Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Mykolui Vytautui Kazlauskui, nukentėjusiosios D. Š. atstovui advokatui Alfonsui Mašalui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 144 str. ir nuteistas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2007 m. gruodžio mėn. 4 d. iki 2007 m. gruodžio mėn. 10 d. (šešios dienos), remiantis LR BK 65 str. 1 d. 2 p., vieno arešto para prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms. R. J. pagal LR BK 281 str. 5 d. išteisintas, remiantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Remiantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų D. Š. ir R. K. ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad paliko žmogų be pagalbos, kai jo gyvybei grėsė pavojus, o būtent: laikotarpyje nuo 2007-11-17 20.30 val. iki 2007-11-18 01.30 val. Utenos rajone, Sudeikių sen., kelio (duomenys neskelbtini) 13 km., vairuodamas automobilį Opel Sintra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priekine automobilio dalimi partrenkė dešiniąja kelio puse ėjusį pėščiąjį A. K. ir įvykio metu sukėlęs pavojų A. K. gyvybei, pažeisdamas kelių eismo taisyklių 269.2 reikalavimus, t. y. iškart po eismo įvykio padarymo, kurio metu žuvo pėsčiasis, nepasirūpino nukentėjusiuoju bei nesuteikė A. K. pirmosios medicininės pagalbos ir iš eismo įvykio vietos pasišalino.

R. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 281 str. 5 d., kad jis pažeidė kelių transporto priemonių eksploatavimo taisykles, o būtent: laikotarpyje nuo 2007-11-17 20.30 val. iki 2007-11-18 01.30 val. Utenos rajone, Sudeikių sen., kelio (duomenys neskelbtini) 13 km, vairuodamas automobilį Opel Sintra, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 53 ir 178 punktus (KET patvirtintų LR Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 su pakeitimais ir papildymais galiojusiais iki 2008-04-09, Žin.2006, Nr.108-4115) reikalavimus, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, atsiradus kliūčiai - pėsčiajam A. K., nesulėtino automobilio greičio net iki visiško jo sustabdymo, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, ko pasekmėje jo vairuojamas automobilis priekine dalimi partrenkė 0.55 - 0.8 m. atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto nugara į automobilį atsisukusį pėsčiąjį A. K., kuris dėl eismo metu patirtų sužalojimų mirė.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė D. Š. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2009-12-22 nuosprendį ir prašo jį dalyje, kurioje R. J. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 281 str. 5 d., panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti R. J. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5 d. ir jį nuteisti, išnagrinėti jos pareikštą civilinį ieškinį ir jį patenkinti. Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis dėl R. J. išteisinimo yra nepagrįstas ir neteisėtas. Mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių aplinkybių. Teigia, kad nuteistasis R. J. dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto LR BK 281 str. 5 d. prisipažino kaltu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Nuteistasis nurodė, kad jam išvažiavus už kelio posūkio, pamatė 50 metrų atstumu nuo jo vairuojamo automobilio ta pačia kryptimi, tik priešinga kelio puse einantį žmogų. Likus iki jo apie 10-20 metrų, nukentėjusysis staiga žengė 2 – 3 žingsnius į jo eismo juostą, prieš automobilį atsirado apie 2 metrų atstumu, todėl nebegalėjo išvengti susidūrimo. Teismas nurodė, kad tokia nuteistojo versija nepaneigta. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad dėl buvusių eismo sąlygų vairuotojas R. J. negalėjo laiku pastebėti pėsčiojo ir išvengti susidūrimo su juo, jį apvažiuojant ar stabdant automobilį. Nukentėjusioji mano, kad tokios nuosprendyje išdėstytos išvados prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Nurodo, kad jei A. K. būtų staiga iš kelio priešpriešinės eismo juostos įžengęs į R. J. važiuojamą eismo juostą ir atsidūręs prieš pat automobilį, nukentėjusiojo kūno sužalojimo pobūdis būtų kitoks, tikėtina, jog smūgiuota būtų į jo kūno dešinę pusę. Tuo tarpu ekspertizės akte nustatyta, kad A. K. pirminio smūginio kontakto metu stovėjo kūno nugariniu paviršiumi atsisukęs į jį traumavusią transporto priemonę. Nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas tikslus įvykio laikas. Nuosprendyje nurodoma, kad įvykis galėjo kilti po 20 val. Nustatinėjant matomumą, buvo orientuojamasi į tokį paros laiką, nors byloje yra duomenų – liudytojų D. G. ir V. P. parodymai, kad eismo įvykis galėjo įvykti ankstesniu laiku. Mano, kad eismo įvykiui įvykus anksčiau, eismo sąlygos galėjo būti kitokios, matomumas galėjo būti geresnis, dėl ko nuteistasis galėjo anksčiau pastebėti pėsčiąjį kelyje. Nurodo, kad nagrinėjant teisme bylą buvo netinkamai įvertintos ir kitos įvykio aplinkybės. 2007-11-18 kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad kelyje (duomenys neskelbtini) kairiajame kelkraštyje, prie pat kelio krašto yra transporto priemonės padangų slydimo žymės, kurios Sudeikių kryptimi tęsiasi 27,69 metrus, o už 42,55 metrų nuo padangų slydimo pradžios, kelkraštyje, 2,7 m. atstumu nuo kelio krašto rastas A. K. lavonas. Šie duomenys rodo, kad automobilio vairuotojas R. J. pamatęs pėsčiąjį kelyje pakankamu atstumu turėjo techninę galimybę jį apvažiuoti ir taip išvengti užvažiavimo ant jo, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Dėl visų šių aplinkybių mano, kad tarp R. J. veiksmų ir dėl jų atsiradusių padarinių – A. K. žūties yra priežastinis ryšys, todėl R. J. už tai turi būti nuteistas.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė, nuteistasis bei pastarojo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios D. Š. atstovas advokatas Alfonsas Mašalas prašo nukentėjusiosios skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

LR BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą išteisindamas R. J. iš kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantė skundu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą bei apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. LR BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama R. J. kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu mirtinai buvo sužalotas pėsčiasis A. K., tinkamai realizavo LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas, spręsdamas R. J. kaltumo klausimą, surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis nepadarė veikos, turinčios LR BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo požymių grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymų, bet remiantis įrodymų visetu. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, kolegija nenustatė. Tuo tarpu nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų vertinant bylos įrodymus, kurių pagrindu teismas nustatė, jog R. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje.

Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu dėl R. J. išteisinimo pagal BK 281 str. 5 d. nurodo, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys rodo, jog R. J., pamatęs nukentėjusįjį pakankamu atstumu turėjo techninę galimybę jį apvažiuoti ir taip išvengti partrenkimo, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Kolegija pažymi, kad nei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, nei kiti byloje esantys įrodymai, nepatvirtina R. J. turėjus realią galimybę pastebėti jo kelyje atsiradusią kliūtį ir ją apvažiuoti ar visiškai sustabdyti transporto priemonę, taip išvengiant susidūrimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažįstama nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kadangi BK 281 straipsnyje 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. žmogaus mirties.

Pagal KET reikalavimus, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (53 p.), o jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (173 p.). Priežastinio ryšio nustatymas tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė. Kelių transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. Todėl, vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Spręsdamas kaltės klausimą teismas turi įvertinti objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą bei kitas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad eismo įvykio kilimą ir kilusius padarinius lėmė ne R. J. padaryti KET 53 ir 178 punktų pažeidimai, o paties nukentėjusiojo A. K. didelis neatsargumas – jis tamsiu paros metu ėjo kelio važiuojamąja dalimi, neturėdamas šviesą atspindinčių atšvaistų arba šviečiančio žibinto, taip sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį ir keldamas grėsmę eismo saugumui. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl eismo įvykio ir jo priežasčių grindė objektyviais duomenimis, tarp jų – nuteistojo R. J., liudytojų D. B., V. P., J. V., D. G., L. G., E. K. bei kitų liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, ekspertų S. Fedaravičiaus ir L. L. duotais paaiškinimais teisme, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimų ir apžiūrų, parodymų patikrinimo vietoje, eksperimento protokolų duomenimis, Utenos meteorologijos stoties pažymomis, specialistų išvadomis ir ekspertizių aktais.

R. J. viso tyrimo metu neneigė partrenkęs nukentėjusįjį A. K.. Nuteistasis parodė, kad vienas važiavo automobiliu keliu (duomenys neskelbtini), Sudeikių pusės link apie 50-60 km/h greičiu su įjungtais ilgaisiais automobilio kelio apšvietimo žibintais. Išvažiavęs už kelio posūkio, iš maždaug 50 m. atstumo, pamatė pėsčiąjį, kuris ėjo jo važiavimo kryptimi, kairiąją kelio puse. Nukentėjusysis A. K. vilkėjo tamsiais drabužiais. Buvo dulksna ar sniegas. Jam privažiavus iki pėsčiojo apie 10-20 metrų atstumu, šis staiga, žengdamas 2-3 žingsnius į dešinę, metėsi į jo važiuojamąja eismo juostą. Nuteistojo R. J. teigimu, jis nespėjo sustabdyti automobilio ar apvažiuoti atsiradusios kliūties, nes tarp pėsčiojo ir jo vairuojamo automobilio buvo likęs apie dviejų metrų atstumas. Užkliudė pėsčiąjį automobilio vidurine dalimi, nes buvo sulankstytas automobilio kapotas ir įtrūkęs stiklas. Po susidūrimo pėsčiasis nukrito į šalikelę. Nuteistojo teigimu, po smūgio jis pasimetė, todėl iš įvykio vietos išvažiavo. R. J. tokias įvykio aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (T. 1, b. l. 168-170). Kad būtent R. J. vairuojamas automobilis kliudė A. K., jį nublokšdamas į pakelės griovį, kuris dėl susidūrimo metu patirtų sužalojimų mirė, patvirtina ir kiti byloje surinkti bei teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Liudytojų, mačiusių eismo įvykį, viso tyrimo metu nustatyta nebuvo.

Remiantis R. J. parodymais, darytina išvada, kad jam iš maždaug 50 metrų atstumo pamačius A. K. einantį priešinga eismo juosta, jis tuo metu nebuvo kliūtis jo vairuojamam automobiliui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad R. J., kaip transporto priemonės vairuotojas, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad kitas eismo dalyvis nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui, todėl pamatęs kita kelio puse einantį pėsčiąjį A. K. nebuvo įpareigotas imtis didesnių nei įprasta atsargumo priemonių. R. J. aiškinimu, A. K. kliūtis jo kelyje tapo tuomet, kai tarp jų buvus apie 10-20 m. atstumui, jis staiga metėsi į jo važiuojamąją eismo juostą. Nuteistojo teigimu, jis realios galimybės išvengti susidūrimo neturėjo dėl tarp pėsčiojo ir jo vairuojamo automobilio likusio per mažo atstumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šios nuteistojo R. J. versijos nepaneigia jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Priešingai, byloje esantys įrodymai kaip tik patvirtina, kad R. J. neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo su jo kelyje staiga atsiradusia kliūtimi. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei prie jo esančio priedo, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu tiesiame kelio (duomenys neskelbtini) 13 kilometro ruože, kur kelio danga – šlapias, vietomis pravažinėtas, padengtas suvažinėtu sniegu asfaltas. Važiuojamosios kelio dalies plotis – 6,5 m. Važiuojamoji dalis paženklinta siaura ištisine horizontalaus ženklinimo linija, skiriančia priešingos krypties transporto srautus. Protokole užfiksuota padangų slydimo žymė prasideda dešiniajame kelkraštyje 0,2 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tęsiasi 27,65 m ir baigiasi ties dešiniuoju važiuojamosios dalies kraštu. 25 m. atstumu nuo padangų slydimo žymės pradžios, dešiniajame kelkraštyje užfiksuota juodos spalvos rankinė su pilka megzta kepure. 6,3 m. atstumu nuo padangų slydimo žymės pabaigos Sudeikių kryptimi ir 4,10 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto dešiniajame kelio griovyje užfiksuotas 2 l talpos alaus butelis, o nuo jo 8,6 m atstumu kelio ilgio atžvilgiu, Sudeikių link, užfiksuotas vyro lavonas, vilkintis tamsios spalvos drabužiais (T. 1, b. l. 8-21). 2008-08-25 ekspertizės akte Nr. 11-2215 (08) nustatyta, jog tikėtina, kad pėsčiasis A. K. buvo partrenktas automobilio Opel Sintra važiuojamoje kelio dalyje 0,55-0,8 m atstumu nuo dešiniojo, žiūrint Sudeikių kryptimi, važiuojamosios dalies krašto prieš pirmus rastus daiktus – rankinę su kepure. Tikėtina tokia R. J. vairuojamo automobilio Opel Sintra, v/n (duomenys neskelbtini) susidūrimo su pėsčiuoju A. K. eiga: automobilis, judėdamas apie 66-69 km/h greičiu keliu (duomenys neskelbtini) (Sudeikių kryptimi) priekine automobilio dalimi (priekiniu bamperiu, variklio gaubtu), partrenkė 0,55-0,8 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto sustojusį ir nugara į automobilį atsisukusį, pėsčiąjį A. K.. Po to pėsčiasis buvo nublokštas į priekį ir į dešinę Sudeikių kryptimi. Akte nurodyta, kad jeigu nebuvo priešpriešine kryptimi judančių transporto priemonių, R. J. turėjo techninę galimybę išvengti partrenkimo apvažiuodamas pėsčiąjį, jei turėjo objektyvią galimybę pamatyti jį nemažesniu nei 43-45 m atstumu. R. J. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo stabdydamas automobilį tik turėdamas objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąjį nemažesniu nei 66-69 m atstumu. Jei automobilio vairuotojas turėjo objektyvią galimybę matyti važiuojamojoje dalyje esantį pėsčiąjį nustatytais atstumais, tačiau laiku nesiėmė priemonių išvengti jo partrenkimo, tai šie vairuotojo veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (T. 1, b. l.116-121). Ekspertė L. L. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad negali nurodyti, kur buvo konkreti susidūrimo vieta. Žuvusysis po kontakto su automobiliu buvo nublokštas į priekį ne mažesniu kaip 17,8 m atstumu. Automobilis važiavo ne didesniu negu 48 km/h greičiu. Pirmas pėdsakas – 27,65 m ir antras pėdsakas – 8,6 m, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole nėra vieno automobilio ratų pėdsakai. Antras pėdsakas yra galimai kūno slydimo pėdsakas. Specialistės teigimu, pėsčiasis, partrenktas automobilio, krito ant jo. Po to visas judėjimas vyko į priekį, automobilio greitis didėjo, kūnas trenkėsi ant automobilio priekinės dalies, kontaktavo vieną dvi dešimtąsias sekundės ir skrido į priekį, trenkėsi į žemę ir slydo. Matyti, kad kūnas guli, yra šlaitas ir pėdsakas link kūno yra lenktas, dėl kelio dangos jis buvo pakreiptas dar labiau į dešinę. Ekspertė paaiškino, kad atlikdama tyrimą rėmėsi išlikusiais pėdsakais, kitų subjektyvių duomenų nebuvo (T. 2, b. l. 84). 2008-08-13 ekspertizės akte Nr. 11-1545 (08) pažymima, jog tikėtina tokia nukentėjusiajam A. K. sužalojimų padarymo eiga: pirminis smūgis teko transporto priemonės priekiniu bamperiu į abiejų blauzdų nugarinius paviršius, tuo metu buvo sudaužyti abiejų blauzdų kaulai, o variklio gaubto priekinė briauna kontaktavo su dešinės šlaunies nugariniu paviršiumi, tuo metu buvo sulaužytas dešinysis šlaunikaulis. Nuo smūgio nukentėjusysis persilenkė į nugarinę pusę ir dėl to lūžo stuburo diskai, prasižioję priekinėje dalyje, plyšo aorta ir tuščioji vena, atitrūko kaukolė nuo pirmo kaklo slankstelio. Nukentėjusiojo kūnui nugara užkritus ant variklio gaubto plyšo abu inkstai ir blužnis vartų srityje. Po to nukentėjusiojo kūnas buvo nublokštas į priekį ant kelio dangos priekine kūno dalimi, krentant lūžo šonkauliai priekinėse kūno dalyse, toliau kūnui slystant kelio danga buvo padaryti daugybiniai nubrozdinimai ir kraujosruvos veide, rankose. Pirminio smūgio kontakto metu A. K. buvo vertikalioje arba jai artimoje padėtyje nugariniu paviršiumi atsisukęs į jį traumavusią transporto priemonę (T. 1, b. l. 122-125). Ekspertas S. Federavičius teisiamojo posėdžio metu iš esmės pakeitė savo išvadą dėl smūgio krypties ir parodė, jog A. K. į jį traumavusią transporto priemonę buvo atsisukęs ne nugariniu paviršiumi, o daugiau iš dešinės, iš nugarinės dešinės pusės. Tai patvirtina dešinės kojos lūžiai. Kairė koja galėjo būti traumuota bet kada ir bet kur, kai buvo traumuotas kūnas. Galėjo būti papildomi sužalojimai nuo kontakto į žemės gruntą, žmogui krentant ir pašliaužiant (T. 2, b. l. 83). Ekspertams teisme iš dalies pakeitus savo išvadas, kolegijai liko neaišku, kokioje padėtyje partrenkimo metu buvo A. K. bei kokiu greičiu važiavo automobilis iki įvyko eismo įvykis, todėl siekiant pašalinti atsiradusius prieštaravimus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atlikta pakartotinė medicininė – eismo įvykio ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010-10-21 aktu Nr. 11-1032 (10) nustatyta, kad partrenkimo metu A. K. buvo vertikalioje padėtyje, į artėjantį automobilį pasisukęs nugarą. Tikėtina, kad pėsčiasis prieš pat partrenkimą ėjo automobilio judėjimo kryptimi. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu 2010-10-25 Nr. 11-2555 (10) nustatyta, kad eismo įvykio vietoje užfiksuotas automobilio Opel Sintra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ratų slydimo pėdsakas yra stabdomo rato palikta žymė. Eismo įvykio vietoje užfiksuota slydimo žymė yra žuvusiojo kūno slystant po partrenkimo žemės paviršiumi nuo kelkraščio iki pakelės vietos, kur užfiksuotas kūnas, padarytas pėdsakas. Pėsčiasis A. K. buvo partrenktas važiuojamosios dalies dešinėje pusėje (žiūrint Sudeikių kryptimi), kelio ilgio atžvilgiu prieš eismo įvykio vietoje užfiksuotą rankinę su kepure. Kelio pločio atžvilgiu – 0,55-0,8 m nuo važiuojamosios dalies krašto. Orientacinis automobilio Opel Sintra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavimo greitis prieš eismo įvykį buvo 66-69 km/h. Pastebėjęs sudarytą kliūtį (pėsčiąjį), vairuotojas R. J. privalėjo saugiai ją apvažiuoti saugiu intervalu, o nesant galimybės to padaryti dėl priepriešinio transporto, ar kitų objektyvių priežasčių – sumažinti automobilio važiavimo greitį iki pėsčiojo judėjimo greičio, jeigu pėsčiasis ėjo ta pačia kryptimi kaip judėjo automobilis. Prieš eismo įvykį susidariusioje eismo situacijoje pėsčiasis A. K., tamsiu paros metu privalėjo eiti kelkraščiu, arba jei juo eiti negalima – važiuojamosios dalies pakraščiu, prieš transporto priemonių važiavimo kryptį, nešdamasis šviečiantį žibintą arba prie drabužių prisisegęs šviesą atspindintį atšvaistą. Apeliantės teiginį, kad R. J. matė nukentėjusįjį pakankamu atstumu, dėl ko, turėjo techninę galimybę jį apvažiuoti, taip išvengiant partrenkimo, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, paneigia ir 2009-12-16 atlikto eksperimento metu gauti duomenys. Iš Utenos meteorologijos stoties pažymos matyti, kad 2007-11-17 20 val. ir 23 val. matomumas buvo 500 m, rūkas, oro temperatūra 0,7C – 0,9 C laipsniai šilumos (T. 1, b. l. 22). Iš eksperimento protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad atlikus eksperimentą netgi žymiai geresnėmis eismo sąlygomis, nei buvo įvykio metu, t. y. esant 10 km matomumui, giedrai, pėsčiąjį, esantį nuteistojo eismo juostoje, t. y. jo siluetą buvo galima pastebėti tiek įjungus ilguosius, tiek trumpuosius automobilio kelio apšvietimo žibintus tik iš 20 m atstumo, o stovint 10 m atstumu nuo pėsčiojo, jis aiškiai matėsi tiek šviečiant ilgiesiems, tiek trumpiesiems apšvietimo žibintams (T. 2, b. l. 118-127). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šie atstumai pagal kompleksinės teismo medicininės – eismo įvykio ekspertizės duomenis nebuvo pakankami susidūrimui su pėsčiuoju išvengti nei jį apvažiuoti, nei sustabdyti automobilį. Apeliaciniu skundu bandoma įtikinti teismą, kad eismo įvykis įvyko ankstesniu laiku nei yra nurodoma nuosprendyje, kuriam esant eismo sąlygos ir matomumas galėjo būti geresnis ir nuteistasis galėjo anksčiau pastebėti pėsčiąjį kelyje. Kolegija pažymi, kad tikslaus eismo įvykio laiko nustatyti nėra galimybės, nes nuteistasis R. J. iš įvykio vietos pasišalino, o tiesioginių eismo liudytojų nenustatyta. Tačiau iš R. J. parodymų, kad važiavo ir kliudė pėstįjį anksčiau nei 20.30 val., A. J. parodymų, kad R. J. jų kaime stovėjusį automobilį pasiėmė apie 19 val., liudytojo V. P. parodymų, kad R. J. jį nuvežė pas L. G. į (duomenys neskelbtini) km ir išvažiavo atgal, o jis dar suspėjo nueiti iki Sudeikių parduotuvės, dirbusios iki 20 val., D. G. parodymų, kad jis kartu su V. P. ėjo į parduotuvę nusipirkti alaus, liudytojos E. K. parodymų, kad nukentėjusysis į parduotuvę buvo užėjęs tarp 19 val. - 19.30 val., matyti, kad eismo įvykis negalėjo įvykti ankstesniu laiku nei kaltinime nurodytas laikas po 20.30 val. Be to, iš Utenos meteorologinės stoties pažymos matyti, kad 2007-11-17 oro sąlygos iš esmės nesikeitė, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad kiek anksčiau buvo kitokios, nei pažymoje 20 val. nurodytos oro sąlygos. 2010-10-25 Lietuvos teismo ekspertizės akte Nr. 11-2555 (10) taip pat nurodyta, kad pėsčiojo matomumui objektyviai esant tokiam, kaip nustatytas eksperimento metu (10-20), automobilio Opel Sintra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. J. neturėjo techninės galimybės nei saugiai apvažiuoti kliūtį sudariusio pėsčiojo, nei sumažinti automobilio važiavimo greičio iki pėsčiojo ėjimo greičio, nes nustatyti atstumai, reikalingi tam, yra mažesni, nei minimalūs atstumai, reikalingi pėsčiajam apvažiuoti arba sumažinti automobilio greičiui iki pėsčiojo ėjimo greičio.

Kolegija pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog R. J. važiavo savo eismo juostoje, leistinu greičiu, nekeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Tuo tarpu, nukentėjusysis A. K., tamsiu paros metu privalėdamas eiti kelkraščiu, arba jei juo eiti negalėjo – važiuojamosios dalies pakraščiu, prieš transporto priemonių važiavimo kryptį, nešdamasis šviečiantį žibintą arba prie drabužių prisisegęs šviesą atspindintį atšvaistą, (tikėtina) ėjo kelio važiuojamosios dalies dešine puse pagal transporto priemonių judėjimo kryptį, be jokių šviesą atspindinčių atšvaitų, šviečiančio žibinto. Atitinkamai ekspertizės aktais Nr. 11-2215 (08) ir Nr. 11-2555 (10) konstatuota, kad tokie pėsčiojo A. K. veiksmai iš paskos artėjančio automobilio Opel Sintra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui R. J. sudarė pavojingą, sunkiai pastebimą, neišvengiamą kliūtį ir tuo kėlė grėsmę eismo saugumui, kas buvo pagrindine šio eismo įvykio ir kilusių dėl jo padarinių priežastis. Tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad automobilio Opel Sintra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo R. J. veiksmai pėsčiojo A. K. sudarytoje eismo situacijoje buvo techniniu požiūriu nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Tokiu būdu nustačius, kad R. J. nepažeidė kaltinime nurodytų KET 53 ir 173 p. reikalavimų ir, kad jo veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais, jis pagrįstai išteisintas dėl veikos, numatytos BK 281 str. 5 d. padarymo. Atsižvelgiant į visa tai, nukentėjusiosios apeliacinis skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2009-12-22 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R.. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d., atmestinas, kadangi nepadaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Dėl to, kas paminėta, nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. Š. apeliacinį skundą atmesti.