Panevėžio apygardos teismo nuosprendis, 1A-63-491/2018

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-04-11
Bylos Nr.: 1A-63-491/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-65974-2015-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
Nuteistasis: R. R.
Nukentėjusysis: A. V., L. T.
Advokatai: Žygimantas Rutkauskas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-63-491/2018Proceso Nr. 1-01-1-65974-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos : 2.4.6.4.4.; 2.4.6.5.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 11 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,dalyvaujant :prokurorui Evaldui Šidlauskui,nuteistajam R. R.,jo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. buvo nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje bei per 12 mėnesių neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

Iš R. R. nukentėjusiajai A. V. (A. V.) priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1800 Eur atstovavimo išlaidų ir 80,69 Eur proceso išlaidų, o nukentėjusiajai L. T. – 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 13,34 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. buvo nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 1 d. apie 1 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu su sugyventinės L. T. motina A. V., stumdė A. V., suėmęs jos dešinę ranką už riešo užlaužė jai ranką už nugaros, A. V. išsilaisvinus, kumščiu sudavė vieną kartą A. V. į nosį bei vieną kartą į dešinį žandikaulį, dėl ko A. V. atsitrenkė į veidrodį ir suklupo ant kelių, A. V. atsistojus, ją pastūmė, dėl ko A. V. krito ant kelių, po to A. V. atsistojus, pastūmė ją į krūtinę, dėl ko ji trenkėsi nugara į durų staktą ir nukrito, taip padarė A. V. nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas veido dešinėje, pakaušio kairėje, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje, kairės čiurnos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių paburkimu, kairio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio, vidinio šalutinio raiščio, vidinio menisko šlauninio raiščio plyšimus, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. V. sveikatą. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, koridoriuje stipriai stūmė į nugarą neleidusią jam pasišalinti iš namų šeimos narę – sugyventinę L. T., dėl ko ji kairiu keliu trenkėsi į stalčiaus rankeną, taip padarė L. T. poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais kairiame kelyje, nežymiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinės L. T., sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. ir jo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. R. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį, bei atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, dėl ko nepagrįstai pripažino juos įrodymais, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino įrodymais nukentėjusiosios L. T. parodymus, nors neturėjo galimybės jų patikrinti kitais procesiniais veiksmais, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalį. Pažymi, kad nukentėjusioji L. T. nebuvo apklausta nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei pirmosios instancijos teisme, byloje esantys jos parodymai nebuvo patikrinti nei parodymų patikrinimo vietoje, nei akistatos su R. R. metu. Nurodo, kad nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį galima realizuoti tik tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekiant sutrikdyti sveikatą ar sukelti fizinį skausmą savo šeimos nariui. Teigia, jog iš bylos duomenų matyti, kad R. R. po A. V. išprovokuoto konflikto, siekdamas išvengti jo ir L. T. kūdikio išgabenimo iš kilmės šalies – Lietuvos, į (duomenys neskelbtini), su kūdikiu ant rankų ketino išeiti iš buto, t. y. apginti savo kaip tėvo ir kartu kūdikio teisę augti, gyventi savo kilmės valstybėje, ir todėl jis nugara stūmė L. T., kuri trukdė jam išsinešti vaiką iš buto. Dėl šių aplinkybių mano, kad R. R. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios sužaloti L. T., kadangi pastaroji pati savo veiksmais trukdė, neleido R. R. išsinešti kūdikio ir tik dėl jos pačios atsirėmimo į stalčiaus rankeną ji patyrė poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairiame kelyje.Mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę dėl R. R. kaltumo. Skunde akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu L. T. parodė, jog jai nuo stūmimo alkūnėmis skaudėjo nugarą. Tačiau apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu R. R. buvo nuteistas už nežymų L. T. sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų su odos nubrozdinimais kairiame kelyje ir dėl to sukelto fizinio skausmo. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji L. T. nesiskundė skausmais kairio kelio srityje, o teismas R. R. nenuteisė dėl skausmo sukėlimo nukentėjusiajai jos nugaros srityje. Pažymi, kad R. R. nebuvo sudarytos jokios baudžiamojo proceso įstatyme numatytos galimybės užduoti klausimus nukentėjusiajai L. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl tokie ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo trūkumai turi būti šalinami bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Jei tokios galimybės nebūtų, R. R. turi būti išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi jo veikoje nėra šios nusikalstamos veikos požymių, o nukentėjusiosios L. T. civilinis ieškinys atmestinas.Skunde cituoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl nukentėjusiosios A. V. parodymų ir nurodo, kad teismas iš dalies pagrįstai kritiškai įvertino šiuos jos parodymus. Tačiau tvirtina, kad nukentėjusiosios A. V. parodymus teismas vertino selektyviai, neatsižvelgdamas į šių parodymų visumą, jų kitimą, kas rodo, jog nukentėjusioji siekia kuo labiau apsunkinti nuteistojo padėtį, yra nesąžininga bei klaidina teismą, turi asmeninių ir/ar turtinių interesų apkaltinti nuteistąjį, prisiteisti nepagrįstai dideles pinigines sumas, išsigabenti kūdikį iš Lietuvos ir tuo apriboti vaiko tėvo galimybę matytis, bendrauti, dalyvauti vaiko auklėjime. Į šias aplinkybes teismas neatkreipė dėmesio ir nesiaiškino R. R. bei A. V. konflikto esmės, kad šis konfliktas buvo išprovokuotas didesnę gyvenimišką patirtį turinčios A. V. veiksmų ir jos interesų – išsigabenti vaiką, atriboti R. R. nuo jo, tenkinimo. Byloje R. R. ir L. T. bendri draugai tvirtino, kad laikotarpiu, kai A. V. gyveno užsienyje, tarp R. R. ir L. T. nebuvo jokio smurto ar konfliktų. Kai A. V. atvyko į Lietuvą ir pradėjo daryti poveikį savo dukrai – L. T., siekiant kartu išgabenti kūdikį į (duomenys neskelbtini), įvyko konfliktas, kurio metu A. V. lūžo nosis, t. y. buvo nesunkiai sutrikdyta jos sveikata. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė R. R. parodymus dalyje dėl konflikto pradžios ir aktyvių A. V. veiksmų prieš jį, jam dar sėdint fotelyje. Nurodo, kad būtent A. V., kuri yra stambaus kūno sudėjimo ir aukšta, smūgiai R. R. išprovokavo jų tarpusavio konfliktą ir kartu R. R. veiksmus ginantis. Pastarojo veiksmai – suėmimas už A. V. rankos ir jos užlaužimas jai už nugaros, buvo ne siekis ją sužaloti, sukelti jai fizinį skausmą, o jo noras nutraukti pačios A. V. fizinį smurtą prieš jį. R. R. smūgiavimas į A. V. veido sritį buvo ne jo siekis tyčia sutrikdyti jai sveikatą ar sukelti fizinį skausmą, o jo atsakas į ilgalaikį smūgių jam sudavimą į įvairias jo kūno vietas. Teigia, kad tarpusavio konflikto metu smurtavimas vienas prieš kitą negali būti vertinamas išimtinai tik kaip R. R. nusikalstami veiksmai. Nurodo, kad byloje pakeistas kaltinimas buvo grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios A. V. medicininiais dokumentais, pagrindžiančiais jos gydymąsi. Teismas nepriėmė dokumentų – „facebook“ paskyroje A. V. viešai publikuotų savo kojos prieš operaciją ir po operacijos nuotraukų, kurios kelia pagrįstas abejones, ar jos kairio kelio sąnario priekinis kryžminis raištis, vidinis šalutinis raištis, vidinio menisko šlauninio raiščio plyšimas įvyko 2015 m. gruodžio 1 d. apie 1 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Būtent iš šių nuotraukų matyti galimas rengimasis ir pooperacinis kairės A. V. kojos bendras vaizdas, kuris paneigia jos pateiktus medicininius duomenis arba sukelia pagrįstas abejones dėl jų teisingumo, atsižvelgiant ir į jos parodymus, kuriuos teismas vertino iš dalies kritiškai, ir jos poziciją dėl R. R..Tvirtina, kad byloje nebuvo nustatytas A. V. kojos sužalojimo mechanizmas. Ekspertizės akte nurodyta, kad A. V. nustatyti kairio kelio sąnario raiščio plyšimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginio smūgio į blauzdą metu, tiek netiesiogiai – po kūno judesio krypties keitimo, esant fiksuotai blauzdai. Nurodo, kad teismas, atmesdamas tiesioginio smūgiavimo į koją aplinkybę, nepagrįstai ėmėsi išimtinai R. R. apkaltinančios pozicijos. Teigia, kad nebuvo jokio tiesioginio smūgio į koją, nors A. V. siekė tokias aplinkybes įrodyti. Teismo teiginiai apie A. V. suklupimą nepatvirtina jai nustatyto kelio sąnario raiščio plyšimo mechanizmo. Be to, ekspertizės akte nėra patikimų duomenų apie konkretų A. V. kairio kelio sąnario traumavimo laiką. Todėl, atsižvelgiant į A. V. parodymų nenuoseklumą ir jų subjektyvumą, jos pačios konflikto su R. R. išprovokavimą dėl siekio išgabenti jo ir L. T. kūdikį į kitą valstybę bei reikšti nepagrįstus turtinius reikalavimus, darytina išvada, jog apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas objektyviais ir neginčijamais duomenimis.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu nesutinka su jo pripažinimu kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį. Jis nurodo, kad jokių nusikalstamų veiksmų neatliko – prieš nukentėjusiąją A. V. smurtavo gindamasis nuo jos pačios smurtinio elgesio prieš jį, o tyčios nukentėjusiajai L. T. sukelti fizinį skausmą ir nesunkiai ją sužaloti jis neturėjo. Skunde jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos įrodymus, ypač nukentėjusiųjų A. V. ir L. T. parodymus, nepagrįstai juos sureikšmindamas, ir neįvertino, jog nėra jokių objektyvių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl nepagrįstai pripažino, kad jo veiksmuose yra visi nusikalstamų veikų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį sudėties požymiai. Būtent šiais klausimais kolegija toliau ir pasisako.

Dėl R. R. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Prašymą išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistasis R. R. apeliaciniame skunde grindžia šiais esminiais argumentais : 1) įvykio metu jis veikė būtinąja gintimi nuo pačios nukentėjusiosios A. V. smurtinio elgesio prieš jį; 2) besigindamas jis tik užlaužė A. V. dešinę ranką jai už nugaros ir vieną kartą rankos kumščiu sudavė jai į veidą, tačiau į nosį netrenkė, ir jokių kitų smūgių daugiau jai nesudavė; 3) byloje nėra nustatytas aiškus ir nekeliantis abejonių A. V. kairio kelio sąnario raiščių plyšimo mechanizmas. Grįsdamas šią savo poziciją, nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę bei teigia apie pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas dėl šios veikos esminių trūkumų neturi. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes bei grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, kaip šiuo konkrečiu atveju buvo įmanoma, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino kiekvieną atskirai bei jų visetą ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent nuteistasis R. R. savo tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. V. sveikatą, o būtent : padarė jai nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas veido dešinėje, pakaušio kairėje, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje, kairės čiurnos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių paburkimu, kairio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio, vidinio šalutinio raiščio, vidinio menisko šlauninio raiščio plyšimus. Ši teismo išvada pagrįsta bylos įrodymų visumos vertinimu, motyvuota ir logiška.Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir motyvuotai nuteistojo R. R. kaltę grindė nukentėjusiųjų A. V., L. T., liudytojų D. J., R. A., D. D. parodymais, specialisto išvada, komisinės ekspertizės aktu, teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimais teisme bei kitais rašytiniais bylos įrodymais, kuriais abejoti netenka. Iš jų matyti, kad konfliktas tarp R. R. ir A. V. kilo namuose ir jokių kitų asmenų be jų pačių bei nukentėjusiosios L. T. įvykio vietoje tuo metu nebuvo, todėl nuo smurto nukentėjusio asmens parodymai yra ypač svarbūs faktinių bylos aplinkybių nustatymui. Vertinant tokio pobūdžio konflikte nukentėjusio asmens parodymus, svarbią reikšmę turi ne tik šių parodymų nuoseklumas bei logiškumas, tačiau ir asmenų, su kuriais pastarasis bendravo iš karto po įvykio, parodymai, iš kurių galima spręsti apie tai, ką nukentėjęs asmuo pasakojo po įvykio, kaip jis atrodė ir jautėsi. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios A. V. parodymai proceso metu nebuvo absoliučiai sutampantys, į tai skundžiamame nuosprendyje dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau priešingai nuteistojo tvirtinimui, tam tikrų prieštaravimų nukentėjusiosios A. V. parodymuose buvimas nelemia išvados, kad nukentėjusiosios parodymai turėtų būti pripažinti absoliučiai neteisingais, t. y. neatitinkančiais tikrovės, ar nepagrįstais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tiek nuteistojo R. R., tiek nukentėjusiosios A. V. parodymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams bei jų pagrindu nustatytiems faktams. Taigi, teismas nei vienos pusės parodymams neteikė prioriteto, vadovavosi tik nuosekliais nukentėjusiosios A. V. parodymais, kuriuos patvirtino kiti esminėse detalėse sutampantys įrodymai ir kurie kartu sudarė nuoseklią įrodymų grandinę. Išanalizavus nukentėjusiosios A. V. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 59, 61 – 63 b. l.), tiek ir teisiamajame posėdyje (2 t., 195 – 199 b. l.) matyti, kad jie sutampa dėl esminių įvykio aplinkybių. O būtent, ji parodė, kad R. R. į butą grįžo naktį ir susiginčijo su L. T.. Būdama kitame kambaryje ji girdėjo, kaip R. R. ją (A. V.) vadino necenzūriniais žodžiais. Priėjusi prie R. R., ji pasakė, kad jis susirinktų savo daiktus ir išeitų iš jos buto. Tada R. R. ją stūmė, pradėjo kolioti, žeminti. L. T. norėjus iškviesti policiją, R. R. iš jos rankų atėmė telefoną ir numetė jį į šalį. L. T. išbėgo į laiptinę kviesti pagalbos. Po to R. R. jai užsuko dešinę ranką už nugaros, jai išsilaisvinus, trenkė vieną smūgį į nosį, po ko ji atsitrenkė į durų staktą ir suklupo, iš nosies bėgo kraujas. Jai atsistojus, R. R. smūgiavo jai į dešinį žandikaulį, dėl ko ji trenkėsi į veidrodžio rėmą. R. R. pasiėmė savo sūnų ant rankų ir su juo norėjo išeiti iš buto. Tuomet jis ją vėl pastūmė, dėl ko ji visu kūnu nukrito ant grindų. Nuo šių R. R. veiksmų ji jautė stiprų skausmą kairėje kojoje, todėl niekaip negalėjo padėti grįžusiai į butą L. T., kai ši bandė neišleisti R. R. su vaiku pro duris. Ji R. R. pagrasino teismu ir tada jis paliko sūnų bei išėjo iš buto pasakydamas „vis tiek jus užmušiu“. Nors nukentėjusiosios A. V. parodymai dėl R. R. spyrio jai koja neatitinka jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kur ji tokių aplinkybių nenurodė, tačiau kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai argumentavo šiuos neatitikimus nukentėjusiosios parodymuose ir pagrįstai vadovavosi pirminiais jos parodymais. Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji apie įvykio aplinkybes davė išsamesnius bei tikslesnius parodymus. Beje, dėl praėjusio gana ilgo laikotarpio nuo įvykio iki nukentėjusiosios apklausos teisiamajame posėdyje, t. y. šiek tiek daugiau nei vieneriems metams, suprantama ir tai, kad ji tiksliai nebeprisiminė ir dėl to netiksliai nurodė prieš ją R. R. atliktų veiksmų eiliškumą. Tokiu būdu, nurodyti netikslumai nukentėjusiosios A. V. parodymuose nevertintini kaip esminiai ir sudarantys pagrindą jos parodymus visiškai atmesti ir jais netikėti. Čia svarbu tai, kad nukentėjusioji A. V. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad tai R. R. ją sužalojo, ji iš esmės tiksliai nurodė, kur ir kaip R. R. jai smūgiavo, kad po šių smūgių ji suklupo ir po to nukrito ant grindų, jai skaudėjo kairę koją. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios A. V. parodymais ir dėl to, kad jos parodymai atitinka ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą. Nukentėjusiosios A. V. parodymus patvirtina L. T., liudytojų D. J., R. A., D. D. parodymai. Kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtų liudytojų parodymų nuteistasis skunde ir neginčija. Apeliantas skunde ypač daug dėmesio skiria aplinkybei, kad nukentėjusioji L. T. nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje ir jai negalėjo užduoti klausimų, taigi, jos parodymai nebuvo patikrinti, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį. Kolegija vis tik sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju tokių aplinkybių pernelyg sureikšminti negalima. Iš bylos matyti, kad nukentėjusioji L. T. viso proceso metu buvo apklausta du kartus, t. y. ji parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. gruodžio 1 ir 4 dienomis. Paskutinės apklausos metu ji nurodė, kad su A. V. išvyksta į (duomenys neskelbtini), tačiau tiksliai negalėjo pasakyti, kada grįš, prašė jos parodymais vadovautis ir teisme (1 t., 67 – 69 b. l.). Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių apklausti nukentėjusiąją L. T. vaizdo konferenciniu būdu, tuo tikslu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) su teisinės pagalbos prašymu. Tačiau nukentėjusiosios apklausa tokiu būdu nebuvo galima išimtinai dėl techninės kliūties, t. y. dėl apklausai naudojamos programinės įrangos standartų neatitikimo (2 t., 161 b. l.). Iš to galima spręsti, kad nukentėjusioji L. T. teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta dėl objektyvių priežasčių. Apylinkės teismas juos pagarsino prie tirdamas rašytinius bylos įrodymus (išsamiau juos posėdžio metu tirti proceso dalyviai nepageidavo), todėl atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją byloje, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą objektyvią priežastį BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka remtis nukentėjusiosios L. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais kitų byloje esančių įrodymų patikrinimui (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kolegijos vertinimu, laikyti tai esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu nėra pakankamo pagrindo, nes teismas šiuos jos parodymus įvertino kitų įrodymų visete. Pirmosios instancijos motyvuotai pagrindė, kokie kiti įrodymai, be nukentėjusiosios, kurios parodymai buvo tik pagarsinti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad R. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Pagal nukentėjusiosios L. T. parodymus, naktį R. R. grįžo į butą. Jis priekaištavo jai, kad sūnus miegojo A. V. kambaryje, taip pat liepė iš (duomenys neskelbtini)į Lietuvą grįžti sausio mėnesį. Po to jis užsipuolė jos motiną A. V., ją įžeidinėjo. A. V. liepė jam susirinkti daiktus ir išeiti iš buto. Tada R. R. pradėjo stumdyti A. V. ir pastaroji liepė jai kviesti policiją. Kadangi jis iš jos rankų išplėšė telefoną ir jį nusviedė, ji išbėgo į laiptinę. Beldėsi į kaimynų duris, kol viena kaimynė jas atidarė. Šios kaimynės paprašė iškviesti policiją. Tada išgirdo jos vardą šaukiančią A. V. ir grįžo į butą. Bute A. V. stovėjo susiėmusi už nosies, jos veidas buvo kruvinas. R. R., laikydamas rankose vaiką, ėjo link buto durų ir ji tik spėjo pamatyti, kaip A. V. pakaušiu atsitrenkė į durų staktą ir nugriuvo ant nugaros. Tiksliai nematė, bet jai atrodo, kad R. R. A. V. pastūmė rankomis (1 t., 67-69 b. l.). Tokias nukentėjusiųjų nurodomas aplinkybes patvirtina ir liudytojos D. J. parodymai, kad naktį į jos namus atėjusi L. T. prašė iškviesti policiją, nes jos motiną mušė jos draugas (2 t, 26 b. l.). Liudytojos R. A. parodymai patvirtina, kad, išgirdusi triukšmą, ji išėjo į laiptinę. Ten pamatė R. R., kuris šaukė „užmušiu“. Po to pas ją atėjusi L. T. pakvietė ateiti į A. V. butą. Bute ji matė kruviną A. V., jai iš nosies bėgo kraujas, ji skundėsi kairės kojos skausmu (2 t., 102-104 b. l.). Pagal liudytojos D. D. parodymus, ji matė ligoninėje A. V., jos nosis buvo kruvina, veidas sutinęs, ji jai pasakojo, kad L. T. draugas ją sumušė (2 t., 104 b. l.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, R. R. kaltė nebuvo įrodinėjama, remiantis vien tik nukentėjusiosios A. V. parodymais. Tiek jos, tiek nukentėjusiosios L. T. parodymai atitinka kitais byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, tai liudytojų D. J., R. A., D. D. parodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodymų visumą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą, tad abejoti šių įrodymų, kuriais grindžiama R. R. kaltė, patikimumu nebuvo ir nėra jokio pagrindo.Toliau reikia pažymėti, kad ir vertinant nukentėjusiosios A. V. parodymus su byloje nustatytais faktiniais duomenimis dėl jai suduotų smūgių, taip pat jokių esminių prieštaravimų nenustatyta. Nukentėjusiosios A. V. nurodytų jai suduotų smūgių kiekis ir jų lokalizacija iš esmės atitinka specialisto išvadoje ir komisinės ekspertizės akte nurodytus duomenis. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji parodė, kad R. R. užlaužė už nugaros jos dešinę ranką, po to sudavė jai po kartą į nosį ir dešinį žandikaulį. Po šių smūgių ji atsitrenkė į veidrodžio rėmą, durų staktą, suklupo ir nukrito nugara ant grindų. Teismo medicinos specialisto išvadoje ir komisinės ekspertizės akte A. V. klinikiniais duomenimis nustatyti nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos veido dešinėje, pakaušio kairėje, odos nubrozdinimas kairiame dilbyje, kairės čiurnos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių paburkimu. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, 5 trauminiais poveikiais. Taip pat A. V. buvo nustatyti kairio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio, vidinio šalutinio raiščio, vidinio menisko šlauninio raiščio plyšimai. Kairio kelio sąnario raiščių plyšimai galėjo būti padaryti vienmomentiškai ar neužilgo vienas po kito, tiek tiesioginio smūgio į blauzdą metu, tiek netiesiogiai – po kūno judesio krypties keitimo, esant fiksuotai blauzdai; nustatyti nosies kaulų lūžis, kairio kelio sąnario raiščių plyšimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, dėl šių sužalojimų A. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 23 b. l.; 3 t., 65 – 66 b. l.). Šie duomenys iš esmės patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jai nustatytų sužalojimų padarymo aplinkybes, iš jų atskleidžiamas ir galimas sužalojimų padarymo mechanizmas, kuriam tyrimus atlikę teismo medicinos specialistai iš esmės neprieštaravo. Taigi, pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino išsamiai, nuosekliai, nebuvo šališkas ir rėmėsi tik neabejotinai nustatytais faktais.Nepagrįsta yra nuteistojo abejonė dėl nukentėjusiosios A. V. kairio kelio sąnario raiščių plyšimo nagrinėjamo įvykio metu. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė įrodyta, jog A. V. kairio kelio sąnario raiščiai plyšo dėl prieš ją R. R. panaudoto fizinio smurto. Apylinkės teismas motyvuotai ir išsamiai nurodė tokio savo sprendimo motyvus, juos pagrindė objektyviais bylos duomenimis. Kolegija pritaria apylinkės teismo argumentams, kad aptariamas bylos aplinkybes patvirtina, visų pirma, medicininiai dokumentai, be to, nukentėjusiosios parodymai dėl šių aplinkybių yra nuoseklūs, teisme nebuvo keičiami, juos patvirtino ir liudytojai bei teismo medicinos ekspertas R. Ž. Pagal nukentėjusiosios A. V. parodymus, smurtavimo metu ji suklupo, dėl ko jai skaudėjo kairį kelią, po to begriūdama nugara ant grindų pajuto, kad jos kairė koja persisuko į kitą pusę. Kad nukentėjusioji A. V. po įvykio skundėsi stipriu kairio kelio skausmu, patvirtino L. T., R. A. ir D. D. Iš byloje esančių A. V. medicininių dokumentų, specialisto išvados, komisinės ekspertizės akto (1 t., 23, 30-39 b. l.; 3 t., 65-66 b. l.) matyti, kad jau iš karto po įvykio A. V. buvo įtartas kairio kelio sąnario raiščių plyšimas. Tačiau tyrimo metu tam objektyviai nustatyti trūko duomenų, kadangi medicininis jos ištyrimas nebuvo pakankamas – po įvykio buvo padaryta tik A. V. abiejų kelių rentgenograma, tačiau magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas, iš kurio ir būtų galima spręsti apie kelio sąnario raiščių plyšimą, padarytas nebuvo. Be to, A. V. apžiūros metu jos kairė koja buvo gipso langetėje, dėl ko teismo medicinos ekspertas negalėjo vizualiai šio kelio ir apžiūrėti. Netrukus po įvykio, pagal nukentėjusiosios A. V. parodymus – 2015 m. gruodžio 4 d., ji su L. T. išvyko į (duomenys neskelbtini), kur toliau tęsė savo gydymą. Iš A. V. gydytojų (duomenys neskelbtini) pateiktų duomenų (2 t., 80-91 b. l.; 3 t., 32-39 b. l.) matyti, kad ji ir toliau skundėsi kairio kelio skausmu, dėl ko 2016 m. sausio 17 d. jai buvo atliktas kelio magnetinis rezonansas ir visi kartu su juo atlikti jos tyrimų rezultatai (3 vnt. rentgeno nuotraukų, 2 CD diskai) buvo pateikti ekspertizei. Tokiu būdu, 2017 m. liepos 19 d. komisinės ekspertizės akte, be 2016 m. sausio 27 d. specialisto išvadoje nurodytų A. V. sužalojimų, jai buvo nustatyti ir kairio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio, vidinio šalutinio raiščio, vidinio menisko šlauninio raiščio plyšimai. Teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas R. Ž. savo išvadas pilnai patvirtino ir papildomai paaiškino, jog parklupimas ar parkritimas esant fiksuotai blauzdai, t. y. tuomet, kai remiamasi koja, nuo atlikto judesio, gali suponuoti raiščių plyšimą, tam nukentėjusioji nebūtinai turėjo atsitrenkti. Jis atsakė, kad aptarti A. V. sužalojimai galimai buvo padaryti 2015 m. gruodžio 1 d., tai paneigiančių duomenų byloje nebuvo (2 t., 166 – 168 b. l.; 3 t., 101 – 102 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad pagal teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimus, jei A. V. kairio kelio sąnario raiščiai būtų plyšę dar prieš įvykį, ji turėjo ir tada sunkiai vaikščioti kaire koja, skųstis kairio kelio skausmais. Tačiau tokių duomenų byloje nėra. Tuo labiau, bylos duomenimis, A. V. dešinė koja buvo sužeista dėl patirtos traumos darbe ir jau buvo suplanuota šios kojos operacija 2016 m. sausį, tačiau ją teko atidėti dėl kairio kelio skausmų. Tad A. V. kairė koja buvo labai svarbi jos judėjimui. Taigi, visuma išdėstytų aplinkybių nepalieka abejonių apie nukentėjusiosios A. V. kairio kelio sąnario raiščių plyšimą nagrinėjamo įvykio metu dėl smurtinių nuteistojo R. R. veiksmų prieš ją. Įvertinus visas šias išdėstytas aplinkybes, atmestinas ir nuteistojo R. R. apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusiosios A. V. kairio kelio sąnario raiščių plyšimo mechanizmas nėra aiškus. Iš aptartų įrodymų visumos yra akivaizdu, jog A. V. kairio kelio sąnario raiščiai plyšo jai įvykio metu suklumpant ant kelių bei nugara griūvant ant grindų. Kolegija nesutinka su nuteistojo R. R. apeliacinio skundo teiginiu, jog sužalodamas A. V. jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamasis nuo nukentėjusiosios smurtinių veiksmų prieš jį. Nuteistasis skunde akcentuoja, kad būtent nukentėjusioji A. V. pradėjo konfliktą ir būtent dėl jos neteisėtų veiksmų – stumdymo, smūgiavimo jam į įvairias kūno vietas, jis turėjo gintis ir tik dėl to jis sudavė jai smūgius. Tačiau kolegija pripažįsta, kad šioje situacijoje būtent nuteistasis buvo tas asmuo, kuris pradėjo konfliktą, pirmasis ėmė smurtauti prieš nukentėjusiąją – užlaužė jos dešinę ranką už nugaros, sudavė jai po vieną smūgį į nosį ir žandikaulį, ją stumdė, taip akivaizdžiai paneigiant bet kokias užuominas apie būtinosios ginties egzistavimą. Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjama byla yra specifinė, nes joje vertinamas konfliktas tarp R. R. ir jo buvusios sugyventinės L. T. bei jos motinos A. V.. Bylos duomenimis, R. R. ir L. T. turi bendrą vaiką. Pagal nuteistojo R. R. parodymus, jis ėmė įtarti, kad A. V. ir L. T. ketino jo sūnų išsivežti į (duomenys neskelbtini), tačiau apie tai jos abi jam aiškiai nepranešė. Svarbu ir tai, jog įvykio vakare, jau grįždamas į butą, kuriame jis gyveno su L. T., nuteistasis R. R. buvo nusiteikęs priešiškai. Tai matyti iš jo paties parodymų, kad prieš tai iš savo motinos jis sužinojo apie tarp jos ir A. V. tą dieną buvusį žodinį konfliktą bei norėjo pasakyti L. T., kad ji su vaiku iš (duomenys neskelbtini) turi grįžti sausio mėnesio pradžioje. Pagal nukentėjusiųjų parodymus, grįžęs į butą, R. R. iš pradžių ėmė priekaištauti L. T., kad jų sūnus gulėjo A. V. kambaryje, o ne savo lovytėje, po to pareikalavo, kad ji su vaiku iš (duomenys neskelbtini) grįžtų sausio mėnesį, po to pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, jas įžeidinėti. A. V. paprašius R. R. iš jos buto išeiti, jis pradėjo ją stumdyti ir naudoti jau aptartus smurtinius veiksmus prieš ją. Taigi, tiek žodinio, tiek fizinio konflikto pradžia ir pagrindinis iniciatorius buvo R. R. A. V. reikalavimas nuteistajam išeiti iš buto negali būti laikomas pakankamu pagrindu jo iš karto po to sekusio smurto proveržiui. R. R. gintis nebuvo pagrindo, nes A. V. pirma jo nepuolė. Juo labiau, pagal bylos duomenis, matydama vis agresyvesnį R. R. elgesį, A. V. prašė dukros L. T. iškviesti policiją. Pažymėtina, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Jau minėta, A. V. nepuolė R. R., o priešingai, įvertinusi situaciją, kad R. R. į namus grįžo agresyvus ir šiurkščiai elgėsi tiek su ja, tiek su L. T., liepė jam išeiti iš jos buto. Tačiau R. R., užuot jos paklausęs ir atsitraukęs, išėjęs iš buto, grįžęs į tėvų namus, kurie nebuvo toli, vis tiek puolė A. V. ir prieš ją smurtavo. Tad būtinosios ginties situacija šiuo atveju nebuvo kilusi. Todėl R. R. smurtą prieš A. V. naudojo neteisėtai, neturėdamas tam pagrindo, ir jam tenka atsakomybė už nesunkų jos sveikatos sutrikdymą. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad visiškai niekuo nepatvirtinta ir R. R. versija, kad A. V., būdama pakankamai stambi ir fiziškai stipri moteris, jį pirma pradėjo daužyti į galvą, stumdyti, nes byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis įvykio metu būtų buvęs kaip nors sužalotas. Tokiu būdu, įvertinus šiuos aptartus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, kolegijai nekyla jokių abejonių, kad byloje pakanka įrodymų R. R. kaltei pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Tuo tarpu nuteistojo apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais kolegija nemato jokio pagrindo.

Dėl R. R. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Kaip jau buvo minėta, R. R. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas ir už tai, kad namuose po įvykusio konflikto su nukentėjusiąja A. V. stūmė į nugarą neleidusią jam išeiti iš buto šeimos narę – sugyventinę L. T., dėl ko ji kairiu keliu trenkėsi į stalčiaus rankeną, taip padarydamas jai poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais kairiame kelyje, t. y. fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad nuteistasis R. R. nagrinėjamu atveju veikė tyčia, kadangi siekė pašalinti jam iškilusią kliūtį ir išeiti su jo ir L. T. sūnumi iš buto. Nesutikdamas su šią pirmosios instancijos teismo išvada R. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog nors jis ir stūmė nuo durų L. T., neleidusią jam išeiti iš buto, tačiau jos sužaloti nesiekė ir to nenorėjo. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su nuteistojo skundo argumentais, kad byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių bylos aplinkybių nepakanka neginčijamai išvadai, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nuosprendyje konstatuodamas R. R. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, apylinkės teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios L. T. tyrimo metu duotais parodymais, kad R. R., laikydamas rankose judviejų vaiką, bandė jį išsinešti iš buto; ji stovėjo prie durų ir jo neišleido; R. R., stumdamas alkūnėmis jai į nugarą, pristūmė ją prie stalčiaus ir ji kairiu keliu atsitrenkė į stalčiaus metalinę rankenėlę; jai skaudėjo nugarą nuo stūmimo alkūnėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina specialisto išvada, jog L. T. nustatyta poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais kairiame kelyje, paveikus kietais bukais daiktais nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis ir laiku. Gi nuteistojo R. R. parodymus, kad jis tik stūmė L. T. nuo durų, kadangi ji jam neleido išeiti iš buto, pirmosios instancijos teismas vertino kaip jo pasirinktą gynybos versiją, prieštaraujančią pirmiau išdėstytoms aplinkybėms. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinime nurodytus veiksmus prieš L. T. R. R. padarė veikdamas tyčia. Kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu sutinka tik iš dalies, kadangi jis buvo atliktas nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių bei nesiremiant in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškintinos kaltininko naudai. Byloje neabejotinai nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 1 d. apie 1 val. namuose po A. V. ir R. R. tarpusavio konflikto pastarasis siekė išsinešti savo vaiką iš buto, tačiau L. T. jam to padaryti neleido – ji užrakino duris ir jas užtvėrė savo kūnu. R. R. vis bandant išeiti iš buto, jis ir L. T. susistumdė. Tuo metu R. R. vis stūmė L. T. nuo durų, kuomet jis alkūne ją pastūmė į nugarą ir ji kairiu keliu atsitrenkė į stalčiaus rankeną. Taip dėl dviejų trauminių poveikių nukentėjusiajai L. T. buvo padaryta poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais kairiame kelyje. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prieš tai nurodytos poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais nukentėjusiosios kairiame kelyje buvo padaryti nuteistojo R. R. veiksmais, kai pastarasis L. T. pastūmė į nugarą ir ji dėl to atsitrenkė į stalčiaus rankeną. Šios aplinkybės yra įrodytos ne tik nukentėjusiosios L. T. parodymais, specialisto išvada bei jo paaiškinimas teismo posėdžio metu, tačiau iš dalies ir paties nuteistojo parodymais. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad aukščiau paminėti poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais L. T. kairiame kelyje galėjo atsirasti kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis. Visgi nei nukentėjusiosios L. T. parodymai, nei specialisto išvada ir jo paaiškinimai teisme, priešingai pirmosios instancijos teismo vertinimui, neįrodo R. R. tyčios sukelti nukentėjusiajai L. T. fizinį skausmą ir ją sužaloti. Pirmosios instancijos teismas nepatikėjo R. R. parodymais, kad jis sugyventinės L. T. sužaloti tyčia nesiekė ir nenorėjo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusiajai L. T. nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais kairiame kelyje, pagal nustatytas byloje aplinkybes, galėjo būti padaryti nuteistajam R. R. bandant su vaiku rankose išeiti iš buto ir susistumdžius su nukentėjusiąja L. T.. Šiuo atveju negalima atmesti galimybės, kad vertinamu atveju R. R. veiksmai nebuvo nukreipti į tyčinį L. T. sužalojimą ar fizinio skausmo jai sukėlimą – priešingai, savo veiksmais nuteistasis, po konflikto su A. V., tik siekė tiesiog išeiti iš buto su savo sūnumi, kaip kad jis nurodė tiek tyrimo metu, tiek teisme. Šie jo parodymai nėra paneigti. Tai, kad nukentėjusiajai L. T. sužalojimai kairiame kelyje galėjo būti padaryti susistumdymo su R. R. metu, patvirtina ir jai padarytų sužalojimų pobūdis – poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais jos kairiame kelyje atsirado ne dėl tiesioginio nuteistojo smūgiavimo į šią vietą, o dėl jos pastūmimo nuo durų, dėl ko ji atsitrenkė į stalčiaus rankeną. Akivaizdu, kad jei nuteistasis R. R. būtų siekęs sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar ją sužaloti, tai jis būtų veikęs kur kas aktyviau bei į skausmui labiausiai jautrias vietas. Svarbu ir tai, kad jokių kitų aktyvių veiksmų be nukentėjusiosios L. T. stūmimo nuo buto durų, nuteistasis R. R. prieš ją daugiau neatliko, kas tik įrodo, jog jis savo sugyventinės įvykio metu sužaloti visiškai nesiekė. Tad kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistojo versija, jog jis nukentėjusiąją galėjo sužaloti netyčia, norėdamas tiesiog išeiti iš buto, tačiau nukentėjusioji jam neleido, dėl ko tarp jų įvyko susistumdymas, kurio metu ir buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiosios kairiame kelyje, liko nepaneigta. Bylos įrodymų visuma nepaneigta, kad nuteistojo tikslas tebuvo vienintelis – išeiti iš buto ir išsinešti savo vaiką, tačiau nukentėjusioji to padaryti neleido. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis R. R., siekdamas išeiti iš namų, suvokė, jog susistumdymo metu gali sukelti nukentėjusiajai L. T. fizinį skausmą ar ją sužaloti, ir norėjo šių pasekmių arba sąmoningai leido joms atsirasti, tai yra veikė tyčia (BK 15 straipsnis). Todėl kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad jo veikoje nėra nusikaltimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį sudėties požymių, o būtent – jo tyčios sukelti fizinį skausmą L. T. ir ją nežymiai sužaloti.Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. R. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes R. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).Išteisinus R. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, naikinama ir teismo nuosprendžio dalis dėl jam paskirtų bausmių subendrinimo, paliekant jam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę su įpareigojimais (nuosprendžio 27 punktas).Priešingai nei prašoma apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios L. T. civilinis ieškinys nėra atmetamas – jis paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Keičiama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria L. T. buvo priteista 13,34 Eur išlaidų už specialisto išvadą. Tam nebėra pagrindo. R. R. išteisinant pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, minėtos išlaidos nepripažintinos proceso išlaidomis, todėl iš jo nepriteistinos (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria R. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį – R. R. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą teismo nuosprendžio dalį pakeisti :

Panaikinti R. R. bausmių subendrinimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį, paliekant teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant jį : 1) dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje; 2) per 12 mėnesių neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

L. T. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėtą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria L. T. priteista iš R. R. 13,34 Eur proceso išlaidų už specialisto išvadą.

Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Valdas MeidusTeisėjai Sigitas BagdonavičiusAlgirdas Gaputis