Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad ji periodiškai išvykdavo į Rusijos Federaciją į Murmansko miestą aplankyti savo motinos. 2023 m. rugsėjo mėnesį dėl blogos motinos sveikatos kartu su vaikais išvyko jos slaugyti. Į Lietuvą ji su vaikais grįžo 2024 m. liepos mėnesį. Teigia, kad tai rodo, jog ji Lietuvoje nebuvo dėl pateisinamos priežasties, t. y. dėl pareigos pasirūpinti savo sergančia motina.

Teigia, kad Migracijos departamentas, panaikindamas jos leidimą gyventi Lietuvoje, de facto apribojo galimybę Lietuvos piliečiams, nepilnamečiams vaikams L. A. S. bei K. S. gyventi ir būti valstybėje, kurios piliečiai jie yra, išvykus grįžti į Lietuvą, nes jų motinai atimta teisė laikinai gyventi valstybėje, kurios piliečiai yra jos vaikai. Taigi tokiais veiksmais pažeidė pareiškėjos, kaip vaikų įstatyminio atstovo, teisę tinkamai įgyvendinti teises ir pareigas jos vaikų, esančių Lietuvos Respublikos piliečiais, atžvilgiu.

Paaiškina, kad jai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui šeimos sujungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis).

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi su savo tėvais. Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Tėvai užtikrina šią vaiko teisę. Jeigu ši vaiko teisė nėra užtikrinama, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka imasi veiksmų šiai vaiko teisei užtikrinti. 2 dalis nustato, kad teisė vaikui bendrauti su savo tėvais ar vienu iš jų gali būti ribojama įstatymu ir tik tuo atveju, kai toks bendravimas prieštarauja vaiko interesams. 3 dalis nustato, kad vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Už neteisėtą vaiko ir tėvų išskyrimą vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos atsako šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pabrėžia, kad būtent šiuo atveju, panaikinus jai laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kai su ja auga du nepilnamečiai vaikai Lietuvos piliečiai, pažeidžiamos vaikų teisės, užtikrintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas. Migracijos departamentui panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėja neturi teisinio pagrindo likti Lietuvoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 16 d. Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025-04-24, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas, ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui šeimos sujungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis).

Iš bylos rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 2011-06-27 iki 2023-04-14 deklaravo Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini). Nuo 2013-04-14 iki 2019-01-28 pareiškėja gyveno Rusijos Federacijoje. Nuo 2019-01-28 iki 2019-04-30 ir nuo 2019-10-15 iki 2020-10-31 jos gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini). Nuo 2021-09-13 iki 2022-04-15 ir nuo 2023-01-20 iki 2023-10-02 pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini).

Nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjos esamas ar buvusias darbovietes, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius nustatyta, kad buvo sudaryta santuoka su M. S. (santuoka nutraukta 2012-09-05), jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjos nepilnametis sūnus K. S. ir nepilnametė dukra L. A. S. yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėja VSATIS duomenimis iš Lietuvos Respublikos išvyko 2023-09-27, o atgal atvyko 2024-06-20. 2023-10-03 pareiškėja deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Rusiją.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu, panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė ginčijamą Spendimą.

Nesutikdama su šiuo Sprendimu, pareiškėja kreipėsi į teismą.

ĮUTP nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu leidimas laikinai gyventi yra prarastas (ĮUTP 40 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas (ĮUTP 40 straipsnio 3 dalis).

ĮUTP 40 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus įtvirtina ĮUTP 50 straipsnis, kurio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹, 4² ar 13 punktą arba 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Aptartų teisės aktų nuostatų pagrindu teismas sprendžia, kad pasikeitus aplinkybėms Migracijas departamentas pagrįstai tikrino duomenis apie pareiškėją ir sprendė ar nėra pagrindų panaikinti pareiškėjos leidimą gyventi Lietuvoje.

Taigi pareiškėjos paso duomenys patvirtina, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. VSATIS duomenimis pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2023-09-27, o atgal atvyko 2024-06-20. 2023-10-03 pareiškėja deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Rusiją, taigi pareiškėja daugiau nei šešis mėnesius, t. y. nuo 2023-09-27 iki 2024-06-20 kartu su savo dviem vaikais gyveno Rusijoje. Taip pat pareiškėja 2022 m. lapkričio 3 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir į Lietuvą atvyko tik – 2023 m. spalio 26 d., 2023 m. lapkričio 8 d. išvyko iš Lietuvos ir į Lietuvą atvyko – 2023 m. gruodžio 14 d., 2023 m. gruodžio 25 d. vėl išvyko iš Lietuvos. Minėta, jog pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 2011-06-27 iki 2023-04-14 deklaravo Lietuvos Respublikoje. Nuo 2013-04-14 iki 2019-01-28 pareiškėja gyveno Rusijos Federacijoje. Nuo 2019-01-28 iki 2019-04-30 ir nuo 2019-10-15 iki 2020-10-31 jos gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje, taip pat nuo 2021-09-13 iki 2022-04-15 ir nuo 2023-01-20 iki 2023-10-02 pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo Vilniuje.

Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas pagrįstai sprendė, kad yra ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytas pagrindas užsienietei panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą. Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad atsakovas formaliai vertino tai, jog ji Lietuvoje nebuvo dėl pateisinamos priežasties, t. y. dėl pareigos pasirūpinti savo sergančia motina. Taigi gyvenimo Rusijoje faktą patvirtino ir pati pareiškėja ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos gyvenamąją vietą, netinkamai pritaikė teisės normas. Aptartas teisinis reguliavimas įpareigoja pareiškėją viso gyvenimo Lietuvoje metu atitikti reikalavimus užsieniečiui, norinčiam turėti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.

Teismo vertinimu, atmestini pareiškėjos argumentai, jog atsakovas Sprendimu apribojo galimybę (duomenys neskelbtini), jos nepilnamečiams vaikams L. A. S. bei K. S. gyventi ir būti valstybėje, kurios piliečiai jie yra, išvykus grįžti į Lietuvą, nes jai atimta teisė laikinai gyventi valstybėje, kurios piliečiai yra jos vaikai, todėl tokiais veiksmais pažeidė jos, kaip vaikų įstatyminio atstovo, teisę tinkamai įgyvendinti teises ir pareigas jos vaikų, esančių Lietuvos Respublikos piliečiais, atžvilgiu. Pažymėtina, kad pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, todėl jos bendravimas su šeima nėra ribojamas, pareiškėja, esant nustatytiems pagrindams, gali kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Taigi pareiškėjai išduotas leidimas gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu nereiškia, kad jai nėra taikomi ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyti reikalavimai.

Pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad ji yra įvykdžiusi visus ĮUTP keliamus reikalavimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (pakeitimui ar naujam įforminimui). Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl užsienietei išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.

Taigi tokią išvadą patvirtina Lietuvos bei tarptautinė teisminė praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą.

Iš šio teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta sietina ne tik su asmens teisiniu santykiu valstybėje ar jos teritorijos dalimi, savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta ar išreikštu ketinimu, be kita ko, asmeniui faktiškai būti Lietuvos Respublikoje, tačiau ši nuolatinė gyvenamoji vieta turėtų būti reali, o ne formali. Akcentuotina ir tai, kad nors pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota, tačiau CK vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi, užsienietės ryšiai su Lietuva neįrodo jos faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kaip minėta, pareiškėja neneigia fakto, jog buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir gyveno užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, taigi ginčo dėl esminės aplinkybės nėra.

Pareiškėja taip pat teigia, jog Migracijos departamento priimtas Sprendimas neabejotinai turės neigiamos įtakos pareiškėjos teisėms matytis mažamečiais vaikais, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus, susijusius su šeiminiais įsipareigojimais, pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas nepažeidžia pareiškėjos teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, kadangi remiantis bylos duomenimis, pareiškėjai neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, jai nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais, be kita ko, kreiptis ir dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo NR. 12738/10), vertinant atsisakymo išduoti leidimą šeimos susijungimo kontekste, yra pasisakyta, kad vien šeimos nario išsiuntimo iš šalies faktas savaime nereiškia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio nuostatų pažeidimo.

Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Kaip jau minėta, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes pareiškėja gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius. Kadangi pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2023-09-27, atvyko 2024-06-20, o 2023-10-03 pareiškėja deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Rusiją.

Apibendrinant teismas pažymi, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatymo nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvas; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmuo gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.