- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-235-449/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24239-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Jolanta Čepukėnienė, Dalia Kačinskienė
- Nuteistasis
- J. R., V. L.
- Nukentėjusysis
- V. L.
- Advokatai
- Anatolijus Svila
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Dalios Kačinskienės ir Lino Šiukštos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams,
- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir J. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš J. R. ir V. L. solidariai priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. L..
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista V. L., dėl jos nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 21 d. nuosprendžiu J. R. nuteistas už tai, kad nuo 2017 metų birželio mėn. pradžios iki 2018 metų gegužės 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas V. L., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią daugiau kaip vieną kartą tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, tai yra savo apnuogintu lytiniu organu lietė nukentėjusiosios apnuogintą kūną, lytinius organus, tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę V. L..
1.1. J. R. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2017 metų birželio mėn. pradžios iki 2018 metų gegužės 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų rankomis glostė mažametės V. L. lytinius organus, krūtinę, rankas, kaklą bei mažametės akivaizdoje vaikščiojo nuogas, rodė jai savo apnuogintus lytinius organus, savo rankomis juos lietė, glostė, ir tai lėmė mažametės nukentėjusiosios elgesio sutrikimą – seksualizuotą elgesį, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą. Taip J. R. tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį – mažametę V. L..
1.2. J. R. nuteistas ir už tai, kad nuo 2017 metų birželio mėn. pradžios iki 2018 metų gegužės 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartaudamas mažametę nukentėjusiąją V. L., jai nenustatytą skaičių kartų atlikdamas tvirkinamojo pobūdžio veiksmus, sukėlė nukentėjusiajai stresogeninius išgyvenimus, tai yra laikiną (praeinantį) psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8), taip nesunkiai sutrikdė mažametės V. L. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis J. R. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais. Esminiu motyvu teismas laikė tai, kad psichologas apklausos metu pirštu parodė į piešinyje nurodyto žmogaus silueto vietą lytinių organų srityje, kurią vėliau mažametė V. L. pažymėjo kaip vietą, kurią jai neva jis (J. R.) lietė. Tačiau, akcentuodamas šią aplinkybę, teismas neįvertino, jog nukentėjusioji V. L., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant psichologui, nurodė, kad ją glostė J. R., bet ji ne vieną kartą matė, kaip tai darė jos mama su kitais vyrais. Mažametė ir ant lėlės parodė, kaip lytinių organų srityje glostė jos motiną, matė, kaip buvo atliekamas lytinis aktas ir motinai skaudėjo, nes ji aikčiojo ir dejavo.
2.2. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-197/2018 išvadose nurodoma, kad V. L., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį, atsižvelgiant į motinos jai daromą poveikį, galėjo duoti parodymus apie konkrečias faktines bylos nepilna apimtimi. Todėl, apelianto teigimu, yra pagrindas manyti, jog V. L. buvo užduodami menami klausimai, aiškūs klausimai apie tam tikrus įvykius ir faktus. Galbūt net parodyta piešinyje. Be to, nukentėjusioji bijo savo motinos, nes pastaroji ją drausdavo ir bardavo, gąsdindavo užmušianti, jeigu mažametė kam nors papasakos tai, ką matė. V. L. su lytiniu gyvenimu gerai supažindino pati jos motina. Pastaroji neslėpė savo partnerių ir savo lytinių aktų, nes manė, jog nukentėjusioji dar labai maža ir nieko negali suprasti. Be to, motinai lytiškai santykiaujant ar jos nesant, V. L. žiūrėjo įvairius filmus apie lytinius santykius. Tai, kad mažametės V. L. ir jos motinos namuose buvo erotinio ir pornografinio pobūdžio filmų, kuriuos mažametė dažnai žiūrėdavo, matydavo ir realius motinos santykius su vyrais, patvirtina tiek motinos, tiek ir nukentėjusiosios parodymai. V. L. matė motinos santykiavimą su kitais vyrais, matė tai pornografinio pobūdžio filmuose. Tuo tarpu jis pats, prižiūrėdamas V. L., visada saugojo, kad nebūtų galimybės įsijungti tokių filmų. Visą pagrindą mergaitės seksualiniam suvokimui ir vizualizacijai sudarė sąlygas pati jos motina.
2.3. Nuteistasis pažymi, kad jis viso proceso metu neigė padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas. Visą laiką nuoširdžiai aiškino, kad nukentėjusiosios mažametės V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį teismo nuosprendį, yra neteisingi, duoti remiantis tuo, ką matė pornografinio pobūdžio filmuose, taip pat savo motinos elgesyje. Nuteistojo nuomone, šiuos parodymus nukentėjusiajai padėjo suformuoti kažkas iš suaugusiųjų. Jis neatliko jokių seksualinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, jos neprievartavo ir netvirkino. Gali būti, kad būdamas neblaivus, kokį vieną kartą vaikštinėjo kambaryje nuogas. Galbūt mergaitė tai užfiksavo. Taip pat jis privalėjo ją nuprausti, nes motinos nebūdavo namuose, tačiau seksualiai jos nelietė, tai vaiko vaizduotė iš matytų filmų. Mažametė jo (J. R.) nebijojo, jis su ja puikiai bendravo. Visa seksualinė patirtis tik iš motinos realaus gyvenimo ir pornografinio pobūdžio filmų. Tokiu būdu ir jo (J. R.) prisilietimas ją maudant galbūt galėjo vaikui sukelti negerus potyrius. Tačiau jis mergaitę numaudė vieną kartą ir daugiau jos niekada nelietė. Buvo ir toks atvejis, kai nukentėjusioji maudėsi su drabužiais, todėl jis vėlgi turėjo ją sutvarkyti.
2.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apklausiama nukentėjusioji nurodė: „atėjo ta merga“, „nusimovė“. Kas gi „ta merga“, galbūt ji vaizduotėje kalba apie matytus pornografinius filmus, nes įvardina mergą, o ne mergaitę. Pasak nuteistojo, nukentėjusioji pakankamai nuovoki, jog nepasakytų, kad tai „aš mergaitė“. Ji kalba apie matytus filmus, o galimai psichologo ar kito asmens kalba ir jos mąstysena nukreipiama konkrečiai į jį (J. R.) su pataisymais, kad „J. lietė su pimpalu“. Jis to niekada nedarė, nėra pusprotis, nors kartais ir vartoja alkoholį. Galimai nukentėjusioji dėl seksualinio prievartavimo fantazuoja ir jį apkalba su kieno nors pagalba, galima motinos įtaka. Jis mažametei V. L. savo lytinio organo niekada nerodė, nukentėjusioji jį nusirengusį galėjo matyti atsitiktinai, kai buvo neblaivus ar vonioje. „Masažuojantis“ mergaitė nėra jo mačiusi, ji galėjo matyti tik jo (J. R.) lytinius santykius su jos motina, matyti motiną „masažuojantis“, matyti tai filmuose ir todėl išgalvoti, kad ji buvo seksualiai prievartaujama, nors tokio žodžio mažametis vaikas dar nežino.
2.5. Nuteistasis taip pat nurodo, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna, svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai, t. y. asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Jų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kita vertus, jie negali būti absoliutinami, o turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, ir negali būti vieninteliu bei absoliučiu kaltės įrodymu.
2.6. Pirmosios instancijos teismas išsamiau netyrė mažametės V. L. bei liudytojų parodymų, todėl nebuvo nustatytos visos tariamai atliktų seksualinio prievartavimo veiksmų aplinkybės, jų pobūdis, trukmė, intensyvumas, nesiaiškinta, ar buvo tiesioginė intervencija į makštį, analinę angą, ar jis (J. R.) atliko kitus veiksmus, susijusius su neva jo lytinės aistros tenkinimu. Nuteistojo nuomone, net ir tikint mažametės V. L. parodymais, jo veiksmai atitiktų tik nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, sudėtį, nes jis maudė nukentėjusiąją, galbūt ji galėjo matyti jį nuogą vonioje ar neblaivų per atsitiktinumą kambaryje, taip pat galimai lytinių santykių metu su jos motina, ir tai yra visi jo (J. R.) nusikalstami veiksmai. Be to, V. L. parodymai apie seksualinį prievartavimą yra nekonkretūs ir prieštaringi. Ji nuolat kartojo neprisimenanti, ką dar turi pasakyti, o apie tai, kad jis (J. R.) kišo savo lytinį organą jai į analinę angą, parodė tik užduodant nevienkartinius menamus klausimus. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad teismo posėdžio metu V. L. tvirtino, jog jokių kitų veiksmų jis (J. R.) prieš ją neatliko, tačiau atliekant psichologinę, psichiatrinę ekspertizę ji pasakojo priešingai – parodė, kokius veiksmus neva jis atliko prieš ją. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad V. L. parodymus apie seksualinį prievartavimą davė pagyvenusi pas motiną, o apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo aiškino daug ko neprisimenanti, ką turi sakyti.
2.7. Apeliantas kelia prielaidą, kad vaikų teisių institucijos nori perimti mažametės globą, todėl yra suinteresuotos bylos baigtimi ir siekia, kad jis (J. R.), kaip ir jos motina V. L., būtų nuteistas. Be to, byloje yra pareikštas civilinis ieškinys. Nuteistojo nuomone, iš jo norima gauti pinigų, nes jis buvo išvykęs į V., buvo pradėjęs dirbti, apie tai žinojo mažametės motina. Dėl dukros tvirkinimo, nepriežiūros, sveikatos sutrikdymo kalta yra tik jos motina V. L.. Jis (J. R.) kaip tik ją išgelbėjo prižiūrėdamas ir rūpindamasis, o neužsiimdamas neteisėtais veiksmais. Ne vieną kartą su V. L. motinos leidimu mažametė viešėjo pas jo motiną, kuri maitinio ir prižiūrėjo vaiką. Esant tokiai situacijai, neatmetama galimybė, kad mažametės parodymams įtakos turėjo jos motinos elgesys ir tam tikrų institucijų pastangos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad yra nustatyti visi seksualinio prievartavimo sudėties požymiai, t. y. kad jis tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška mažametės būkle.
2.8. Be to, pasak nuteistojo, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies reikalavimai, jis neturėjo galimybės gintis, nes kaltinime inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo nurodytos netiksliai ir nekonkrečiai. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nuosprendyje nenurodė seksualinio prievartavimo laiko ir seksualinio prievartavimo būdo, tik abstrakčiai pažymėjo, kad jis (J. R.) mažametę seksualiai prievartavo ir tvirkino mažametę 2017 m. birželio – 2018 m. gegužės 8 d. laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytą skaičių kartų. Nenustačius, kada ir kokie atskiri seksualinio prievartavimo nusikaltimai buvo padaryti, jo teisė į gynybą buvo suvaržyta. Be to, teismas nuosprendyje neišdėstė kiekvienos nusikalstamos veikos, tas nusikalstamas veikas patvirtinančių įrodymų bei nepateikė išsamių motyvų, kaip vertina vieną ar kitą įrodymą dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.9. punkto reikalavimus, nes dėl kiekvienos nusikalstamos veikos rėmėsi bendru nukentėjusiųjų parodymų išdėstymu, kurie yra nekonkretūs, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Šiais veiksmais taip pat buvo ribojama jo (J. R.) teisė gintis nuo pareikštų kaltinimų. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes pripažino jį kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nesant neginčijamų kaltės įrodymų, remiantis tik nenuosekliais ir prieštaringais, visapusiškai neištirtais nukentėjusiosios mažametės V. L. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nusikaltimų sudėtis, nes seksualiniu prievartavimu pripažino kiekvieną jo (J. R.) fizinį sąlytį su mažamete nukentėjusiąja V. L., kai tuo tarpu seksualinis prievartavimas yra ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Teismas nesiaiškino ir nevertino su mažamete atliktų neteisėtų seksualinio pobūdžio veiksmų, šių veiksmų atlikimo aplinkybių, veiksmų intensyvumo, taip pat aplinkybės, ar jo (J. R.) veiksmai buvo nukreipti į lytinės aistros tenkinimą su mažamete.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo J. R. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo J. R. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios (nustatomosios) dalies matosi, jog teismas nustatė, kad J. R. nuo 2017 metų birželio mėn. pradžios iki 2018 metų gegužės 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja V. L. tenkino kitokio fizinio sąlyčio būdu, savo apnuogintu lytiniu organu lietė nukentėjusiosios apnuogintą kūną, lytinius organus, t. y. tokiu būdu ją seksualiai prievartavo. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė seksualinio prievartavimo laiko ir būdo. Dėl kitų nusikalstamų veikų nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje taip pat nurodyti konkretūs J. R. tvirkinimo veiksmai ir tai, jog seksualinės prievartos ir tvirkinimo veiksmais kaltinamasis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje nurodyta, kad šie neteisėti veiksmai taip pat atlikti tame pačiame bute laikotarpiu nuo 2017 metų birželio mėn. pradžios iki 2018 metų gegužės 8 d., tiksliau nenustatytu laiku. Apeliaciniame skunde paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 punkte nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas ir būdas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi visada. Tačiau tame pačiame nutarime išaiškinta, kad kai nusikalstamos veikos tikslios vietos ar laiko nustatyti neįmanoma, šios aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos kiek įmanoma tiksliau. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje teismas BPK nustatytų apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių nepažeidė, o visos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo išdėstytos tiek, kiek, išnaudojus visas galimybes, tai pavyko nustatyti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. R. buvo kaltinamas ir nuteistas už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei sveikatai. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką tais atvejais, kai šie nusikaltimai padaryti prieš mažamečius asmenis, tokių nusikalstamų veikų padarymo laiką ir kai kurias kitas aplinkybes labai tiksliai nustatyti ypač sudėtinga. Šioje byloje taip ir yra, nes nusikalstamų veikų metu mažametė nukentėjusioji V. L. tebuvo X-Y metų amžiaus, todėl natūralu, kad dėl savo amžiaus nukentėjusioji negalėjo tiksliai nurodyti prieš ją padarytų nusikalstamų veikų laiko. Jau minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.1.9 punkte nurodyta, kad kai vienas ar keli kaltinamieji pripažįstami kaltais padarę kelias nusikalstamas veikas, teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kiekvieno kaltinamojo. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išdėstė motyvus dėl kiekvieno nuteistojo, taip pat iš pradžių bendrai, o vėliau ir dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Galima sutikti su tuo, kad dėl nusikalstamų veikų teismo motyvai išdėstyti glaustai. Nepaisant to, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde J. R. nepagrįstai nurodo ir apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme tariamai neturėjo galimybių gintis dėl netiksliai bei nekonkrečiai išdėstytų kaltinimų, kas pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis yra įtariamas ir kaltinimas. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. balandžio 11 d. ir 2019 m. gegužės 16 d. J. R. pranešus apie įtarimus, po to vykusių apklausų metu pats J. R., vienoje iš jų dalyvaujant gynėjui, nors ir neprisipažino kaltu, tačiau patvirtino, kad įtarimai jam yra aiškūs ir suprantami (3 t., 130, 135-138, 141-142, 149 b.l.). Pabaigus ikiteisminį tyrimą J. R. nepageidavo susipažinti su tyrimo medžiaga (4 t., 62 b.l.). Prašymų tikslinti įtarimus ar kitaip papildyti ikiteisminį tyrimą nei jis, nei jo gynėjas nepareiškė. Teisiamojo posėdžio metu prokurorei perskaičius kaltinamąjį aktą, J. R. pareiškė, kad tai, kuo yra kaltinamas, jis suprato (4 t., 100-105 b.l.). Visa tai patvirtina, kad įtariamojo, o po to kaltinamojo J. R. teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas ir kaltinamas, t. y. teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, taip pat ir jo teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija jokių kitų esminių BPK reikalavimų pažeidimų irgi nenustatė.
5. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisingai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir jų visumą bei pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintas įrodytas J. R. padarytas nusikalstamas veikas, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.
6. Tai, kad nuteistasis J. R. skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis seksualiai prievartavo mažametę nukentėjusiąją V. L., ją tvirkino ir nesunkiai sutrikdė mažametės sveikatą, patvirtina ne tik pačios mažametės nukentėjusiosios parodymai, bet ir kiti įrodymai – nuteistosios V. L., liudytojų S. P., M. L., N. N., L. R. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-197/2018 išvados ir nepilnamečių, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada bei X miesto šeimos ir vaiko gerovės centro raštas.
7. Nors nuteistasis J. R. kaltu neprisipažino ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad mažametės nukentėjusiosios V. L. lytinių organų nelietė, o jo lytinių organų ji negalėjo matyti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad iš pradžių su mažamete nukentėjusiąja miegojo vienoje lovoje, nes jai būdavo baisu, taip pat parodė, jog pati mažametė jo prašydavo parodyti lytinius organus. Apeliaciniame skunde nuteistasis jau nurodo ir apie tai, kad gali būti, jog būdamas neblaivus kokį vieną kartą vaikščiojo nuogas, nukentėjusioji atsitiktinai galėjo jį matyti nuogą, kai buvo neblaivus ar vonioje, taip pat nurodo, jog jis mažametę maudydavo, tačiau jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
8. Tai, kad ne galbūt, bet iš tikrųjų J. R. vaikščiojo nuogas prieš mažametę nukentėjusiąją ir jai rodė savo lytinius organus, savo rankomis juos lietė, glostė, atliko dar ir kitus tvirkinamuosius veiksmus (rankomis glostė nukentėjusiosios lytinius organus, krūtinę, rankas, kaklą), t. y. ją tvirkino, bei liesdamas savo apnuogintu lytiniu organu nukentėjusiosios apnuogintą kūną, lytinius organus, tenkino savo lytinę aistrą kitokios fizinio sąlyčio būdu, t. y. ją seksualiai prievartavo, pirmiausia patvirtina pačios mažametės nukentėjusiosios V. L. parodymai.
9. Ikiteisminio tyrimo metu mažametė nukentėjusioji V. L. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją du kartus (1 t., 159-160, 161-165, 186-188 b.l.). Mažametės nukentėjusiosios apklaustų vaizdo įrašai buvo peržiūrėti teisiamojo posėdžio metu.
9.1. Mažametė nukentėjusioji V. L. 2018 m. birželio 15 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jai nepatinka būti su J. R.. Mažametė paveikslėlyje parodė, kad J. R. lietė jos ranką, krūtinę. Mažametė parodė, kad J. R., būdamas be drabužių, lietė savo lytinį organą, buvo skysčio, tai parodė ir paveikslėlyje. Taip pat, kai ji ir J. R. buvo vieni ir nuogi, J. R. ją lietė su savo lytiniu organu. Su lėlėmis mažametė parodė, kaip ją lietė J. R.. Be to, J. R. savo lytiniu organu ir ranka lietė jos lytinius organus. Tokių dalykų, kai J. R. lietė, buvo daugiau nei vienas kartas. Mažametė paaiškino, kad motina sakė nieko nesakyti apie J. R., nes tai paslaptis (1 t., 159-160, 161-165 b.l.).
9.2. Po šios apklausos praėjus beveik metams laiko (2019 m. balandžio 30 d.) kitos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji V. L. parodė, kad motina neleido kalbėti apie lytinius santykius, vyrus ir bučinius. Nors ji anksčiau rankas susidėdavo į kelnaites, bet to daryti negalima (1 t., 186-188 b.l.).
10. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. R. kelia abejones dėl mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nurodo, kad jos parodymai yra neteisingi, o parodymai apie seksualinį prievartavimą yra nekonkretūs ir prieštaringi. Teisėjų kolegija pažymi, kad seksualinės prievartos prieš nepilnamečius (mažamečius) bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna. Todėl svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra nepilnamečių (mažamečių) parodymai, teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nepilnamečiu (mažamečiu) apie patirtą seksualinę prievartą, taip pat kiti byloje esantys įrodymai bei paties nuteistojo (kaltinamojo) parodymai. Be to, nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Todėl kai kurie nedideli ir neesminiai prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai nepilnamečio (mažamečio) asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose, gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau nesudaro pagrindo šiais parodymais netikėti ar vertinti kaip nepatikimus.
11. Mažametės nukentėjusiosios V. L. parodymus patvirtina kiti teisiamojo posėdžio metu išnagrinėti įrodymai, kuriais teismas pagrįstai vadovavosi pripažindamas J. R. kaltu.
12. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad nukentėjusiosios motina mažametę dukrą V. L. buvo palikusi prižiūrėti J. R., šie buvo parduotuvėje, kai mažametė pati nuėjo pas apsaugos darbuotojus ir pasakė nenorinti būti su nuteistuoju, kuris atrodė pavartojęs alkoholio, todėl ji buvo perduota Šeimos ir vaiko gerovės centro socialinei darbuotojai S. P.. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. P. parodė, kad mažametė V. L. papasakojo, jog dažnai laiką leidžia pas motinos draugą J. R.. Mažametei nepatiko J. R., nenorėjo su juo būti, nes jis kartu su ja miegodavo, ją liesdavo. V. L. rankomis parodė vietas, kurias nuteistasis lietė, tai – krūtinę, lytinius organus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad mažametė rankomis parodė, jog J. R. lietė ne tik krūtinę, o ir kaklą, glostė jos lytinius organus. Be to, jis vienas ją ir maudydavo. Apie tai nurodyta ir Šeimos ir vaiko gerovės centro rašte (1 t., 22-23, 106-107 b.l.).
13. Pati mažametės nukentėjusiosios motina nuteistoji V. L. teisme patvirtino, kad dukrą palikdavo prižiūrėti J. R.. Ji parodė, kad galbūt dukra ir yra sakiusi, jog matė jo lytinius organus. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistosios V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Ji parodė, kad dukra jai sakė, jog matė J. R. lytinius organus (2 t., 194-195 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo teisme nuteistoji V. L. neneigė, jog dukra yra užsiminusi apie J. R. lytinius organus. Jos nuomone, ji slapčia per apatines kelnaites matė jo lytinius organus arba kai jis nuėjo į tualetą, o ji atidarė duris. Kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu nuteistoji V. L. parodė, kad tuo metu, kai dukra pasakė, jog matė J. R. lytinius organus, ji pagalvojo, kad dukra vėl lindo į tualetą, o J. R. buvo neužsirakinęs tualeto durų (3 t., 36-38 b.l.).
14. Mažametės nukentėjusiosios tėvas liudytojas M. L. teisme irgi parodė, kad dukra nenorėdavo eiti pas J. R., o ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė ir apie tai, jog pati mažametė V. L. sakė, jog matė vyro lytinį organą (2 t., 157-159, 166-168 b.l.). Tai, kad būtent nuteistojo J. R. lytinį organą matė mažametė patvirtina jau išdėstyti įrodymai, taip pat ir liudytojo N. N. parodymai. Liudytojas N. N. teisme parodė, kad jam pats J. R. papasakojo, jog turbūt V. L. parašė pareiškimą, jog su jos dukra atliko seksualinio pobūdžio veiksmus ir ją tvirkino. J. R. sakė, kad būdamas girtas gal ir vaikščiojo nuogas, gal nukentėjusioji matė jo lytinius organus.
15. Taigi paties nuteistojo J. R., mažametės nukentėjusiosios motinos nuteistosios V. L. ir liudytojų B. R., R. K. parodymai patvirtina, kad mažametė dažnai būdavo paliekama su nuteistuoju, su juo praleisdavo daug laiko. Todėl, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, J. R. turėjo visas galimybes atlikti su mažamete tvirkinamuosius ir seksualinio pobūdžio veiksmus. Be to, ir butas jam buvo palanki vieta netrukdomai atlikti šiuos veiksmus. Tai, kad jis šia galimybe pasinaudojo, patvirtina jau išdėstyti mažametės nukentėjusiosios V. L. parodymai ir juos patvirtinantys kiti įrodymai, todėl nėra pagrindo abejoti mažametės parodymais ar juos vertinti kaip nepatikimus. Nukentėjusiosios parodymus, jų patikimumą ir realumą patvirtina ir nepilnamečių, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada (2 t., 7-9, 10 b.l.) bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-197/2018 išvados (2 t., 60-72 b.l.).
16. Atliekant mažametės nukentėjusiosios V. L. psichologinį vertinimą specialistei nukentėjusioji taip pat papasakojo apie J. R. neteisėtus veiksmus. Ji nurodė, kad matė nuteistojo lytinius organus. Tuo tarpu atliekant ekspertizę mažametė V. L. išsamiau nurodė apie prieš ją atliktus neteisėtus tvirkinamuosius ir seksualinio pobūdžio veiksmus. Iš ekspertizės akto Nr. 103MS-197/2018 matosi, kad mažametė V. L. nurodė, jog nuogas J. R. lietė jos lytinius organus, jai skaudėjo, tai sakydama ji nykščiu perbraukė lėlės (mergaitės) tarpkojį. Tai buvo ne vieną kartą, tačiau nukentėjusiajai nepavyko nurodyti tikslų skaičių. Ji nurodė, kad ją J. R. lietė ir su lytiniu organu, tą parodė ant lėlės (berniuko). Ji spontaniškai tęsė „atėjo, nusimovė ir kita mergaitė atėjusi nusimovė... atėjo ta merga, nusimovė, tas atėjo, nusimovė, ir ta mergaitė atėjo – ach, ir tas taip įkišo jai. Paskui ji atėjo, įkišo, taip padarė ir viskas“. Nukentėjusioji V. L., nors ir nenoriai, bet įvardino šių dalyvių vardus, nurodė, kad mergaitė – ji, V. Ji patikslino, kad J. R. jos lytinius organus lietė ir su savo lytiniu organu, parodė į vyriškos lyties lėlės tarpkojį, tada paėmė abi lėles ir pademonstravo lytinį aktą (imitavo lytinio akto judesius). V. L. nurodė, kad matė kaip iš J. R. lytinio organo išbėgo skystis. Atsakydama į klausimą, ką darė J. R., ji pradėjo garsiai alsuoti, t. y. imituoti lytinio akto garsus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šios ekspertizės metu mažametei V. L. buvo užduoti menami klausimai ar jai buvo parodyti reikiami piešiniai, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Iš ekspertizės akto matosi, kad pati nukentėjusioji pasakojo ir netgi parodė su lėlėmis apie J. R. atliktus neteisėtus veiksmus prieš ją. Galima sutikti tik su tuo, kad ekspertės užduodavo ne menančius, bet tikslinančius klausimus, nes tame pačiame ekspertizės akte nurodoma, jog mažametė nukentėjusioji nenoriai kalba apie bylai reikšmingas aplinkybes, gėdijasi, į klausimus atsako trumpai arba vengia atsakyti, pasakydama „nežinau“, bet ji iš esmės nurodė tokius pačius nuteistojo atliktus tvirkinamuosius ir seksualinio pobūdžio veiksmus kaip ir ją apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Ekspertizės akte nurodoma ir apie tai, kad dėl V. L. būdingų ypatumų, jos parodymai yra nenuoseklūs, labiau fragmentiški, su minčių šuoliais nuo vienos temos prie kitos, atsiskleidžia jai ir jos amžiui būdingas poreikis žaisti, o ne duoti parodymus apie tai, kas jai kelia emocinę įtampą. Itin reikšmingas yra motinos daromas poveikis. Motinos vaidmuo mažametei itin reikšmingas – ji linkusi motinos klausyti, vykdyti jos nurodymus besąlygiškai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į mažametės parodymus, kuriuose ji pati nurodė, jog motina neleido kalbėti apie lytinius santykius ir vyrus.
17. Nepaisant to, ekspertizės metu nustatyta, kad V. L. galėjo (gali) duoti parodymus apie konkrečias faktines bylos aplinkybes nepilna apimtimi dėl jai daromo motinos poveikio bei pažintinės veiklos ypatumų, ypač – dėmesio išlaikymo sunkumų. Jos spontaniški pasisakymai apie tiesiogiai ar netiesiogiai patirtus seksualinius veiksmus jos atžvilgiu yra vertinami kaip išsakyti remiantis asmenine patirtimi, realistiški. Todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog mažametė V. L. pasakojo apie matytus pornografinio pobūdžio filmus ar galimą motinos įtaką siekiant apkalbėti nuteistąjį.
18. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės metu nustatyta, kad apie V. L. netinkamą seksualinę patirtį rodo ne tik jos žodžiai apie tai, bet ir stebėtas jos seksualizuotas elgesys (kuris, pakeitus gyvenamąją vietą, palaipsniui nustojo reikštis), bei iki šiol išliekantis jautrus vengiantis reagavimas į nagrinėjamus įvykius, kai yra prašoma atskleisti asmeninę su tuo susijusią patirtį.
19. Tuo tarpu ekspertai nustatė, jog nukentėjusiajai V. L. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ar padidintas polinkis į įtaigumą. Pažymėtina, kad ekspertizės metu nustatytas mažametės nukentėjusiosios įtaigumas seksualinio pobūdžio veiksmams. Ekspertizės akte nurodyta, kad dėl jauno amžiaus, menkos gyvenimiškos patirties V. L. negali suprasti sudėtingų įvykių (šiuo atveju, kas yra seksualinė prievarta), negali numatyti kitų asmenų seksualinių ketinimų, todėl tokiose situacijose gali padidėti jos įtaigumas, patiklumas, ji gali lengvai pasiduoti jai nesuprantamam elgesiui. Jos žinios apie lytinius santykius (jų pobūdį) yra per gausios ir neatitinkančios amžiaus, o žinių apie seksualinę prievartą ji neturi. Dėl to ji negali suvokti, koks seksualinis elgesys atitinka normą. Visa tai sudaro sąlygas jai būti dar labiau pažeidžiamai nei kiti jos bendraamžiai.
20. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pati mažametės nukentėjusiosios motina, atlikdama skunde nurodomus veiksmus (mažametės akivaizdoje lytiškai santykiavo su kitais vyrais, žiūrėjo pornografinio pobūdžio filmus ir kt.), tvirkino nukentėjusiąją V. L.. Dėl šių veiksmų mažametės nukentėjusiosios motina V. L. tuo pačiu skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Nepaisant to, tame pačiame skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad ir J. R. atliko tvirkinamuosius ir kitokius seksualinio pobūdžio veiksmus. Aptartų įrodymų visuma patvirtina mažametės nukentėjusiosios parodymus apie būtent J. R. neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu. O šioje nutartyje jau aptartos ekspertizės išvados paneigia, jog mažametė nukentėjusioji būtų linkusi fantazuoti ar būtų linkusi į įtaigumą. Priešingai, iš ekspertizės akto išvadų matosi, kad ekspertės nustatė, jog mažametė V. L. apie prieš ją atliktus neteisėtus veiksmus išsako remiantis asmenine patirtimi, realistiškai. Jau buvo nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, jog motina darė įtaką siekiant tariamai apkalbėti nuteistąjį. Priešingai, iš mažametės V. L. parodymų ir ekspertizės metu duotų paaiškinimų matosi, jog kaip tik motina liepė mažametei nepasakoti apie prieš ją atliktus neteisėtus veiksmus, o tai ir įtakojo mažametės nukentėjusiosios parodymus, kurie, nors ir realistiški, išsakomi remiantis asmenine patirtimi, bet nenuoseklūs. Kitos apeliaciniame skunde nurodomos prielaidos apie tai, kad atitinkamos institucijos nori perimti mažametės globą arba tai, jog iš jo (J. R.) norima gauti pinigų ir dėl to jis yra kaltinamas šioje byloje, atmetamos. Tokių duomenų byloje nėra.
21. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje seksualiniu prievartavimu pripažįstamas toks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Pagal BK 153 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius. Teismų praktikoje nurodoma, kad tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi. O pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį.
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ne tik mažametės nukentėjusiosios parodymai, bet ir kitų jau aptartų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad J. R. nuo 2017 metų birželio mėn. pradžios iki 2018 metų gegužės 8 dienos, tiksliau nenustatytu laiku, bute daugiau kaip vieną kartą kitokio fizinio sąlyčio būdu (savo apnuogintu lytiniu organu lietė nukentėjusiosios apnuogintą kūną ir jos lytinius organus) tenkino lytinę aistrą su mažamete V. L.. Nors seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, J. R. įvykusi ejakuliacija patvirtina, kad fizinis sąlytis su mažamete, t. y. apnuogintu lytiniu organu liečiantis prie nukentėjusiosios nuogo kūno, buvo pakankamai intensyvus, o atsižvelgiant dar ir į ekspertizės metu mažametės nurodytą tuo metu buvusią J. R. būseną, t. y. jis alsavo, mažametė imitavo lytinio akto garsus, todėl ir pagal savo pobūdį prilygo lytiniams santykiams. Taip pat aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis J. R. nenustatytą skaičių kartų atliko ir tvirkinimo veiksmus (rankomis glostė nukentėjusiosios lytinius organus, krūtinę, rankas, kaklą bei jos akivaizdoje vaikščiojo nuogas, rodė jai savo apnuogintus lytinius organus, savo rankomis juos lietė, glostė). Tokie nuteistojo tvirkinimo veiksmai sukėlė mažametės nukentėjusiosios elgesio sutrikimą – seksualizuotą elgesį, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą. Apie tokį nukentėjusiosios elgesio sutrikimą parodė liudytojai M. L. ir L. R., taip pat tą patvirtina nepilnamečių, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada ir ekspertizės akto Nr. 103MS-197/2018 išvados. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. R. nėra inkriminuoti jokie kiti neteisėti veiksmai, nurodomi apeliaciniame skunde, jis nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už tai, kad neva mažametės akivaizdoje lytiškai santykiavo su kitais asmenimis, įvedė varpą į nukentėjusiosios lytinius organus ar į jos išeinamąją angą. Nuteistojo J. R. jau aptartų neteisėtų veiksmų metu nukentėjusioji V. L. tebuvo X-Y metų amžiaus. Vadinasi, J. R. seksualiai prievartavo nukentėjusiąją pasinaudodamas bejėgiška jos būkle. Iš bylos matosi, kad J. R. buvo mažametės nukentėjusiosios motinos draugas, kuris dažnai prižiūrėjo nukentėjusiąją, todėl nėra jokių abejonių, kad nuteistasis žinojo V. L. amžių, žinojo, kad ji yra mažametė ir šia jos būkle pasinaudojo atlikdamas seksualinio pobūdžio veiksmus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-197/2018 nurodyta, kad V. L., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, negalėjo pilnai suprasti byloje tiriamų su ja atliekamų veiksmų esmės (ji turi per gausių, amžiaus neatitinkančių, žinių apie lytinius santykius, tačiau ji nesuvokia, koks seksualinis elgesys yra norma, o koks – ne), todėl ji negalėjo adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Tikėtina, kad V. L. mėgino aktyviau priešintis tiems veiksmams dėl patiriamo fizinio skausmo – ji verkė, galimai apie tai pasakė motinai, slapstėsi nuo J. R. parduotuvėje. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo neteisėtus veiksmus pagrįstai ir teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir pagal BK 153 straipsnio 1 dalį. Be to, seksualiai prievartaudamas ir tvirkindamas mažametę nukentėjusiąją J. R. nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-197/2018 V. L. konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su konkrečiais byloje nagrinėjamais įvykiais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ne tik dėl nuteistosios V. L., bet ir dėl nuteistojo J. R. atliktų neteisėtų veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta mažametės nukentėjusiosios sveikata. Todėl nuteistasis pagrįstai nuteistas ir už šiuos veiksmus, o tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
23. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. R. bausmes, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.
23.1. Teismas nenustatė nuteistojo J. R. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Nuteistasis J. R. padarė tris nusikalstamas veikas, iš jų viena (BK 150 straipsnio 4 dalis) priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o kitos dvi (BK 153 straipsnio 1 dalis ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas) priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. J. R. anksčiau teistas (4 t., 9-13, 16-24, 25-28 b.l.), daug kartų baustas ir administracine tvarka (4 t., 1-8 b.l.), jis niekur nedirba, užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje (4 t., 38-39, 40 b.l.), prie apeliacinio skundo nuteistasis pridėjo pažymą dėl bedarbio dalyvavimo aktyviose darbo rinkos programose (5 t., 58 b.l.), jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas, vartojant alkoholį (4 t., 33, 39 b.l.). Teisėjų kolegijos nuomone, ypač svarbu įvertinti, jog J. R. padarė nusikalstamas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei sveikatai. Visi šie nusikaltimai padaryti prieš mažametį asmenį. Dėl jo neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai V. L. nesunkiai sutrikdyta sveikata. Už visas nusikalstamas veikas teismas J. R. paskyrė mažesnes bausmes už BK straipsnių sankcijų vidurkius. Visas šias paskirtas bausmes teismas subendrino bausmių apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apėmė švelnesnes, ir J. R. galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš šių paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos bausmės, tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad ir pats J. R. apeliaciniame skunde to neprašo.
24. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą. Šioje byloje mažametės nukentėjusiosios V. L. atstovas pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašoma iš J. R. ir V. L. priteisti po 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 172 b.l.). Šį civilinį ieškinį teismas patenkino ir iš nuteistųjų solidariai priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. L.. Nėra jokių abejonių, kad nusikalstamomis veikomis prieš V. L. J. R. tikrai padarė mažametei nukentėjusiajai neturtinę žalą, kurią jis turi atlyginti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nukentėjusioji V. L. patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus, be to, nusikalstamais veiksmais J. R. nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Nusikalstamas veikas nuteistasis padarė vadovaudamasis itin žemomis ir niekaip nepateisinamomis paskatomis. Palyginus teismų praktiką panašiose bylose, kaip teisingai nurodė teismas, civiliniame ieškinyje prašomas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra nedidelis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinį ieškinį tenkino visiškai ir iš abiejų nuteistųjų solidariai priteisė visą prašomą neturtinės žalos atlyginimą mažametei nukentėjusiajai V. L..
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.