Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. U. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

1991 m. gegužės 21 d. Butų privatizavimo įstatymu buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, su įvairiais papildymais ir pakeitimais įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-254/2008). Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – VPBĮIDNAMĮ) 12 straipsnyje buvo įtvirtinta galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuo 2015-01-01 įsigaliojo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (toliau – PBĮIĮ), kuris nustatė, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (PBĮIĮ 24 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009), bet privatizavimo procesas nebaigtas įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 1970 m. liepos 4 d. ieškovas sudarė santuoką su J. U. (b. l. 13). 1987 m. gruodžio 18 d. Kauno miesto Poželos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas J. U. išdavė gyvenamosios patalpos orderį Nr. 000469, kurio pagrindu J. U. leista apsigyventi gyvenamojoje patalpoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Ieškovas 1988 m. birželio 2 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). 1992 m. gruodžio 31 d. ieškovas kreipėsi pareiškimu į Kauno miesto valdybą, prašydamas parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovo šeimos nariai – sutuoktinė J. U., sūnūs V. U. ir D. U. sutiko, kad butas būtų parduotas ieškovui (b. l. 11), kartu su šiuo pareiškimu pateiktas visų šeimos narių pasirašytas susitarimas, kad butas būtų privatizuojamas J. U. vardu. 1996 m. gruodžio 30 d. ieškovas Butų privatizavimo valstybinei komisijai pateikė prašymą leisti paduoti pareiškimą ir įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus (b. l. 12). 1998 m. gruodžio 28 d. SĮ „Santakos butų ūkis“ ir J. U. sudarė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį (b. l. 32-32). 2014 m. gruodžio 7 d. J. U. mirė (b. l. 17). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. A1-261 dėl buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pakeitimo, buvo pakeista 4 kambarių buto (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis, kuri 1998 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta su J. U. ir 2015 m. kovo 19 d. sudaryta nuomos sutartis su ieškovu J. U. (b. l. 18-21).

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas (Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-2128 redakcija) buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai arba jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. 1997 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. VIII-206 pakeista ir papildyta Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi nustatant, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikas buvo nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d. išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose. Butų privatizavimo įstatymas pripažintas netekusiu galios 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d.

Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai apibrėžia pirkimo-pardavimo objekto požymius. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkimo pardavimo objektu yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Byloje nėra ginčo, jog butas, kuriame gyvena ieškovas, gali būti privatizavimo objektu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad šis butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nuosavybės teisė įregistruota pagal 1995-03-20 priėmimo-perdavimo aktą, įrašas galioja nuo 2002-03-28 (b.l. 49-50). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto.

Kaip matyti iš Gyvenamosios patalpos orderio Nr. 000469 (14 b.l.), 1987 m. gruodžio 18 d. ieškovo šeimą sudarė Ieškovas, jo sutuoktinės J. U. ir sūnūs V. U. ir D. U.. 2014-03-25 pažyma (b. l. 16) patvirtina, kad kartu su ieškovu nurodytame bute gyveno jo sutuoktinė, kuri mirė 2014-12-08. VĮ Registrų centro Kauno filialo raštas Nr. (3.11.4)KATS-2228 patvirtina, kad J. U., J. U., V. U. ir D. U. nuosavybės teise įregistruotų gyvenamosios paskirties nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal 1991-08-28 Butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374, neturi ir neturėjo (b. l. 22). Ištirti įrodymai patvirtina, kad ieškovas iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dieną buvo buto nuomininkės J. U. šeimos narys bei kad nė vienas iš J. U. šeimą sudariusių asmenų nebuvo įgiję nuosavybės teise gyvenamosios paskirties nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal 1991-08-28 Butų privatizavimo įstatymą. Atsakovė neginčija, kad ieškovas yra tinkamas subjektas, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu turėjęs teisę privatizuoti butą.

Ieškovas savo valią pasinaudoti teise privatizuoti butą galėjo išreikšti atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas subjektas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį, gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, turėjo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Šioje įstatymo normoje imperatyviai nustatyta, kad nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys turėjo paduoti savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse - atitinkamai jų administracijai. Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą – į atitinkamą administraciją. Prie pareiškimo turi būti pridėtas notariškai patvirtintas susitarimas, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais).

Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2016-02-03 raštu Nr. 60-6-163 patvirtinta, kad yra išlikusios ieškovo pateiktų dokumentų kopijos dėl buto privatizavimo, t.y. 1992-12-31 pareiškimo parduoti butą (duomenys neskelbtini), susitarimo dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, 1996-12-30 prašymo Butų privatizavimo valstybinei komisijai, santuokos liudijimo, Gyvenamosios patalpos orderio kopijos. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovas į Kauno miesto savivaldybės Pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybą kreipėsi 1992-12-31, t.y. praleidęs Butų privatizavimo įstatymo 1 str. (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1992-10-11 iki 1993-04-04) numatytą terminą tokio pobūdžio pareiškimą bei kitus dokumentus pateikti iki 1992 m. gruodžio 1 d.. 1993 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-116 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo papildymo“ Lietuvos Respublikos butų privatizavimo 1 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nustatančia, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1993 m. lapkričio 1 dienos. Šis terminas įstatymo leidėjo buvo nuolat pratęsiamas. 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 1 ir 3 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. VIII-205 prašymų pateikimo data pratęsta iki 1997 m. gruodžio 31 d., šiame įstatyme numatyta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė; pareiškimai, paduoti po 1994 m. kovo 31 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo, laikomi paduotais nepažeidus nustatyto termino; pareiškimai, paduoti po 1994 m. liepos 1 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo, laikomi paduotais nepažeidus nustatyto termino.

Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovė, gavusi ieškovo pareiškimą dėl buto privatizavimo, būtų jo nepriėmusi ar, nustačiusi pateiktų dokumentų trūkumus, būtų pareikalavusi papildomų dokumentų. Atvirkščiai, tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje atsakovės atstovė nesirėmė jokiais pateiktų dokumentų trūkumais. Atsakovė taip pat nepateikė į bylą jokių duomenų, jog būtų ėmusis veiksmų prašomo privatizuoti buto įkainojimui, techninės apskaitos bylos užsakymui ir pan. Ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose nurodė, tiek teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo sumokėjęs įmoką už dokumentų rengimą, tačiau kvito pas save nėra išsaugojęs. Atsakovės atstovė šių ieškovo teiginių neginčijo. Iš ieškovo teiktų paaiškinimų akivaizdu, kad ieškovui privatizavimo procedūros iki šiol nėra visiškai aiškios, todėl natūralu, kad ieškovas, pateikęs valdžios institucijoms, jo įsitikinimu, pakankamus dokumentus ir valdžios institucijos atstovams nepareikalavus papildomų dokumentų, pagrįstai tikėjosi, kad jo buto privatizavimo procedūros yra tebevykdomos. Nors atsižvelgtina į tai, kad ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pradžioje nebuvo visiškai apdairus, tačiau turi būti įvertintas ir privatizavimo procedūrų specifiškumas. Įvertinus aplinkybių visumą, vertintina, kad ieškovas, nors ir pavėluotai pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą, tačiau išreiškė valią privatizuoti ginčo butą, o atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka neinformavo ieškovo apie kitus būtinas atlikti procedūras. Teismui nėra pateikta jokių duomenų, dėl kokių priežasčių atsakovės padalinio darbuotojai, gavę ieškovo prašymą nesiėmė visiškai jokių veiksmų: nei atsisakė priimti teikiamus dokumentus, nei nurodė teikiamų dokumentų trūkumus, nei pradėjo tolesnes buto privatizavimo procedūras, priklausančias tik nuo atsakovės darbuotojų veiksmų. Teismui nustačius, jog ieškovas atliko veiksmus, išreikšdamas savo valią privatizuoti butą, o atsakovei nepateikus įrodymų, kad buvo objektyvių kliūčių kitų privatizavimo procedūrų vykdymui (buto įkainojimui, techninės apskaitos bylos užsakymui, 1996 m. gruodžio 30 d. prašymo Butų privatizavimo valstybinei komisijai išsiuntimui ir t.t.) ir ji apie tai buvo informavusi ieškovą, laikytina, jog privatizavimo procesas nebuvo baigtas dėl kitos privatizavimo santykių šalies kaltės.

Atsakovė šioje byloje prašo taikyti ieškinio senatį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010, išaiškino, kad sprendžiant, kada asmuo, siekiantis privatizuoti butą, sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Daugelį šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė, be to, tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktų priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Atsakovė prašo ieškinio senaties termino eigos pradžia laikyti Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigą. Kaip matyti iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių, ieškovas atliko dalį būtinų veiksmų butui privatizuoti, o atsakovė šiuo atveju neatliko visiškai jokių veiksmų, t.y. teismui nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė atliko kokius nors veiksmus, įgyvendindama savo, kaip kitos pirkimo-pardavimo sutarties šalies, funkcijas tam, kad būtų užbaigtas privatizavimo procesas. Atsakovė nepateikė duomenų ir apie tai, jog ji atliko savo tiesioginę pareigą informuoti ieškovą, tap pat apie tai, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos būtų atlikusios atitinkamus veiksmus ir ieškovui būtų pranešta apie galimai reikalingus papildomus dokumentus arba kad atsisakoma parduoti butą, t.y. atsakovė neinformavo ieškovo dėl tolesnės buto privatizavimo proceso eigos. Ieškovas nurodė, kad jis ir jo sutuoktinė ne kartą kreipėsi į atsakovės tarnybas žodžiu (tiek telefonu, tiek atvykę), teiraudamiesi dėl buto privatizavimo tolesnės eigos, jiems žodžiu būdavo paaiškinama, jog reikia laukti ir jis pasitikėjo atsakovo darbuotojais. Atsakovės argumentai, jog ieškovė turėjo suprasti, kad jos teisė pažeista tuomet, kai pasibaigė Butų privatizavimo įstatymo galiojimas, tačiau delsė ir neatliko jokių aktyvių veiksmų (t.y. neteikė skundų), atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, jog ginčo buto nuomos sutarties sudarymas neįrodo, kad ieškovas turėjo suprasti, kad atsakovė šio buto privatizavimo procedūrų nevykdo. Teismo vertinimu, iš šios aplinkybės ieškovas negalėjo ir neturėjo suvokti apie savo teisės pažeidimą.

Ieškovas nurodė, kad tik iš 2016-03-04 rašto Nr. 60-6-163 sužinojo, kad jam nepripažįstama teisė butą privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą ir kad jis turi kreiptis į teismą. Atsakovė, turėdama ieškovo pareiškimą, turėjo į jį atsakyti iki įstatymo nustatyto termino privatizuoti butą (duoti ieškovui teigiamą ar neigiamą atsakymą), kaip tai numatė LR Vyriausybės 1992-10-16 nutarimu Nr. 774 patvirtinta tuo metu galiojusi gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės valdymo organuose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose tvarka (8-12 p.). Tokio atsakymo nesant, ieškovas neteko galimybės apskųsti ieškovo sprendimą, kitaip ginti savo teises (CPK 5 str., CK 1.137 str.). Proceso dalyviai (nei ieškovas ir jo atstovė, nei atsakovės atstovė) nepageidavo, kad būtų užklaustas VĮ Registrų centras apie tai, ar buvo užsakyta ginčo buto techninės apskaitos byla, t.y. patys tokio prašymo neteikė, o teismui teismo posėdžio metu pasiūlius teikti tokio pobūdžio prašymą, atsisakė. Atsakovė nesilaikė teisės aktų reikalavimų - nepranešė ieškovui, kokių dokumentų jis nėra pateikęs, nenurodė, kaip šiuos trūkumus pašalinti, ir nedavė galutinio atsakymo, kurį ieškovas galėjo įstatymų nustatyta tvarka skųsti, ginčyti ir taip ginti savo teises. Įvertinus teismui pateiktus rašytinius dokumentus ir šalių paaiškinimus matyti, jog jokių duomenų apie tai, kad ieškovas buvo anksčiau informuotas apie atsisakymą privatizuoti butą byloje nėra, todėl konstatuotina, kad ieškovo apie savo pažeistą teisę sužinojo tik gavusi minėtą raštą. Teismas konstatuoja, jog ieškovui ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016-03-05 - tos dienos, kai ieškovui raštu buvo pranešta, kad privatizavimas negali būti vykdomas. Tokia išvada daroma dėl to, kad savivaldybė turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą, tačiau savivaldybei to nepadarius, ieškovo atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

Dėl nurodytų motyvų ieškinys tenkintinas, ieškovui pripažintina teisė privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas patyrė 861 EUR bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 41 EUR žyminiam mokesčiui, 820 EUR advokato pagalbai, šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovui J. U., a k. (duomenys neskelbtini) teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės, į. k. 111106319, ieškovui J. U., a k. (duomenys neskelbtini) 861 EUR (aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.