Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal O. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimo, kuriuo O. I. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 3 d. ir nubaustas 10000 (dešimties tūkstančių) litų bauda;

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. I. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu pripažintas kaltu už tai, kad 2012 m. spalio 29 d., atlikus UAB „Baltic Legion“ (toliau – Bendrovė) operatyvų patikrinimą, nustatyta, jog Bendrovės direktorius O. I., būdamas darbdaviu, nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., bendrovės darbuotojams tyčia apskaičiavo ir bendrovės saugomame objekte Ąžuolyno g. 3, Kaune, išmokėjo 1068,15 Lt darbo užmokesčio, neįtraukto į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, tai yra P. R. Ąžuolyno g. 3, Kaune 2012 m. rugpjūčio 10 d. buvo išmokėta 259,40 Lt, A. V. M. Ąžuolyno g. 3, Kaune 2012 m. liepos 10 d. išmokėta 304,71 Lt, 2012 m. rugpjūčio 10 d. išmokėta 504,04 Lt darbo užmokesčio. Tuo Bendrovės direktorius O. I., būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą, padarė darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą ir pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies ir 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 ir 7 punktų nuostatas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus ir išrinko tik tokioje apimtyje, kuria galėjo pagrįsti savo išvadas. Tokia teismo pozicija yra šališka ir pažeidžia įstatymo reikalavimus bei nuostatas, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl byloje esančių O. I. pateiktų įrodymų, net nepaminėjo visų reikšmingų aplinkybių, turinčių esminių pasekmių bylos baigčiai.

Liudytojo A. V. M. paaiškinimai taip pat nenuoseklūs ir neinformatyvūs. Pažymima, kad teisme liudytojas davė paaiškinimus būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir teismas dėl jo būklės pareiškė jam pastabą, tačiau patikėjo ir vadovavosi jo paaiškinimais. Be to, teismui buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo įsitesėjęs 2013-02-05 nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.I.-222- 276/2013, priimtas administracinėje byloje, kurios iniciatoriumi buvo minėtas liudytojas, o būtent pagal jo pareiškimą O. I. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ str. 1 d. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį sprendimą apelianto atžvilgiu, net nepasisakė dėl minėto įrodymo, neargumentavo, kodėl jį atmetą atvirkščiai - nustatė, jog minėto liudytojo paaiškinimai patikimi ir jais vadovavosi priimant sprendimą.

Manytina, jog yra pagrįstų abejonių dėl minėtų liudytojų paaiškinimų patikimumo ir aiškiai matyti, kad jie turėjo ir turi rimtų priežasčių apkalbėti buvusį darbdavį, tai yra apeliantą. Minėtas liudytojas taip pat nurodė, kad pinigus jam mokėjo ne O. I., o buvęs bendrovės vadybininkas D. B. ir V. R..

Pažymima, kad apelianto teiginys, jog tarp P. R. paaiškinimų, duotų administracinės bylos tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu, įžvelgiamas prieštaravimas, ginčytinas. Tai, kad P. R. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog 2012-09-13 paaiškinimas surašytas teisingai, savaime nereiškia, kad jo parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, prieštarauja 2012-09-13 Inspekcijai pateiktam paaiškinimui. Liudytojo P. R. parodymai negali būti laikomi nenuoseklūs vien todėl, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu minėtas asmuo negalėjo nurodyti tikslios jam išmokėtos atlyginimo už darbą bendrovėje sumos. Taip pat ir tai, kad buvęs bendrovės darbuotojas P. R. už išdirbtą laikotarpį tikėjosi gauti didesnį atlyginimą ir dėl nepilno atsiskaitymo su juo jaučiasi apgautas, nesudaro pagrindo abejoti minėto liudytojo duotais parodymais. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad teismas, priimdamas nutarimą, pagrįstai rėmėsi liudytojo P. R. paaiškinimu ir parodymais.

Ginčytinas ir apelianto teiginys, kad liudytojo A. V. M. paaiškinimas, pateiktas inspekcijai, ir jo parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, yra nenuoseklūs ir neinformatyvūs. Tiek savo paaiškinime inspekcijai, tiek teismui duotuose parodymuose A. V. M. išsamiai paaiškino visas su jo darbo bendrovėje susijusias aplinkybes bei nuosekliai laikėsi savo pozicijos. Nors buvęs bendrovės darbuotojas A. V. M. jaučia nuoskaudą dėl nepilno atsiskaitymo su juo už faktiškai išdirbtą laiką, ši aplinkybė, kaip minėta, nesudaro pagrindo abejoti tokio liudytojo duotais parodymais. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad priimdamas nutarimą pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis minėto liudytojo parodymais.

Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 3 d. įtvirtintas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia. Iš liudytojų A. V. M. ir P. R. paaiškinimų bei pateiktų darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių ir išmokėjimo žiniaraščių matyti, kad iš viso 1068,15 Lt darbo užmokesčio, išmokėto buvusiems bendrovės darbuotojams A. V. M. ir P. R. už darbą bendrovėje 2012 m. birželio ir liepos mėn., nėra įtraukta į bendrovės buhalterinę apskaitą. Remiantis šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, taip pat tuo, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovas, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų vykdymą ir buhalterinės apskaitos organizavimą bei negalėjo nežinoti apie į buhalterinę apskaitą neįtraukiamo darbo užmokesčio išmokėjimą

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. numato, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad O. I. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 3 d., inter alia, įtvirtinta, kad tyčinis darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimas, užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Taisyklių 4 p. numatyta, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Taisyklių 7 p. nustato, kad vienkartinė darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, pensijų, stipendijų, tantjemų, dividendų ar kita išmoka asmeniui (ūkio subjekto darbuotojui arba asmeniui, kuris nėra ūkio subjekto darbuotojas) turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu.

Atsižvelgus į pinigų priėmimą ir išmokėjimą įmonėse reglamentuojančias teisės normas, darytina išvada, kad išmokami darbo užmokesčiai bei kitos su darbo santykiais susijusios išmokos privalo būti įtrauktos į buhalterinės apskaitos dokumentus, o šios tvarkos pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 41⁴ str. 3 d.

Iš atlikto operatyvinio UAB „Baltic Legion“ patikrinimo matyti, kad patikrinus bendrovės pateiktus dokumentus ir apklausus buvusius darbuotojus buvo nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. dviems darbuotojams išmokėta 1068,15 litų darbo užmokesčio, neapskaityto bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose. Šių išmokų suma 2012-06 – 2012-08 pateiktose deklaracijose nedeklaruota. Tuo bendrovės vadovas O. I. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 2 d. ir 2000 m. vasario 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 ir 7 punktų nuostatas (b. l. 9-11).

Iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymų bei apeliaciniame skunde pateiktų motyvų matyti, kad O. I. neigia mokėjęs atlyginimus savo įmonės darbuotojams, pasak apelianto, už tai buvo atsakingi įmonės vadybininkai. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas UAB „Baltic Legion“ vadybininkas V. R., nurodęs, kad jis buvo atsakingas už darbuotojus, darbo grafikus, algų paskaičiavimus ir išmokėjimą. Atlyginimas buvo mokamas du kartus per mėnesį, grynais pinigais. Darbuotojai pasirašydavo žiniaraštyje ir išeinant, kad pretenzijų neturi. Neigė, kad A. V. M. išmokėjęs į žiniaraštį neįtrauktą atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai šio liudytojo parodymus vertinti kritiškai. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad šis asmuo vis dar dirba minėtoje įmonėje, todėl gali būti suinteresuotas teikti savo darbdaviui palankius parodymus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 8 p., bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Iš šios nuostatos seka, kad bendrovės vadovui yra atskaitingi visi įmonėje dirbantys darbuotojai. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 7 p. numatyta, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad įmonės vadovas yra atsakingas už savo darbuotojų veiklą, privalo užtikrinti tinkamą teisės aktų laikymąsi įmonės darbuotojams vykdant įmonės vadovo jiems pavestas funkcijas, todėl apelianto argumentas, kad ne jis buvo atsakingas už atlyginimų išmokėjimą darbuotojams, vertinamas kritiškai.

Apeliaciniame skunde ginčijami ir liudytojų parodymai, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstais, nenuosekliais ir prieštaringais liudytojų A. V. M. ir P. R. parodymais. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtų liudytojų parodymus, su tokiu apelianto argumentu sutikti negali.

Liudytojas A. V. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad bendrovėje pradėjo dirbti 2012 m. birželio mėnesio viduryje, darbo sutartį pasirašė po trijų savaičių. Pažymėjo, kad byloje pateiktame 2012 m. liepos 10 d. žiniaraštyje yra ne jo parašas. Iš tikrųjų jis gavo apie 200 litų į rankas, o kai gaudavo pinigus niekur nepasirašinėdavo.

Liudytojas P. R. parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. žiniaraštyje nurodytos pinigų sumos negavo ir ten nepasirašė. Už mėnesį jam buvo sumokėta apie 300 litų, šiuos pinigus jis pasiėmė pats, atvažiavęs į objektą. Ar pasirašė už gautus pinigus, neprisimena.

Analogiškas aplinkybes šie liudytojai nurodė ir 2012 m. spalio 8 d. A. V. M. ir 2012 m. rugsėjo 13 d. paaiškinimuose, duotais Valstybinei mokesčių inspekcijai (b. l. 14-15).

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šių liudytojų parodymuose yra esminių prieštaravimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių prieštaravimų neįžvelgia. Tai, jog liudytojai neprisimena, kur konkrečiai jiems buvo išmokėti atlyginimai, kokia tiksli pinigų suma sumokėta, nesudaro pagrindo šių liudytojų parodymų vertinti kaip nenuoseklius. Aplinkybė, kad darbdavys su darbuotojais neatsiskaitė, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad liudytojais apklausti darbuotojai siekė melagingai apkaltinti bendrovės direktorių. A. V. M. ir P. R. parodymai nuoseklūs, atitinka faktines bylos aplinkybes.

Apeliaciniame skunde, be viso ko, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai O. I. nurodytą aplinkybę, kad išmokėjimo žiniaraštyje Nr. 2012-30 (b. l. 31) padaryta klaida, nurodant, kad žiniaraštyje numatytos pinigų sumos darbuotojams buvo išmokėtos 2012 m. rugpjūčio 10 d., vertino kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Šiame išmokėjimo žiniaraštyje nurodyta, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. A. V. M. ir P. R. už atliktą darbą buvo išmokėtos atitinkamai 143,44 litų ir 76,63 litų sumos. Prie šių asmenų pavardžių yra jų parašai, tačiau apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jie parodė, kad niekur nepasirašinėjo, todėl šiame žiniaraštyje esantys parašai yra ne jų. Abejoti apelianto pateikta versija verčia ir tai, kad šis žiniaraštis buvo surašytas 2012 m. rugpjūčio 10 d., kai tuo tarpu su P. R. ir A. V. M. darbo sutartys buvo nutrauktos 2012 m. rugpjūčio 7 d. Pažymėtina ir tai, kad tokia žiniaraščio data – 2012 m. rugpjūčio 8 d., nurodyta ne vienoje žiniaraščio vietoje. Išmokėjimo žiniaraštis yra griežtos atskaitomybės dokumentas, kurio pagrindu tikrinamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas ir už bet kokių klaidų tokiose žiniaraščiuose atsiradimą, įmonės vadovui gresia griežta atsakomybė, todėl tokie dokumentai įmonėse tvarkomi itin atsakingai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, kurių pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, naikinti nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

O. I. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.