- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-29
- Bylos Nr.
- 1A-272-417-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-2-00009-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- E. V.
- Advokatai
- Raimundas Jurka
- Kategorijos
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-272-417/2014
Teisėja Aušra Volskytė Teisminio proceso Nr. 1-78-2-00009-2012-2
2014 m. gegužės 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 40 MGL, t. y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų Lt), bauda.
E. V. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (dėl 2012-02-29 veikos) ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-03-01 ir 2012-03-02 veikų) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, t. y. nuo 2003-08-29 iki 2012-03-08 dirbdamas A. Ž. ir V. V. TŪB „duomenys neskelbtini“ vadybininku-pardavėju, būdamas atsakingas už įmonės prekes parduotuvėje, pagalbinėse patalpose ir darbą su kasos aparatu, grynųjų pinigų priėmimą ir jų įtraukimą į apskaitą, turėdamas išankstinį tikslą pasisavinti įmonei priklausančius pinigus, parduotuvėje, esančioje duomenys neskelbtini, 2012-03-08, laikotarpiu nuo 08.00 val. iki 17.00 val., neįnešdamas ir neįtraukdamas į apskaitą priimtų grynųjų pinigų – 1014 Lt, gautų iš pirkėjų, kasos aparate, iš jų 500 Lt priimtų 2012-03-08 laikotarpiu nuo 16.00 iki 16.30 val., iš pirkėjo A. G. už įmonei priklausančias parduotas prekes – stūmoklinę traktoriaus D-240 grupę, taip pasisavino patikėtus pinigus – 1014 Lt, priklausančių TŪB „duomenys neskelbtini“.
Šalies argumentai
Nuteistojo E. V. gynėjas advokatas Raimundas Jurka pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. V. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką arba kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad vertinant liudytojų V. V., A. Ž. bei V. D. parodymus matyti, kad šie asmenys tiesiogiai patys nematė, kaip neva grobiamos pasisavintos lėšos, šio fakto neužfiksavo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas savo išvadas grindžia ir tuo, kad esą šie liudytojai patvirtino, kad E. V. pripažino savinęsis lėšas pasirašydamas paaiškinimus bei galiausiai ir vekselius dėl 250 000 Lt. Tačiau advokatas pažymi, kad teismui buvo žinoma, jog tame pačiame Plungės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-736-669/2012 (žinomas tik 2012 metų bylos numeris) dėl paprastųjų įsakomųjų vekselių pripažinimo negaliojančiais, joje kartu teisiniam vertinimui pateikiami ir E. V. 2012-03-08 rašyti paaiškinimai. Be to, teismui buvo žinoma, kad pagal E. V. skundą Klaipėdos apsk. VPK Plungės PK buvo ir šiuo metu (apeliacinio skundo padavimo dieną) dar vis nėra baigtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 78-1-00190-12, pradėtas dėl V. V., A. Ž., V. G. bei R. G. galimo savavaldžiavimo priverčiant E. V. pasirašyti 2012-03-08 vekselius naudojant psichinę prievartą.
Taip pat apeliantas pažymi, jog pirkėjams perkant prekes, kasos kvitas iš karto nebūdavo išduodamas, pinigai neįtraukiami į kasos apskaitą, todėl būdavo grynųjų pinigų, neįtrauktų į kasos apskaitą, faktas apie parduotas prekes fiksuojamas atskirame „skolininkų“ žurnale (liudytojo A. Ž. parodymai), kuris, kaip patvirtino liudytojas V. V., nėra išsaugotas, todėl šio fakto nebeįmanoma nustatyti. Tad tai rodo, jog TŪB „duomenys neskelbtini“ ne tik buvo galbūt aplaidžiai tvarkoma buhalterinė apskaita, dėl to nėra galimybės nustatyti, ar tam tikros bendrovės lėšos ir turtas buvo nustatytas, ar ne, kokia pinigų, kurie buvo laikomi stalo viršutiniame stalčiuje, kilmė (kam jie nuosavybės teise priklauso) bei suma, bet ir tai, kad nėra neginčytinai nustatyta, kam priklausė lėšos, kurios buvo laikomos ne bendrovės kasos aparate, o stalo stalčiuje, apie kurį kalba ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas 2012-03-08 vaizdo įrašus.
Gynėjas nurodo ir tai, kad teismo nuosprendžiu nustatyta, kad šalia E. V. parduotuvėje jam prekiauti bei priimti grynuosius pinigus padėdavo tiek savininkai V. V., A. Ž., tiek ir kitas darbuotojas J. V.. Šie duomenys leidžia teigti, kad baudžiamojoje byloje nėra galutinai ir neginčytinai nustatyta, jog išskyrus E. V. niekas kitas negalėjo netinkamai vesti grynųjų pinigų, kurie nežinia kieno buvo – TŪB „duomenys neskelbtini“ arba ne, apskaitos.
Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jeigu darbo dienos pabaigoje kasos ataskaitoje sutapdavo dienos metu parduotų prekių sumos ir esamas likutis, vadinasi, šalintinas bet koks manymas, kad E. V. galėjo savintis lėšas iš kasos arba neįnešti pinigų į kasą. Taip pat, apelianto įsitikinimu, negalima teigti, kad E. V., jeigu vaizdo medžiagoje ir užfiksuota, kaip skaičiavo pinigus, tiek paimtus iš stalčiaus, tiek ir iš kasos, šiuos pinigus, kaip TŪB „duomenys neskelbtini“ nuosavybės teise priklausančius, savinosi. Vien faktas, kad E. V. šiuos pinigus skaičiavo, vaikščiojo su jais po prekybos patalpas, neduoda pagrindo manyti, kad jis elgėsi nusikalstamai. Be to, kaip matyti iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo, jame nenurodoma, kiek 2012-03-08, apie 16.00–16.30 val., vienetų ir kokių nominalų E. V. skaičiavo, nes nesimato.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvuotai abejoja paties E. V. parodymais, kad jo 2012-03-08 gautos lėšos buvo neįneštos į kasą per neapdairumą. Mano, kad negalima neapdairumu laikyti ir tai, kad patys TŪB „duomenys neskelbtini“ bendraturčiai V. V. ir A. Ž. buvo nurodę laikytis tokios praktikos, jog ne visuomet reikia išduoti kvitus gavus pinigus už parduotas prekes, t. y. nefiksuoti ūkinių operacijų teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, kaip liudytojai apklausti bendrovės vadovas patvirtino, kad nebuvo ir draudimo su savimi turėti asmeninių lėšų, kartais reikalingų pasmulkinti iš pirkėjų gaunamus pinigus siekiant atiduoti grąžą.
Gynėjas pažymi ir tai, kad atsakomybę už turto pagrobimą įstatymo leidėjas diferencijuoja pagal turto vertę. Tačiau kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, E. V. neva pagrobtų piniginių lėšų vertė nėra nustatyta, nes to nustatyti negalėjo net Specialistas, panaudojęs specialią techninę įrangą. Be to, šioje byloje trūkstamo turto vertės neaiškumus ir dideles abejones kelia ir tai, kad pats liudytojas 2013-10-25 teismo posėdžio metu į TŪB „duomenys neskelbtini“ atstovo klausimą atsakė, kad gauti pinigai nebūdavo iš karto mušami į kasą, o pirkimo–pardavimo faktas buvo registruojamas kreditinėje (skolininkų) knygoje, tai reiškia, kad ūkinės operacijos, dirbant su kasos aparatu, atlikimas nebuvo vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.
Apelianto manymu, kritiškai vertintini bendraturčių V. V. ir A. Z. parodymai tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, nes šie asmenys nurodė, kad buvo sumontuota vaizdo fiksavimo įranga, kurios padarytus vaizdo įrašus pateikė teisėsaugos institucijoms. Tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 140-(84)-ISI-669, joje nurodoma, kad vaizdas TŪB „duomenys neskelbtini“ buvo fiksuojamas tik tada, kai fiksuojamas judesys, tai reiškia, kad vaizdas buvo įrašomas priklausomai nuo judesio detekcijos. Vadinasi, šie asmenys turėjo ir galėjo pateikti teisėsaugos institucijoms vaizdo įrašą dėl 2012-03-08, apie 17 val., vykusio vaizdo, kai V. V., A. Ž. taip pat ir kiti asmenys liepia E. V. parodyti, ką turi kišenėse, kaip liepia surašyti paaiškinimus ir galiausiai vekselius. Tačiau šių vaizdo įrašų nepateikimo priežastis yra, manytina, akivaizdi – jų nepalankumas patiems savininkams.
Advokato įsitikinimu, gali būti daroma aiški ir kategoriška išvada, kad neįmanoma nustatyti, kokios pinigų lėšos dingo iš TŪB „duomenys neskelbtini“, kokiomis kupiūromis ir kas tai darė, nes nebuvo nei mušami kasos kvitai, nei yra išlikusi pirkėjų, kaip skolininkų, knyga, ir netgi jeigu ir būdavo mušami kvitai, juose nesimatydavo, kokia prekė buvo parduodama.
Nuteistojo E. V. gynėjas nurodo ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu gynyba teigė, kad abejones kelia tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos (t. 2, b. l. 21), Kasos pajamų orderyje nurodoma, kad 514 Lt suma, kuri buvo pajamuota, neva E. V. buvo paimta iš kasos. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, jokių neginčytinų duomenų, kad ši ar kita pinigų suma buvo paimta iš kasos, nėra. Tuomet kyla klausimas, kokiu pagrindu ir kodėl TŪB „duomenys neskelbtini“ atstovai, turėję teisę pildyti minėtąjį Kasos pajamų orderį, tai darė, jeigu tokios aplinkybės tikrumo nepatvirtina jokie bylos duomenys. Tuo tarpu Kasos pajamų orderyje nurodoma tik 514 Lt suma, kai 2012-08-23 akistatos metu V. V. parodė, kad iš E. V. paėmus 1114 Lt, juos įformino buhalteriškai. Akcentuoja, kad įnešti į kasą pinigai rasti pas pardavėją E. V.: 514 Lt – paimti iš kasos, o savininko V. V. asmeniniai pinigai kontroliniam užpirkimui – 500 Lt. Taigi matyti, kad jeigu ir būtų koks grobimo faktas, tampa akivaizdu, kad dalis šių pinigų grobimo metu buvo V. V. asmeniniai pinigai, t. y. 500 Lt. Minėti 500 Lt užpirkimo metu panaudoti pinigai tik vėliau kaip asmeniniai V. V. pinigai buvo įnešti į bendrovės kasą. Iš liudytojo A. G. parodymų išeina, kad užpirkimo metu nupirkęs prekę tą pačią dieną ją grąžino TŪB „duomenys neskelbtini“ savininkams, taigi prekė buvo grąžinta į parduotuvę. Gynėjas mano, kad realiai V. V. 500 Lt į bendrovės kasą įnešė kaip savininko įnašą į bendrovės kasą, nes prekė, kuri buvo nupirkta užpirkimo metu, buvo grąžinta į parduotuvę. Darytina išvada, jog negalima teisiškai kvalifikuoti 500 Lt, kurie vėliau buvo įnešti į kasą kaip TŪB „duomenys neskelbtini“ turto pasisavinimo dalykas šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje, nes tie pinigai užpirkimo metu buvo ne TŪB „duomenys neskelbtini“, o savininko V. V. asmeninės lėšos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje neišgrynino situacijos, kad faktiškai ne tik 500 Lt buvo ne bendrovės lėšos, o V. V. kaip bendrovės vieno iš savininkų asmeninis įnašas į bendrovės kasą, bet ir tai, kad užpirkimo metu nupirkus prekę, ši buvo iš karto grąžinta į prekybos salę. Taigi nebuvo pasisavintos nei bendrovės prekės, nei bendrovės piniginės lėšos.
Advokato teigimu, sandoris tarp A. G. ir TŪB „duomenys neskelbtini“ yra niekinis ir negalioja nuo pat sudarymo momento, kadangi tai buvo tariamasis sandoris (toliau apeliaciniame skunde atskleidžiama tariamo sandorio esmė, jo sudėties elementai, požymiai).
Skundo autorius pažymi ir tai, kad TŪB „duomenys neskelbtini“ bylai pateikė 2012-03-08 kasos pajamų orderį (serija D VE Nr. 0002274), kuriame grafoje „Ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys“ nurodyta „įnešti į kasą pinigai rasti pas pardavėją E. V. 514 Lt- paimti iš kasos; savininko V. V. asmeniniai pinigai kontroliniam užpirkimui - 500 Lt“.
Pažymi, kad toks įrodymas nėra leistinas, kadangi kasos pajamų orderis gali būti išrašomas tik tuo atveju, kai pinigai iš klientų už prekes ir paslaugas priimami nenaudojant kasos aparato. Šiuo atveju ieškovui įrodinėjant, jog E. V. pasisavino pinigus, gautus už parduotas įmonės prekes, šie pinigai privalėjo būti įtraukti į įmonės balansą išimtinai „per kasos aparatą“. Tačiau akivaizdu, kad prekės (stūmoklinės grupės) pardavimas nebuvo ir nėra fiksuotas, kaip ir jos grąžinimas TŪB „duomenys neskelbtini“ nuosavybėn, tuo tarpu A. G. įsigytų daiktų grąžinimas TŪB „duomenys neskelbtini“ savininkui V. V. byloje yra įrodytas.
Gynėjas tvirtina, kad nuteistasis E. V. nepagrįstai nuteistas už jam patikėto turto pasisavinimą, kadangi iš esmės jo veika neperžengia darbo teisinių santykių, taigi yra civilinės teisės deliktas. Tai, jog kaltinamasis galbūt pažeidė darbo sutartį nesilaikydamas jo pareigybės aprašyme nurodytų pareigų, savaime negali reikšti, kad asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Analizuojant baudžiamosios bylos duomenis akivaizdu, kad E. V. veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos požymių. Nėra jokių duomenų apie tai, kad E. V. pagrobė svetimą turtą, priklausiusį fiziniams ar juridiniams asmenims. Piniginių lėšų neįnešimas į kasą darbo dienos laikotarpiu, tačiau faktiškai disponuojant piniginėmis lėšoms atsakingo asmens darbo vietoje gali būti vertintinas tik kaip kasos darbo taisyklių pažeidimas, tačiau ne svetimo turto pagrobimas. Tad E. V. kaip asmeniui pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį susietam su TŪB „duomenys neskelbtini“ iš įmonės pusės faktiškai nėra ir negali būti jokių materialinio pobūdžio pretenzijų dėl susidariusios žalos. E. V. netaikytina netgi civilinio pobūdžio atsakomybė, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju yra akivaizdžiai neproporcingas.
Gynėjo teigimu, nors sutinka su galutine teismo išvada E. V. išteisinti dėl 2012-02-29, 2012-03-01 ir 2012-03-02 nusikalstamų veikų, tačiau mano, kad išteisinimo pagrindas yra ne tai, kad jis nepadarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, o kad neįrodyta, jog E. V. dalyvavo darant šias nusikalstamas veikas. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas neneigia, jog 2012-02-29, 2012-03-01 ir 2012-03-02 laikotarpiais buvo padarytos ir kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad jas darant dalyvavo pats išteisintasis E. V..
Atsiliepimas
Civilinio ieškovo TŪB „duomenys neskelbtini“ atstovas savininkas V. V. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pats E. V. iškart po jo „demaskavimo“ pripažino, kad ėmė pinigus, tai patvirtina ir aptariami duomenys.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl E. V. veiksmų vertinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl svetimo jam patikėto turto pasisavinimo, teisėta ir pagrįsta. Naikinti jos apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl mano, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių E. V. kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Ir šių išvadų apelianto skundo argumentai nepaneigia.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu nuteistajam E. V., jo gynėjui nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl E. V. inkriminuoto svetimo jam patikėto turto pasisavinimo yra pagrįstos, ir atmeta apelianto argumentus, kurie iš esmės buvo išsakyti pirmosios instancijos teisme, yra dar kartą pakartoti ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi. Byloje, remiantis liudytojų V. V., A. G., A. Ž., V. D., o ir iš dalies paties nuteistojo E. V. parodymais bei kitais ištirtais įrodymais, nustatyta, kad E. V. 2003 m. rugpjūčio 29 d.–2012 m. kovo 8 d. pasisavino svetimą – TŪB „duomenys neskelbtini“ – jam patikėtą turtą. Tuo tarpu paties nuteistojo gynėjo byloje nustatytų aplinkybių savitas interpretavimas vertintinas kaip pasirinkta gynybos pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Teisėjų kolegija kaip teisėtą ir pagrįstą pripažįsta ir skundžiamojo nuosprendžio dalį, kurioje E. V. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2012 m. vasario 29 d. nusikalstama veika), 183 straipsnio 1 dalį (2012 m. kovo 1 d.–2012 m. kovo 2 d.), tačiau negali sutikti su E. V. išteisinimo pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pažymių.
Dėl E. V. inkriminuoto svetimo jam patikėto turto pasisavinimo 2003 m. rugpjūčio 29 d.– 2012 m. kovo 8 d.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai.
Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.
Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant klausimą, ar asmuo, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo E. V., gavęs pinigus už parduotas prekes: ar juos naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar, kaip nurodė pats, tiesiog atsiskaitęs su vienu iš tos dienos pirkėjų, juos paskubomis įsidėjo į kišenę ir pamiršo, ir kadangi tai buvo darbo dienos pabaiga, jų nespėjo įtraukti į apskaitą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad E. V. (apeliaciniame skunde jo gynėjas) nurodo, jog tikslo pasisavinti pas jį rastus pinigus neturėjo ir pateikė savo versiją, nenurodydamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme fakto. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl E. V. tvirtinimai dėl pinigų „užsilaikymo“ pas jį turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Ir tai nelaikoma, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).
Savo ruožtu įvertinti liudytojų V. V., A. G., A. Ž., V. D. nuoseklūs, atitinkantys faktines bylos aplinkybes, parodymai, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad 2012 m. kovo 8 d. „kontrolinis pirkimas“ iš E. V. nebuvo atsitiktinis. Priešingai, akivaizdu, kad jo tikslas buvo tik patvirtinti arba paneigti jau kurį laiką kilusius įtarimus dėl E. V. elgesio savintis TŪB „duomenys neskelbtini“ pinigus, gautus pardavus prekes.
Tuo tarpu duomenų, kurie leistų manyti, kad TŪB „duomenys neskelbtini“ vadovas E. V. būtų pasinaudojęs tam, jog pateisinti savo ar savo vadovaujamos bendrovės neteisėtus veiksmus, dėl kurių kilo finansiniai ar kitokio pobūdžio padariniai, byloje nustatyta nebuvo. Jų nenurodė ir pats nuteistasis bei jo gynėjas. Tad šiuo atveju, jei būtų galima tikėti E. V. gynėjo pateikta versija, jog nuteistasis E. V. yra kaltinamas nepagrįstai, lieka visiškai neaiškus jo kaltinimo motyvas. Tuo klausimu nepasisakė ir E. V..
TŪB „duomenys neskelbtini“ E. V. dirbo gana ilgą laiką, nuo 2003-08-29 net iki 2012-03-08, t. y. beveik devynerius metus, tad akivaizdu, kad darbo santykiai tarp šalių buvo susiklostę gana sėkmingai. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent todėl, kad E. V. žinojo, jog bendrovėje buvo savita pinigų apskaitos praktika, tai jam leido gana patogiai ir saugiai naudotis esama situacija savo interesais neatkreipiant didelio dėmesio dėl esamo pinigų trūkumo. Kaip nustatyta, E. V., dirbdamas TŪB „duomenys neskelbtini“ pardavėju-vadybininku, tik jis priimdavo prekes, jas užpajamuodavo, o nuo 2006 m. tik jis buvo atsakingas už darbą su kasos aparatu, taip pat ir gautų prekių priėmimą, pardavimą (liudytojos V. D. parodymai teisminio nagrinėjimo metu).
Savo ruožtu vertinant apelianto skundo argumentus dėl TŪB „duomenys neskelbtini“ vedamos buhalterinės apskaitos E. V. veiksmų vertinimo BK 183 straipsnio prasme, teisėjų kolegijos nuomone, šis klausimas visiškai nėra susijęs su nuteistajam inkriminuotu nusikaltimu. Kaip minėta, liudytojai V. V., A. G., A. Ž. parodė, kaip, kada buvo nustatytas 2012 m. kovo 8 d. TŪB „duomenys neskelbtini“ turto pasisavinimas. Ir nagrinėjamų aplinkybių vertinimas per buhalterinės apskaitos prizmę nepaneigia paties turto pasisavinimo fakto. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Būtent A. G. atliktas „kontrolinis pirkimas“ ir parodė, kaip E. V. veikė. O jo darbo dienos pabaigoje rasti minėtam pirkimui panaudoti pažymėti pinigai tik patvirtino TŪB „duomenys neskelbtini“ vadovų įtarimus dėl E. V.. Žalą bendrovė patyrė būtent dėl E. V. veiksmų. Tuo tarpu vėliau padariniai buvo padengti ne paties E. V. veiksmais (kaip pavyzdžiui, po kurio laiko jis būtų atsisakęs nusikalstamų veiksmų), o TŪB „duomenys neskelbtini“ vadovo iniciatyva. Todėl negalima sutikti su apelianto pozicija, kad jokios žalos bendrovė nepatyrė dėl E. V. veiksmų.
Taip pat teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo A. G. atliktą pirkimą laikyti niekiniu sandoriu. Pažymėtina, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.,). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Nagrinėjamuoju atveju, tiek E. V., tiek A. G. valia sukurti teisinius santykius buvo ir ji kiekvienai iš šalių buvo suprantamai išreikšta. Tiek E. V., tiek A. G. siekė sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas ir jas sukūrė. Tuo tarpu kokius vėliau po šio sandorio veiksmus atliko A. G. (nupirktas prekes grąžino savininkui), neturi jokios teisinės reikšmės E. V. veiksmų vertinimui BK 183 straipsnio prasme. Kaip ir aplinkybė, kieno pinigus panaudojus buvo atliktas „kontrolinis pirkimas“.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalį), išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, ir manytina, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog E. V. 2012-03-08 pasisavino jam TŪB „duomenys neskelbtini“ patikėtus 1014 Lt.
Kaip matyti iš Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendžio aprašomosios dalies, nesant galimybės pašalinti abejonių bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog E. V. pasisavino kaltinime nurodytus pinigus, gautus iš pirkėjų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuota, kad E. V. dėl 2012-02-29, 2012-03-01 ir 2012-03-02 veikų išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo sprendimų dėl šių veikų E. V. išteisinti, tačiau negali sutikti su išteisinimo pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kaip matyti, apylinkės teismas konstatavo, kad nėra galimybės pašalinti abejonių bei nėra surinkta objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog E. V. pasisavino kaltinime nurodytus pinigus. Kitaip tariant, byloje nebuvo nustatyta, kad E. V. dalyvavo darant šias veikas. Todėl pirmosios instancijos teismas E. V. dėl 2012-02-29, 2012-03-01 ir 2012-03-02 veikų privalėjo išteisinti neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Todėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamo E. V. išteisinimo pagrindo (BPK 328 straipsnio 4 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p. teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nuosprendį pakeisti ir nustatyti, kad E. V. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (dėl 2012-02-29 veikos) ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-03-01 ir 2012-03-02 veikų) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.