- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-246/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. V.
- Atsakovas
- UAB „Statnuoma“
- Kategorijos
- 50.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-1758-34/2006 pagal ieškovo V. V. individualios įmonės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Statnuoma“ dėl nuomininko įpareigojimo grąžinti daiktą, nuomos mokesčio priteisimo bei nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Statnuoma“ priešieškinį ieškovui V. V. individualiai įmonei dėl nuosavybės teisių pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. V. individuali įmonė kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo patikslinimu atsakovui UAB „Statnuoma“ ir prašė įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui statybinę įrangą, išnuomotą atsakovui pagal nuomos sutartis Nr. VAGONĖLIAI9/040503, Nr. TVORA/040512; priteisti iš atsakovo 30 280,64 Lt nuomos mokesčio pagal minėtas nuomos sutartis už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti statybinę įrangą, 221 050,44 Lt dydžio nuostolius (negautas pajamas), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindė 2004 m. gegužės 3 d. sudaryta nuomos sutartimi Nr. VAGONĖLIAI9/040503, pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovui naudotus 9 statybinius vagonėlius, kurių vertė – 72 184 Lt. Vieno mėnesio vagonėlių nuomos kaina su PVM sudarė 2 650,09 Lt. 2004 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. TVORA/040512, pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovui naują mobilią cinkuotą tvorą, kurios vertė yra 45 756,42 Lt. Vieno mėnesio tvoros nuomos kaina su PVM sudarė 1 679,82 Lt. Ieškovas nurodė, kad jis yra teisėtas vagonėlių ir tvoros valdytojas pagal 2004 m. gegužės 4 d. finansinio lizingo sutartis Nr. 2004-040371-01 ir Nr. 2004-040372-01, sudarytas su vagonėlių ir tvoros savininku UAB „SEB VB lizingas“. Taip pat nurodė, kad ieškovas išreiškė valią nutraukti sutartis nuo 2005 m. gruodžio 31 d. ir pranešė apie tai atsakovui, tačiau atsakovas statybinės įrangos negrąžino, jis ignoravo ieškovo reikalavimus grąžinti statybinę įrangą ir nesiėmė jokių veiksmų jai grąžinti. Ieškovo nuomone, atsakovas privalo sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo nuomos mokesčio nemokėjimo pradžios, t. y. 2006 m. balandžio 1 d., iki 2006 m. spalio 25 d., kas sudaro 30 280,64 Lt. Taip pat atsakovas privalo atlyginti ieškovui nuostolius, kuriuos sudaro negautos pajamos, t. y. skirtumas tarp nuomos mokesčio, numatyto sutartyje, ir nuomos mokesčio, kurį ieškovas būtų gavęs rinkos sąlygomis, kuris už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 25 d. sudaro 221 050,44 Lt.
Atsakovas UAB „Statnuoma“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į 9 vienetus statybinių vagonėlių, kurių vertė 72 184,96 Lt, bei pripažinti nuosavybės teisę į mobilią cinkuotą tvorą, kurios vertė 45 756,42 Lt. Nurodė, kad 2004 m. gegužės 3 d. su ieškovu sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. VAGONĖLIAI9/040503 ir 2004 m. gegužės 12 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. TVORA/040512, kuriomis buvo įformintas atsakovo ir ieškovo įmonės savininko V. V. susitarimas dėl statybinės įrangos įgijimo. Atsakovas pats pasirinko reikalingą įrangą, dėl jos įsigijimo sąlygų per UAB „SEB VB Lizingas“ kartu su ieškovu susitarė lizingo kompanijoje, suderino kiekvieno mėnesio įmokų dydį, tiesiogiai iš lizingo kompanijos gavo pasirinktą įrangą, todėl, sudarydamas išperkamosios nuomos sutartis, atsakovas žinojo, kad faktiškai perka įrangą sau, o tarpininkui, t. y. ieškovui, už tokią paslaugą perleidžia atsakovo bendrovės akcijų, kurios 2004 m. vasario mėn. 27 d. buvo įregistruotos V. V. sūnaus D. V. vardu. Tačiau 2005 m. pradžioje padidėjus statybinės įrangos nuomos paklausai, ieškovas pradėjo reikalauti grąžinti jam visą statybinę įrangą, tuo vienašališkai atsisakydamas vykdyti sudarytų sutarčių sąlygas. Atsakovas nurodė, kad pagal šalių sudarytas sutartis atsakovas įsipareigojo išpirkti iš ieškovo ir vagonėlius, ir tvorą, sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą. Vagonėlių išperkamosios nuomos sutartyje nustatytą 72 184 Lt kainą atsakovas apmokėjo taip: už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 21 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 50 095,25 Lt; 2005 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 22 089,71 Lt. Tvoros išperkamosios nuomos sutartyje nustatytą 45 756,42 Lt kainą atsakovas apmokėjo taip: už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 21 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 31 266,24 Lt; 2005 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 14 490,18 Lt. Tačiau ieškovas, vienašališkai atsisakydamas vykdyti sudarytų išperkamosios nuomos sutarčių sąlygas dėl išpirkto turto perdavimo nuosavybės teise atsakovui, 2005 m. gruodžio 30 d. sumokėtus pinigus grąžino atgal į atsakovo sąskaitą ir pareikalavo grąžinti įrangą. Kadangi atsakovas faktiškai nupirko iš ieškovo statybinę įrangą, o ieškovas atsisakė pasirašyti nuosavybės teisių į įrangą perdavimo aktą, t. y. pirkimo-pardavimo sutartį įforminti įstatymo nustatyta forma, atsakovas prašo patvirtinti sutarties sudarymą teismo tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino. Pripažino atsakovui nuosavybės teisę į 9 vienetus statybinių vagonėlių pagal 2004 m. gegužės 3 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. VAGONĖLIAI9/040503, kurių kaina 72 184 Lt, ir į mobilią cinkuotą tvorą pagal 2004 m. gegužės 12 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. TVORA/040512, kurios vertė 45 756,42 Lt. Teismas tarp šalių sudarytas išperkamosios nuomos sutartis aiškino remdamasis įrodymų tikėtinumo taisykle ir nurodė, kad atsakovas buvo įsteigtas 2004 m. ir ketino verstis statybinės įrangos nuoma, tačiau negalėjo pasinaudoti UAB „ SEB VB lizingas“ paslaugomis, nes naujai įsteigta įmone lizingo bendrovės nepasitikėjo, o ieškovas V. V. individuali įmonė turėjo lizingo bendrovių pasitikėjimą, todėl UAB „Statnuoma“ akcininkų siūlymu buvo nuspręsta kreiptis į ieškovą ir per jį įsigyti nuosavybėn statybinę įrangą. Teismo nuomone, tokie ginčo sandorių sudarymo tikslai yra labiausiai tikėtini. Teismas nurodė, kad išperkamosios nuomos sutarčių 1.1 punktuose šalys susitarė, kad atsakovas turi teisę pernuomoti arba kitaip disponuoti turtu abiem šalims susitarus ir sprendė, kad tokia sutarčių formuluotė įrodo, jog atsakovas įgytą turtą ketino išnuomoti ir iš to gauti pelną. Be to, šių sutarčių 3.3 ir 3.4 p. numatė, kad, nuompinigiais padengus nuomojamojo turto vertę, ieškovas įskaito sumokėtas sumas kaip visą atsiskaitymą už išperkamosios nuomos būdu įsigytą turtą, parduodant jį pirmumo teise atsakovui, o sutarčių 8.1 p. numatyta, kad neaptartais atvejais šalys vadovaujasi CK 6.477-6.503 straipsniais. Todėl teismas, įvertinęs sutarčių turinį, tikruosius šalių ketinimus, šalių derybas dėl sutarčių sudarymo, padarė išvadą, kad sudarytos sutartys atitinka išperkamosios nuomos sutartį, numatytą CK 6.503 straipsnyje. Teismas, aiškindamasis šalių tikruosius ketinimus, įvertino tikėtiną ginčo tarp šalių kilimo priežastį ir nurodė, kad, plečiantis statybų apimtims, kylant statybų kainoms, brangstant statybinės įrangos nuomai, ieškovui nebebuvo naudinga perleisti ginčo statybinę įrangą atsakovui nuosavybėn, todėl ginčo šalys skirtingai pradėjo aiškinti jų sudarytas sutartis. Teismas atkreipė dėmesį, kad šalys analogiškomis sąlygomis sudarė iš viso penkias išperkamosios nuomos sutartis. 2005 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas sprendimu konstatavo, o Vilniaus apygardos teismas 2006 m. vasario 27 d. nutartimi 2004 m. gegužės 7 d. išperkamosios nuomos sutartį dėl žirklinio keltuvo pripažino išperkamosios nuomos sutartimi. Todėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo aiškinti visiškai analogiškas šalių sudarytas išperkamosios nuomos sutartis kitaip, nei jau kartą buvo padarę pirmosios ir apeliacinės instancijos bendrosios kompetencijos teismai. Teismas sprendė, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 72 184 Lt pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. VAGONĖLIAI9/040503 ir 45 756,42 Lt pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. TVORA/040512, todėl įgijo teisę reikalauti perduoti jam nuosavybės teisę į ginčo statybinę įrangą. Tai, kad ieškovas be teisėto pagrindo grąžino atsakovui dalį sumokėtos sumos už išperkamą ginčo statybinę įrangą, neatima iš atsakovo teisės reikalauti įforminti nuosavybės teisių perdavimą. Esant tokioms aplinkybėms teismas pripažino, kad išnuomotas turtas pereina UAB „Statnuoma“ nuosavybės teise (CK 6.503 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. V. individuali įmonė prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Vilniaus apygardos teismas padarė neteisingą išvadą, kad šalys sudarė išperkamosios nuomos, o ne nuomos sutartis. Teismas rėmėsi tik tomis sutarčių nuostatomis, kuriose įvardinti žodžiai „išperkamoji nuoma“, iš esmės neatsižvelgdamas į tikruosius sutarčių šalių ketinimus, jų tikrąją valią. Sprendime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad sutarčių 8.1 punkte yra nuoroda į CK 6.477-6.503 straipsnius. Šie CK straipsniai reglamentuoja būtent nuomos sutarties klausimus, todėl visiškai nesuprantama teismo išvada, kodėl sutartys laikytinos išperkamosios nuomos sutartimis. Tai, kad tarp šalių buvo sudarytos nuomos sutartys, patvirtina dar ir tokios aplinkybės: (1) ieškovas derėjosi su statybinės įrangos pardavėjais dėl jos įsigijimo lizingo būdu bei kartu su lizingo bendrove sudarė jos įsigijimo sutartis; (2) ieškovas taip pat patyrė įrangos pervežimo į Lietuvą išlaidas; (3) ieškovas sumokėjo administravimo mokestį bei apdraudė įrangą; (4) lizingo bendrovė įrangą perdavė ieškovui, o ne atsakovui; (5) ieškovas sumokėjo lizingo bendrovei iš viso 138 276,01 Lt įmokų, o atsakovas teigia, kad jis turi teisę išpirkti įrangą iš viso už 117 941,38 Lt, t. y. 20 334,63 Lt mažiau; (6) ieškovas yra išnuomojęs atsakovui ir daugiau statybinės įrangos pagal kitas sutartis, dalį kurios atsakovas yra gražinęs ieškovui, kaip teisėtam savininkui; (7) ieškovas būtent užsiėmė nuomos veikla ir toks yra jo verslo pobūdis, ką patvirtina kitos su atsakovu ir trečiaisiais asmenimis sudarytos nuomos sutartys; (8) sutarčių sudarymo metu ieškovas nebuvo įrangos savininkas, todėl jis neturėjo galimybės sudaryti išperkamosios nuomos sutarčių. Teismas nepagrindė jokiais įrodymais savo teiginių, jog šalys buvo susitarę, kad atsakovas įsigis statybinę įrangą per ieškovą, nes tariamai lizingo bendrovės nesutiko finansuoti išsimokėtinai atsakovo įsigyjamų prekių, bei kad tarp šalių vyravo pasitikėjimo santykiai. Ta aplinkybė, kad ieškovo savininko sūnus turėjo 18 procentų akcijų, byloje yra nereikšminga ir nesusijusi su nagrinėjama byla. Teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-07934-602/2005 ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-160-52/2006, nes šiais teismų sprendimais negali būti remiamasi kaip precedentais nagrinėjamoje byloje, kadangi šioje bylose faktinė situacija buvo iš esmės kitokia. Be to, Lietuvos Respublikos įstatymai apskritai nenumato, kad apylinkės ir apygardos teismų sprendimai kitose bylose turi prejudicinę galią (išskyrus tam tikrus specialius atvejus). Sutarčių 3.3 punktas viso labo suteikia nuomininkui prioritetą kitu subjektu atžvilgiu įsigyti nuomojamą turtą, tačiau jokiu būdu neįpareigoja nuomotojo parduoti ar kitaip perleisti turtą. Priešingai, ši nuostata būtent parodo, kad ieškovas neketino perleisti atsakovui nuomotos statybinės įrangos. Atsakovo 2005 m. gruodžio 30 d. pavedimu pinigų suma buvo pervesta be pagrindo, todėl buvo jam grąžinta. Be to, teismo sprendime nėra nurodytas joks įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis atsakovui yra pripažintina nuosavybė į statybinę įrangą. Atsakovo nurodytas CK 6.27 straipsnis įtvirtina skolininko teisę pasirinkti prievolės įvykdymo būdą, kai skolininko prievolė yra alternatyvioji, t. y. gali būti įvykdoma keliais būdais. Šiuo atveju sutarties 3.3 punktas nenustato jokios atsakovo prievolės, todėl šis straipsnis apskritai nėra taikytinas. CK 6.309 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas, nes ieškovas nei sutartimis, nei kitais dokumentais neįsipareigojo parduoti daikto atsakovui. CK 6.503 straipsnis nustato, kad išperkamosios nuomos atveju, įstatymu ar šalių susitarimu turi būti numatyta, kad pasibaigus nuomos terminui arba sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą, išnuomotas daiktas nuosavybės teise pereina nuomininkui. Tokios nuostatos sutartyse nėra numatyta. Be to, pažymėtina, kad sutartyse nenustatyta įrangos išpirkimo kaina. Ieškovui išreiškus valią nutraukti sutartis, remiantis 6.2 p. ir CK 6.496 straipsniu, sutarčių galiojimas pasibaigė 2005 m. gruodžio 31 d. Tai patvirtina ir atsakovo 2005 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 90, kuriame atsakovas nurodo, kad sutartys galioja iki 2005 m. gruodžio 31 d. Be to, ieškovas savo įsipareigojimus lizingo bendrovei įvykdė ir ieškovui nuosavybės teisė į įrangą buvo perleista tik 2006 m. balandžio 26 d. ir 2006 m. rugpjūčio 16 d. Taigi ieškovas negalėjo perleisti įrangos 2005 m. gruodžio 31 d. Teismas tik formaliai konstatavo, kad yra labiau tikėtina, jog ginčo sutartys yra išperkamosios nuomos sutartys, todėl ieškinys yra atmestinas. CPK 270 straipsnio ketvirtosios dalies 4 punkte yra įtvirtinta teismo pareiga sprendime nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei teisinius argumentus. Tačiau skundžiamame sprendime tiesiog nurodoma, kad ginčo sutartys atitinka CK 6.503 straipsnyje įtvirtintą išperkamosios nuomos sutartį, nepateikiant jokių teisimų argumentų. Taigi teismas netinkamai vykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą ir tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Statnuoma“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog šalys susitarė dėl statybinės įrangos įsigijimo atsakovui per ieškovo įmonę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas jo ydingumą, be kita ko, grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, kas sudaro absoliutų jo negaliojimo pagrindą. Tačiau sutikti su tokiu apelianto teigimu neleidžia skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies turinys. Tarp šalių kilusio ginčo esmė – tarp jų 2004 m. gegužės 3 ir 12 dienomis sudarytų sutarčių Nr. VAGONĖLIAI9/040503 ir Nr. TVORA/040512 aiškinimas. Aiškindamas minėtas sutartis kaip išperkamosios nuomos sutartis pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, kuriuos teismas vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu. Savo išvadas pirmosios instancijos teismas taip pat grindė įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu bei Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatomis. Be to, pasisakant dėl šio apeliacinio skundo argumento reikia turėti omenyje, kad jis yra abstraktaus pobūdžio, nes apeliaciniame skunde nekonstatuojama, kurių iš ieškovo teiginių teismas neaptarė. Remiantis tuo, kas pasakyta, negalima laikyti pagrįstu apelianto teiginio dėl skundžiamo sprendimo motyvų nebuvimo.
Grįsdamas savo ieškinį bei atsikirsdamas į atsakovo priešieškinį, ieškovas nurodė, kad ginčijamos sutartys buvo parengtos atsakovo, o ieškovas jas sudarė prisijungimo būdu. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti ieškovas pirmosios instancijos teismui patikimų įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas šią aplinkybę bandė įrodinėti savo darbuotojo liudytojo J. Dagio parodymais. Tačiau liudytojas iš esmės tik patvirtino atsakovo atstovo S. M. paaiškinimus apie tai, kad S. M. atspausdino sutarties tekstą, tačiau nepaneigė pastarojo paaiškinimo apie tai, kad sutarties tekstas buvo sukurtas dalyvaujant tiek atsakovo atstovui, tiek V. V. . Dėl nurodytų aplinkybių traktuoti sutarties neaiškumus ieškovo naudai pagrindo nėra.
Ieškovas pirmosios instancijos teismo išvados dėl tarp šalių sudarytų sutarčių pobūdžio neteisėtumą sieja su tuo, kad jis pagal su lizingo bendrove sudarytas sutartis sumokėjo už statybinę įrangą 138 276,01 Lt, o atsakovas pagal ginčo sutartis neva įgijo teisę ją įsigyti už 20 334,63 Lt mažesnę sumą, dėl ko ginčo sutarčių aiškinimas prieštarauja protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Tačiau vertindamas šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių santykiai nebuvo vien sutartiniai, tarp jų egzistavo asmeninis pasitikėjimas, ką patvirtina tai, jog įsteigus bendrovę ,,Statnuoma“, jos akcininku be kitų tapo ir V. V. sūnus D. V. , turintis 18 proc. bendrovės akcijų. Pastebėtina, kad apeliantas šių aplinkybių iš esmės nepaneigia, o tik nurodo, kad, padidinus UAB ,,Statnuoma“ įstatinį kapitalą, D. V. akcijų paketas sumažėjo iki 2 proc. Tačiau nagrinėjamam ginčui svarbu yra ne tai, kokie tarp šalių santykiai susiklostė dabar ir kokio dydžio akcijų paketą turi ieškovo sūnus šiuo metu, o tai, kokios aplinkybės buvo šalims sudarant ginčo sandorius.
Apeliantas nurodo, kad aiškinant ginčo sutarčių pobūdį, vien tik lingvistinis jų aiškinimas nėra pakankamas. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas šias sutartis, vien lingvistiniu jų aiškinimu neapsiribojo ir spręsdamas ginčą aiškino tikruosius sutarčių šalių ketinimus bei paisė kitų sutarčių aiškinimo taisyklių. Tuo tarpu kalbant apie lingvistinį sutarčių aiškinimą reikia turėti omenyje, kad ieškovo įmonė buvo įkurta 2002 m., kaip jis pats nurodė apeliaciniame skunde, įmonės verslo pobūdis yra statybinės įrangos nuoma. Tokiu būdu, sudarant ginčo sutartį, ieškovas jau turėjo pakankamą nuomos sutartinių santykių patirtį, ko negalima pasakyti apie iš esmės tik prieš ginčo sutarčių sudarymą įsteigtą bendrovę ,,Statnuoma“, kuriai šios sutartys buvo vienos iš pirmųjų. Be to, bendrovė tik kūrėsi, neturėjo savo statybinės įrangos, dėl ko būtent nuo ieškovo geros valios priklausė atsakovo sėkmingo verslo pradžia. Esant tokiai situacijai būtent atsakovas, o ne ieškovas laikytinas silpnesne sutarties šalimi, dėl ko sutarties sąlygos turi būti aiškinamos pastarojo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Kaip matyti iš paties ieškovo pateiktų duomenų, ieškovas lygiagrečiai su ginčo sutartimis sudarė (tiek prieš, tiek ir po 2004 m. gegužės mėn.) keletą statybos įrangos nuomos sutarčių (t. 2, b. l. 133-150). Tačiau lyginant nurodytas sutartis su ginčo sutartimis matyti, kad jos akivaizdžiai skiriasi. Tokia išvada daroma ne vien dėl to, kad, priešingai negu kitos ieškovo sudarytos, ginčo sutartys buvo įvardytos kaip išperkamosios nuomos sutartys, bet ir dėl ginčo sutarčių sąlygų. Šalių sudarytose išperkamosios nuomos sutartyse, kaip ir turi būti tokio pobūdžio sutartyse, nurodyta išperkamojo turto vertė ir jo išpirkimo sąlygos (sutarčių 1.1, 3.3, 3.4 punktai). Be to, vien tik ginčo sutartyse šalys įrašė nuorodą į CK 6.503 straipsnį.
Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovo veiklos pobūdis - statybinės įrangos nuoma, jis įrangą nuomoja daugeliui trečiųjų asmenų. Be to, ieškovas turėjo patirties bendraujant su lizingo bendrovėmis. Visa tai parodo, kad pasirašydamas ginčo sutartis ieškovas negalėjo nesuprasti jų pobūdžio bei teisinių pasekmių (CK 6.193 str. 1 d.).
Visos šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarp šalių buvo sudarytos išperkamosios nuomos sutartys. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad ieškovas be kitų reikalavimų prašė priteisti iš atsakovo nuostolius, kuriuos sudaro skirtumas tarp nuomos mokesčio, numatyto ginčo sutartyse, ir nuomos mokesčio, kurį ieškovas būtų gavęs rinkos sąlygomis. Toks ieškovo reikalavimas dar kartą patvirtina, kad tarp šalių buvo sudarytos išperkamosios nuomos sutartys, nes išperkamosios nuomos sutartimis nustatytų periodinių mokėjimų dydį lemia ne nuomos rinkoje vyraujančios kainos, bet išperkamojo turto vertė.
Pastebėtina, kad ginčo sutartimis nustatytų mėnesinių mokėjimų dydžiai iš esmės (neįskaitant ieškovo nurodytų papildomų išlaidų) sutampa su lizingo bendrovės ieškovui grafikuose nustatytais mokėjimo dydžiais (t. 1, b. l. 8, 18). Tačiau ieškovo sudarytų lizingo sutarčių mokėjimo grafikai yra konfidenciali ir atsakovui neprieinama informacija. Ši aplinkybė dar kartą paneigia ieškovo teigimą, kad ginčo sutartis jis pasirašė prisijungimo būdu.
Kartu su ginčo sutartimis šalys 2004 m. gegužės 7 d. pasirašė analogiško turinio žirklinio keltuvo išperkamosios nuomos sutartį. Tarp šalių kilusį ginčą dėl nurodytos sutarties vykdymo išnagrinėjo Vilniaus m. 1 apylinkės teismas, kuris, analizuodamas paminėtos sutarties sąlygas, įsiteisėjusiu 2005 m. lapkričio 18 d. sprendimu konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vertinti ginčo sutarčių kitaip nei išperkamųjų nuomos sutarčių, pagrindo nėra (CPK 182 str. 2 p., LR Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
Apeliantas nurodo, kad ginčo sutarčių pasirašymo metu jis nebuvo statybinės įrangos savininkas. Taigi negalėjo sudaryti išperkamosios nuomos sutarčių. Atsakant į šį argumentą turėtina omenyje, kad kartu su ginčo sutartimis ieškovas buvo sudaręs šios įrangos lizingo sutartis, kurias įvykdė ir perėmė nuosavybės teisę į įrangą. Pagal ginčo sutartis nuosavybės teisė į įrangą atsakovui turėjo pareiti ne iš karto po jų pasirašymo, o tik mokėjimais padengus nuomojamo turto vertę. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad lizingo bendrovė prieštaravo ginčo sutarčių sudarymui. Todėl nurodytas apelianto argumentas nėra esminis nagrinėjamam ginčui.
Apeliantas teigia, kad jo reikalavimo pagrįstumą patvirtina tai, kad ginčo statybos įranga jo įmonėje buvo apskaityta kaip išnuomota, o atsakovo patvirtintose sąskaitose faktūrose buvo nurodoma, kad jos pateikiamos pagal nuomos sutartis. Tačiau atsakovas dėl tokių nuorodų sąskaitose faktūrose prieštaravo (t. 2, b. l. 169), o tai, kad ieškovas ginčo įrangą apskaitydavo ne taip, kaip tą turėjo daryti pagal sudarytų sutarčių pobūdį (išperkamosios nuomos), ieškinio pagrįstumo patvirtinti negali.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas ginčo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus visiškai įvykdė ir sumokėjo ieškovui įrangos kainą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į išperkamosios nuomos sutartimis įgytą turtą (CK 6.503 str. 1 d.). Šiuo atveju tai, kad ieškovas, pažeisdamas sutarčių sąlygas, grąžino atsakovui dalį įmokų, teisinių pasekmių nagrinėjamam ginčui sukelti negali, nes iš neteisėtų veiksmų teisė neatsiranda. Be to, skundžiamas sprendimas neužkerta ieškovui teisės prašyti grąžinti nurodytą sumą.
Apeliantas nurodo, kad pagal kitas analogiško turinio tarp šalių sudarytas išperkamosios nuomos sutartis atsakovas statybinę įrangą grąžino ieškovui. Tačiau kartu apeliaciniame skunde pažymima, kad toks grąžinimas buvo įformintas papildomais šalių susitarimais. Todėl šis argumentas nagrinėjamam ginčui nėra teisiškai svarbus.
Dėl nurodytų aplinkybių naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. V. individualios įmonės valstybei 6 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.