- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 2S-372-340/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-05269-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- AB „Autoūkis“
- Atsakovas
- UAB „Unnum investicijos“, M. V.
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Autoūkis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Autoūkis“ ieškinį atsakovui UAB „Unnum investicijos“, M. V. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo.
Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti jo naudai solidariai iš atsakovų 72 936,52 Lt skolą, 4 419,49 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas 2012-07-04 nutartimi atsakovams UAB „Unnum investicijos“ ir M. V. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams priklausantį, pas juos ar trečiuosius asmenis esantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą bendrai 77 356,01 Lt sumai, uždraudžiant juo disponuoti, nedraudžiant valdyti ir naudotis, šio turto nepakakus –atsakovų turtines teises ir pinigines lėšas, neviršijant 77 356,01 Lt sumos, leidžiant atsiskaitymus su valstybės biudžetu, ieškovu ir darbuotojais. Teismas 2012-10-29 priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino visiškai. 2012-11-09 pareiškėjas UAB „Trys medžiai“ pateikė teismui prašymą panaikinti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), areštą, kadangi šis žemės sklypas pareiškėjui priklauso nuosavybės teise pagal 2011-12-02 turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo UAB „Trys medžiai“ ir atsakovo M. V. nuo minėtos sutarties sudarymo momento, t. y. nuo 2011-12-02.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkino. Pirmos instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad 2011-12-02 notarine tvarka patvirtintos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, atsakovas M. V. nuo 2011-12-02 nebėra žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), savininkas. Nustatė, jog minėtas sklypas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui UAB „Trys medžiai“, todėl sprendė, kad 2012-07-04 nutartimi pritaikytas nekilnojamojo turto – žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), areštas apriboja bei suvaržo byloje nedalyvaujančio asmens - UAB „Trys medžiai“ teises, todėl laikinąsias apsaugos priemones minėto nekilnojamojo turto atžvilgiu panaikino, likusioje dalyje pirmos instancijos teismo 2012-07-04 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko galioti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismui priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, viešajame registre žemės sklypo savininku buvo nurodytas atsakovas M. V., tuo tarpu CK 6. 393 str. 3 d. nustato, jog prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Anot apelianto, minėta norma patvirtina, kad pareiškėjo nurodoma nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis 2012-07-04 negalėjo būti panaudota prieš ieškovą, todėl pagal teismo nutartį žemės sklypui taikytas areštas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, kad pagal minėtą sutartį pareiškėjas įsipareigojo visiškai atsiskaityti iki 2012-02-15, tačiau šios sąlygos neįvykdė, todėl atsakovas turėjo teisę atisakyti sutarties (CK 6.314 str. 6 d.). Nurodo, jog nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovai turėjo skolinių įsipareigojimų ieškovui, ir po sandorio sudarymo jų nevykdė. Pažymi, kad atsakovas M. V. žemės sklypą perleido už ženkliai mažesnę kainą, nei buvo įsigijęs, o tai patvirtina atsakovo M. V. ir pareiškėjo nesąžiningumą. Apelianto manymu, minėtu sandoriu buvo pažeistos jo, kaip kreditoriaus, teisės, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu.
Atsakovai ir pareiškėjas atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką reglamentuoja CPK penktojo skirsnio normos. CPK 144 str. įtvirtinti pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o 149 str. šių priemonių panaikinimas. CPK 149 str. 3 d. numato laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, kai laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, todėl šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateikti prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje kilęs ginčas buvo išspręstas 2012-10-29 sprendimu už akių, kuriuo pareikštas ieškinys buvo patenkintas visiškai. 2012-11-09 pareiškėjas UAB „Trys medžiai“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemonės nekilnojamajam turtui – žemės sklypui, (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog būtent pareiškėjas yra minėto areštuoto turto savininkas pagal su atsakovu M. V. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, todėl teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai pažeidžia ir suvaržo pareiškėjo teises. Pirmos instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino, laikinąsias apsaugos priemones nurodyto turto atžvilgiu panaikino. Apeliantas, ginčydamas tokį pirmos instancijos procesinį sprendimą, teigia, jog nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo M. V. ir pareiškėjo, nebuvo įregistruota viešajame registre, todėl panaudoti sutarties sudarymo faktą prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju apeliantą, nėra teisinio pagrindo.
Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui priėmus 2012-07-04 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tarp atsakovo M. V. ir pareiškėjo 2011-12-02 jau buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, nuosavybės teisės naujam turto savininkui perleistos sutarties sudarymo metu. Remiantis CK 6.393 str. 4 d., nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Nors CK 6.393 str. 3 d. nustato, jog prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo prašymu panaikinęs laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjui priklausančiam nekilnojamam turtui, pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu tarp pareiškėjo ir atsakovo M. V. sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis Registrų centre dar nebuvo įregistruota, todėl ji negalėjo būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą ieškovo prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ir pareiškėjo nuosavybės teisės šiuo atveju buvo suvaržytos pagrįstai, nes pats pareiškėjas nesiėmė visų veiksmų, reikalingų jo nuosavybės teisės visapusiškam įtvirtinimui. Pažymėtina, jog civilinės teisės normos nebesieja nuosavybės teisės atsiradimo momento su sandorio šalių privalomos įregistravimo pareigos įvykdymu, tačiau teisės normų laikymasis ir jų įgyvendinimas tinkamai įstatymo nustatyta tvarka sudarant sandorį sukuria teisiškai reikšmingą juridinį faktą apie nuosavybės teisių perleidimą ir užtikrina tų teisių apsaugą. Tuo tarpu pareiškėjas, sudaręs nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, įgijo nuosavybės teisę į turtą, tačiau sutarties neįregistravo CK 6.393 str. 3 d. nustatyta tvarka, todėl jam teko prisiimti neigiamas tokio neveikimo pasekmes. Visgi šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėjo prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones padavimo teismui metu nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo įregistruota Registrų centro duomenų bazėje (b.l. 163), todėl pirmos instancijos teismas CPK 149 str. pagrindu pagrįstai panaikino laikinąsias apsaugos priemones pritaikytas pareiškėjo nuosavybės teise priklausančiam turtui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, nepaneigia fakto, kad tokia sutartis buvo sudaryta, kad sutarties pagrindu pareiškėjui perėjo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą (CK 6.393 str. 3 d.) ir neatima teisės iš asmens, sudariusio, bet neįregistravusio nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties, ginti savo pažeistas nuosavybės teises bei teisėtus interesus. Be to, nagrinėjamu atveju ginčas tarp ieškovo ir atsakovų buvo išspręstas 2012-10-29 pirmos instancijos teismo sprendimu už akių, ginčo objektas – tarp šalių sudarytos automobilių nuomos ir minėtos sutarties įvykdymui užtikrinti sudaryta laidavimo sutartys. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas šiuo atveju nėra ginčo objektas, todėl pareiškėjui nesant ginčo šalimi, nėra teisinio pagrindo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą garantuoti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu turtu.
Pasisakant dėl apelianto teiginių, jog tarp pareiškėjo ir atsakovo M. V. sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis pažeidžia apelianto, kaip atsakovų kreditoriaus interesus: galimai atsakovas M. V. turtą pareiškėjui perleido už ženkliai mažesnę kainą, nei buvo įsigijęs, minėti asmenys, sudarydami nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį buvo nesąžiningi, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumo, apelianto argumentai dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimo nėra apeliacinės instancijos teismo vertinimo dalykas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.