Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės UAB „Europso filtrai“ atstovui IlvarsVilcans, jo advokato padėjėjui R. V., rusų kalbos vertėjui R. P., atsakovei M. G., jos atstovui advokatui S. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Europso filtrai“ ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės M. G., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 645,56 Eur skolą už įsigytą ir sumontuotą vandens filtrą pagal pirkimo- pardavimo sutartį Nr. 2014/05/12, šios sutarties 3.5 punkte numatytas 0,04 proc. palūkanas už laikotarpį nuo 2014-09-16 iki 2015-09-08 viso 92,82 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė išsimokėtinai įsigijo prekę už sutartyje nurodytą 819,62 Eur kainą. Sumokėjo 165,08 Eur avansinę įmoką liko skolinga 654,56 Eur.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ji pagal žodinį susitarimą įsigijo prekę - vandens filtrą už 165,08 Eur bei gavo dovanų skalbimo mašinos filtrą. Už įsigytą prekę atsiskaitė 2014-05-05, t.y. tuo metu kai filtras buvo sumontuotas ir perduotas naudotis. Jokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryta.

Pagal įstatymo leidėjo suformuluotas įrodinėjimo pareigas bei jų paskirstymo civiliniame procese taisykles (CPK 12, 178, 179 str.), įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, t. y. ieškovei – ieškinio faktinį pagrindą, atsakovei – atsikritimo į ieškinį faktinį pagrindą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, reikalaudama skolą, pažeidus sutartinę pareigą sumokėti už prekę, ieškinį įrodinėjo rašytiniais įrodymais : 2014 m. gegužės 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, 2014 m. gegužės 5 d. darbų ir prekių perdavimo- priėmimo aktu, 2014 m. balandžio 30 d. pinigų priėmimo kvitu ir liudytojo R. P. parodymais (CPK 177, 189, 197, 198 str.). Atsakovė nesutikdama su ieškiniu, neigė pasirašiusi pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ji turėtų mokėti reikalaujamą 645,56 Eur skolą. Pasak M. G., filtrą ji įsigijo namuose pagal žodinį susitarimą su ieškovės darbuotoja, kuri išaiškino sutarties sąlygas, nurodė 165,08 Eur (570 Lt) kainą, o ji atsiskaitė pagal pasirašytą pinigų priėmimo aktą.

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudarytos sutarties sudarymo bei atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove pagal sutartį. Šalys neginčijo, kad prekė buvo parduota ne prekybai skirtose patalpose – atsakovės namuose. Tokiu būdu tarp šalių buvo susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Vienas iš pagrindinių principų, kuriais remiasi civilinė teisė, o kartu ir sutarčių teisė, yra sutarties laisvės principas, reiškiantis civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti su kuo sudaryti sutartį, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Tačiau neretai sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių yra akivaizdžiai nelygiavertė, dėl ko siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai.

Ieškovės į bylą pateiktoje 2014 m. gegužės 12 d. pirkimo- pardavimo sutartyje Nr. 2014/05/12 nurodyta, kad UAB „Europso filtrai“ ir M. G. sudarė sutartį dėl vandens filtro RO-7 Filter New Line 819,62 Eur vertės pirkimo išsimokėtinai. Pagal šios sutarties 2.2 punkto sąlygas pirkėja sumoka 165,08 Eur (570 Lt) avansą, likusią sumą per keturis mėnesius po 163,64 Eur ( 4 b.l.). Minėta sutartis nėra pasirašyta pirkėjos ir atsakovė neigia tokios sutarties pasirašymo faktą. Pagal liudytojo R. P. parodymus, po to, kai atsakovė buvo sumokėjusi avansą ir sumontuotas filtras, su ja toliau vyko derybos dėl sutarties sąlygų, susijusių su garantija ir filtrų keitimu, daikto paveldėjimo. Sutartis buvo pasirašyta po to, kai jis ranka sutartyje padarė prierašą dėl nemokamo filtrų keitimo penkerius metus. Per klaidą, nepastebėjęs, su savimi jis pasiėmė tą sutarties egzempliorių, kuris nebuvo pasirašytas pirkėjos. Išskyrus ieškovo atstovo paaiškinimus ir minėto liudytojo parodymus, kitų įrodymų, patvirtinančių šias nurodytas sutarties pasirašymo aplinkybes, byloje nėra. Šalys nurodė prieštaraujančias viena kitai ginčo sutarties sudarymo aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Ieškovė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, turi savo veiklą vykdyti laikydamasi teisės aktų nuostatų ir vadovaudamasi jomis sudaryti sutartis tokiu būdu, kad maksimaliai būtų užtikrinti tiek jos kaip pardavėjos įsipareigojimai, tiek vartotojo (atsakovės) teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju nėra neginčijamo įrodymo, kad ieškovė su atsakove pasirašė rašytinę sutartį vandens filtro įsigijimo už sutartyje nurodytą 819,62 Eur (2830 Lt) kainą, nes pateiktoje 2014 m. gegužės 12 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nėra pirkėjos M. G. parašo, o bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia daryti tokią pagrįstą išvadą, jog parduodamo daikto kaina yra didesnė nei sumokėta 165,08 Eur suma. Atsakovė teigė, kad tuo metu turėjo kitų finansinių įsipareigojimų ir nebūtų sutikusi su ieškovės sutartyje nurodyta užsakomos prekės kaina bei galutine mokėtina suma. Pinigų priėmimo kvite nurodyta, kad 2014-04-30 sumokėta 165,08 Eur (570 Lt) suma įvardinta kaip įmoka už vandens filtrą. Šios sumokėtos sumos nei viena iš šalių neginčijo. Neįrodyta, kad už įsigyjamą prekę likusią mokėtiną sumą 654,54 Eur ieškovė įsipareigojo sumokėti per 4 mėnesius. Vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, teismas laiko labiau tikėtinu, kad su atsakove buvo sudaryta žodinė sutartis dėl prekės įsigijimo už 165,08 Eur (570 Lt) kainą ir šią sumą pagal 2014-04-30 mokėjimo kvitą yra sumokėjusi ieškovei ir tokiu būdu su ieškove visiškai atsiskaičiusi už parduotą prekę. Teismo vertinimu, ieškovė, nesudariusi pirkimo-pardavimo sutarties (sutarties pasirašymo data nurodyta 2014-05-12) ir perdavusi prekę (darbų ir prekių perdavimo aktas 2014-05-05), kilus ginčui dėl sandorio neįvykdymo, neigiamų padarinių riziką privalo prisiimti sau, nes turėjo galimybę rinktis ir neperduoti prekės. Vertindamas liudytojo parodymus, teismas atsižvelgia į tai, kad jis yra ieškovės darbuotojas, kuris tiesiogiai yra suinteresuotas įmonės pelningumu, kurį sąlygoja pagal sutartis realizuotas prekių kiekis ir vertė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal 2014-05-05 darbų ir prekių perdavimo-priėmimo aktą filtro sistema perduota pagal tą pačią dieną, t.y. 2014-05-05, kada buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir tai atitinka atsakovės nurodytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą, o tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja. Laikydamasis įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių, teismas išnagrinėjęs šalių ginčą, daro pagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog atsakovė yra skolinga už įsigytą vandens filtrą, todėl ieškovės ieškinį laiko nepagrįstu ir jo netenkina visa apimtimi (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškinį pripažinus nepagrįstu, iš ieškovės priteistinos atsakovės 75 Eur (44 b.l.) patirtos atstovavimo išlaidos pagrįstos prie bylos pateiktais rašytiniais įrodymais (LR CPK 93 str. 1 d.,98 str.). Valstybei iš ieškovės priteisiamos 13,10 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Europso filtrai“, įmonės kodas 303149970, 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidas M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir 13,10 Eur (trylika eurų 10 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.