Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė S. M. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti darbo sutarties su ja nutraukimą DK 127 str. 1 d. pagrindu neteisėtu, pakeisti atleidimo pagrindą, nurodant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 300 str. 4 d.), priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2014-01-24) iki teismo sprendimo įsigaliojimo, DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išmoką, 100 000 Lt kompensaciją už patirtą neturtinę žalą, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2003-10-13 darbo sutartį Nr. 97, įskaitant jos pakeitimus ir papildymus dirbo pardavimų vadybininkės pareigose UAB „Inchcape Motors“. Darbdavys, ieškovės teigimu, pasinaudodamas daugybe įvairių neteisėtų psichologinio spaudimo priemonių, jai darė psichologinį spaudimą savo noru išeiti iš darbo, kas neigiamai atsiliepė jos sveikatai ir dėl ko buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas. Pažymėjo, kad vykdydama gydytojo rekomendacijas 2013-06-04 kreipėsi su prašymu į darbdavį skirti kasmetines atostogas nuo 2013-06-24. 2013-06-18 jai buvo pateiktas pasiūlymas nutraukti darbo santykius vadovaujantis DK 125 str. ir susitarimo dėl darbo sutarties ir darbo santykių nutraukimo projektas. Ieškovė teigė, kad jai nepriėmus pasiūlymo nutraukti darbo santykius vadovaujantis DK 125 str. pagrindus, buvo tiesiogiai atsakyta, kad ji bus išmesta arba priversta išeiti pati. Pasak ieškovės, jai grižus iš atostogų nuo 2013-08-01 jos darbo sąlygos buvo ženkliai pablogintos. 2013-11-13 kolegų akivaizdoje buvo perskaitytas ir įteiktas prašymas pasiaiškinti. Terminas pateikti pasiaiškinimą buvo nustatytas per trumpas, nes buvo suplanuoti einamieji darbo reikalai, susiję su tiesioginių darbo funkcijų vykdymu ir surašyti raštišką pasiaiškinimą iki nustatyto termino nebuvo galimybes. Ieškovei 2014-01-14 grįžus į darbą po nedarbingumo, nebebuvo jos darbo vietos, asmeninių daiktų, buvo prašoma pateikti pasiaiškinimą į 2013-11-13 prašymą. Ieškovė pažymi, kad jos darbo vieta buvo perkelta prie administratorės stalo, kuo buvo pablogintos jos darbo sąlygos. Ieškovės teigimu, darbdavys pažeidė DK 191str. 7 p. įtvirtintą reikalavimą, t.y. neužtikrino normalių darbo sąlygų, reikalingų tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Kadangi darbo sąlygos buvo nepakeliamos, situacija ir neigiama atmosfera darbe darė tiesioginę neigiamą įtaką sveikatai, nebuvo gavusi sutikimo gydytis dienos stacionare, todėl, ieškovės teigimu, ji buvo priversta parašyti jo tikrosios valios neatitinkantį prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 1 d. iki 2014-01-29. Pažymi, kad įgnoruojant DK 127 str. 4 d. nustatytą 3 dienų terminą, 2014-01-22 įsakymu Nr. P-144 buvo atleista iš darbo nuo 2014-01-24 pagal DK 127 str. l d. Ieškovė, vadovaujasi DK 1 str. 1 d., 35 str. 1 d., 248 str. 4 p., 250 str., CK 1.1 str. 3 d., 6.250 str., prašo atlyginti darbdavio veiksmais jai padarytą neturtinę žalą, kuri pasireiškė darbdavio neteisėtu psichologiniu spaudimu, siekiant priversti nutraukti darbo santykius, ko pasėkoje buvo patirti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, nes nuolat buvo nepagrįstai kaltinama netinkamu pareigų vykdymu, kas pakenkė reputacijai ir lėmė bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsakovas UAB „Inchcape Motors“ su ieškiniu nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Grįžusi į darbą iš vaiko priežiūros atostogų, ieškovė atvirai reiškė nepasitenkinimą bendrovėje esančia tvarka bei vadovaujančiųjų asmenų kompetencija, dažnai buvo emocionali bei nervinga. 2012 m. liepos mėn. ieškovė atsakovo personalo vadovei įteikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau pakeitė savo nuomonę ir nusprendė likti pas atsakovą. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad jau 2012 m. liepos mėn. ieškovė buvo priėmusi sprendimą išeiti iš darbo. Grįžusi iš gydymosi atostogų bei pamačiusi naują darbuotoją savo skyriuje ieškovė pasiūlė nutraukti darbo santykius šalių sutarimu, nurodydama pageidaujamą 4 mėnesių darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensaciją. Ieškovės pageidavimu, atsakovas 2013-06-18 pateikė ieškovei pasiūlymą nutraukti darbo santykius nuo 2013-08-01 vadovaujantis DK 125 str. nurodytu pagrindu, kurį ieškovė priėmė bei pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties ir darbo santykių nutraukimo. Atsakovas pažymi, kad ieškovė pakeitė savo nuomonę dėl sutarto darbo santykių nutraukimo ir 2013-06-21 pateikė pranešimą, kuriuo išreiškė savo nesutikimą nutraukti su atsakovu darbo santykius šalių susitarimu. Atsakovas nusprendė nenutraukti darbo santykių. 2014-01-21 ieškovė pateikė atsakovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d. nuo 2014-01-24. Atsakovas, atsižvelgdamas į pateiktą prašymą atleisti ieškovę pagal DK 127 str. l d. arba pagal DK 127 str. 2 d. bei įvertinęs, kad jam nebuvo pateikti jokie dokumentai, pagrindžiantys ieškovės prašymą nutraukti darbo santykius DK 127 str. 2 d. numatytu pagrindu, priėmė sprendimą atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. nuo 2014-01-24. Kadangi ieškovei nepavyko pasiekti gerų darbo rezultatų, 2013-11-13 jai buvo pateiktas prašymas pasiaiškinti dėl tam tikrų tarp ieškovės ir atsakovo sutartų darbo tikslų neįvykdymo laikotarpiu nuo 2013-08-01 iki 2013-11-12. Atsakovas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad ieškovei 2014-01-14 grįžus į darbą po nedarbingumo jos darbo sąlygos buvo pablogintos. Pasak atsakovo, darbo vieta šalia administratorės stalo dar nereiškia darbo sąlygų pabloginimo, nes ir pardavimų vadybininkai turi daug laiko bendrauti telefonu su klientais. Atsakovas nesutiko su ieškovės prašomu priteisti neturtinės žalos atlyginimu, nes tam nebuvo visų būtinų atsakomybės sąlygų. Pažymėjo, kad ieškovė taip pat nepagrindė prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžio. Nurodė, kad ieškovės pateikti išrašai iš medicininių dokumentų neįrodė, kad ieškovės liga atsirado dėl darbo.