- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-11
- Bylos Nr.
- A-525-1353-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- E. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Faina Kukliansky
- Kategorijos
- 3.5Proceso dalyvių prašymai
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. I. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. I. skundu (b.l. 8 – 9), kurį patikslino (b.l. 4 – 5), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (15/3-10)-8P-497 (toliau – ir Sprendimas) kaip neteisėtą ir įpareigoti priimti sprendimą, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos piliečiu, kaip asmuo, kurio senelė G. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą atlyginti jam padarytą moralinę 100 000 Lt žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Izraelyje dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir pateikė dokumentus, liudijančius, kad jo senelė ir tėvas buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Teigė, kad nepaisant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 4 dalies nuostatų, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nepripažinti pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečiu, nes nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys tai, kad jo senelė G. S. buvo Lietuvos Respublikos piliete. Nurodė, kad Sprendimas prieštarauja Įstatymo nuostatoms, o dėl Migracijos departamento pareigūnų vilkinimo ir neteisėtų veiksmų patyrė moralinę žalą, kurią vertina 100 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą (b.l. 21 – 23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo esmė yra Lietuvos Respublikos pilietybės klausimo sprendimas pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 punktą. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl pilietybės klausimo, pateikė tokius dokumentus: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. rugsėjo 5 d. pažymą Nr. R4-3535 apie G. S. pilietybę, kurioje nurodyta, kad Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde G. S. užsienio paso gavimo 1919-1922 m. byloje yra 1918 m. rugsėjo 19 d. laikinas asmens liudijimas (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovyklos komendantūros, kuriame nurodyta, kad G. S. yra 48 metų amžiaus, gimusi Kaune, o skiltyje „Pilietybė“ įrašyta „Lietuvos“, dokumente yra įrašas „Piliet. Šito liudijimo užregistruotas III Nuovadoj – Vilniaus Miesto Piliečių Apsaugos – ant. I Portova g-vė Nr. 13 b.6, Vilnius, Rugsėjo 1920.15 d.“; 2) laikiną asmens liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovyklos G. S. , 48 metų amžiaus, g. Kaune. Pabrėžė, kad laikinas asmens liudijimas išduotas ne Lietuvos valstybės institucijos ((duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovyklos komendantūros), be to, jis išduotas 1918 m., kai dar nebuvo jokio teisės akto, reglamentuojančio Lietuvos pilietybę. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui pateikus dokumentus pilietybės klausimui spręsti, vadovaudamasis Įstatymo 26 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į pateiktų dokumentų turinį, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti (toliau – ir Komisija). Komisija rekomendavo pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu bei tuo faktu, kad pareiškėjas yra Izraelio pilietis, nurodė, kad pareiškėjo pilietybės klausimas negali būti sprendžiamas pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 punktą, todėl prašymas jį pripažinti Lietuvos Respublikos piliečiu yra neteisėtas ir nepagrįstas. Dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą atsakovas, remdamasis Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas, vykdydamas Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. IV-154 „ Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 1V-29 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“ nuostatas veikė neteisėtai. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis realiai patyrė neigiamus moralinius padarinius, tai yra, neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kad Migracijos departamentas galiojančių teisės aktų nepažeidė, o pareiškėjas nepateikė neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, padarė išvadą, kad tarp prašomos atlyginti žalos ir Migracijos departamento veiksmų tiesioginio priežastinio ryšio nėra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendimu (b.l. 89 – 93) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad be Migracijos departamentui pateiktų dokumentų pareiškėjas teismui papildomai pateikė formą, pridedamą prie prašymo išduoti pasą, kurioje nurodyta G. S. nuolatinio buvimo vieta – Vilnius, 1921 m. lapkričio 19 d., G. S. įgaliojimą, namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini)199 – 1931 m. namų knygos ištraukas. Teismas nustatė, kad pateikti dokumentai nėra pakankami patvirtinti, kad G. S. buvo Lietuvos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo ir G. S. giminystės ryšį, o nė vienas pateiktas dokumentas fakto, kad G. S. buvo pareiškėjo senelė, nepatvirtina. Konstatavo, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kad G. S. yra pareiškėjo senelė ir kad ji turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pabrėžė, jog, vadovaujantis Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, Izraelio valstybės pilietybę turintis asmuo negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pažymėjo, kad pareiškėjas į atitinkamas institucijas kreipėsi su prašymu įgyvendinti jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne atsakyti į klausimą, ar jis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pabrėžė, kad asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę, negali būti pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu netgi tada, jei būtų nustatyta, kad tai yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, ar jis yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę vaikas, vaikaitis, provaikaitis. Konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad Sprendimas neatima teisės iš pareiškėjo kreiptis į kompetentingas institucijas su prašymu atsakyti į klausimą, ar jis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (giminystės ryšio, senelės turėtos pilietybės) nustatymo. Dėl reikalavimo įpareigoti atlyginti neturtinę žalą nurodė, kad Migracijos departamentas, nepripažindamas pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečiu, neteisėtų veiksmų neatliko, todėl konstatavo, kad, nesant būtinųjų civilinės atsakomybės pagrindų – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atmestinas.
III.
Pareiškėjas E. I. apeliaciniu skundu (b.l. 97 – 98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos piliečiu, kaip asmuo, kurio senelė G. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą atlyginti jam padarytą 100 000 Lt moralinę žalą.
1. Nurodo, kad Teismas pats patvirtina, kad pateikti archyvų dokumentai, kuriuose tiesiogiai parašyta, kad G. S. pilietybė yra Lietuvos. Pažymi, kad tokie įrašai, padaryti po 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, tuo metu, kai Vilniaus kraštas buvo Lietuvos Respublikos dalimi, todėl atitiko visus Įstatymo ir 2002 m. gruodžio 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 2081 dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo reikalavimus.
2. Pabrėžia, kad giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai pateikti Migracijos departamentui ir atsakovas to neginčija, o teismas nepaaiškino, kodėl pateikti dokumentai nėra pakankami pilietybei patvirtinti.
3. Pažymi, kad jam žinoma, jog, remiantis Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimu, jis negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, tačiau Migracijos departamentas, vykdydamas viešojo administravimo procedūrą, negali jos užbaigti, nepatvirtinęs, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina jo tėvų, senelių ar prosenelių turėtą pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir kad pareiškėjas, atsisakęs turimos pilietybės, galės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjas gali kreiptis į atitinkamas institucijas su paklausimu, ar jis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, yra neteisėtas, o Izraelio pilietybės atsisakymo procedūros jis negali pradėti, kol nėra garantuotas, kad kita valstybė jam suteiks pilietybę.
4. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsnio nuostatas, pažymi, kad kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (kad senelė buvo Lietuvos Respublikos pilietė) negali, nes turi tokį faktą patvirtinančius dokumentus.
5. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui padaryta žala, kadangi nekonstatavo, jog Sprendimas yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 109 – 111) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą palikti galioti.
Atsakovas atsiliepimą grindžia tokiais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, be to, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas ginčija Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (15/3-10)-8P-497, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nes pateikti dokumentai neįrodo jo senelės G. S. turėtos Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat, kad pareiškėjas yra kitos valstybės pilietis.
Remiantis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečiais yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pabrėžė, kad teisinis reguliavimas, kai iš asmens norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama inter alia atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu ir yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 12 straipsnio 2 dalies nuostata. Vadinasi, darytina išvada kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tai yra, turėti dvigubą pilietybę.
Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, o tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie numatyti Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Migracijos departamentas, spręsdamas prašymą įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, privalo vadovautis tomis teisės aktų nuostatomis, kurios reglamentuoja aptariamus santykius ir turi interpretuoti teisės aktus taip, kaip jie išaiškinami įstatymų leidėjo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A17 – 636/2007). Vadinasi, Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, turėjo vadovautis Įstatymo, kitų teisės aktų nuostatomis bei Konstitucinio teismo išaiškinimu.
Nustatyta, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu yra Izraelio valstybės pilietis, pats pareiškėjas pripažįsta turintis kitos valstybės pilietybę, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nes jis turi kitos valstybės, Izraelio, pilietybę, yra teisėtas ir pagrįstas.
Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad pareiškėjo pateikti archyviniai dokumentai ((duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovyklos komendantūros išduotas laikinas asmens liudijimas, prie prašymo išduoti pasą pridedama forma, G. S. įgaliojimas, namų knygos ištraukos) nėra pakankami konstatuoti, kad G. S. turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.. Baranovičių pabėgėlių stovyklos komendantūros išduotas laikinas asmens liudijimas, kuriame nurodoma, kad G. S. turi Lietuvos pilietybę, surašytas ne Lietuvos teritorijoje ir surašytas okupacinės vokiečių valdžios atstovo, todėl nelaikytinas tinkamu dokumentu, patvirtinančiu Lietuvos pilietybę. Šiame asmens liudijime esantis Vilniaus Miesto Piliečių Apsaugos III Nuovados įrašas duomenų apie pilietybę nepateikia. Kituose archyviniuose dokumentuose - prie prašymo išduoti pasą pridedama forma, G. S. įgaliojimas, namų knygos ištraukos – taip pat nepateikia jokių duomenų apie tai, kad G. S. būtų turėjusi Lietuvos pilietybę. Priešingai, byloje pateiktas G. S. įgaliojimas Lenkijos Respublikos pasui gauti, taip pat tas faktas, kad visi archyviniai dokumentai buvo rasti užsienio paso gavimo archyvinėje byloje, leidžia manyti, kad G. S. buvo ne Lietuvos, o Lenkijos pilietė.
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą, kad jis gali būti Lietuvos Respublikos piliečiu yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Kaip jau minėta, vadovaujantis galiojančiu reglamentavimu, joks asmuo negali būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiu. Byloje nėra duomenų apie išimtines faktines aplinkybes, kurios sąlygotų dvigubą pilietybę, pats pareiškėjas tokio klausimo taip pat nekelia. Be to pažymėtina, jog joks teisės aktas neįpareigoja Migracijos departamento, sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, priimti sąlyginį sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar grąžinimo, t.y. neįpareigoja priimti sprendimo, kuriame būtų nurodoma jog, įvykdęs tam tikras sąlygas, asmuo galėtų įgyti ar susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas, siekdamas išsiaiškinti pilietybės suteikimo ar grąžinimo sąlygas, turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas, tame tarpe ir į Migracijos departamentą, su atitinkamu paklausimu.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (6.249 str.). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, kitaip tariant, veikė pažeidusi atitinkamą jos veiklą reglamentuojančių teisė aktų nuostatas. Teismui konstatavus, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kitaip tariant, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u ta r ė:
Pareiškėjo E. I. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.