- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- I-4606-821/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02742-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (b.12-13), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo), neturtinės žalos atlyginimą – 2 000 Eur.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi, skundo dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2019-04-04 iki 2019-06-25 ir įskaitymų iš pareiškėjo sąskaitų priėmė, o skundo dalyje neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo užimtumo, privatumo tualete neužtikrinimo ir aliarmo mygtuko neveikimo atsisakė priimti.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 24 d. ir dėl neteisėto lėšų nuskaitymo nuo sąskaitos už parduotuvėje įsigytas prekes laikotarpiais 2019 m. balandžio 24 d., 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d. , 2019 m. birželio 19 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose. Pasak pareiškėjo, iš gautos žiniaraščio sąskaitos pamatė, kad laikotarpiais 2019 m. balandžio 24 d., 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d. , 2019 m. birželio 19 d. iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos nepagrįstai nuskaičiuotos lėšos už prekių įsigijimą, kurios pareiškėjui nebuvo teikiamos. Nurodo, kad buvo duodama pasirašyti ant kvito žadant, kad prekės bus pristatytos vėliau. Nurodo, kad kamerose buvo laikomas netinkamomis sąlygomis t. y. perpildytose kamerose buvo su dar vienu nuteistuoju. Pažymi, kad trūko gerovės, jautė didelius nepatogumus ir dvasines kančias. Teigia, kad atsakovas pažeidė tiek nacionalinės teisės, tiek ir tarptautinės teisės aktus, reglamentuojančius kameros ploto normas vienam asmeniui.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 15–18) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose atitinkamose kamerose periodiškai buvo laikomas nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 24 d. imtinai, o nuo 2019 m. birželio 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.
Paaiškina, kad Vilniaus pataisos namų gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, tai neatitinka tikrovės. Atsakovas nurodo, kad duomenis apie išskaitymus iš pareiškėjo sąskaitas už prekių parduotuvėje įsigijimą prideda prie atsiliepimo.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, taip pat neįrodoma, kad pareiškėjo skunde įvardijami įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teises ir jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovės įgaliotos institucijos manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras gauti turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikia įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę būklę, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.
Šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo: 1) dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo, vertinamas laikotarpis nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. birželio 24 d., imtinai; 2) dėl neteisėto lėšų nuskaitymo nuo sąskaitos už parduotuvėje įsigytas prekes laikotarpiais 2019 m. balandžio 24 d., 2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 24 d. , 2019 m. birželio 19 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą, visų pirma, grindžia aplinkybe, kad Vilniaus pataisos namų kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.
Iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Vilniaus pataisos namuose laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 4 d. atvyko į Vilniaus pataisos namus (iki 2019-04-01 Lukiškių TI - K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123 , plotas - 7,42 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 284, plotas - 7,15 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 6 d. – 2019 m. birželio 12 d. kamera Nr. 284 (1 asmuo kameroje); 2019 m. birželio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 277, plotas - 7,99 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 14 d. – 2019 m. birželio 24 d. kamera Nr. 277 (2 asmenys kameroje); 2019 m. birželio 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių. Bylos duomenys patvirtina, kad periodiškai ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose daugiausiai vienas, o su kitu asmeniu buvo laikomas tik 12 dienų (t. y. 2019 m. birželio 13 d., 2019 m. birželio 14 d. 2019 m. birželio 15 d. 2019 m. birželio 16 d. 2019 m. birželio 17 d. 2019 m. birželio 18 d. 2019 m. birželio 19 d. 2019 m. birželio 20 d. 2019 m. birželio 21 d. 2019 m. birželio 22 d., 2019 m. birželio 23 d. 2019 m. birželio 24 d.), o vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas atitiko Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nurodytus minimalaus ploto reikalavimus (t. y. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nuo 7,15 kv. m iki 7,42 kv. m, o dviem asmenims tenkantis kameros plotas - 7,99 kv. m, kas reiškia, kad kameroje kalinčiam asmeniui tenka 3,69 kv. m bendro kameros ploto).
Taip pat teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti.
Pažymėtina, kad LVAT naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (1 t., b. l. 30–37). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 92 str. 1 d. nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje - įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau - PĮ VTT), 77 p. nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Vilniaus PN pateikė rašytinius duomenis apie pareiškėjo apsilankymus parduotuvėje ir pirkinių sąskaitas, kurios patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 26 d. (1 t., b. l. 24), 2019 m. gegužės 22 d. (1 t., b. l. 23), 2019 m. gegužės 24 d. (1 t., b. l. 25), 2019 m. birželio 19 d. (1 t., b. l. 27) apsipirko parduotuvėje ir, tai patvirtina pareiškėjo ranka surašytas prekių sąrašas ir uždėtas parašas. Pareiškėjas taip pat nurodė 2019 m. balandžio 24 d., kuri galimai pateikta suklydus, kadangi atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas lankėsi parduotuvėje 2019 m. balandžio 19 d. (1 t., b. l. 26). Teismas atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo abejoti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neteisėtai nuskaičiuotų lėšų atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, kad pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių atsakovui teiktų rašytinių nusiskundimų susijusių su lėšų nuskaitymu nuo jo sąskaitos.
Nagrinėjamu atveju, teismas išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų (dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo) atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1– punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.