimo iš darbo pagrindą pareiškė tik 2014-07-07, t.y. žymiai praleidęs įstatyme įtvirtintą terminą atitinkamam reikalavimui pareikšti. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu reikalavimą pakeisti ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą atmesti. Teigė, kad darbo sutartį nutraukus pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, jokia išeitinė išmoka ieškovui nepriklauso. Nurodė, kad DGK sprendimu priteista 1 785,50 Lt suma už uždelstą atsiskaityti laiką buvo adekvati sankcija UAB „Skorgenes“. Ieškovo patirtos išlaidos už advokato teisines paslaugas DGK turi tekti jam pačiam.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas ieškinį atmetė. Nurodė, kad nuo 2013-09-10 iki 2015-03-21 E. A. buvo išleistas tėvystės atostogų. Prašymo atleisti iš darbo pateikimo momentu jis buvo tėvystės atostogose, todėl prašymo darbdaviui pateikimo dieną nebuvo ieškovo nurodytos sąlygos – darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymo. Ieškovas šių įsipareigojimų nevykdymą siejo su iki tėvystės atostogų buvusia padėtimi. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad darbdavys tinkamai taikė atleidimo iš darbo pagrindą. Teismas konstatavo, kad 2014-01-29 vieno iš atsakovo darbuotojų buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. 2014-02-21 buvo areštuotas visas UAB „Skorgenes“ turtas. Laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos tik 2014-06-26. Atsakovas vėlavo atsiskaityti ne piktybiškai, o dėl jo atžvilgiu pritaikytų suvaržymų ir sunkios finansinės padėties. Teismas atsižvelgė į tai, kad šis DGK sprendimas dėl kompensacijos priteisimo yra visiškai įvykdytas, todėl vertino, kad nėra pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus DGK sprendimo darbo ginčo byloje Nr. DGKS-2712. Nurodė, kad skundas dėl DGK sprendimo paduotas praleidus apskundimo terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas priteisti 1 210,00 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą DGK, nepagrįstas, nes DK nėra reglamentuotas atlyginimas DGK patirtų bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovas E. A. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo E. A. ieškinį visa apimtimi: pakeisti ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį, priteisti ieškovo naudai iš atsakovo dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką – 8 037,62 Lt, priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 1 785,50 Lt dydžio darbo užmokestį už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti mėnesį, iš atsakovo priteisti DGK nagrinėjant bylą patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 210 Lt, priteisti ieškovo naudai apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas bei paskirstyti pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra praleistas terminas skundui dėl DGK sprendimo paduoti. Konstatavęs, kad terminas yra praleistas, nepasisakė, ar dėl to byloje taikomas senaties terminas. Apeliantas nurodo, kad terminas skųsti DGK sprendimą suėjo 2014 m. liepos 6 d., kuri buvo sekmadienis, todėl paskutinė diena ieškiniui dėl DGK sprendimo paduoti turėjo būti pirma po nedarbo dienos einanti darbo diena – 2014 m. liepos 7 d. Tą dieną ir buvo išsiųstas ieškinys Raseinių rajono apylinkės teismui.
2. Teismas netinkamai teisiškai vertino darbo sutarties nutraukimą DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu ir neatsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą Kasacinio teismo praktiką. Teismas iš esmės teisėtu laikė faktą, kad darbdavys darbo sutartį gali nutraukti kitu pagrindu, nei prašo darbuotojas. Darydamas tokias išvadas, teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos – jog darbuotojo valios turinys apibrėžia teisėto darbuotojo atleidimo iš darbo ribas, kas reiškia, kad kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu. Teismo išvados, kad ieškovas vien dėl buvimo tėvystės atostogose negalėjo nutraukti darbo sutarties DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, yra neteisėtos ir ribojančios darbuotojo teises. Nurodo, kad atsakovas nuolat pažeidinėjo atsiskaitymo su ieškovu tvarką, todėl ieškovas galėjo nutraukti darbo santykius, nes neketino toliau turėti darbo santykių su pažeidimus darančiu darbdaviu.
3. Teismas, pripažindamas, kad ieškovui priteista suma už vėlavimo atsiskaityti laiką yra nedidintina, nes atsakovo sąskaitos buvo areštuotos, prieštarauja principui Ex injura non oritur jus, t. y. dėl paties atsakovo kaltės esant areštuotoms sąskaitoms jis išvengė didesnės sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo ieškovui.
4. Teismas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, darbuotojo patirtų nagrinėjant darbo ginčą ikiteismine tvarka, sprendė formaliai ir neteisėtai. Dėl DGK ieškovo patirtų išlaidų teismas galėjo spręsti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 9 punktu, t.y. kadangi prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskirtinos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, todėl galima vertinti, kad ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka metu šalių patirtos išlaidos patenka į LR CPK 88 straipsnio 9 punkte numatytą bylinėjimosi išlaidų kategoriją.
Atsakovas UAB „Skorgenes“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo E. A. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Raseinių rajono apylinkės teismo 2014m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovo UAB „Skorgenes“ naudai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad iš byloje esančio voko matyti, jog ieškovas ieškinį išsiuntė ne 2014 m. liepos 7 d., o 2014 m. liepos 8 d., t. y. praleidus įstatyme numatytą apskundimo terminą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą, ieškovo reikalavimams pagrįstai pritaikė ieškinio senatį. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, būdamas tėvystės atostogose, negalėjo nutraukti darbo sutarties DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi ieškovui išeinant tėvystės atostogų, atsakovas su juo buvo visiškai atsiskaitęs, o tėvystės atostogų metu ieškovas gaudavo išmokas iš Sodros. Teikiant prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, šiame straipsnyje nurodytos aplinkybės turi egzistuoti prašymo atleisti iš darbo pateikimo metu. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į sunkią atsakovo finansinę padėtį ir nepriteisė didesnės vidutinio darbo užmokesčio sumos už vėlavimą atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas, pateikęs prašymą atleisti iš darbo, įsidarbino kitoje įmonėje, todėl turėjo pinigų pragyvenimui. Ieškovas nebuvo pateikęs atsakovui reikalavimo atsiskaityti su juo, todėl sankcija už vėlavimą sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas atsakovui iš vis negalėjo būti taikoma, kadangi atsakovas nevėlavo išmokėti ieškovui priklausančių pinigų. Ieškovui nebuvo būtina samdytis advokatą DGK nagrinėjant ginčą, todėl išlaidos už advokato teisines paslaugas turi tekti jam pačiam. DGK nėra priskirta kompetencija spręsti klausimus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties termino
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, priteisti jam iš atsakovo išeitines išmokas, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį) prašė taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, nes, atsakovo teigimu, ieškovas su tokiu reikalavimu turėjo kreiptis tiesiogiai į teismą per mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos, vadovaujantis DK 300 straipsnio 1 dalimi. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pagrįstai konstatavo, kad ieškovo reikalavimui pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties taikymo, terminų skaičiavimo, nutraukimo, pasibaigimo, atnaujinimo ir kiti klausimai sprendžiami pagal CK ir nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai DK ar darbo įstatymai dėl reglamentuojamų santykių specifikos nustato specialias taisykles. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai, darbo kodeksas ir kiti įstatymai tam tikroms teisėms apginti gali nustatyti tik sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Ieškovas buvo išreiškęs valią nutraukti darbo santykius su atsakovu, o į teismą kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo. Byloje buvo ginčijamas ne sprendimas (rezultatas) dėl ieškovo atleidimo iš darbo, bet jo formuluotė. DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas ginčų, kuriems kilus darbuotojas per vieną mėnesį turi teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kategorijų sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamai aiškinamas. Ginčams dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo sutrumpinto ieškinio senaties termino kreiptis į teismą teisminės gynybos įstatymai nenustato. Todėl darbuotojui ginti savo pažeistas teises, pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo – atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2012).
Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas taip buvo pareiškęs prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštiems reikalavimams ir dėl kitos priežasties, teigė, kad ieškovas praleido terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo. Pagal DK 296str. ginčo šalis, nesutikusi su darbo ginčų komisijos sprendimu, per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Iš LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo matyti (I t. b.l. 11-15), kad sprendimas buvo priimtas 2014m. birželio 5d. Ieškovo ieškinys teisme gautas 2014m. liepos 10d. (I t. b.l. 2). Padarytos atžymos ant voko, kuriame buvo siunčiamas teismui ieškinys, rodo, kad ieškinys buvo išsiųstas teismui 2014m. liepos 8d. Termino ieškinį paduoti teismui paskutinė diena buvo 2014m. liepos 5d. Tačiau kadangi 2014m. liepos 5 ir 6 diena buvo savaitgalis, ieškovas paduoti ieškinį teismui turėjo teisę 2014m. liepos 7 dieną. Ieškovas prie apeliacinio skundo pridėjo pašto siuntų perdavimo-pridavimo lydraštį (II t. b.l. 54), teigdamas, kad ieškinys buvo išsiųstas 2014m. liepos 7d. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš ieškovo pateikto įrodymas negalima daryti išvados apie ieškinio išsiuntimo datą, nes jame esantys duomenys yra abstraktūs, jie neidentifikuoja, koks dokumentas buvo siunčiamas teismui. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas praleido terminą – vieną dieną – paduoti ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo.
Ieškovas, pateikęs ieškinį, neprašė teismo atnaujinti praleistą terminą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatymas nereikalauja, kad šalys reikštų prašymus atnaujinti praleistą senaties terminą, netaikyti senaties termino, atmesti prašymą dėl senaties termino ir kt. Pagal CK 1.131 straipsnį teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškinio senaties praleidimo priežastis ir pripažinęs, kad ieškinio senaties praleidimo priežastys yra svarbios, neturi pagrindo reikalauti prašymo dėl senaties netaikymo, o sprendžia, ar praleistas terminas atnaujintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. spalio 26d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2009). Ieškinio senaties termino pasibaigimas gali būti pagrindas atsisakyti taikyti teisminę pažeistos asmens teisės gynybą ar ją taikyti proporcingai, o ne maksimaliai ir visapusiškai. Šiuo atveju nagrinėjama darbo byla, kurioje sprendžiami darbuotojo teisių pažeidimo klausimai. Praleistas terminas kreiptis į teismą su ieškiniu minimalus – viena diena. Iš ieškinio matyti, kad jis yra paruoštas ir išsiųstas ne paties ieškovo, o atstovo. Ieškovas negalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, nes darbo ginčų komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti dalį jo reikalavimų (reikalavimą dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, išeitinių išmokų priteisimo). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo teisinių santykių šalis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti ieškovui terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčų komisijos sprendimo, todėl šis terminas atnaujintinas.
Dėl ieškovo reikalavimo pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę
Ieškovas prašo pakeisti ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį. Ieškovas su šiuo reikalavimu kreipėsi į darbo ginčų komisiją, tačiau darbo ginčų komisija šį ieškovo reikalavimą atsisakė nagrinėti motyvuodama tuo, kad jis nepriskirtas nagrinėti jos kompetencijai. Teisėjų kolegijos nuomone, darbo ginčų komisijos atsisakymas nagrinėti ginčą dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo nepagrįstas. DK 299 straipsnio 2 dalimi ginčas dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo nepriskirtinas prie ginčų, kurie yra nagrinėjami tiesiogiai teisme, o pagal suformuotą teismų praktiką ginčai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais ir atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo yra aiškiai atriboti.
Ieškovas pareiškė reikalavimą, kuriuo prašo pakeisti jo atleidimo iš darbo pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį. Savo reikalavimą ieškovas motyvavo tuo, kad atsakovas nuolat pažeidinėjo atsiskaitymo su juo tvarką, todėl jis neketino toliau tęsti darbo santykius su pažeidimus darančiu darbdaviu.
Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK 127 straipsnio 1 ar 2 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi jo valios įstatymo reikalaujama forma išreiškimas. Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3547/2009). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tai minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškimas nutraukti darbo sutartį. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas. Nors pirmos instancijos teismas vertino ieškovo prašymą nutraukti darbo sutartį kaip dvilypį, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas prašyme aiškiai išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu dėl svarbių priežasčių. Iš byloje esančio ieškovo pareiškimo matyti, kad jis kreipėsi į atsakovą su prašymu nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (I t. b.l. 73). Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovo pateiktas prašymas nutraukti darbo sutartį atsakovui buvo neaiškus.
Iš ieškovo pateiktos teismui lentelės matyti (I t. b.l. 3), kad atsakovas vėlavo ieškovui mokėti darbo užmokestį nuo 2011 metų gruodžio mėnesio, be to, darbo užmokestis ieškovui buvo mokamas kartą per mėnesį. Šias ieškovo nurodytas aplinkybes patvirtina pateiktas ieškovo sąskaitos išrašas (I t. b.l. 16-21). Atsakovas ieškovo pateiktų įrodymų nepaneigė, pripažino, kad vėlavo atsiskaityti su ieškovu. DK 201str. 1d. numato, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jei yra darbuotojo raštiškas prašymas – kartą per mėnesį. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį – pavėluotai ir vieną kartą per mėnesį mokėjo darbo užmokestį, nesant darbuotojos prašymo ar sutikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs: kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neturėjo teisės reikalauti, jog atsakovas jį atleistų pagal DK 127str. 2d., nes nuo 2013m. rugsėjo 10d. ieškovui buvo suteiktos tėvystės atostogos (I t. b.l. 41), todėl prašymo darbdaviui pateikimo dieną nebuvo ieškovo nurodytos sąlygos – darbdavio įpareigojimų pagal sutartį nevykdymo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši aplinkybė turėtų lemiamą reikšmę tuo atveju, jei darbuotojas būtų pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo pagal DK 128str. – kai darbuotojui du mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis. Sprendžiant, ar yra pagrindas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo teisių pažeidinėjimo (esant svarbiai priežasčiai), turi būti vertinama ne tik prašymo atleisti iš darbo momentu esanti situacija, nes tokiu atveju DK 127str. 2d. numatyta darbuotojo teisė būtų neįgyvendinama. Aplinkybė, jog ieškovas prašymo nutraukti darbo sutartį pateikimo momentu buvo tėvystės atostogose, neatima teisės iš darbuotojo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsakovas apie du metus iki darbo sutarties nutraukimo pažeidinėjo darbo apmokėjimo sąlygas, todėl darbuotojo teisių pažeidimas negali būti vertinamas tik prašymo pateikimo darbdaviui momentu, tokia nuostata yra formuojama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008m. balandžio 1d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2008). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovo prašymą nutraukti darbo sutartį lėmė ne pavėluotai mokamas darbo užmokestis, o aplinkybė, kad jis susirado kitą darbą. Tačiau iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad kitą darbą jis teigė susiradęs todėl, jog jam buvo žinoma apie nestabilią atsakovo finansinę padėtį, be to, jis nesitikėjo, kad, grįžęs į darbą, laiku gaus darbo užmokestį. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2014m. sausio 31d. Šiaulių apygardos teismui buvo pateiktas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, kas patvirtina ieškovo teiginius. Be to, atleidžiant ieškovą iš darbo, su juo atsakovas pilnai neatsiskaitė, ši aplinkybė taip pat patvirtina darbuotojo teisių pažeidimo faktą.
Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas, pažeisdamas darbuotojo teises, nepagrįstai ieškovo atleidimo iš darbo pagrindu nurodė DK 127straipsnio 1 dalį, ieškovas pagrįstai reikalavo nutraukti su juo darbo sutartį pagal DK 127straipsnio 2dalį, todėl ieškovo reikalavimas pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą tenkintinas. Be to, ieškovui pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir DK 140 straipsnio 3 dalį, priteistina dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 8037,62 litų, kas sudaro 2327,85 eurų.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką
DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes yra tuomet, kai: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama.
Atsakovas nurodė, kad ieškovas, vadovaudamasis DK 206str. 1 dalies 2 punktu, nepareikalavo atsakovo atsiskaityti, todėl sankcija už vėlavimą išmokėti atlyginimą atsakovui apskritai negalėjo būti taikoma. Tačiau tokie atsakovo argumentai nepagrįsti. Atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, sumokėjo jam dalį išmokų, susijusių su darbo santykiais. Bylos nagrinėjimo metu kaip neatsiskaitymos su atsakovu priežastį nurodė sunkią įmonės fiansinę padėtį. Be to, ieškovas savo pareigą pateikti reikalvimą dėl darbo išmokų priteisimo įvykdė kreipdamasis į darbo ginčų komisiją.
Ieškovas, prašydamas panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, prašo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį nuo jo atleidimo iš darbo dienos iki 2014m. liepos 10d. – kai atsakovas pilnai su juo atsiskaitė (I t. b.l. 39). Atsakovas nurodė, kad tokio dydžio reikalavimo patenkinimas būtų neproporcinga sankcija atsakovui, kurios finansinė padėtis yra sunki, įmonė vos išgali sumokėti darbuotojams darbo užmokestį, o su ieškovu atsiskaityti jo atleidimo iš darbo dieną atsakovas neturėjo galimybės dėl objektyvių priežasčių – įmonei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau paminėtų aplinkybių atsakovas nepagrindė jokiais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų apie įmonės sunkią finansinę padėtį. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad 2014m. sausio 31d. iš tikrųjų buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovo įmonei, 2014m. vasario 2d. atsakovui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau bankroto byla 2014m. balandžio 8d. teismo nutartimi buvo nutraukta, atsakovui atsiskaičius su kreditoriais, šioje nutartyje atsakovas teismui įrodinėjo, kad atsakovo įmonės finansinė padėtis yra labai gera. Iš 2014m. birželio 26d. Šiaulių apygardos teismo nutarties matyti, kad šia nutartimi buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui, tačiau toks prašymas buvo sprendžiamas tik 2014m. birželio mėnesį todėl, kad atsakovas 2014m. balandžio 8d. teismo nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir baudos skundė apeliaciniam teismui. Byloje nėra jokų įrodymų, kad atsakovas iki 2014m. liepos 10d. neturėjo finansinių galimybių atsiskaityti su ieškovu.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką - taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Todėl ieškovas turėjo teisę reikalauti priteisti iš atsakovo po 1785,50 Lt nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2014m. liepos 10d. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Atsižvelgiant į proporcingumo principą, teisėjų kolegija sutinka, kad visiškas ieškovo reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio patenkinimas šiuo atveju būtų neadekvati sankcija darbdaviui. Įvertinus, jog ieškovas pas atsakovą dirbo 8 metus, drausminių nuobaudų neturėjo, tačiau po atleidimo iš darbo dirbo, gavo pajamas, į tai, kad visiškas ieškinio reikalavimo patenkinimas gali įtakoti įmonės finansinę padėtį, ieškovo reikalavimas tenkintinas dalinai, jam iš atsakovo ptiteistinas vidutinis darbo užmokestis už trijų mėnesių uždelstą atsiskaityti laiką – 5356,50 litų, kas sudaro 1551,35 eurų.
Įvertinus byloje esančius įrodymus ir išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priimtinas naujas sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs prašymą dėl 2571,26 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vadovaujantis LR CPK 98str. 2d., šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.18p. numatoma, kad už vieną atstovavimo valandą teisme rekomenduojama priteisti 0,15 minimalios vidutinės algos, kuri baigiant nagrinėti bylą siekė 1035 Lt. Pagal minėtas rekomendacijas posėdžio laikas yra apvalinamas - iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda, pertraukos į šį laiką neįskaitomos. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovą posėdžiuose atstovavo advokatas. Tačiau 2014m. rugsėjo 19d. posėdis truko 11 minučių, 2014m. spalio 21d. – 1 valandą 4 minutes. Susumavus atstovavimo laiką šioje byloje, matyti, kad atstovas teismo posėdžiuose užtruko 1 val. 15 min., suapvalinus pagal minėtas rekomendacijas – 1 val. Todėl, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas, už atstovavimą teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme ieškovui priteistina 155,25 litų, kas sudaro 44,96 eurų.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos darbo ginčų komisijoje yra pagrįstos ir būtinos (CPK 88str. 9p.). Ieškovo atstovas rengė prašymą darbo ginčų komisijai, atstovavo ieškovą nagrinėjant darbo ginčą. Ieškovas turėjo teisę samdyti atstovą, nes nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje yra reikalinga teisinė pagalba. Ieškovas neturėjo galimybės šių išlaidų išvengti, nes pagal darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, prieš kreipiantis su ieškiniu į teismą, privalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Todėl ieškovui už atstovavimą darbo ginčų komisijoje priteistina 1210 litų, kas sudaro 350,44 eurų. Viso ieškovui priteistina 395,40 eurų bylinėjimosi išlaidų. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
Vadovaujantis CPK 96str., iš atsakovo valstybės naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis, nuo kurio sumokėjimo paduodant ieškinį ieškovas buvo atleistas – 157 eurai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, kolegija
nusprendžia:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti dalinai.
Panaikinti 2014 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo darbo ginčo byloje Nr. DGKS-2712 dalį, kuria ieškovui E. A. iš atsakovo UAB „Skorgenes“ nepriteista dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka ir priteista per maža kompensacija už vėlavimo atsiskaityti laiką.
Pakeisti ieškovo E. A. atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 127 straipsnio 2 dalį.
Priteisti ieškovui E. A. iš atsakovo UAB ,,Skorgenes‘‘ dviejų mėnesių dydžio išeitinę išmoką 2327,85 eurų, 1551,35 eurų vidutinio darbo užmokesčio už tris vėlavimo atsiskaityti mėnesius, 395,40 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo UAB ,,Skorgenes’’157 eurų bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.