Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui I. P. (I. P.) ir jo atstovui advokatui Viliui Malinauskui, atsakovo atstovui Justinui Orlavičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Janinai Meškevič, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas I. P. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2015-07-15 sprendimą Nr. 2TR-19-0066; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015-11-06 sprendimą Nr. 1A-493; 3) Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) 2016-01-27 sprendimą Nr. S-23(7-286/2015).

Nurodo, kad Vilniaus TM 2015-07-21 sprendimu Nr. 2TR-19-0066 pripažino jį skolininku, skyrė 73 Eur baudą už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą, priskaičiavo 123 Eur delspinigių, įregistravo mokestinę prievolę muitinei ir įpareigojo jį per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę, mokėjimo pavedimuose nurodant įmokų kodus. Ginčijamas sprendimas buvo patvirtintas Departamento 2015-11-06 sprendimu Nr. 1A-493, todėl jis, nesutikdamas su Departamento sprendimu, apskundė jį MGK, kuri 2016-01-27 sprendimu Nr. S-23(7-286/2015) patvirtino Departamento 2015-11-06 sprendimą Nr. 1A-493. Nurodo, kad su ginčijamu MGK sprendimu nesutinka, kadangi nagrinėjant jo skundą nebuvo išnagrinėtos visos bylos aplinkybės bei tinkamai įvertinti jo pateikti rašytiniai įrodymai, priimant ginčijamus sprendimus vadovautasi prielaidomis, nebuvo surinkti visi būtini rašytiniai įrodymai, nebuvo nurodomi motyvai, kodėl vieni įrodymai atmetami. Pažymėjo, kad jo galimybės gauti rašytinius įrodymus, kuriais disponuoja valstybinės institucijos, yra ribotos.

Nurodo, kad nagrinėjant jo skundus buvo vadovaujamasi VĮ „Regitra“ 2015-06-03 raštu Nr. (1.5)-24-852 bei prie jo pateiktais papildomais dokumentais, t. y. automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi ir automobilio techninio pasu. Pažymėjo, kad nebuvo vertinama, kokia jo asmens tapatybės kortelė buvo pateikta VĮ „Regitra“. Taip pat nebuvo įvertintos aplinkybės, kad jis negalėjo įregistruoti automobilio, kadangi automobilio registravimo metu ėjo jam priskirtas darbines pareigas UAB „Ryšių statyba“. Kaip įrodymus, patvirtinančius minėtą aplinkybę, pateikė UAB „Ryšių statyba“ patvirtintą 2013 m. gegužės mėn. darbo laikos apskaitos žiniaraštį, tačiau MGK jį nepagrįstai laikė netinkamu rašytiniu įrodymu. Pažymėjo, kad jokia kita komercine-ūkine veikla neužsiima, gauna tik darbo užmokestį, 10 metų nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos bei neturi vairuotojo pažymėjimo. 2011 metais buvo užpultas ir, panaudojus fizinį smurtą, apvogtas. Tuo metu dingo jo piniginė ir asmens dokumentai. 2011-03-30 jam buvo išduoti nauji asmens dokumentai. Per laikotarpį nuo užpuolimo iki naujų dokumentų išdavimo VĮ „Regitra“ jo vardu buvo įregistruoti 7 automobiliai. Nurodytos aplinkybės paaiškėjo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 13-1-00264-14, tačiau į tai ginčijamuose sprendimuose nebuvo atsižvelgta. Visi pareiškėjo vardu registruoti automobiliai yra paieškomi ir paieška nenutraukta iki šiol, dalis automobilių savininkų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o kita dalis – Vokietijos piliečiai. Vokietijoje pirktų automobilių dokumentai užpildyti vėliau, nei jie buvo nupirkti, kadangi matosi dokumentų užpildymo skirtumai.

Nurodo, kad MGK sprendimas grindžiamas tik valstybės naudai su tikslu išieškoti neteisėtai priskaičiuotas mokesčius už tariamai jo atliktus neteisėtus veiksmus, kurių jis neatliko. Nesutinka su MGK argumentu, kad jam kyla pareigos ir teisės pateikti deklaraciją muitinei ir sumokėti mokesčius, kadangi automobiliai buvo įregistruoti panaudojus jo asmens duomenis.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 138 str. nustatyta, kad mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas tik neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. MAĮ 8 str. 3 d. nustato, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, o 10 str. nustato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Pažymėjo, kad visos institucijos, nagrinėjusios jo skundus, tik formaliai vertino jo situaciją ir priėmė nepagrįstus sprendimus, t. y. neatsižvelgė, kad automobilių pirkimo-pardavimo veiklos nevykdo ir pats automobilio neturi, neatliko jokių veiksmų, procedūrų, kurios sukeltų pareigą deklaruoti muitinei turto įsigijimą bei sumokėti mokesčius. Daro išvadą, kad jo veiksmuose nėra tyčios ar neatsargumo. Pažymėjo, kad jeigu nebūtų padarytas nusikaltimas jo atžvilgiu, nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Nurodo, kad nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys, nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Nurodo, kad jam nesuprantama už kokį teisės pažeidimą ir kokį neteisėtą veikimą buvo pritaikyta 73 Eur bauda bei priskaičiuoti 123 Eur delspinigiai, kai tuo tarpu jis pats yra patyręs žalą dėl neteisėtų trečiųjų asmenų tyčinių veiksmų.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais. Pareiškėjo atstovas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas apie priregistruotus 7 automobilius sužinojo tik gavęs iš Vilniaus TM pranešimą dėl prievolės sumokėti priskaičiuotus mokesčius. Iki to laiko nežinojo, kad buvo pasinaudota asmens duomenimis, priregistruotos transporto priemonės. Gavęs minėtą pranešimą kreipėsi į policiją. Kadangi 6 transporto priemonės buvo įsigytos Vokietijoje, jam nekilo pareiga mokėti mokesčių muitinei. Visuose ginčijamuose sprendimuose nebuvo nustatinėjami neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų institucijų poziciją atitinkamais klausimais, remiamasi prielaidomis ir prezumpcijomis. Dalis skolos buvo išieškota priverstine tvarka. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo taikomos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios normos. Pareiškėjas patyrė žalą, kadangi buvo neteisėtai įregistruoti 7 automobiliai, jam nustatyti įsipareigojimai dėl skolos muitinei. Pareiškėjas nurodė, kad jokiems tretiesiems asmenims nebuvo perdavęs naujai išduotos asmens tapatybės kortelės.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ginčijami sprendimai yra priimti išnagrinėjus visas aplinkybes, įvertinus visus turimus įrodymus ir teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti minėtus sprendimus ir tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Vilniaus TM sprendime Nr. 2TR-19-0066 nustatyta, kad Vilniaus TM pagal VĮ „Regitra“ muitinei pateiktus duomenis apie Lietuvos Respublikoje 2013 m. gegužės mėnesį įregistruotus automobilius, kurie iki registracijos Lietuvoje buvo registruoti Šveicarijos Konfederacijoje, atlikusi paiešką muitinės turimoje duomenų bazėje dėl automobilio „Land Rover Freelander“ 2,5 V6, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), variklio darbinis tūris 2 497 cm³, variklio galia 130 kW (toliau – ir Automobilis), nustatė, kad minėtas automobilis nedeklaruotas Lietuvos muitinėje. Automobilis VĮ „Regitra“ įregistruotas pareiškėjo vardu, 2015-05-23 pateikus prašymą registruoti transporto priemonę Nr. 9559726 bei pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodoma, kad pirkėjas yra pareiškėjas, o pardavėjas – M. A.. Vilniaus TM 2013-10-03 įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją, ar įvežant į Europos Sąjungą automobilis buvo deklaruojamas muitinėje, įforminta importo deklaracija, taip pat ar buvo apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai. Vilniaus TM 2014-01-09 sprendimu Nr. 2TR-19-0007 pareiškėjui už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įregistravo mokestinę prievolę: 769 Lt muito, 1 776 Lt PVM, 132 Lt delspinigių ir 255 Lt baudos. Nurodo, kad pareiškėjas nesutikdamas su tokiu Vilniaus TM sprendimu, 2014-03-28 su skundu kreipėsi į Departamentą.

Nurodo, kad 2015-04-08 pavedė Vilniaus TM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Vilniaus TM 2015-05-05 išsiuntė užklausą Vilniaus apskrities VPK dėl informacijos apie ikiteisminį tyrimą pateikimo, kuris 2015-05-06 raštu informavo, kad 2014-11-07 Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas. 2014-05-16 Vilniaus TM sustabdė sprendimo dėl pareiškėjo skolos muitinėje įregistravimo priėmimą, iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00264-14 ir surinkti visi dokumentai ir informacija, reikalinga sprendimui priimti.

Nurodo, kad Vilniaus TM 2015-06-03 užklausė VĮ „Regitra“, koks asmens dokumentas (nurodant dokumento numerį/datą) buvo pateiktas kreipiantis su prašymu užregistruoti automobilį „Land Rover Freelander“. VĮ „Regitra“ 2015-06-03 informavo muitinę, kad registruojant minėtą automobilį buvo pateikta asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. naujai pareiškėjui išduota, o ne prarasta, asmens tapatybės kortelė. Atsižvelgusi į išdėstytą, Vilniaus TM priėmė ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas ginčijamą Vilniaus TM sprendimą 2015-07-15 apskundė Departamentui, kuris sprendimu 1A-493 patvirtino skundžiamą Vilniaus TM sprendimą.

Nesutinka su pareiškėjo patikslintame skunde pateiktu teiginiu, jog nebuvo surinkti visi įrodymai ir neįvertinta aplinkybė, kuri tapatybės kortelė buvo pateikta VĮ „Regitra“, kadangi ginčijamuose Vilniaus TM ir Departamento sprendimuose yra nurodyta, kad registruojant automobilį buvo pateikta asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ne kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kuri 2011-02-25 buvo pavogta, o naujai 2011-03-30 pareiškėjui išduota ir yra šiuo metu galiojanti asmens tapatybės kortelė. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai dėl darbo UAB „Ryšių statyba“ vertinami kaip bendro pobūdžio informacija apie išdirbtą darbo laiką, o ne kaip konkretūs duomenys, nurodantys darbo laiko fiksavimą, t. y. įėjimo ir išėjimo į ir iš teritorijos laiką.

Pažymėjo, kad automobilis buvo užregistruotas ne su prarasta asmens tapatybės kortele, kaip teigia pareiškėjas, o su naujai pareiškėjui išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo neteisėtų veiksmų turinys buvo išsamiai aptartas skundžiamame Vilniaus TM sprendime Nr. 2TR-19-0066, o pareiškėjo teisė ir pareiga deklaruoti transporto priemonę – visuose ginčijamuose sprendimuose. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo vardu užregistravęs minėtą automobilį yra laikomas skolininku muitinei. Atkreipia dėmesį į tai, kad automobilio registracijos faktas iki šiol, net pradėjus ikiteisminį tyrimą, nėra nuginčytas ir yra galiojantis. Tiek Departamentas, tiek Vilniaus TM intensyviai bendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą atliekančia institucija. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo institucijos pateiktų duomenų visiškai užteko nustatyti skolininką muitinei ir įregistruoti mokestinei prievolei, todėl pagrindo išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą iš ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos nebuvo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškina, kokiu būdu su jam naujai išduota asmens tapatybės kortele buvo užregistruotas automobilis. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog yra nukentėjęs dėl trečiųjų asmenų kaltės, kadangi pareiškėjas nenurodo, kokią žalą patyrė. Pareiškėjas turėjo pareigą automobilį deklaruoti ir sumokėti importo mokesčius prieš jį įregistruodamas VĮ „Regitra“, tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Pabrėžia, kad mokestiniame ginče mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama, nes mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudos mokėjimo jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, o pagal MAĮ ar kitus mokesčio įstatymus skiriamos baudos turi būti laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visada preziumuojama. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde Departamentui, nei MGK neprašė jo atleisti nuo paskirtos baudos.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasis atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktame žiniaraštyje nurodoma tik bendro pobūdžio informacija, žiniaraštyje nėra fiksuojamas tikslus laikas, kada pareiškėjas pradėjo ir baigė darbą UAB „Ryšių statyba“.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atlikusi lengvojo automobilio „Land Rover Freelander“ deklaravimo muitinėje patikrinimą nustatė, kad pagal VĮ „Regitra“ muitinei pateiktus duomenis minėtas automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje, todėl įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją, ar įvežtas automobilis iš Šveicarijos Konfederacijos į Europos Sąjungą buvo deklaruotas muitinėje ir jam įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai. Pareiškėjas per nustatytą terminą muitinei neatsakė ir nepateikė informacijos bei dokumentų, patvirtinančių, kad Automobilis buvo deklaruotas Bendrijoje. Vilniaus TM pripažino minėtą transporto priemonę neteisėtai įvežta į Bendrijos muitų teritoriją, o pareiškėją – skolininku muitinei bei 2014-01-09 sprendimu Nr. 2TR-19-0007 jo vardu įregistravo 769 Lt muito, 1776 Lt PVM, 132 Lt delspinigių mokestinę prievolę ir už padarytą pažeidimą skyrė 255 Lt baudą. Nurodo, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į Departamentą, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą. Departamentas pavedė Vilniaus TM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes.

Vilniaus TM sustabdė sprendimo dėl pareiškėjo skolos muitinėje įregistravimo priėmimą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00264-14 ir surinkta visa informacija ir dokumentai, reikalingi naujam sprendimui priimti. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrius 2015-04-27 informavo muitinę, kad ikiteisminis tyrimas yra sustabdytas. Vilniaus TM papildomo tyrimo metu iš VĮ „Regitra“ gavo informaciją, kad registruojant Automobilį buvo pateikta pareiškėjo asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini). Ši kortelė pareiškėjui buvo išduota 2011-03-30, t. y. jau po įvykdyto apiplėšimo ir yra galiojanti iki 2021-03-30.

Muitinė pakartotinai išnagrinėjusi visą surinktą informaciją ir dokumentus, atsižvelgusi į tai, kad prokuratūra, išnaudojusi visas galimybes, nenustatė dokumentų klastojimo veikoje dalyvavusių asmenų, priėmė ginčijamą sprendimą. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas, kurį inicijavo pareiškėjas, nagrinėjamu atveju netenka aktualumo išaiškėjus, kad ginčo automobilis buvo įformintas ne su pavogtu asmens dokumentu, o su galiojančia pareiškėjo asmens tapatybės kortele.

Nurodo, kad Vilniaus TM, gavusi informaciją, jog iš Šveicarijos įvežta transporto priemonė yra užregistruota VĮ „Regitra“ pareiškėjo vardu, ir nustačiusi, kad ji nebuvo deklaruota Lietuvos muitinėje, pagrįstai pareikalavo pateikti duomenis apie transporto priemonės išmuitinimą Bendrijoje. Pareiškėjas nei muitinei, nei ikiteisminėms ginčą nagrinėjusioms institucijoms skunde išdėstytų teiginių dokumentiniais įrodymais nepagrindė. Nurodo, kad nustačiusi, jog ginčo automobiliui nebuvo įforminta importo procedūra, prekę pagrįstai pripažino neteisėtai importuota. Pareiškėjas įsigytą transporto priemonę registravo savo vardu, todėl yra pagrindo manyti, kad įsigijimo metu turėjo žinoti, kad minėta prekė buvo įvežta neteisėtai, nes transporto priemonės techniniame pase nurodyta paskutinė registracijos vieta – Šveicarijos Konfederacija. Sutinka su MGK sprendime nurodytu argumentu, kad pareiškėjo pozicija dėl jo nedalyvavimo registruojant ginčo automobilį vertintina kritiškai, kadangi minėto automobilio registracijos faktas nėra paneigtas ir po atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 13-1-00264-14. Dokumentuose yra pareiškėjo parašai, kurių autentiškumas ekspertizės metu nebuvo vienareikšmiškai paneigtas dėl tiriamųjų parašų paprastumo, mažo grafinio informatyvumo.

Nurodo, kad pareiga teikti įrodymus, remiantis MAĮ 67 str. 1 d. ir 2 d. priskirtina mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas darbovietės 2013 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei nurodytos aplinkybės, kad jis nevykdo komercinės veiklos, neturi vairuotojo teisių ir 10 metų nebuvo išvykęs į užsienį su bylos nagrinėjimo dalyku niekaip nesusiję. Mano, kad tokie pareiškėjo paaiškinimai yra tik gynybinė pozicija, nesant kitų argumentų, nulemiančių sprendimo priėmimą mokesčių mokėtojo naudai. Vilniaus TM atsiliepime pateiktus argumentus taip pat grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą remdamasi atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

Skundas atmetamas.

Pareiškėjo ir jo atstovo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo I. P. vardu 2013-05-23 VĮ „Regitra“ buvo pateiktas prašymas Nr. 9559726, kuriame buvo prašoma įregistruoti automobilį „Land Rover Freelander“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Prašyme taip pat nurodyta, kad pateikiama Automobilio 2013-05-08 pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodytas pardavėjas M. A., adresas: (duomenys neskelbtini) (gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), ir pirkėjas I. P., adresas: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis), transporto priemonės registravimo dokumentas, išduotas Šveicarijos Konfederacijos, ir draudimo liudijimas (polisas) (MGK byla, b. l. 37, 38, 39, 40).

Vilniaus TM, atlikusi patikrinimą dėl Automobilio, kuris iki registracijos Lietuvos Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, 2014-01-09 priėmė sprendimą Nr. 2TR-19-007, kuriuo pripažino pareiškėją skolininku muitinei bei nustatė automobilio muitinę vertę (7 686,35 Lt) ir nuo jos atitinkamai apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 769 Lt muito, 1 776 Lt PVM, 132 Lt PVM delspinigių ir 255 Lt baudos (MGK byla, b. l. 55–58). Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Departamentui, nurodydamas, kad 2011 m. pametė asmens tapatybės kortelę, apie šį įvykį pranešė policijai, o 2011-03-30 jau turėjo naują asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas Departamentui pateikė papildomus dokumentus, kurių Vilniaus TM, priimdama sprendimą, nebuvo įvertinusi (MGK byla, b. l. 52). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2014-03-14 pažymoje nurodyta, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00264-14 dėl to, kad pasinaudojus prarasta asmens tapatybės kortele ir suklastojus dokumentus, buvo užregistruoti septyni automobiliai, tarp kurių buvo automobilis „Land Rover Freelander“ (MGK byla, b. l. 54). Departamentas, atsižvelgęs į išdėstytą, 2014-04-08 sprendimu Nr. 168 įpareigojo muitinę atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą remiantis pareiškėjo pateikta papildoma informacija (MGK byla, b. l. 50–51).

Vilniaus TM 2014-05-15 raštu Nr. (9.2/50)-2V-10556 kreipėsi į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrąjį policijos komisariatą, prašydama baigus ikiteisminį tyrimą Nr. 13-1-00264-14 informuoti muitinę apie jo rezultatus (MGK byla, b. l. 48).

2014-05-16 Vilniaus TM priėmė sprendimą Nr. 2TR-19-0143, kuriuo sustabdė sprendimo dėl pareiškėjo skolos muitinėje įregistravimo priėmimą, iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00264-14 ir surinkti visi dokumentai ir informacija, reikalinga sprendimui priimti (MGK byla, b. l. 47).

2015-05-05 Vilniaus TM išsiuntė užklausą Nr. (9.2/50)-2V-9195 Vilniaus apskrities VPK dėl informacijos apie ikiteisminį tyrimą pateikimo, kuris 2015-05-06 raštu Nr. 10-5-117887 informavo, kad 2014-11-07 Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas (MGK byla, b. l. 42, 43, 44).

Vilniaus TM 2015-05-20 raštu Nr. (9.2/50)-2V-10505 užklausė VĮ „Regitra“, koks asmens dokumentas (nurodant dokumento numerį/datą) buvo pateiktas kreipiantis su prašymu užregistruoti automobilį „Land Rover“. VĮ „Regitra“ 2015-06-03 raštu Nr. (1.5)-24-852) informavo muitinę, kad registruojant Automobilį buvo pateikta asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), t y. naujai pareiškėjui išduota, o ne prarasta, asmens tapatybės kortelė, todėl Vilniaus TM ginčijamu 2015-07-15 sprendimu Nr. 2TR-19-0066 nusprendė pripažinti pareiškėją skolininku muitinei, skirti 73 Eur baudą, priskaičiuoti 123 Eur delspinigių, 223 Eur muito, 514 Eur PVM ir įpareigoti pareiškėją sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę per 10 dienų nuo minėto sprendimo gavimo dienos (MGK byla, b. l. 29–33, 34, 35, 41).

Pareiškėjas nesutikdamas su ginčijamu sprendimu su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Departamentą, tačiau Departamentas ginčijamu 2015-11-06 sprendimu Nr. 1A-493 pareiškėjo patikslinto skundo netenkino ir patvirtino Vilniaus TM 2015-07-15 sprendimą Nr. 2TR-19-0066 (MGK byla, b. l. 9–12, 19–21, 22–23).

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2016-01-27 sprendimu Nr. S-23(7-286/2015) pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Departamento 2015-11-06 sprendimą Nr. 1A-493 (MGK byla, b. l. 2–5, 70–76).

Ginčas byloje kilo dėl mokestinės prievolės įregistravimo pareiškėjo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjas įsigijo prekę (Automobilį), kuri į Bendrijos muitų teritoriją yra įvežta neteisėtai. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė argumentų dėl ginčo prekės (Automobilio) muitinės vertės nustatymo, taip pat nepareiškė reikalavimų dėl aritmetinio mokesčių apskaičiavimo, teismas šių klausimų sprendime plačiau neaptars, pasisakydamas tik dėl esminių ir konkrečių pareiškėjo skunde išdėstytų nesutikimo su ginčijamais sprendimais motyvų.

Pagal 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos) 320 str. a punktą, jeigu būtina nustatyti valstybėje narėje registruotų kelių transporto priemonių su varikliu turimą Bendrijos prekių statusą, tokios transporto priemonės laikomos turinčiomis Bendrijos prekių statusą, jeigu jos turi registracijos numerius ir dokumentus ir šiuose numeriuose bei dokumentuose nurodyti registracijos duomenys aiškiai rodo, kad jos turi Bendrijos prekių statusą.

1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 37 str. nustatyta, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis (1 dalis). Jos lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek, atitinkamais atvejais, reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant 82 str. 1 d., – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis 182 str.

Bendrijos muitinės kodekso 38 str. nustatyta, kad asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną: jūra arba oru, ar sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena (1 dalis). Bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingu už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą, o Bendrijos muitinės kodekso 40 str. nustatyta, kad prekės, kurios vadovaujantis 38 str. 1 d. a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.

Bendrijos muitinės kodekso 39 str. 1 d. nustatyta, jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure 38 str. 1 d. nustatytos prievolės neįmanoma įvykdyti, asmuo, privalantis įvykdyti tą prievolę, arba, vietoj jo, bet kuris kitas asmuo turi nedelsdamas informuoti muitinę apie susidariusią padėtį. Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių arba force majeure prekės nėra visiškai prarastos, muitinei taip pat turi būti pateikta informacija apie tikslią jų buvimo vietą.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 79 str., išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir, kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais.

Bendrijos muitinės kodekso 202 str. nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda: a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 str. ir 177 str. antrosios įtraukos nuostatas (1 d.). Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (2 d.). Skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 d.).

Pagal Įgyvendinimo nuostatų 232 str. 1 d. b p. transporto priemonės, išvardytos 556–725 str., vadovaujantis 579 str. laikomos deklaruotomis laikinam įvežimui 233 str. nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Taigi, transporto priemonės, įvežamos į Europos Bendriją iš Šveicarijos ir įvežimo metu atitinkančios Įgyvendinimo nuostatų 232 str. 1 d. b p., 233 str. bei 558 str. (transporto priemonės turi būti registruotos už Europos Bendrijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų), laikomos teisėtai įvežtomis.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Automobilis buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, pareiškėjo vardu nupirktas ir įregistruotas Lietuvoje. Kadangi prekė neatitiko reikalavimų, nustatytų Įgyvendinimo nuostatų 230–232 str., ir ji, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38–41 str., privalėjo būti pateikta ir deklaruota muitinėje, Vilniaus TM, nustačiusi, kad šie veiksmai nebuvo atlikti, prekę – Automobilį – pripažino neteisėtai importuota (Įgyvendinimo nuostatų 234 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas tiek teismui pateiktame patikslintame skunde, tiek skunduose, pateiktuose MGK bei centriniam ir teritoriniam mokesčių administratoriui, teigia, kad VĮ „Regitra“ 2013-05-23 prašyme Nr. 9559726 ir Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje yra suklastoti jo parašai, Automobilio nepirko ir prašymo VĮ „Regitra“ neteikė, kadangi tai padarė nenustatyti asmenys (MGK byla, b. l. 2–5, 9–12, 22–23, 53). Taigi pareiškėjas kelia ginčą dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečioje įtraukoje nurodytų sąlygų egzistavimo, t. y. kad jis negali būti pripažįstamas asmeniu, įsigijusiu Automobilį, kuris į Bendriją buvo įvežtas neteisėtai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo I. P. vardu 2013-05-23 VĮ „Regitra“ buvo pateiktas prašymas Nr. 9559726, kuriame prašoma įregistruoti Automobilį (MGK byla, b. l. 37). Kartu su prašymu VĮ „Regitra“ buvo pateikiama Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, Šveicarijos Konfederacijos transporto priemonės registracijos liudijimas ir draudimo liudijimas (polisas) (MGK byla, b. l. 38, 39, 40). Iš VĮ „Regitra“ pateikto prašymo ir iš Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad minėti dokumentai buvo sudaryti pareiškėjo vardu, juose yra pareiškėjo parašas. Pareiškėjas kaip įrodymą, patvirtinantį aplinkybę, jos dokumentuose buvo suklastoti jo parašai, Departamentui pateikė Lietuvos Policijos kriminalinių tyrimų centro 2014-10-24 specialisto išvadą Nr. 140-(4680)IS1-5434 (toliau – ir Specialisto išvada), kurioje nurodyta, jog Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje ir VĮ „Regitra“ 2013-05-23 pateiktame prašyme parašai (I. P. vardu), tikėtina, yra atlikti ne I. P., o kito asmens ranka (MGK byla, b. l. 7–16).

Teismo vertinimu, Specialisto išvada negali būti pripažinta esmine ir paneigiančia faktą, kad pareiškėjas nesudarė ir nepasirašė VĮ „Regitra“ pateikto prašymo ir Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties. Specialisto išvadoje nėra konstatuojama, kad parašas minėtuose dokumentuose sudarytas ne pareiškėjo, t. y. nėra nustatyta, kad yra labai didelė tikimybė teigti, jog tiriamuosiuose parašuose ir lyginamuosiuose parašų pavyzdžiuose parašai (I. P. vardu) sudaryti skirtingų asmenų. Specialisto išvadoje nurodyta, kad išvada pateikta tikėtinoje formoje, dėl tiriamųjų parašų paprastumo, mažo grafinio informatyvumo, labai didelio variantiškumo, atlikimo sąlygų skirtumo, kas neleido vienareikšmiškai atlikti visapusiško išaiškintų požymių vertinimo.

Kaip teisingai pastebėjo MGK ginčijamame sprendime, iki 2015-05-23 prašymo dėl Automobilio transporto priemonės registracijos pateikimo 2015-05-08 surašytoje pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodytas tikslus pareiškėjo registracijos adresas: (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad asmens gyvenamosios vietos adresas nėra viešai skelbiamas. Siekiant gauti informaciją apie kito asmens gyvenamąją vietą, būtina kreiptis į Gyventojų registro departamentą su prašymu, kuriame be kita ko turi būti nurodomas prašymą pateikusio asmens vardas (vardai), pavardė (pavardės), asmens kodas, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento tipas ir numeris, prašomų pateikti duomenų apimtis, duomenų naudojimo tikslas ir teisinis duomenų gavimo pagrindas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-11-27 įsakymo Nr. 1R-325 patvirtintų Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų teikimo taisyklių 37 p.). Nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, kad M. A. kreipėsi į Gyventojų registro departamentą dėl informacijos pateikimo apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, nėra, todėl darytina išvada, kad pats pareiškėjas nurodė tikslų gyvenamosios vietos adresą Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje.

Be to, kaip matyti iš prie VĮ „Regitra“ 2015-06-03 rašto Nr. (1.5)-24-852) pateiktos tarnybinės žymos, kurią pildo VĮ „Regitra“ darbuotojas, bei iš VĮ „Regitra“ 2015-06-05 elektroninio atsakymo į Vilniaus TM 2015-05-20 raštą Nr. (9.2/50)-2V-10505, VĮ „Regitra“ buvo pateikta pareiškėjui naujai išduota asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (MGK byla, b. l. 36, 41). Tai, kad kartu su 2013-05-23 prašymu VĮ „Regitra“ buvo pateikta naujai I. P. išduota asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nurodyta visuose ginčijamuose sprendimuose, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad nebuvo vertinama, kokia jo asmens tapatybės kortelė buvo pateikta VĮ „Regitra“.

Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymo Nr. 260 Nr. „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės, redakcija, galiojusi nuo 2012-02-12 iki 2013-06-02) 57 p. nustatyta, kad įsigijus Lietuvos Respublikoje neįregistruotą transporto priemonę pareiškėjui būtina kreiptis į VĮ „Regitra“ ir transporto priemonę įregistruoti prieš pradedant ją eksploatuoti Lietuvos Respublikos viešajame eisme. Transporto priemonės įregistruojamos, kai pareiškėjai dokumentus VĮ „Regitra“ darbuotojams pateikia asmeniškai (Taisyklių 58 p.). Pareiškėjas kartu su prašymu, be kita ko, turi pateikti savo asmens dokumentą (Taisyklių 60.1 p.). Duomenų, patvirtinančių, kad nenustatyti asmenys galėjo be pareiškėjo žinios pasinaudoti naujai pareiškėjui išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini) ir VĮ „Regitra“ pateikti prašymą įregistruoti Automobilį, ar buvo nustatyti duomenų sutrikimai VĮ „Regitra“ duomenų bazėse, registruojant Automobilį, byloje nėra, jų teismo posėdžio metu nepateikė pareiškėjas ar jo atstovas, o priešingai – pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad naujai išduotos asmens tapatybės kortelės nėra davęs tretiesiems asmenims.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą bei į teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad I. P. įsigijo Automobilį pagal Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir asmeniškai 2013-05-23 pateikė VĮ „Regitra“ prašymą registruoti ginčo Automobilį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad Departamentui pateikė dokumentus, t. y. darbo laiko apskaitos žiniaraščius, patvirtinančius, jog dirba šaltkalviu UAB „Ryšių statyba“ ir prašymo registruoti Automobilį VĮ „Regitra“ pateikimo dieną UAB „Ryšių statyba“ ėjo jam priskirtas darbines pareigas, tačiau nurodyti dokumentai ir aplinkybės mokestiniame ginče nebuvo vertinami. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo pastarąjį argumentą, kadangi pats pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad MGK netinkamai vertino UAB „Ryšių statyba“ 2013 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį (toliau – ir Žiniaraštis). Sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra privalomas darbdaviui pildyti dokumentas, pagal kurį darbdavys apskaičiuoja dirbtą laiką ir apmoka už išdirbtas darbo valandas per visą mėnesį, tačiau teismo vertinimu, pareiškėjo Departamentui pateiktas Žiniaraštis nepaneigia aplinkybės, jog jis 2013-05-23 VĮ „Regitra“ pateikė prašymą registruoti Automobilį. Kaip matyti iš Žiniaraščio, jame nėra nurodomas konkretus laikas, nuo kada iki kada pareiškėjas 2013-05-23 ėjo jam priskirtas šaltkalvio pareigas UAB „Ryšių statyba“. Žiniaraštyje yra tik nurodomas pareiškėjo nustatytas darbo valandų skaičius UAB „Ryšių statyba“ per mėnesį bei nustatytas 8,25 darbo valandų skaičius 2013-05-23 dienai. Pažymėtina, kad MGK ginčijamame sprendime išdėstė analogišką poziciją.

Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat teigia, jog nebuvo nustatinėjamas jo neteisėtų veiksmų turinys bei neišreikalauta ikiteisminio tyrimo medžiaga.

LVAT 2003-06-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-7-178/2003 yra konstatavęs, jog įrodinėjimo priemonių leistinumo suvaržymų įstatymai nenustato, todėl paminėtiems faktams patvirtinti galima remtis ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, jeigu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį proceso kodeksą tokie įrodymai mokesčių administratoriui gali būti teikiami. Praktikoje yra įmanoma ir pasitaikanti situacija, kai mokesčių administratorius tam tikroms aplinkybėms pagrįsti gali remtis ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tačiau pati ikiteisminio tyrimo baigtis nėra sąlyga privalomam mokestinio ginčo bylos nagrinėjimo sustabdymui. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu iš esmės yra siekiama nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Nusikalstamai veikai (jos sudėčiai) konstatuoti būtina nustatyti tos veikos subjektą, objektą, subjektyviąją ir objektyviąją puses. Subjektyviosios pusės įrodinėtinas dalykas yra nusikalstamos veikos kaltės forma (pavyzdžiui, tyčia, neatsargumas). Tuo tarpu mokestinėje atsakomybėje kaltės formos įrodinėti nereikia: papildomas mokestis yra apskaičiuojamas, nustačius, jog buvo pažeistos atitinkamos mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą, sumokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. LVAT 2009-04-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-556-521/2009 pasisakė, kad mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai, nustatytos aplinkybės, padarytos išvados ir dėl to apskaičiuotų mokestinių sumų (mokesčių, delspinigių ir baudų) pagrįstumas, turi būti ir yra vertinamos mokestinius ginčus nagrinėjančių, o ne baudžiamajame procese dalyvaujančių institucijų. Baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu (LVAT 2007-05-28 sprendimas administracinė byloje Nr. A-6-238-2007).

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas nuostatas bei LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjo argumentai, jog nenustatytas jo neteisėtas veiksmų turinys bei kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepagrįstai neišreikalavo iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo PK Kriminalinės policijos skyriaus ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 13-11-00264-14, atmetami kaip nepagrįsti. Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 13-11-00264-14, kadangi ginčo byloje yra pakankamai surinkta duomenų, kurie rodo, kad pareiškėjas VĮ „Regitra“ 2013-05-23 registravo Automobilį, pateikdamas šios transporto priemonės kilmę (iš Šveicarijos Konfederacijos) pagrindžiančius dokumentus.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nustačius, kad pareiškėjas sudarė Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, 2013-05-23 pateikė prašymą VĮ „Regitra“ įregistruoti Automobilį, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo žinoti, jog įsigijo Automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai. Transporto priemonės registracijos liudijime buvo nurodyta, kad jis yra registruotas Šveicarijos Konfederacijoje (CHE), todėl pareiškėjas turėjo suprasti, kad ketina įsigyti (įsigijo) iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą transporto priemonę, o veikdamas rūpestingai ir atidžiai, suprasti, jog ji į Bendrijos muitų teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos įvežta neteisėtai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui pasirašant Automobilio įsigijimo dokumentus, kurie surašyti vokiečių kalba, veikiant rūpestingai ir atidžiai, tai turėjo sukelti pagrįstų abejonių, ar Automobilis į Lietuvos Respubliką įvežtas teisėtai. Taigi, teigti, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgėsi taip, kaip tokioje pačioje situacijoje elgtųsi bonus pater familias – apdairus, rūpestingas, sąžiningas ir atidus asmuo, nėra jokio pagrindo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pažymėjo, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu. Pripažįstant asmenį skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečią įtrauką nereikia įrodyti, kad asmuo dalyvavo neteisėtai įvežant prekes. Taip pat sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jokia kita komercine-ūkine veikla neužsiima, gauna tik darbo užmokestį, automobilių pirkimo-pardavimo veiklos nevykdo, automobilio neturi, patyrė žalą, kadangi jo vardu buvo įregistruotos 7 transporto priemonės bei kilo prievolė mokėti skolą muitinei, vertintini kaip neaktualūs nagrinėjamos bylos kontekste, o aplinkybė, jog nebuvo išvykęs iš Lietuvos 10 metų vertinama kaip nepagrįsta, kadangi pareiškėjas teismui jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pateikė VĮ „Regitra“ dokumentą, patvirtinantį, jog 2014-09-23 Automobilis išregistruotas (b. l. 5), tačiau nurodytas dokumentas teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos kontekste neturi, kadangi jis nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėjas yra skolininkas muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka.

Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, pagal kurias jis laikytinas skolininku muitinei, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka, t. y. pareiškėjas turėjo žinoti, kad Automobilis registruotas Šveicarijos Konfederacijoje ir, įsigydamas jį, privalėjo pasidomėti, ar jis Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pats. Atsižvelgiant į išdėstytą, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti ginčijamus MGK 2016-01-27 sprendimą Nr. S-23(7-286/2015), Departamento 2015-11-06 sprendimą Nr. 1A-493 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2014-03-07 sprendimą Nr. 2TR-19-0057 pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais, nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo I. P. (I. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.