Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Nijolės Šidagienės (pranešėja), sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Šarūnui Nakučiui, atsakovės atstovei Žydrai Klevinskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Ekstra žinios“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretieji suinteresuoti asmenys- V. T. ir V. T., dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3) pareiškėjos teiginys, jog skundo nagrinėjimo termino praleidimas yra pagrindas pripažinti viešojo administravimo subjekto sprendimą neteisėtu, yra nepagrįstas ir prieštarauja teisingumo principui. VIĮ 49 str. 10 d. nustatytas skundo nagrinėjimo terminas skirtas skundą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti, nes jis suinteresuotas subjektas, kuriam aktualus jo pateikto skundo nagrinėjimo užbaigimas. Tuo tarpu pareiškėjai skundo nagrinėjimo terminas nesukelia jokių pasekmių, todėl ši aplinkybė pareiškėjos interesų požiūriu vertintina kaip neutrali. Sutinka, kad sprendimas priimtas praėjus VIĮ 49 str. 10 d. nustatytam trijų mėnesių skundo nagrinėjimo terminui, tačiau pažymi, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Užsitęsęs skundo nagrinėjimas, jei jis nėra viešojo administravimo subjekto neveikimas, nėra pagrindas sprendimą laikyti neteisėtu ar nepagrįstu, nes ši aplinkybė savaime neįtakoja jo turinio teisėtumo ir pagrįstumo;

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2008 m. gegužės 21 d. Inspektorius gavo trečiųjų suinteresuotų asmenų V. T. ir V. T. skundą dėl UAB „Ekstra žinios" leidžiamo dienraščio „L.T.“ Nr. 53/601 2008-03-06 publikacijoje „T. vaikas - po operacijos“ (toliau – ir Publikacija) bei UAB „Ekstra žinios" valdomame tinklapyje www.241t.lt paskelbtos informacijos (b.l.58-69). Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad UAB „Ekstra žinios" paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją apie juos ir pažeidė jų teisę į privatų gyvenimą. Teigė, kad Publikacijoje buvo publikuoti tikrovės neatitinkantys teiginiai: „3200 gramų 50 centimetrų ūgio mergaitė,...“; „...bet dainininkų pora iškart paprašė privatumo ir geresnės palatos."; „L.T. žiniomis, norėdama išvengti nereikalingo dėmesio, gimdyti atvykusi V. R. –T. prisistatė M. pavarde." (tiksli pavardė V. T. .); „Bent taip dėmesį nuo savo apsilankymo ligoninėje bandančius atitraukti sutuoktinius personalas nuo tokio sumanymo atkalbinėjo, pareikšdamas, kad tokiu atveju kiltų problemų registruojant gimusio vaikelio pavardę." (kalbama apie sumanymą prisistatyti M. pavarde); „Teigiama, kad to pageidavo pati V. T.." (t.y. susilaukti valko atliekant cezario pjūvį); „Penkiasdešimties centimetrų ūgio dukrelė..." ir tuo pagrindu prašė įpareigoti UAB „Ekstra žinios" leidžiamo dienraščio „L.T.“ 2 puslapyje patalpinti minėtos informacijos paneigimą. Taip pat nurodė, kad paskelbti teiginiai apie V. T. ir V. T. privatų gyvenimą: „Dukra gimė su chirurgų pagalba"; „Kol V. ilsėjosi po cezario pjūvio..."; „Mažylė gimė mamai atlikus cezario pjūvį." ; „Kūdikį V. pagimdė atlikus cezario pjūvį; „Kad gims dukra, abu tėvai jau žinojo."; „... - po cezario pjūvio..." pažeidžia jų teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, todėl dėl privataus gyvenimo faktų paviešinimo prašė dienraštį „L.T.“ įspėti ar taikyti kitokias poveikio priemones. Pažymėjo, kad nors jie yra visuomenėje žinomi dainininkai, tačiau nėra vieši asmenys ir minėtų teiginių paskleidimas neatitinka teisėto bei pagrįsto visuomenės intereso žinoti tokią informaciją. Nurodė, kad jie jokio sutikimo publikuoti jų privataus gyvenimo faktus dienraščiui nedavė, taip pat informavo, kad jie 2008-04-18 kreipėsi į dienraštį L.T. su reikalavimu paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau dienraštis ginčo teiginių nepaneigė.

Tirdamas pareiškėjų skundą, Inspektorius raštu kreipėsi į dienraščio „L.T." vyriausiąją redaktorę, prašydamas pateikti savo argumentus (b.l.70,73). UAB „Ekstra žinios" atstovas Inspektoriui 2008-07-15 pateikė paaiškinimą (b.l.74-76), kuriame dėl įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją paaiškino nesant teisėto pagrindo įpareigoti UAB „Ekstra žinios" leidžiamame dienraštyje „L.T." paneigti V. ir V. T. nurodytus teiginius, net ir tuo atveju, jeigu jie būtų netikslūs ir ne visiškai atitiktų tikrovę; dėl privataus pobūdžio informacijos paskleidimo paaiškino, kad pareiškėja, paskelbdama informaciją apie V. ir V. T., nepažeidė visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų, nes: 1) pagal CK 2.23 str. nuostatas ir teismų suformuotą praktiką, kiekvieno asmens privataus gyvenimo gynimo ribos yra skirtingos ir kiekvienu atveju gali būti teismo nustatytos tik visapusiškai ir objektyviai įvertinus visas byloje nustatytas faktines aplinkybes apie konkretų asmenį. Be to, LAT praktikoje pripažįstama, kad gali būti pateisinamas stiprus trumpalaikis susidomėjimas konkrečiu asmeniu dėl jo veiklos ar su juo susijusio įvykio. Sprendžiant dėl privatumo pažeidimo asmens patirtos žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į šios informacijos turinį, bet ir į pačio asmens, apie kurį tokia informacija skelbiama, veiksmus, susijusius su asmeninės informacijos viešu skelbimu, pačio asmens požiūrį į savo privataus gyvenimo detalių apsaugą. Todėl, įvertinus V. ir V. T. specifinę padėtį visuomenėje ir tai, kad asmeninių savo ir savo šeimos narių gyvenimo detalių paviešinimą jie naudoja kaip priemonę siekdami pastovaus visuomenės dėmesio bei ekonominės naudos, informacijos apie jų vaiko gimimą paskleidimas nepažeidė šių asmenų teisės į privatų gyvenimą ir nesukėlė jiems jokių neigiamų padarinių; 2) V. ir V. T. savo iniciatyva suformavus praktiką, kad informacijos apie šeimos narius ir jų asmeninį gyvenimą viešas paskelbimas nepriskiriamas nuo visuomenės saugomo privataus gyvenimo detalėms, bandymas riboti viešosios informacijos rengėjo UAB „Ekstra žinios" teisę skleisti savo iniciatyva surinktą informaciją pasinaudojant įstatymuose numatyta privataus gyvenimo apsauga, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise, o ne pažeistų asmeninių teisių gynimas.

Inspektorius, VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje nustatytos kompetencijos ribose išnagrinėjęs trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, sprendimu konstatavo, kad V. ir V. T. prašymas įpareigoti viešosios informacijos rengėją paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją atmestinas tuo pagrindu, kad ginčo teiginiuose skelbiamos žinios nėra žeminančio pobūdžio ir šių asmenų garbės bei orumo pažeidimo nėra, o skundas dalyje dėl privataus gyvenimo apsaugos pažeidimo yra pagrįstas, todėl nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją UAB „Ekstra žinios" dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 41 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų nuostatų pažeidimo (b.l.103-108). Tokį Sprendimą Inspektorius motyvavo tuo, kad: 1) privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais ir privatumo pažeidimas negali būti pateisinamas jokiomis priemonėmis, išskyrus tas, kurias sankcionavo įstatymas ir kurios neišvengiamai būtinos demokratinėje visuomenėje. Asmens teisė į privatų gyvenimą ginama, kai nustatoma šių faktų visuma: informacijos paskleidimo faktas; faktas, jog paskleista informacija yra apie pareiškėją; faktas, jog paskleista informacija yra apie žmogaus privatų gyvenimą; faktas, jog informacija paskleista be asmens sutikimo; faktas, jog informacija paskleista nesant teisėto visuomenės intereso. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad teiginiuose: „Dukra gimė su chirurgų pagalba", „Kol V. ilsėjosi po cezario pjūvio <...>", „Mažylė gimė mamai atlikus cezario pjūvį", „Kūdikį V. pagimdė atlikus cezario pjūvį", „<...> po cezario pjūvio <...>" paskelbta informacija apie gimdymo metu atliktą chirurginę intervenciją laikytina informacija apie V. ir V. T. privatų gyvenimą. Taip pat pažymėta, kad vidiniai asmens, šeimos ar šeimų santykiai, asmenų lytinis gyvenimas, vaiko gimimo aplinkybės priskirtini slaptų asmeninių santykių kategorijai, todėl jų paviešinimas ribojamas bendrais pagrindais, reglamentuojančiais asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę bei slaptumą; 2) nors V. ir V. T., būdami dainininkais, yra žinomi visuomenei asmenys, tačiau jie nepriima visuomeniškai svarbių sprendimų ir nedaro įtakos visuomenės ar atskirų jos narių teisėms ir pareigoms, todėl jie nelaikytini viešaisiais asmenimis. Pažymėta, kad asmens populiarumas, žinomumas visuomenėje nėra pakankamas pagrindas pripažinti tokį asmenį viršuoju, nes pagrindinis viešojo asmens statuso požymis yra tas, kad jo sprendimai turi viešąją galią, įtaką visuomenėje ir visuomeniniame gyvenime; 3) sutikimu skleisti informaciją apie V. ir V. T. privatų gyvenimą negali būti laikoma ta aplinkybė, kad šie asmenys nevengė bendrauti su (kitais) žiniasklaidos atstovais ir pateikdavo informaciją apie kūdikio gimimo faktą. Pažymėta, kad šis faktas nėra tapatus Publikacijos teiginiams ir juose paskleistiems duomenims apie V. ir V. T. dukters gimimo aplinkybes, atliktą operaciją ir kt. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad V. ir V. T. publikuoti šiuos duomenis nedavė dienraščiui jokio sutikimo, padaryta išvada, kad informacija paskelbta be jų sutikimo. Taip pat pažymėta, kad aukščiau paminėtų duomenų paskleidimas nepasižymi visuomenės interesu ir neatitinka teisėto bei pagrįsto visuomenės intereso žinoti tokią informaciją. Pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog informacijos apie V. ir V. T. privatų gyvenimą pateikimas nesusijęs nei su šių asmenų veikia, nei su visuomenės interesu žinoti, tokios informacijos paskelbimo motyvas - sensacingumo siekimas, tačiau ne viešosios informacijos rengėjo pareiga informuoti visuomenę. Todėl, paskelbdama Publikacijoje nurodytą informaciją, pareiškėja pažeidė VIĮ 3 str. 2 d., 14 str., 41 str. 2 d. 4, 5 p. nuostatas.

Bylos medžiaga (b.l.17-18,22-45,79-101) patvirtina, kad tretieji suinteresuoti asmenys iki ir po jų vaiko gimimo bendravo su (kitais) žiniasklaidos atstovais ir pateikdavo jiems informaciją apie savo asmeninio gyvenimo detales, kūdikio gimimo faktą ir su juo susijusias aplinkybes.

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, teismų praktikos analizė bei išvados.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

CK 2.23 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.

Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja VIĮ (nauja įstatymo redakcija nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.). VIĮ 2 str. 8 dalis nustato, kad asmens sveikatos informacija yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta informacija apie žmogaus sveikatą; šio straipsnio 39 dalis nustato, kad privataus pobūdžio informacija – žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt. Privatus gyvenimas yra asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus (VIĮ 2 straipsnio 40 dalis). VIĮ 2 straipsnio 60 d. pateiktas sąvokos „viešasis asmuo“ išaiškinimas, nurodant, kad toks asmuo yra valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Viešoji informacija – informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus šio straipsnio 39 dalyje nurodytą informaciją, taip pat informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama (VIĮ 2 straipsnio 61 d.). Pagal VIĮ 2 straipsnio 66 d., visuomenės informavimas yra viešosios informacijos teikimas visuomenei.

VIĮ 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises. To paties įstatymo 14 str. 1 dalyje nustatyta, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą; šio straipsnio 2 dalis nustato, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Pagal VIĮ 14 str. 3 dalį, informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. VIĮ 41 str. 2 d. 4 punktas įpareigoja žurnalistus vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, o šio straipsnio dalies 5 punktas - informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais.

VIĮ 49 str. 1 dalis nustato, kad Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. VIĮ Inspektoriui pavesta funkcija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, taip pat dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (50 str. 1 d. 1, 2 p.). Šio įstatymo 50 str. 2 dalyje išvardytos galimos Inspektoriaus priimamų sprendimų rūšys, tarp jų: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (50 str. 2 d. 1 p.); reikalauti, kad jie nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (50 str. 2 d. 2 p.).

Asmens sveikatos paslapties apsaugą reglamentuoja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (nauja įstatymo redakcija nuo 2004-07-24), kurio 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad pacientų privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama pacientų sutikimu ir tik tuo atveju, jei tai yra būtina diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti. Pagal šio straipsnio 3 dalį, visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties. Tokios konfidencialios informacijos saugojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir sveikatos apsaugos ministro tvirtinami teisės aktai. Konfidenciali informacija gali būti suteikta kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems gydant ar slaugant pacientą, atliekantiems paciento sveikatos ekspertizę, be paciento sutikimo konfidenciali informacija gali būti suteikta tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti. Be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikta valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą prieš jo valią. Kai pacientas yra praradęs sąmonę ir nėra jo sutikimo, konfidenciali informacija gali būti suteikiama paciento atstovui, sutuoktiniui (partneriui), tėvams (įtėviams) ar pilnamečiams vaikams tik tais atvejais ir tiek, kiek tai būtina paciento interesams apsaugoti. Cezario pjūvis (sectio caesaria) - nėštumo užbaigimo operacija, kurios metu vaisius išimamas perpjovus priekinę pilvo sieną ir gimdą (Medicinos enciklopedija / Valstybinė enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1993). Taigi, informacija apie atliktą Cezario pjūvį yra tiesiogiai susijusi su sveikatos būkle, t.y. yra asmens sveikatos informacija ir yra asmens privataus gyvenimo dalis.

Visuomenės informavimo priemonių laisvės skleisti privataus gyvenimo faktus, susijusius su asmens sveikata, ribos nustatytos Sveikatos sistemos įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 1998-12-23) 52 str. 1 dalyje, kad asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties neliečiamumą, o šio straipsnio 2 dalis draudžia skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be raštiško jo sutikimo.

LAT 2008-08-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008 pažymėjo, kad teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Konstitucijos 22 str. 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; jo 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 str. 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. CK 2.23 straipsnyje detalizuojamas Konstitucijos 22, 24-25 straipsniuose ir Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatų gyvenimą gynimas civiliniais teisiniais būdais. CK 2.23 str. 1 dalis atspindi Konstitucijos 22 straipsnio nuostatą, kad fizinis asmuo turi teisę į savo privataus gyvenimo neliečiamumą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal CK 2.23 str. 1 dalį privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. CK 2.23 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas asmens sutikimas. Teisėjų kolegija, aiškindama CK 2.23 str. 1 dalies nuostatas, nusprendė, kad sutikimą dėl privačios informacijos skelbimo asmuo gali duoti žodžiu, raštu, jis taip pat gali būti nuspėjamas ir iš konkliudentinių veiksmų (pavyzdžiui, asmuo viešai pasakoja savo privataus gyvenimo detales kitiems asmenims, duoda interviu žurnalistui ir pan.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutikimu skleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą negali būti laikoma ta aplinkybė, kad ieškovas nevengė bendrauti su žiniasklaidos atstovais ir pateikdavo informaciją, priskirtiną intymiai privataus gyvenimo sferai (pavyzdžiui, vaiko pradėjimas ir pan.). Pabrėžė, kad pats asmuo kompetentingas nuspręsti, ar informacijos apie jo privatų gyvenimą paskelbimas nepadarys jam žalos, nes asmens sutikimas paskleisti informaciją apie jo privatų gyvenimą apima ir neigiamų padarinių atsiradimo rizikos prisiėmimą. Tokiu atveju galima teisinė situacija, kai įstatymo saugomos teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimas nekonstatuojamas ir asmeniui, paskleidusiam tokią informaciją, teisinė atsakomybė netaikoma. Pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog pasirinkti, kokia asmens privataus gyvenimo dalis gali būti prieinama visuomenei, yra asmens teisė, nes kiekvienas asmuo, net ir būdamas savo veiklos srityje žinomu asmeniu, privačiomis temomis dažnai bendraujančiu su žiniasklaida, turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar atskleisti bei kokia apimtimi atskleisti informaciją, kuri sudaro privataus gyvenimo dalį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad skelbiant informaciją, susijusią su asmens privačiu gyvenimu, apribojama jo teisė į privatų gyvenimą, garantuojama Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, taigi toks apribojimas galimas tik laikantis Konstitucijos, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje ir įstatymų nustatytų sąlygų. Antra vertus, ribojant žiniasklaidos teisę skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, ribojama laisvė skleisti informaciją, garantuojama Konstitucijos 25 straipsnyje, Konvencijos 10 straipsnyje, todėl draudimas skelbti nurodytą informaciją galimas tik laikantis Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje ir įstatymuose nustatytų sąlygų. Kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktus. Be to, turi būti atsižvelgiama į EŽTT praktiką dėl Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose įtvirtintų teisių įgyvendinimo ir gynimo (žr. pvz., EŽTT 2004 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje Editions Plon prieš Prancūziją (Editions Plon v. France, no. 58148/00, judgement of 18 May 2004); EŽTT 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją (Von Hannover v. Germany, no. 59320/00, judgement of 24 June 2004); EŽTT 2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associes prieš Vokietiją (Hachette Filipacchi Associes v. Germany, no. 71111/01, judgement of 14 June 2007). Teisėjų kolegija konstatavo, kad skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas (LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š., V. Š. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008). Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, jog informacijos apie ieškovą rinkimo būdas ir jos pateikimas rodo, jog sensacingumo interesas šiuo atveju buvo svarbesnis už konkretaus asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, paskleista informacija yra išimtinai asmeninio pobūdžio, jos paskelbimas nėra susijęs nei su profesine ieškovo veikla, nei su visuomenės interesu žinoti, todėl tokios informacijos paskelbimas yra noras pranešti sensacingą žinią, o ne noras informuoti visuomenę. Teisėjų kolegija pritarė teismų padarytoms išvadoms, kad ieškovo teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, paskleidžiant asmeninio pobūdžio informaciją be jo sutikimo, buvo pažeista (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis, CK 2.23 straipsnio 3 dalis).

LAT 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006 konstatavo, kad teisės literatūroje ir praktikoje pripažįstama, jog gali būti pateisinamas stiprus trumpalaikis susidomėjimas konkrečiu asmeniu dėl jo veiklos ar su juo susijusio įvykio. Šiuo atveju turi būti išsaugotas įsikišimo į asmens privatumą proporcingumas visuomenės pagrįstam interesui. Privataus informacijos rengėjo ir skleidėjo tikslai supažindinti visuomenę su informacija apie jaunų merginų įtraukimą į tam tikrų organizacijų veiklą ir galimu nelegaliu jų išvežimu į užsienį yra visuomenei aktualus klausimas ir gali būti diskutuojamas. Diskusijos iniciatoriai turi pasverti, ar ši problema gali būti iškeliama ir plėtojama neatskleidžiant konkretaus asmens privačių duomenų (atvaizdo, vardo, pavardės, gyvenamosios vietos, darbo ar veiklos, kt.), iš kurių jis identifikuojamas. 2004 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2004 LAT pažymėjo, kad ginant asmens teisę į privatų gyvenimą, kyla dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti (teisės skleisti informaciją) konfliktas, todėl kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės ginamų vertybių pusiausvyros. Konstatavo, kad nors nagrinėjamu atveju ieškovo kaip advokato nebuvo pagrindo laikyti viešuoju asmeniu, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamame straipsnyje iškeltą problemą, kuri verta pastovaus visuomenės dėmesio, taip pat į ieškovo specifinę padėtį visuomenėje, informacijos apie ieškovo privatų gyvenimą paskleidimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti, jos paskelbimas buvo proporcingas teisėtam tikslui pasiekti ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. 2002 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2002 LAT pažymėjo, kad kadangi pats ieškovas per visuomenės informavimo priemonę nušvietė savo dalyvavimą nekilnojamojo turto versle, jo teisių negali pažeisti viešosios informacijos rengėjų tolesnis domėjimasis jo veikla šioje srityje.

Dėl Sprendimo priėmimo procedūros teisėtumo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo šiuos Sprendimo panaikinimo dėl jo priėmimo metu padarytų procedūrinių pažeidimų pagrindus: 1) Sprendimas priimtas praleidus maksimalų VIĮ 49 str. 10 dalyje nustatytą sprendimo priėmimo terminą; 2) Sprendimas nebuvo paskelbtas VIĮ 50 str. 3 dalyje nustatyta tvarka.

Atsakovas sutinka, kad Sprendimas priimtas praėjus VIĮ 49 str. 10 d. nustatytam trijų mėnesių skundo nagrinėjimo terminui, tačiau pažymi, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, laikantis teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų, o užsitęsęs skundo nagrinėjimas, jei jis nėra viešojo administravimo subjekto neveikimas, nėra pagrindas Sprendimą laikyti neteisėtu ar nepagrįstu, nes ši aplinkybė savaime neįtakoja Sprendimo turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat atsakovas neginčija fakto, kad Sprendimas nebuvo paskelbtas viešai VIĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (t.y. „Valstybės žinių" priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto svetainėje), ir paaiškino, kad Sprendime nurodomos tos skundą padavusių trečiųjų suinteresuotų asmenų privataus gyvenimo aplinkybės, kurias jie nori apsaugoti nuo viešumo, bei nurodė, kad Sprendimas viešai neskelbiamas, kai jo viešas paskelbimas pažeistų asmens, pateikusio skundą, teises ir teisėtus interesus, o šiuo atveju tretieji suinteresuoti asmenys nesutiko, kad jų skundo atžvilgiu priimtas sprendimas būtų skelbiamas viešai.

Minėta, kad skundas gautas 2008 m. gegužės 21 d., o Sprendimas priimtas 2008 m. spalio 2 d., t.y. daugiau nei per 4 mėnesius ir nesilaikant VIĮ 49 str. 10 dalyje nustatyto jo priėmimo termino. Duomenų apie skundo nagrinėjimo termino pratęsimą ir tokio pratęsimo priežastis, taip pat apie Sprendimo paskelbimą VIĮ 50 str. 3 dalyje nustatyta tvarka byloje nėra.

VIĮ 49 str. 10 dalis nustato, kad Inspektorius gautą skundą ar pareiškimą išnagrinėja ne vėliau kaip per 30 dienų; kai kuriais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti duomenis, skundo ar pareiškimo nagrinėjimas gali būti pratęstas iki trijų mėnesių nuo skundo ar pareiškimo gavimo dienos. Jei skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, Inspektorius gali priimti vieną iš šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų; su juo Inspektorius supažindina pareiškėją, viešosios informacijos rengėjus ir (ar) skleidėjus (VIĮ 49 str. 11 d.). VIĮ 50 str. 3 dalis nustato, kad Inspektoriaus sprendimai skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto svetainėje. Rezoliucinė Inspektoriaus sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta toje visuomenės informavimo priemonėje, kurioje Inspektorius nustatė pažeidimą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (nauja įstatymo redakcija nuo 2003 m. sausio 1 d.) 2 str. 1 dalis nustato, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“, o šio Įstatymo nustatytais atvejais oficialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje, taip pat jų išsiuntimas institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija. Minėto įstatymo 3 str. 1 d. 1-7 punktuose nurodoma, kokie teisės aktai (Lietuvos Respublikos įstatymai; Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir t.t.) turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“; šio straipsnio 2 dalis nustato, kad „Valstybės žiniose“ taip pat turi būti skelbiami kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai bei kiti teisės aktai, kurių skelbimą „Valstybės žiniose“ nustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, išskyrus šio Įstatymo 3(1) straipsnyje numatytus atvejus, t.y. oficialaus teisės aktų paskelbimo interneto tinklalapyje atvejus; o 3 dalis nustato, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų bei kolegialių institucijų individualūs teisės aktai šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Šio įstatymo 11 str. 1, 2 dalys atitinkamai nustato, kad ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data, o šio straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės institucijų vadovų bei kolegialių institucijų norminiai teisės aktai negalioja, kol jie nepaskelbti „Valstybės žiniose“.

LVAT savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog atsižvelgiant į VIĮ 49 str. 1 dalies nuostatą, kad Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos, bei į jo vykdomas funkcijas, nustatytas šio įstatymo 50 straipsnyje, Inspektorius yra viešojo administravimo subjektas, todėl jo veiklai taikytinas ir Viešojo administravimo įstatymas. Savo veikloje Inspektorius priima viešojo administravimo aktus - sprendimus (VAĮ 2 str. 15 d., VIĮ 49 str. 11 d., 50 str. 2 d.). Sprendimų priėmimo procedūra bei jų forma ir turinys nėra reglamentuoti nei VIĮ, nei Inspektoriaus veiklos reglamente, o VIĮ 50 str. 2 dalyje išvardintos tik galimos sprendimų rūšys. VIĮ 49 str. 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Inspektoriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, teisingumo ir viešumo principais. Pagal teisėtumo principą reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o jų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis adm. byloje Nr.A18-1072/2007; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis adm. byloje Nr.A2-1088/2007; 2008 m. sausio 17 d. nutartis adm. byloje Nr.A21-87/2008, LVAT 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartis adm. byloje Nr.A556-1594/2008).

Iš to, kas pasakyta šiame ir sprendimo skyriuje „Faktinės bylos aplinkybės“, darytinos tokios bylos išnagrinėjimui reikšmingos išvados: 1) pagal teisės aktuose duotą viešojo asmens apibrėžimą T. nėra viešieji asmenys; 2) kolegija mano, kad publikacijoje paskelbta informacija, dėl kurios yra kilęs ginčas, pirmiausia yra asmens sveikatos informacija (VIĮ 2 str. 8 d., Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 str. 1 ir 3d.) ir tik po to- privataus pobūdžio informacija, o V. T. šios informacijos skleidimo metu buvo gydymo įstaigos pacientė; asmens sveikatos informacijos skleidimą be paciento sutikimo teisės aktai griežtai draudžia; 3) kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbta informacija nėra tapati ir nebuvo paskelbta tokia apimtimi, kaip Publikacijoje paskelbta informacija apie V. ir V. T. dukters gimimo aplinkybes, atliktą chirurginę operaciją ir kt.; 4) sprendžiant iš po gimdymo V. T. žiniasklaidai duotų interviu, t.y. iš to, kaip jis (manytina, suderinęs su sutuoktine) apibrėžė skleistinos informacijos apie dukros gimimo faktą ribas, informacija apie chirurgines intervencijas gimdymo metu į šias ribas nepatenka (LAT 2008-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008); 5) skundžiamas sprendimas yra individualus administravimo aktas, todėl jo nepaskelbimas įstatymo nustatyta tvarka nedaro jo negaliojančiu; 6) sistemiškai vertinant VIĮ 50 str. 3 dalies bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 str. 3 dalies normas, manytina, kad atsakovas, nepaskelbdamas informacijos apie savo sprendimą, nepaisė VAĮ bei VIĮ 49 str. 6 dalies reikalavimų savo vekloje griežtai laikytis teisėtumo, juolab, kad informacijos apimtį galėjo savo nuožiūra riboti, o sprendimo rezoliucinėje dalyje jokios neskelbtinos informacijos iš viso nėra; 7) atsakovas nesilaikė prievolės priimti motyvuotą sprendimą dėl skundo išnagrinėjimo terminų pratęsimo, tačiau sutinka su jo atskirtimu, kad terminų praleidimas daugiau pažeistų trečiųjų asmenų, nei pareiškėjos teises; 8) nežiūrint konstatuotų įstatymo pažeidimų, jie savaime nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą pripažinti neteisėtu.

Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008m. spalio 2d. sprendimą Nr.SPR-61 „Dėl publikacijoje „T. vaikas - po operacijos" („L.T.“, 2008-03-06, Nr. 53/601) paskelbtos informacijos" palikti nepakeistą, o skundą- atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinius skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.