Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekre­to­riau­jant Rolandai Bučmienei ir Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Vitalijui Jaroš­čen­kai, nukentėjusiajam D. R., nuteistajam A. G., jo gy­nė­jui ad­vokatui Edgarui Jautakiui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kėdainių ra­jo­no apy­lin­kės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Res­pu­bli­kos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas 10 MGL (1300 litų) bauda.

Iš L. G. ir A. G. priteistos proceso išlaidos valstybei – iš kiekvieno po 44,08 Lt pašto išlaidų.

Šiuo nuosprendžiu L. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. atleistas kaltininkui ir nukentėjusiesiems susitaikius (BK 38 str.). Dėl jo apelia­ci­nių skundų nėra.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 1 d., apie 16.20 val., viešoje vietoje – prie autobusų sustojimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), kitų asmenų aki­vaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, besiaiškinant 2013-01-01 naktį vykusio konflikto tarp savo sūnaus L. G. ir R. R. aplinkybes, vieną kartą rankos dilbiu smogė D. R. į veidą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kėdainių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas. Skunde nurodo, kad nė vie­nas iš konflikto dalyvių ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad būtų įsižeidę ar pažeminti. Bylą nagrinėjusi teisėja D. R. ir R. R. teisminio nagrinėjimo metu uždavė atsa­ky­mą me­nančius klausimus: ar jie jautėsi nejaukiai, ar buvo sukrėsti ir šiems atsakius teigiamai, šias aplin­ky­bės pripažino nustatytomis. Teismas neįvertino, kad konfliktas truko kelias sekundes, jo nie­kas iš ap­linkinių nepastebėjo, į jį nesureagavo, visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Teismas neįvertino, kad viskas įvyko tamsiu paros metu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad esą jis savo asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešą vietą ir būdą, tačiau ne jis pasiūlė aiškintis san­tykius viešoje vietoje, o D. R.. Sužinojęs, jog iš jo sūnaus D. R. reikalauja pini­gų, nuvažiavo pas jį pasiaiškinti į jo namus. Tam, kad atskleistų nusikalstamos veikos sub­jektyviąją pusę, teismas turėjo įvertinti, kad aikštėje buvo tik konflikto dalyviai, t. y. jis, jo sūnus bei abu mi­nė­ti asmenys. T. R. pokalbio negirdėjo, konflikto nematė. Susitikimo tikslas buvo išsi­aiš­kinti aplin­ky­bes, susijusias su jo sūnaus sumušimu, D. R. sumušimu, t. y. asmeninio pobū­džio. Nei vienas iš jų neturėjo tikslo ir motyvo pažeisti viešąją tvarką. Jis nesielgė įžūliai, nede­mons­travo nepa­gar­bos aplinkiniams, jo veiksmai nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos. Susitikęs su D. R. jis kalbėjo normaliu tonu, nesikeikė, neį­žei­di­nėjo. Priešingai, D. R. neblai­vus nei­giamai kalbėjo apie jo sūnų Livijų, išvadino jį narko­ma­nu, necenzūriniais žodžiais kal­bė­jo apie jį, kaip apie buvusį pareigūną. Jis neneigia, kad tarp jo ir D. R. buvo fizinis kon­tak­tas, kurio pa­sė­koje šis paslydęs nugriuvo. D. R. teisme parodė, kad eida­mas pro juos A. G. mostelėjo rankomis ir rankos dilbiu pataikė jam į žandą. Kadangi buvo slidu, todėl nuo smū­gio jis paslydo ir pargriuvo. Visos nu­ro­dytos aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad jis veikė tie­siogine tyčia. Net jeigu būtų padaryta iš­va­da dėl neapibrėžtos tyčios buvimo (pa­sek­mių atžvil­giu), tai nebu­vo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, o reakcija į jo sūnaus ir jo įžei­di­nėjimą iš D. R. pusės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais. Prašė A. G. pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti nepadarius šios nusikalstamos veikos.

Nukentėjusysis D. R. nurodė, kad skundo policijai dėl A. G. jam suduoto smūgio nebuvo pateikęs, su kaltininku susitaikė, prašo baudžiamąjį pro­cesą A. G. nutraukti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. ape­liacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mas, išnagrinėjęs bau­džia­mąją bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netei­sin­gai sprendė dėl A. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką – BK 284 str. 1 d.

Pagal BK 2 str. 4 d. pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika ati­tinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Bau­džia­mo­ji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. kyla tam, kas viešoje vie­to­je įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplin­ki­niams ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pada­ri­nių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136-2010, 2K-447-2012 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad teismai turi moty­vuo­ti, kuo pasireiškia kaltininko veiksmai, atitin­kan­tys BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Būtinas viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo požymis yra viešoji vieta, kurioje padarytas nusi­kal­timas. Tačiau ta aplinkybė, kad veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. Nors nu­si­kaltimo padarymo motyvas neįtakoja padarytos veikos kvalifikavimo, t. y. viešosios tvarkos pažei­di­mas gali būti padaromas ir asmeniniais mo­ty­vais, tačiau būtina nustatyti, kad veika padaryta pa­žei­džiant viešąją rimtį ar tvarką ir dėl veikos kilo BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai – buvo su­trik­dyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis (kasacinė nutartis Nr. 2K-5/2014).

Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šo­ki­ruo­ti, buvo nu­trauk­tas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmo­nių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas ren­ginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsi­žvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013 ir kt.).

Nuosprendžio nustatomojoje dalyje A. G. veiksmai įvardyti kaip įžūlus elgesys, ku­riuo demonstruota nepagarba aplinkiniams, aplinkai. Pagal BK 284 straipsnio prasmę bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju po­žy­miu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar ne­vei­kimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-563/2009, 2K-76/2014).

Skundžiamo nuosprendžio motyvuojančioje dalyje A. G. inkriminuotos veikos kva­lifikavimas paremtas tik nukentėjusiajam D. R. suduoto smūgio (skausmo jam sukėlimo) tiks­lu ir padariniais. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad A. G. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai smogdamas dilbiu nukentėjusiajam D. R. į veidą ir tuo su­keldamas jam fizinį skausmą, ir kad dėl tokių A. G. veiksmų buvo sutrikdyta viešoji rim­tis. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi nukentėjusiojo R. R., liudytojų D. R. ir T. R. parodymais. Tačiau, išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apy­linkės teis­mas neteisingai vertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus ir nepagrįstai priėjo prie išvados, kad A. G. veiksmais buvo sutrikdyta viešoji rimtis, kad jis to siekė.

Pirmos instancijos teismo nuosprendyje konstatuojama, kad nuteistasis A. G. as­me­ni­nėms ambicijoms patenkinti (aiškinantis dėl sūnaus sumušimo) pasirinko tokią vietą ir tokį rea­li­za­vimo būdą, kuriuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, į konkrečią įvykio vietą jį aiškintis pakvietė nukentėjusieji R. R. ir D. R.. R. R. į susitartą vietą vyko A. G. vairuojamu automobiliu. Į įvykio vietą, nors ji pripažintina vie­ša vieta – miestelio gatvė, atvyko tik suinteresuoti asmenys – nuteistasis A. G., jo sūnus L. G., nukentėjusieji ir nukentėjusįjį D. R. atvežęs liudytojas T. R.. Įvykio metu buvo tamsus paros laikas, aiškinimasis truko keletą minučių, kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo, nu­kentėjusysis D. R. buvo neblaivus ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad aiškindamasis su nuteistuoju keikėsi.

Kaip matyti iš nuteistojo A. G., nukentėjusiojo D. R. ir liudytojo R. R. parodymų, A. G., atveždamas R. R., atvyko į nukentėjusiojo nurodytą vietą. Visi pa­tvir­tino, kad atvyko pasiaiškinti D. R. sumušimo aplinkybes, kad keletą minučių pasi­aiš­ki­nus, A. G. nueidamas mostelėjo ranka ir pataikė D. R. dilbiu į veidą. Kadangi buvo slidu, nuo smūgio nukentėjusysis pargriuvo. Sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam nebuvo pada­rytas. D. R. nurodė, kad juto nedidelį skausmą, pasijuto šiek tiek pažemintas. Apklaustas ape­liacinės instancijos teismo posėdyje D. R. patvirtino, kad buvo neblaivus ir nebūtų par­griuvęs, jei nebūtų slidu. Liudytojas R. R. nurodė, kad A. G. jo broliui D. R. smogė tuomet, kai brolis pasakė, kad jį sumušęs A. G. sūnus buvo girtas. Liudytojas T. R., atvežęs į įvykio vietą R. R., ir įvykio metu buvęs netoliese, nurodė, kad jokio triukš­mo negirdėjo, tik pamatė nukritusį D. R.. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, kon­flik­tas vyko trumpai – keletą minučių, pasireiškė abipusiu aiškinimusi. Tačiau be smūgio, nuken­tė­ju­sia­jam su­duo­to pokalbio pabaigoje, jokie kitokie visuomenės rimties ir viešosios tvarkos trikdymo veiks­mai A. G. ir nebuvo inkriminuoti. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam suduotas smūgis nebuvo stip­rus, nes toje veido dalyje jam joks sužalojimas neužfiksuotas. Todėl tikėtina, kad D. R. pargriuvo ne tik nuo smūgio jėgos, o dėl slidumo ar/ir savo girtumo. Nors veiksmas vyko gat­vėje, tačiau tamsiu paros metu, aplinkoje buvo tik asmenys, kurie čia atvyko ir susitiko tam susitarę. Nėra jokių duomenų, kad iki A. G. inkriminuoto veiksmo, ar po jo būtų kilęs triukšmas. Nuken­tė­jusysis nurodė, kad A. G. nekalbėjo pakeltu tonu, necenzūriniais žo­džiais neužgauliojo. Aki­vaizdu, kad ir neviešai patyręs smurtą žmogus jaučia didesnį ar mažesnį pažeminimą.

Esant visoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad A. G. būtų turėjęs tikslą pažeminti nukentėjusįjį ar šokiruoti ap­lin­kinius, ir taip su­trikdyti visuomenės rimtį. Smūgis nukentėjusiajam galėjo būti suduotas nors ir viešoje vietoje, bet asmeniniais motyvais ir nepažeidžiant viešosios tvarkos bei rimties. Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinas BK 284 str. 1 d. numatyto nusi­kaltimo sudėties požymis. Iš bylos aplinkybių ir apylinkės teismo nuosprendžio nematyti, kad dėl A. G. vei­kos būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai pa­tvir­ti­nan­čiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad A. G. veikoje nėra būtinųjų BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių – veikos subjektyviojo požymio – tyčios, ir objektyviojo požymio – pavojingos veikos pa­da­rinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Apylinkės teismas ple­čia­mai aiškino minėtų liudytojų parodymus ir padarė nepa­grįstą išvadą dėl šio nusikaltimo sudėties, todėl nuosprendis dėl A. G. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. naikintina, neįrodžius šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Apylinkės teismas nuosekliai išanalizavo ištirtus įrodymus ir faktą, kad nuteistasis A. G. nukentėjusiajam D. R. smūgį sudavė tyčia, pripažino įrodytu. Iš byloje esančios papildomos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog apžiūrėjus 2013-01-10 D. R. buvo konstatuota, kad suduotas smūgis rankos dilbiu į veidą (aprašomojoje dalyje nurodyta į kairę vei­do pusę) sukėlė jam fizinį skausmą (b. l. 18-19, t.1) Teisiamojo posėdžio metu ekspertas V. B. patvirtino visas jo duotas išvadas byloje ir nurodė, kad kiekvienas smūgio sudavimas su­ke­lia žmogui fizinį skausmą.

Apklausiamas teisme A. G. nurodė, kad atsitiktinai ranka praeidamas užkabino D. R. veidą, tačiau tyčinio smūgio nesudavė. Apeliaciniame skunde A. G. taip pat neigia savo kaltę dėl tyčinio smūgio sudavimo, tačiau byloje ji įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymais ir objektyviais rašytiniais įrodymais. Jokiais duomenimis nepagrįsti apelia­ci­nia­me skunde nurodyti teiginiai, kad paprastai tyčia į veidą suduodama kumščiu, delnu, o tai, kad jis D. R. pataikė dilbiu, tik patvirtina jo parodymus, kad eidamas link mašinos ir norėdamas rankomis prasiskirti kelią užkabino nukentėjusiojo veidą ir atsisukęs pamatė, kad jis nukrito, tačiau greitai atsistojo, kas paneigia teismo išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Tačiau tiek nuken­tė­ju­sy­sis D. R., tiek liudytojas R. R. nurodė, kad A. G. eidamas pro šalį mostelėjo ran­ka ir dilbiu sudavė D. R. į veidą. Liudytojas T. R. nurodė, kad po įvykio D. R. skundėsi, kad pargriuvo nuo A. G. smūgio. Teisėjų kolegija nemato pagrindo neti­kėti šių asmenų parodymais. Įvertinus liudytojų parodymus ir aplinkybes, kad suduoti dilbiu į veidą reikia pakankamai aukštai pakelti ranką ir kad nuo šio poveikio nukentėjusysis pargriuvo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šių įrodymų pakanka išvadai, jog A. G. D. R. sudavė tyčia.

Taigi, byloje nustatyta, jog A. G. 2013-01-01, apie 16.20 val., prie autobusų sus­to­ji­mo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), besiaiškinant 2013-01-01 naktį vykusio konflikto tarp savo sūnaus L. G. ir R. R. aplinkybes, vieną kartą dilbiu smogė D. R. į veidą, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą. Todėl jo veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., kuris yra įtrauktas į BPK 407 str. numatytą privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamų bylų sąrašą.

BPK 417 str. 2 d. numatyta, kad bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kal­tinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kalti­ni­mo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pir­mi­nin­kas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio BPK 407 str. nurodytus BK straipsnius. Iš bylos medžiagos ma­tyti, kad nukentėjusysis D. R. skundo dėl šių A. G. veiksmų nebuvo pateikęs. Apie A. G. inkriminuotą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms paaiškėjo tik tada, kai nukentėjusysis D. R. buvo apklaustas apie A. G. sūnaus L. G. nusikalstamą veiką 2013 m. sausio 1 d. naktį prie naujametinės eglutės. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teis­me D. R. pareiškė, kad kaltinimų A. G. neturi, prašo baudžiamąjį procesą nu­traukti.

BPK 3 str. 1 d. 5 p. įpareigoja nutraukti baudžiamąjį procesą, jeigu nukentėjusysis susi­tai­kė su asmeniu, kaltinamu BPK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos padarymu. BPK 327 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 str. 1 d. 2 – 9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių bau­džia­masis procesas negalimas. Todėl BPK 3 str. 1 d. 5 p. pagrindu baudžiamasis procesas A. G. atžvilgiu pagal BK 140 str. 1 d. nutrauktinas, nukentėjusiajam D. R. susitaikius su A. G. (BPK 327 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir jų visetą, pa­da­rė nepa­grįstas išvadas dėl nuteistojo A. G. kaltės pagal BK 284 str. 1 d. ir priėmė nepagrįstą bei netei­sė­tą apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuos­pren­dis panaikinamas, o baudžiamasis procesas nutraukiamas (BPK 3 str. 1 d. 5 p., 327 str. 1 p.).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią iš­lai­das dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam A. G. nagrinėjant bylą ape­lia­cine tvarka. Iš pažymos matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 200 Lt. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta gynėja į teismo posėdį atvyko, tačiau teismo posėdyje dalyvavo nuteistojo pasirinktas gynėjas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, pri­imdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Kadangi apeliaciniu skundu skundžiamas nuosprendis panaikinamas, nuken­tė­jusysis D. R. privataus kaltinimo skundo nebuvo pateikęs ir apeliacinės instancijos teis­mo posėdyje su kaltinamuoju susitaikė, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš A. G. neišieškomos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skun­dą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir bau­džia­mą­jį procesą A. G. pagal BK 140 str. 1 d. BPK 3 str. 1 d. 5 p. pagrindu nutraukti, nu­ken­tėjusiajam D. R. su A. G. susitaikius.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.