- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-16
- Bylos Nr.
- 1A-465/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00577-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Žukauskas, Audronė Kartanienė (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- J. K., E. Š.
- Nukentėjusysis
- J. P., S. P.
- Advokatai
- Rimantas Tumėnas, Aleksandras Palamarčukas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Rimanto Tumėno apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;
E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš J. K. ir E. Š. solidariai priteista nukentėjusiajai J. P. 2159,76 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Iš J. K. ir E. Š. solidariai priteista nukentėjusiajam S. P. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. ir E. Š. nuteisti už tai, kad jie tyčia nužudė R. P., t.y. 2013-07-02, apie 8.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami kartu, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto pasėkoje, tyčia suduodami kojomis ne mažiau kaip po vieną smūgį R. P. į pilvo sritį, ne mažiau kaip po vieną smūgį į jo krūtinės dešinės apatinės dalies ir krūtinės kairės pusės apatinės dalies bei pilvo kairio pakrūtinkaulio sritį, R. P. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį netaisyklingos formos poodine kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje, blužnies plyšimu, sukėlusiu ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę, ir sunkiu trauminiu hemoraginiu šoku, ko pasėkoje nuo patirto stipraus pilvo sumušimo padarytų blužnies plyšimų, kurie sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų hemoraginį šoką, R. P. 2013-07-02, apie 21.00 val. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2014-04-04 nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę kaip BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę.
Apeliantas neginčija nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, tačiau mano, kad teismas neteisingai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir to pasėkoje paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis praeityje neteistas, pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo, nuoširdžiai gailisi, sutiko su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais, stengsis juos atlyginti, atsiprašė nukentėjusiųjų. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visas šias aplinkybes paminėjo, tačiau skirdamas bausmę jų tinkamai neįvertino ir paskyrė jam BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį - laisvės atėmimą 11 metų.
Šalies argumentai
Be to, nuteistasis prašo atsižvelgti į jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, t.y. į tai, kad nusikaltimo iniciatoriumi buvo ne jis, o E. Š., kuris pradėjo konfliktą, pirmas sudavė nukentėjusiajam smūgius ir jį į tai įtraukė. Nukentėjusįjį jis pradėjo mušti išprovokuotas E. Š., alkoholio įtakoje, tačiau nužudyti jo nesiekė ir to nenorėjo. Gailisi, kad dėl neteisėtų veiksmų atsirado neatstatomi padariniai – žuvo žmogus. Bylos medžiaga, pagal apeliantą, patvirtina ir tai, jog jo veiksmai buvo mažiau aktyvūs nei kito nuteistojo šioje byloje. Be to, pastarojo nuomone, tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta, nuo kokių konkrečių smūgių mirė R. P.. Aukščiau nurodytų aplinkybių teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino. Pažymi, jog nepaisant to, kad E. Š. buvo nusikaltimo iniciatorius, teisme parodė, kad ir blaivas taip pat būtų pasielgęs su R. P., pirmosios instancijos teismas jam paskyrė švelnesnę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę.
Nuteistojo E. Š. gynėjas R. Tumėnas apeliaciniu skundu prašo paskirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę nukentėjusiojo R. P. mirtį lėmusiems sužalojimams nustatyti, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertams; iš kaltinimo pašalinti E. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui; paskirti E. Š. švelnesnę už laisvės atėmimą bausmės rūšį arba laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjo nuomone, Šiaulių apygardos teismo 2014-03-25 nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nužudymų bylose. Vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes, buvo pažeistos BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina E. Š. kaltės, o teismo išvados nėra pagrįstos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Skirdamas nuteistajam E. Š. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino nuteistojo girtumą, įvardijo jį nusikaltimo iniciatoriumi, tačiau neatsižvelgė ir nevertino paties nukentėjusiojo provokuojamo, moralės ir dorovės normoms priešingo elgesio, dėl ko paskyrė aiškiai per griežtą, teisingumo principui prieštaraujančią bausmę.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo ginamojo veiksmus - smogimą kelis kartus dešine koja apauta gumine pliažine šlepete gulinčiam nukentėjusiajam R. P. į pilvą, kvalifikavo kaip nužudymą. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. P. mirė nuo stipraus pilvo sumušimo pasėkoje padarytų blužnies plyšimų, kurie sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. Blužnies plyšimai, sukėlę ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką gavosi nuo nemažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku riboto paviršiaus daiktu, paveikus krūtinės kairę apatinę sritį tarp kairės vidurio raktikaulinės ir kairės priekinės pažastinės linijų apatinių šonkaulių lanko projekcijoje bei pilvo kairio pakrūtinio sritį. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat akcentuotas stiprus pilvo sumušimas su poodine kraujosrūva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje bei blužnies plyšimai, sukėlę ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę bei sunkų trauminį hemoraginį šoką. Bylos duomenimis - liudytojų R. G., A. B., M. D. nuteistojo E. Š., nuteistojo J. K. parodymais, nustatyta, kad, nuteistasis J. K. užšoko ant nukentėjusiojo ir šokinėjo. Kita vertus byloje nėra nustatyta, kurio nuteistojo smūgiai, veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Vertinant byloje nustatytus nuteistojo E. Š. smurtinius veiksmus - smūgių sudavimą keletą kartų koja į pilvą nukentėjusiajam, ir nuteistojo J. K. smurtinius veiksmus - užsilipus ant nukentėjusiojo šokinėjimą krūtinės - pilvo srityje, bei juos analizuojant su kilusiais padariniais, t.y. nukentėjusiojo mirtimi, neturint net reikiamų specialių žinių, tačiau vadovaujantis protingumo kriterijumi, labiau tikėtina, kad būtent J. K. veiksmai ir lėmė pagrindinį sužalojimą - blužnies plyšimą, kas sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų hemoraginį šoką, lėmusį R. P. mirtį. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. Š. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nediferencijavo nuteistųjų E. Š. ir J. K. veiksmų nukentėjusiojo R. P. atžvilgiu, nors juos galima atriboti, bei nevertino kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis, t.y. nukentėjusiojo R. P. mirtimi, kas sutrukdė teismui objektyviai ir išsamiai, visapusiškai išnagrinėti bylą, indvidualizuoti kiekvieno nuteistojo veiką bei ryšį su kilusiomis pasekmėmis, išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis).
Teismų praktikoje nužudymo bylose nustatant mirties priežastį ir priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, labai svarbią reikšmę turi teismo medicinos specialistų, ekspertų išvados. Teismo medicinos ekspertas G. P. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei papildomoje specialisto išvadoje nurodė, kad be kitų išvardintų sužalojimų nukentėjusiajam R. P. buvo padarytas stiprus pilvo sumušimas su poodine kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo pakrūtinio srityje bei blužnies plyšimais, sukėlusiais ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę bei sunkų trauminį hemoraginį šoką yra sunkaus sveikatos sutrikdymo masto, šiuo atveju pasibaigusio mirtimi. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas G. P. parodė, kad blužnies plyšimas įvyksta nuo tiesioginės traumos, kada smūgis yra patiriamas į kairiąją viršutinę pilvo dalį. Pas nukentėjusįjį toje vietoje buvo rastas nedidelis sužalojimas. Trypiant toks sužalojimas negalėjo būti padarytas. Jei būtų trypta ant pilvo, krūtinės, neabejotinai būtų lūžę šonkauliai. Blužnies plyšimas negalėjo būti padarytas šokinėjant ant pilvo, krūtinės, nes buvo per maža kinetinė energija. Šie specialisto paaiškinimai, gynėjo nuomone, prieštarauja specialisto išvadoje nurodytiems nukentėjusiojo sužalojimas, liudytojų, pačių nuteistųjų parodymams, apie tai, kad J. K. šokinėjo ant nukentėjusiojo, bei paties specialisto išvadoje nurodytiems sužalojimams - stipriam pilvo sumušimui. Nekyla jokių abejonių, kad šokinėjant ant asmens, taip visu kūno svoriu ir jėga spaudžiant asmenį pilvo srityje, priešingai nei nurodo specialistas apklausos metu, labiau tikėtina, jog galėjo sukelti blužnies plyšimą nukentėjusiajam, nei smūgių sudavimas koja. Abejonių specialisto išvada kelia ir specialisto paaiškinimai, jog jeigu būtų trypta ant pilvo, krūtinės, neabejotinai būtų lūžę šonkauliai, o pas mirusįjį sužalojimų dėl šokinėjimo ant pilvo ir krūtinės nebuvo rasta, šonkauliai nebuvo lūžę. Tokie specialisto parodymai prieštarauja ne tik nuteistojo E. Š., liudytojų parodymams, bet ir paties nuteistojo J. K. parodymams, kadangi jis pats patvirtino šokinėjęs ant nukentėjusiojo R. P.. Bylos nagrinėjimo metu šie duomenys nebuvo įvertinti, prieštaravimai nebuvo pašalinti, nors teismo posėdžio metu jis kaip nuteistojo E. Š. gynėjas pateikė prašymą skirti teismo medicinos ekspertizę. Teismas, pripažindamas E. Š. kaltu dėl R. P. nužudymo bei remdamasis specialisto G. P. pateikta išvada, papildoma išvada dėl sužalojimo masto, mechanizmo ir mirties priežasties nustatymo, privalėjo įsitikinti, ar eksperto teiginiai, jog pas mirusįjį sužalojimų dėl šokinėjimo ant pilvo ir krūtinės nebuvo rasta, atitinka tikrovę, ir tik įsitikinus, kad tokie teiginiai turi realų pagrindą, padaryti išvadas dėl specialisto išvados pagrįstumo. Skiriant užduotį atlikti R. P. lavono tyrimą, ekspertui nebuvo užduoti klausimai, susiję su nuteistojo J. K. atliktais veiksmais nukentėjusiojo R. P. atžvilgiu, o būtent pastarojo šokinėjimu ant nukentėjusiojo kūno ir dėl to atsiradusių sužalojimų, ko pasėkoje ekspertas G. P., teikdamas išvadą dėl tokių J. K. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu bei jų sukeltų pasekmių, nei specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nei papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nepasisakė. Neatlikus šioje byloje komisijinės ekspertizės teismo medicinos ekspertizės, kurios metu būtų patvirtinti arba paneigti eksperto G. P. pateikti duomenys dėl sužalojimų mechanizmo atsiradimo, mirties priežasties nustatymo, negalima laikyti, kad eksperto G. P. išvados ir teiginiai turi realų pagrindą. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo E. Š. gynėjo prašymą skirti komisijinę ekspertizę, motyvuodamas tuo, kad ekpertizės atlikimas netikslingas, į visus klausimus yra atsakyta. Tai, gynėjo manymu, rodo, kad teismas, jau atmesdamas jo prašymą, turėjo išankstinę nuomonę dėl specialisto išvados vertinimo. Specialisto pateiktos išvados nebuvo įvertintos kitų surinktų bylos duomenų - nuteistųjų, liudytojų parodymų kontekste. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo dėl komisijinės ekspertizės skyrimo ir priimdamas E. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymų tyrimą atliko neišsamiai, nepašalino duomenyse dėl esminių bylos aplinkybių esančių prieštaravimų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 5-6 dalį ir šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Teismas, skirdamas nuteistajam E. Š. bausmę, neatsižvelgė į tai, kokiomis aplinkybėmis jis padarė šią veiką. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu jo ginamasis parodė, kad jis smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo tik norėdamas jį paauklėti, kadangi pastarasis atsistojęs, išsitraukęs lytinį organą šlapinosi į lovą, apšlapino nuteistąjį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai ir išprovokavo jo ginamojo nusikalstamą elgesį, t.y. smūgių nukentėjusiajam sudavimą, siekiant jį sutramdyti, o ne jį nužudyti. Nuteistasis E. Š. nenumatė, kad suduodamas smūgius su ant kojos užmautomis pliažinėmis šlepetėmis guminiu padu nukentėjusiajam į pilvo - krūtinės sritį, jį gali nužudyti. Maža mirtinų padarinių tikimybė, atsižvelgiant į kitas faktines bylos aplinkybes, neleidžia daryti išvados, kad E. Š. veikė tiesiogine tyčia. Teismas nenustatė, kad jo ginamasis būtų turėjęs kokį nors motyvą nukentėjusįjį nužudyti. E. Š., suduodamas keletą smūgių koja į pilvą, neturėjo galimybės suprasti, kad jo veiksmas neišvengiamai atims nukentėjusiajam gyvybę. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad E. Š. veikė netiesiogine tyčia, tačiau teismas, skirdamas bausmę, į tai neatsižvelgė ir nuosprendyje dėl to nepasisakė.
Gynėjas nurodo ir tai, kad teismas, skirdamas jo ginamajam bausmę, neatsižvelgė ir nevertino paties nukentėjusiojo elgesio, nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino E. Š. girtumą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad E. Š. nusikalstamą veiką padarė ne dėl alkoholio poveikio. Konfliktą lėmė paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, šlapinimasis į lovą ir ant jo ginamojo. Toks nepadorus nukentėjusiojo elgesys jam sukėlė šleikštulį, parodė didelę nepagarbą ir nepaisymą jo interesų, piktybišką dorovės normų ignoravimą. Kadangi nukentėjusiojo elgesys buvo įžeidžiantis jo ginamąjį, yra pagrindas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę pripažinti kaip E. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat iš kaltinimo turi būti pašalinta E. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, laikant, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Taip pat nepagrįstai, gynėjo nuomone, teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog E. Š. buvo šio nusikaltimo iniciatoriumi. Byloje nėra nustatyta duomenų, kad jo ginamasis būtų iš anksto planavęs ar siekęs sumušti, o juolab nužudyti nukentėjusįjį. Paties nukentėjusiojo veiksniai, šlapinimasis ant nuteistojo, lėmė, įtakojo pastarojo veiksmus ir elgesį nukentėjusiojo atžvilgiu. E. Š. nesitarė su kitu nuteistuoju ir neinicijavo nužudyti nukentėjusįjį ar naudoti tokius smurtinius veiksmus, kurių metu padaryti sužalojimai sukeltų nukentėjusiojo mirtį.
Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad E. Š. nuo pat pirmos apklausos prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam R. P., viso proceso metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus, savanoriškai pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, nuoširdžiai gailisi dėl šio nusikaltimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 puntas), bei, siekdamas sušvelninti nusikaltimo pasekmes, padedamas savo artimųjų, iš dalies atlygino nukentėjusiesiems turtinę ir neturtinę žalą. Jo ginamasis neteistas ir nebaustas administracine tvarka, labai jauno amžiaus. Nors teismas nurodė, kad abu nuteistieji charakterizuojami neigiamai, tačiau iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) mokyklos charakteristikos matyti, jog jo ginamasis apibūdinamas kaip draugiškas, komunikabilus, mandagus, nesiveliantis į konfliktines situacijas ir jų nesukeliantis. Be to, iš šios charakteristikos matyti, kad E. Š. dėl jauno amžiaus ir mažos gyvenimiškos patirties neigiamai veikiamas netinkamos aplinkos ir žmonių, todėl toks ilgas bausmės atlikimo laikas pataisos namuose neabejotinai pakenktų jo asmenybės vystymuisi ir formavimuisi. Taigi, nustačius, kad teismas, skirdamas bausmę, pažeidė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, neatsižvelgė į E. Š. asmenybę, netinkamai vertino jį charakterizuojančią medžiagą, neatsižvelgė į tai, kad jis nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo ginamajam paskirta bausmė turėtų būti sušvelninta iki straipsnio už padarytą nusikaltimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumo.
Nukentėjusieji J. P. ir S. P. atsikirtimais į apeliacinius skundus prašo atmesti nuteistojo J. K. ir nuteistojo E. Š. gynėjo apeliacinius skundus bei palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014-04-04 nuosprendį, priteisti iš nuteistųjų atstovavimo išlaidas.
Nurodo, kad mirtinus smūgius nukentėjusiajam į pilvą sudavė nuteistasis J. K. kartu su E. Š., todėl akivaizdu, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo ne tik E. Š., kaip bando teigti nuteistasis J. K., bet ir jo paties veiksmai. Nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei, todėl nepagrįstai nuteistasis J. K. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, juolab, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo girtas, iki nusikaltimo padarymo baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje esančias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra per griežta. Taigi nuteistajam J. K. bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio ir kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Atsikirtimuose į nuteistojo E. Š. gynėjo apeliacinį skundą pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, pripažino, kad tarp E. Š. veikos ir atsiradusių padarinių – R. P. mirties, yra priežastinis ryšys, R. P. mirties priežastis buvo E. Š. tyčiniais smurtiniais veiksmais jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kas lėmė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų hemoraginį šoką ir tapo R. P. mirties priežastimi. Teismas pagrįstai byloje esančių aplinkybių pagrindu pripažino, kad E. Š. veikė netiesioginės tyčios forma. Tikslus nusikaltimo padarymo motyvas šiuo atveju nebuvo nustatytas, tačiau nustatyta, kad smūgiai buvo suduoti ir R. P. buvo nužudytas asmeninio konflikto metu. Nuteistojo gynėjo skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė J. K. veiksmai. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad J. K. kelis kartus šokinėjo ant nukentėjusiojo krūtinės, o ne ant pilvo, kaip teigia apeliantas. Nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo tiek E. Š., tiek J. K. veiksmai.
Priešingai nei teigiama nuteistojo E. Š. gynėjo skunde, nėra prieštaravimų ir tarp byloje pateiktų specialisto išvadų, tyrimų metu buvo atsakyta į visus byloje iškilusius klausimus, todėl skirti komisijinę ekspertizę, kuri tik patvirtintų jau esamas išvadas, nėra tikslinga. Byloje nėra duomenų, jog tyrimai būtų atlikti pažeidžiant įstatymo reikalavimus.
Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 5-6 dalų reikalavimus. Proceso dalyviai bylą nagrinėjusiam teismui nušalinimų nepareiškė, abejonių dėl teisėjo šališkumo neišsakė. Tuo tarpu aplinkybė, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitiko nuteistojo lūkesčių, nepatvirtina teismo neobjektyvumo ar nuosprendžio neteisingumo.
Priešingai nei teigiama skunde, teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant netiesiogine tyčia, ir į tai atsižvelgė, skirdamas bausmę. Taip pat teismas pagrįstai, pagal bylos faktines aplinkybes nustatė ir tai, kad E. Š. buvo nusikaltimo iniciatorius. Pats E. Š. nurodė, jog jis pirmas sudavė su kairės rankos kumščiu apie du smūgius nukentėjusiajam į veidą, ištempė iš lovos ir spyrė į pilvą dešine koja kelis kartus, kai nukentėjusysis atsistojo, jis pastūmė jį ir R. P. nugriuvo ant dešinio šono, jis vėl keletą kartų spyrė nukentėjusiajam į pilvą dešine koja ir paklausė J. K., kodėl šis nukentėjusiojo nemuša.
Abejonių kelia ir nuteistojo E. Š. gailėjimasis dėl nusikaltimo padarymo. Bylos nagrinėjimo metu jis parodė, jog nors įvykio metu buvo išgėręs, tačiau tai neturėjo reikšmės nusikaltimo padarymui, nes ir blaivas jis būtų taip pasielgęs. R. P. norėjo paauklėti, palikęs jį gulėti ant grindų, išvažiavo. Be to, nukentėjusiųjų nuomone, E. Š. iki šiol nėra atlyginęs jiems nei turtinės, nei neturtinės žalos.
Teismo posėdyje nuteistojo J. K. gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistojo E. Š. gynėjas advokatas Rimantas Tumėnas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti.
Prokurorė prašė nuteistojo J. K. ir nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Rimanto Tumėno apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. K. ir nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Rimanto Tumėno apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistojo J. K. apeliacinio skundo
BK 54 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.
Žemesnės instancijos teismas
Skirdamas nuteistajam J. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.
Skundžiamu teismo nuosprendžiu J. K. yra nuteistas už nusikalstamą veiką žmogaus gyvybei, kuri pagal įstatymą priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nustatyta ir tai, kad J. K. praeityje neteistas, tačiau sistemingai daro teisės pažeidimus, dėl ko ne kartą buvo baustas administracine tvarka. Be to, sprendžiant iš byloje esančių duomenų, pastarasis piktnaudžiauja alkoholiu, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Priklausomybės sindromas (1 t. b.l. 183-202, 187, 194).
J. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad pastarasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). J. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką pastarasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio - jam buvo nustatytas 1,61 promilės alkoholinis apsvaigimas (1 t. b.l. 112), ir tai, be jokių abejonių, turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Apelianto skundo argumentą, neva tai nebuvo nustatyta nuo kokių konkrečių smūgių mirė R. P., objektyviai paneigia bylos medžiaga. Atlikus specialų tyrimą, vienareikšmiai konstatuota, jog R. P. mirė nuo stipraus pilvo sumušimo, kurio pasėjoje plyšo blužnis, sukėlusi ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų hemoraginį šoką, padaryto ne mažiau, kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku riboto paviršiaus daiktu, paveikus krūtinės kairę apatinę sritį tarp kairės vidurio raktikaulinės ir kairės priekinės pažastinės linijų apatinių šonkaulių lanko projekcijoje bei pilvo kairio pakrūtinio sritį (1 t. b.l. 34-36, 39-41, 2 t. b.l. 178). Tuo tarpu šį sužalojimą, kaip nustatyta bylos medžiaga, padarė vienas po kito sekančiais, t.y. bendrais smurto veiksmais, nuteistieji E. Š. ir J. K., kuris, beje, smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį nutraukė tik įsikišus liudytojui D. M..
Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, nuteistojo J. K. asmenybę, nustatytą jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, šių aplinkybių tarpusavio santykį, pastarojo vaidmenį, kuris, sprendžiant iš bylos duomenų, taip pat buvo pakankamai aktyvus, naudoto smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nutraukimo priežastį – R. P. apeliantas nustojo mušti tik po to, kai jį sustabdė (priėjęs nustūmė nuo aukos) liudytojas D. M., bei tai, kad, priešingai nei mano šis, nukentėjusiajam gyvybė buvo atimta nuo bendrai su E. Š. panaudotų smurtinių veiksmų į nukentėjusiojo pilvo sritį, pagrįstai, kaip ir numato BK 61 straipsnio nuostatos, pastarajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu atitinka straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkį. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nenurodžius jokių pagrįstų ir teismo neįvertintų argumentų, nėra teisinio pagrindo, priešingu atveju nebūtų pasiekta bausmės paskirtis, įgyvendintas teisingumo principas.
Dėl nuteistojo E. Š. gynėjo apeliacinio skundo
Apelianto skundo argumentai neva tai pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 129 straipsnio 1 dalį, BK 15 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nužudymų bylose, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pažeidė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas bei, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina E. Š. kaltės, o teismo išvados nėra pagrįstos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu yra nepagrįsti ir atmetami.
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis bei jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Nuteistojo E. Š. gynėjas neginčija, kad jo ginamasis sudavė nukentėjusiajam R. P. smūgius, tačiau mano, jog byloje nėra nustatyta, nuo kurio iš nuteistųjų J. K. ar E. Š. suduotų smūgių, atliktų veiksmų buvo padaryti nukentėjusiajam stiprūs pilvo sumušimai, lėmę blužnies plyšimą, sukėlusį ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, dėl ko nukentėjusysis mirė. Šie apelianto skundo argumentai taip pat nepagrįsti ir atmetami.
Nagrinėjamu atveju byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais (nuteistųjų J. K., E. Š., liudytojų R. G., M. D., D. M. parodymais, abiejų nuteistųjų, liudytojo R. G. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotais duomenimis) neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusiajam R. P. kartotinius smūgius kojomis į pavojingą gyvybei kūno vietą – pilvo sritį, sudavė tiek nuteistasis E. Š., tiek ir nuteistasis J. K.. (1 t. b.l. 70-71, 72-75, 76-80, 92-94, 119-121, 122-125, 126-127, 129-130, 2 t. b.l. 8-9, 12-13, 14-21, 144-145, 164-167). Iš specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog R. P. mirė nuo stipraus pilvo sumušimo pasėkoje padarytų blužnies plyšimų, kurie sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. R. P. be kitų sužalojimų buvo nustatyta netaisyklingos formos poodinė kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje, blužnies plyšimai. Stiprus pilvo sumušimas su poodine kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje bei blužnies plyšimais, sukėlusiais ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę bei sunkų trauminį hemoraginį šoką, yra sunkaus sveikatos sutrikdymo masto, šiuo atveju pasibaigęs mirtimi. Netaisyklingos formos poodinė kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje gavosi nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu. Blužnies plyšimai, sukėlę ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, gavosi nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku riboto paviršiaus daiktu, paveikus krūtinės kairę apatinę sritį tarp kairės vidurio raktikaulinės ir kairės priekinės pažastinės linijų apatinių šonkaulių lanko projekcijoje bei pilvo kairio pakrūtinio sritį (1 t. b.l. 34-36, 39-41). Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės, neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusiajam R. P. stiprų pilvo sumušimą su poodine kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje, lėmusį blužnies plyšimus dviejose vietose, padarė abu nuteistieji bendrais kartotiniais smurto veiksmais - tiek vienas, tiek kitas spardydami nukentėjusiajam į kairį pilvo šoną bei krūtinės apatinės dalies sritį, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad abejų nuteistųjų padaryti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo R. P. mirtimi. Todėl pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas nuteistojo E. Š. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Nėra pagrindo sutikti su gynėjo skundo argumentais, kad byloje nebuvo nustatyta bei įvertinta J. K. atliktų veiksmų – šokinėjimo ant nukentėjusiojo įtaka pagrindinio sužalojimo, lėmusio pastarojo mirtį, atsiradimui.
Analizuojant nuteistojo J. K. parodymus, užfiksuotus teisiamojo posėdžio protokole, matyti, kad jis, užlipęs basa koja ant nukentėjusiojo krūtinės pora kartų pašokinėjo (2 t. b.l. 166). Siekiant nustatyti, ar paminėti J. K. veiksmai galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo sužalojimų, lėmusių pastarojo mirtį, atsiradimui, bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas R. P. lavono tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas G. P.. Sprendžiant iš eksperto paaiškinimų, blužnies plyšimas įvyksta nuo tiesioginės traumos, kada smūgis yra patiriamas į kairiąją viršutinę pilvo dalį. Kaip tik toje vietoje, pas R. P. buvo rastas nedidelis sužalojimas, kurio dydis ir nurodė į traumuojančio daikto dydį. Trypiant toks sužalojimas, pagal ekspertą, negalėjo būti padarytas. Ir šiuo atveju pastarasis buvo kategoriškas - šokinėjant ant nukentėjusiojo krūtinės dėl per mažos kinetinės energijos plyšti blužnis negalėjo. Sužalojimų dėl šokinėjimo ant pilvo, krūtinės, mirusiojo kūne nerasta, šonkauliai nelūžę (2 t. b.l. 178). Netikėti šiais eksperto G. P. paaiškinimais, vertinant juos visumoje su specialisto išvadose užfiksuotais duomenimis, nuteistųjų bei liudytojų nurodytomis įvykio aplinkybėmis, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo. Pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes - nuteistojo J. K. nurodytą šokinėjimo ant nukentėjusiojo kūno vietą, intensyvumą, pastarojo svorį, jėgą (užlipęs basa koja ant nukentėjusiojo krūtinės pora kartų neaukštai pašokinėjo; jo svoris įvykio metu buvo mažesnis nei 68 kg), specialisto išvadose užfiksuotus duomenis (stiprus pilvo sumušimas: netaisyklingos formos poodinė kraujosruva krūtinės kairėje apatinėje dalyje ir pilvo kairėje pakrūtinio srityje, blužnies plyšimai, padaryti tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku riboto paviršiaus daiktu metu), eksperto paaiškinimą bei liudytojų R. G. ir M. D. parodymus (J. K. basas užsilipo ant R. P. nugaros; 2-3 kartus pašokinėjo; šokinėjo ant galvos), nėra pagrindo išvadai, jog būtent J. K. veiksmai - šokinėjimas ant nukentėjusiojo krūtinės ar nugaros, galvos, lėmė pagrindinį sužalojimą – stiprų pilvo sumušimą, blužnies plyšimus, kas sukėlė ūmų nukraujavimą į pilvaplėvės ertmę, sunkų trauminį hemoraginį šoką, lėmusį R. P. mirtį. Nukentėjusiojo mirties priežastimi, kaip pagrįstai konstatavo apygardos teismas, buvo kiti nuteistųjų naudoto prieš R. P. smurto veiksmai – tiesioginiai smūgiai kojomis į nukentėjusiojo pilvo sritį. Iš nuteistojo E. Š. parodymų matyti, kad šis į nukentėjusiojo pilvo sritį keletą kartų, kaip teigia pats, spyrė iš jėgos. Į pilvo sritį, kur buvo nustatyti sužalojimai, nulėmę blužnies plyšimus, o tuo pačiu ir R. P. mirtį, spardė ir J. K.. Iš esmės analogiškas aplinkybes parodė ir byloje apklausti liudytojai. Taigi, priešingai nei mano gynėjas, skirti byloje papildomą teismo medicinos ekspertizę, apygardos teismui nebuvo jokio pagrindo.
Pagal BPK 208 straipsnio nuostatą ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Tai reiškia, kad ekspertizė yra skiriama tada, kai jos išvados reikalingos išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. BPK nenustato privalomų ekspertizės skyrimo atvejų, todėl ekspertizės nepaskyrimas savaime nėra BPK pažeidimas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nepaskirdamas papildomos teismo medicinos ekspertizės, pažeidė BPK įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes. Baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtas nukentėjusiojo lavono tyrimas. Be to, įvertinus tyrimo metu surinktus duomenis, buvo paskirtas papildomas R. P. lavono tyrimas. Byloje pateiktos BPK reikalavimus atitinkančios specialisto išvados. Specialisto išvadų patikimumas patikrintas pirmosios instancijos teisme, BPK nustatyta tvarka apklausiant jas surašiusį teismo medicinos ekspertą G. P., kuris šias išvadas patvirtino. Kaip jau buvo minėta, specialisto išvados neprieštarauja nei teismo medicinos eksperto teisme duotiems paaiškinimas, nei byloje kitų įrodymų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Todėl apygardos teismui nebuvo pagrindo šiuos įrodymus (tiek specialisto išvadas, tiek specialisto paaiškinimus) pripažinti neteisėtais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų leistinumo bei patikimumo kriterijų, taip pat jais nesivadovauti grindžiant nuteistųjų kaltę. Dėl paminėtų aplinkybių nebuvo pagrindo skirti gynėjo prašomą papildomą ekspertizę ir apeliacinės instancijos teismui.
Apelianto skundo argumentai dėl jo ginamajam neteisingai paskirtos bausmės taip pat nepagrįsti ir atmetami.
Nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. Š. bausmę, pažeidė kokias nors BK numatytas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. E. Š. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei. Ir nors teismas bausmės skyrimo motyvuose išties neakcentavo, kad nuteistasis veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, tačiau ši aplinkybė buvo pažymėta nuosprendžio įrodymų vertinimo dalyje, todėl abejonių nekyla, jog į tai buvo atsižvelgta ir skiriant nuteistajam bausmę. Spendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skiriant E. Š. bausmę taip pat buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. E. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, nebaustas administracine tvarka (2 t. b.l. 58, 70). Kaip teisingai nurodo gynėjas savo skunde, nuteistasis (duomenys neskelbtini) mokyklos pateiktoje charakteristikoje įvardijamas, kaip draugiškas, komunikabilus, paslaugus, mandagus, nesiveliantis į konfliktines situacijas ir jų nesukeliantis asmuo. Tačiau, gynėjas nutyli kitas, minėtoje mokyklos charakteristikoje nurodytas aplinkybes, t.y. tai, kad E. Š. paskutinius dvejus metus blogai lankė mokyklą, dėl ko prastėjo mokymosi rezultatai, neišlaikė brandos egzaminų. J. Š. draugų tarpe atsirado asmenys linkę išgėrinėti, valkatauti, nelankyti mokyklos. Dėl netinkamo elgesio mokykloje ne kartą buvo kalbėta su E. Š. motina, jis ne kartą svarstytas mokyklos Vaiko gerovės komisijoje. Buvo dedamos pastangos, kad pastarasis pasitaisytų, tačiau netinkamos draugų kompanijos įtaka buvo didesnė (2 t. b.l. 65). Paminėtos aplinkybės, kolegijos vertinimu, neleidžia E. Š. charakterizuoti teigiamai. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir numato BK 54 straipsnio nuostatos, nustatė ir skirdamas bausmę atsižvelgė į dvi nuteistojo E. Š. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t.y. į tai, kad pastarasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru, įnešdamas į antstolio V. D. depozitinę sąskaitą 10 000 Lt (2 t. b.l. 172-173), atlygino visą nukentėjusiajai J. P. priteistą turtinę žalą bei dalį abiem nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Taip pat apygardos teismas pagrįstai įvertino ir E. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t.y. tai, kad veiką E. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Byloje nustatyta, kad E. Š. kartu su kitais asmenimis, dvi dienas iš eilės, tame tarpe ir nagrinėjamo įvykio metu, vartojo alkoholį –jam buvo nustatytas 1,30 promilių alkoholinis apsvaigimas (2 t. b.l. 1). Ir nors pastarojo teigimu, ši aplinkybė neva tai neturėjo jokios įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau įvykio metu buvęs E. Š. elgesys (nukentėjusiojo atžvilgiu naudoto smurto veiksmai, jų intensyvumas) rodo, kad pastarasis neteko savitvardos ir nesugebėjo kritiškai vertinti savo veiksmų, sukėlusių neatstatomas pasekmes – žuvo žmogus, tik dėl buvusio girtumo. Todėl, priešingai nei mano gynėjas, nėra pagrindo pašalinti iš skundžiamo teismo nuosprendžio E. Š. inkriminuotą šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taip pat nėra pagrindo pašalinti ir apelianto prašomą aplinkybę, jog E. Š. buvo nusikaltimo iniciatorius. Iš byloje apklaustų liudytojų R. G., M. D., nuteistojo J. K. parodymų matyti, kad smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį pradėjo E. Š.. Maža to, jis tai daryti skatino ir J. K. ir šis, kaip nustatyta byloje, nukentėjusiojo atžvilgiu taip pat panaudojo fizinį smurtą. Šių aplinkybių neneigia ir pats nuteistasis E. Š.. Todėl apygardos teismo išvada, jog E. Š. buvo nusikalstamos veikos, pasibaigusios nukentėjusiojo mirtimi, iniciatoriumi, yra pagrįsta.
Priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismui, taip pat nebuvo pagrindo pripažinti E. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Pagal teismų praktiką provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010).
Byloje nustatyta, jog nukentėjusysis R. P., nagrinėjamo įvykio metu dėl buvusio girtumo - jam buvo nustatytas 2,41 promilės alkoholinis apsvaigimas, visų tuo metu buvusių asmenų akivaizdoje, sėdėdamas ant lovos, apsišlapino. Tačiau šie, nors ir prasilenkiantys su morale, jo veiksmai, priešingai nei teigiama skunde, nebuvo nukreipti nei į vieną asmenį, siekiant įžeisti, o juo labiau sąmoningai skatinant prieš jį pradėti nusikalstamus veiksmus. Tokią išvadą leidžia daryti įvykio metu buvusių asmenų parodymai. Analizuojant liudytojos M. D. parodymus matyti, jog girtavimo metu, išgirdusi, kad bėga kažkas ant žemės, pamatė, jog R. P., sėdėdamas ant lovos, kurioje gulėjo J. K., apsišlapino. Tai, liudytojos nuomone nutiko dėl to, kad šis buvo labai girtas. To, kad nukentėjusysis būtų išsitraukęs savo lytinį organą ir šlapinęsis ant kitų, ji nematė. E. pradėjo šaukti ant R. P., kad šis šlapinasi į lovą, su ranka trenkė jam per veidą. Nuo smūgio R. P. nuvirto ant grindų (1 t. b.l. 92-94). Iš liudytojo R. G. parodymų matyti, jog R., gulėdamas su J. vienoje lovoje, išsitraukė savo lytinį organą ir pradėjo į ją šlapintis. Tai matė visi. E., paklausęs, kodėl J. nieko nesako ir nedaro R., už tai, kad šis šlapinasi į jo lovą, pagrasino pats paauklėti jį ir trenkė R. P. į veidą (1 t. b.l. 73-75). Iš liudytojo D. M. parodymų matyti, kad jis prabudo nuo triukšmo. Girdėjo, kaip E. provokavo J., sakydamas, jog R. prišlapino jo lovą, o šis nieko nedaro. Taip pat girdėjo garsus, panašius į spardymą (1 t. b.l. 70-71). Iš nuteistojo E. K. parodymų, tame tarpe ir duotų parodymų patikrinimo vietoje metu, matyti, kad nukentėjusysis apsišlapino, sėdėdamas ant jo lovos. E. su drauge, tuo metu buvo savo lovoje. E. pasakęs, kad R. šlapinasi jo lovoje, pašoko ir trenkė pastarajam per veidą. Nuo smūgio šis nuvirto ant grindų (1 t. b.l. 122-127). Nuteistasis E. Š. taip pat parodė, jog nukentėjusysis R. P., sėdėdamas ant gretimos lovos, priešais jį, išsitraukė savo lytinį organą ir pradėjo šlapintis. Tačiau kad jis tai būtų daręs specialiai, norėdamas pastarąjį įžeisti ar pažeminti, neparodė. Taigi, iš nustatytų byloje aplinkybių nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiojo R. P. elgesys buvo provokuojantis, juolab, kad sprendžiant iš nukentėjusiojo motinos J. P. parodymų, pastarasis turėjo problemą – būdamas neblaivus, šlapindavosi į lovą.
Apelianto prašymas skirti jo ginamajam švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį, taip pat nepagrįstas ir atmetamas.
Už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kuri numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje. BK 62 straipsnyje numatytos bendrosios taisyklės išimtys ir nurodyta sąlygų visuma, kai nusikaltimą padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė. Tačiau iš šios baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų visumos, tam, kad teismas galėtų svarstyti E. Š. švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimą, nėra. Žinoma, nesant šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, teismas, nustatęs, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, motyvuotai gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau nagrinėjamu atveju, nuteistojo E. Š. atžvilgiu taikyti ir šį įstatymą nėra jokio pagrindo. Byloje nustatytos aplinkybės - dvi lengvinančios bei viena sunkinanti nuteistojo atsakomybę, bei kaltininko asmenybę apibūdinantys kriterijai - E. Š. jauno amžiaus, neteistas, administracine tvarka nebaustas, nesimoko, nedirba, nėra išimtinės. Nustatytos aplinkybės rodo, kad E. Š. šiai nusikaltimų kategorijai yra tipiška asmenybė, tipiško pavojingumo visuomenei laipsnio, todėl nėra pagrindo jam skirti ir neįprastą bausmę už padarytą labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, juolab, kad nusikalstamus veiksmus pats ir inicijavo.
Aplinkybių, kad E. Š. pagal savo socialinę brandą prilygtų nepilnamečiui ir jam skiriant bausmę būtų pagrindas taikyti BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatas, apygardos teismas taip pat nenustatė.
Taigi teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir dėl bausmės skyrimo. Nuteistajam E. Š. paskirta bausmė, mažesnė nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nėra akivaizdžiai per griežta ar neteisinga, todėl ją švelninti nėra jokio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų priteisimo
Lietuvos apeliaciniame teisme 2014-06-17 gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo: iš nuteistojo J. K. valstybės naudai prašoma priteisti 1153 Lt 32 ct už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Prašymas netenkinamas.
BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).
BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo J. K. valios. Kadangi J. K. pats nebuvo pasirinkęs ir pasikvietęs gynėjo, teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kad nuteistajam būtų parinktas gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo J. K. netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. K. ir nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Rimanto Tumėno apeliacinius skundus atmesti.