- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-13
- Bylos Nr.
- 2-2150/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Dalitas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vyrybalt“ bankroto administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5545/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vyrybalt“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dalitas“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovo BUAB „Vyrybalt“ bankroto administratorius UAB „Bankrovita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Dalitas“ 15 181,78 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat lėšas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas, pateikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo jį pagrįsti, nurodyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą manyti, jog nesiėmus šių priemonių, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau ieškovas nenurodė konkrečių faktų, aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų daryti išvadą apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą atsakovo atžvilgiu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nėra jokių duomenų, jog 15 181,78 Lt reikalavimo suma atsakovui kaip juridiniam asmeniui būtų didelė, kad jis gali vengti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, sprendė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovo BUAB „Vyrybalt“ bankroto administratorius UAB „Bankrovita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo 15 181 Lt vertės turtą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovas objektyviai negali pateikti duomenų apie atsakovo finansinę būklę. Iš VĮ Registrų centro teikiamos informacijos ieškovas sužinojo, jog paskutiniai duomenys apie atsakovą yra registruoti 2008-02-11, t. y. valdymo organo pakeitimas. Nuo tos dienos nėra pateikiama jokių finansinių ataskaitų. Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų sustabdęs veiklą, nėra. Esant tokioms aplinkybėms manytina, kad atsakovas vykdo neskaidrią veiklą, kad gali siekti nuslėpti nuo kreditorių savo turtinę padėtį. Atsakovas vengimas vykdyti savo prisiimtas sutartines prievoles, nebendradarbiavimas, neatsiliepimas į raginimus vykdyti įsipareigojimus, leidžia manyti, kad atsakovas nebeturi galimybių atsiskaityti arba apskirtai siekia išvengti prievolės įvykdymo. Minėta skola – 15 181,78 Lt santykinai nėra didelė juridiniam asmeniui. Tai pusantro karto didesnė suma nei minimalus įstatinis kapitalas, o tokia aplinkybė sudaro pagrindą manyti, jog atsakovas vengia prievolės įvykdymo.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Dalitas“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui UAB „Dalitas“, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
Kaip matyti iš ieškovo ieškinyje pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, jis visiškai nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą atsakovo atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokį ieškovo prašymą. Nesutikdamas su šia nutartimi, ieškovas atskirajame skunde nurodo, kad jis negali pateikti duomenų apie atsakovo finansinę būklę, kadangi atsakovas neviešina tokios informacijos. Be to, apelianto manymu, tai, kad atsakovas vengia geruoju įvykdyti savo sutartines prievoles, neatsiliepia į raštiškus raginimus vykdyti įsipareigojimus, patvirtina, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba apskirtai tapti neįmanomas sprendimo įvykdymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės dėl vengimo geruoju atsiskaityti su ieškovu neturi įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Laikinųjų apsaugos priemonių institutui esminę reikšmę turi tai, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Jų taikymui vertinamos aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad ieškovas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tačiau vien ieškovo deklaracija, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba tapti apskritai neįmanomas teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas, nėra pakankama sąlyga areštuoti atsakovo turtą. Taip pat pažymėtina, kad vien ieškinio suma nepagrindžia būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Juo labiau, nagrinėjamu atveju ieškinio suma, sudaranti 15 181,78 Lt, juridiniam asmeniui negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip didelė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nenurodė argumentų, pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, yra pagrįsta ir teisėta. Ieškovo atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.