Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Meidaus ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo L. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, L. N. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014-11-29 iki 2014-12-01.

Priteista iš L. N. 83,99 eurų nukentėjusiojo A. S. naudai bei 20 eurų civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini) “ naudai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Nustatė:

L. N. nuteistas už tai, kad 2014 lapkričio 29 d. nuo 18.00 val. iki 19.50 val. pasinaudojęs A. S. patiklumu, atvirai pagrobė A. S. priklausančius pinigus - 250 Lt (72,41 Eur) tokiomis aplinkybėmis: jiems būnant Panevėžyje, netoli S. g. 1 pastato, L. N. paprašė pakeisti pinigus smulkesnėmis kupiūromis ir iš A. S. įgijo 100 Lt (28,96 Eur), po ko, tęsdamas savo veiką, nuvažiavus prie (duomenys neskelbtini) pastato, Panevėžyje, paprašė A. S., kuris tuo metu sėdėjo automobilyje „Citroen Xsara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , pakeisti pinigus smulkesnėmis kupiūromis, o A. S. suskaičiavus ir rankose laikant 150 Lt (43,44 Eur), šiuos pinigus paėmė ir pasišalino.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras - atmesti. Nuteistojo skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 punktu numatytais pagrindais jis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Šiuo atveju teismas nepateikė pagrįstų motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo, neteisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, todėl toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, L. N. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 lapkričio 29 d. nuo 18.00 val. iki 19.50 val., pasinaudojęs A. S. patiklumu, atvirai pagrobė A. S. priklausančius pinigus - 250 Lt (72,41 Eur). Kvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nuteistasis L. N. užvaldydamas svetimą, A. S. priklausantį turtą – pinigus, kaip priemonę tam panaudojo apgaulę. t.y. skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino, kad nuteistojo veikoje yra sukčiavimo požymių (BK 182 straipsnis), tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjęs A. S. yra jauno - 21 metų amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo pakankamos darbo patirties - taksistu dirbo trečią savaitę ir, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2005-06-23 nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ Nr. 52 9 p., kuriame nurodyta, kad „jei veiksmais, atitinkančiais apgaulės požymius, kaltininkas užvaldo asmens, kuris dėl amžiaus, fizinių ar psichinių trūkumų, nervinio sukrėtimo, girtumo, narkotinių medžiagų poveikio ir pan. negali teisingai suprasti kaltininko veiksmų, turtą, o kaltininkas šias aplinkybes suvokia ir jomis pasinaudoja, veika kvalifikuojama kaip vagystė“, L. N. nusikalstamus veiksmus A. S. atžvilgiu kvalifikavo kaip atvirąją vagystę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą <...>. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę naudotis, valdyti ir disponuoti jam priklausančiu turtu.

BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininką, teisėtą valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. N. 2014 lapkričio 29 d. naudojosi A. S., kaip taksi vairuotojo, paslaugomis. Minimą dieną jis beveik dvi valandas važinėjo po Panevėžio miestą, prašydamas nukentėjusiojo nuvežti jį įvairiais adresais: į lombardą, pas draugus, į barą, butą ir pan., sudarydamas įspūdį, kad turi atitinkamą sumą pinigų - klausė, ar nukentėjęs turi smulkesnėmis kupiūromis iškeisti jam 500 litų. Nukentėjusiajam atsakius, kad tokios sumos pinigų jis neturi, nuteistasis, privažiavus nurodytą barą, paprašė pasmulkinti 100 litų. Gavęs prašomą sumą smulkiomis kupiūromis, nukentėjusiajam 100 litų kupiūros nepadavė, išlipdamas paprašė palaukti, prie baro pakalbėjęs su savo draugais ir grįžęs į automobilį nurodė toliau važiuoti jo nurodyta kryptimi, vežamas A. S. žadėjo netrukus grąžinti gautus iš jo pinigus. Nuvažiavus į autobusų stotį, apeliantas išlipęs iš taksi automobilio paprašė A. S. pasmulkinti dar 2 kupiūras po 200 litų, tačiau nukentėjusiajam turint tik 150 litų L. N. juos paėmė, sakydamas, kad užteks, liepęs palaukti nuėjo į autobusą ir juo išvažiavo, po ko nukentėjęs suprato, kad yra apgautas ir savo pinigų nebeatgaus.

Apeliantas L. N. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis, apie dvi valandas važinėdamas su nukentėjusiuoju jo vairuojamu taksi automobiliu, pinigų su savimi neturėjo, iš nukentėjusiojo juos per du kartus gavo pasinaudojęs jo patiklumu, prašydamas nukentėjusiojo iškeisti jo (apelianto) tariamai turimus pinigus smulkesnėmis kupiūromis ir vis žadėdamas netrukus grąžinti pasiskolintą sumą, nors realiai to padaryti nė neketino.

Aplinkybę, kad nuteistasis minimą dieną stambiomis kupiūromis ar didelės sumos pinigų su savimi neturėjo, patvirtina ir duomenys, užfiksuoti asmens kratos protokole, iš kurio matyti, kad netrukus po nusikalstamos veikos padarymo pas apeliantą buvo rasta ir paimta 173 Lt 20 ir 10 litų kupiūromis, bei smulkiomis monetomis. L. N. paaiškino, kad tai nukentėjusiojo likusi dalis pinigų, kitą dalį paimtų pinigų jis nurodė išleidęs autobuso bilietui.

Remiantis šiais paminėtais įrodymais matyti, jog nuteistasis L. N., prašydamas nukentėjusiojo A. S. iškeisti jam pinigus smulkesnėmis kupiūromis, gavęs prašomas sumas, o pats pinigų nukentėjusiajam neduodamas ir vis žadėdamas netrukus juos grąžinti, to padaryti visiškai neketino, imdamas pinigus iš nukentėjusiojo jis nuo pat pradžių žinojo, kad pinigų A. S. neatiduos ir turėjo išankstinį tokį apsisprendimą. Taip pat matyti, kad nukentėjusysis pinigus apeliantui perdavė pats, suprasdamas, kad vėliau juos atgaus, o žinodamas, kad nuteistasis visiškai neturi pinigų, nebūtų nuteistajam perdavęs apelianto prašomų iš jo sumų ir šių įrodymų visuma rodo, jog nukentėjusiajam priklausantį turtą – pinigus, L. N. užvaldė panaudodamas apgaulę.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjęs yra pilnametis, nėra duomenų, kad jis turi fizinių ar psichinių trūkumų, ar nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tokios būklės, dėl kurios negalėtų suvokti jo atžvilgiu atliekamų neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. N. nusikalstamą veiką A. S. atžvilgiu kvalifikavo kaip atvirąją vagystę, nes byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad L. N. įvykdė veiką, turinčią BK 182 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių – apgaulės būdu iš A. S. įgijo jam priklausantį turtą – pinigus - 250 litų (72.41 eurų), todėl L. N. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto įgijimą pagal BK 182 straipsnio atitinkamai 1, 2 ar 3 dalį atsiranda priklausomai nuo apgaule įgyto svetimo turto vertės. Koks turtas laikytinas didelės ir nedidelės vertės, yra išaiškinta BK 190 straipsnio 1 dalyje.

Nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusio BK 190 straipsnio 1 dalyje (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) buvo nurodyta, kad nedidelės vertės turtu laikomas turtas, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos.

Tačiau, nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusios 2014-12-18 įstatymo Nr. XII-1481 redakcijos BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nedidelės vertės turtu laikomas turtas, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Asmuo, įgijęs didelės vertės svetimą turtą ( 250 MGL) atsako pagal šio straipsnio 2 dalį, įgijęs nedidelės vertės turtą – pagal 3 dalį, o už turto, kurio vertė viršija nedidelę, bet nesiekia didelės, įgijimą atsakomybė kyla pagal minimo straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031, galiojusiu iki 2015 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta, kad šis dydis yra 130 litų. Pastarasis Vyriausybės nutarimas buvo pakeistas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897, įsigaliojusiu nuo 2015 m. sausio 1 d. ir juo patvirtinti bazinis bausmių ir nuobaudų dydis nustatytas 37,66 euro. 2014 m. liepos 23 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimu patvirtintas neatšaukiamas litų perskaičiavimo į eurus kursas – 3,45280 lito už 1 eurą. Tai reiškia, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje įvedus eurą, MGL vertė litais ir eurais praktiškai nepakito (37,66 x 3,45280 = 130,03).

Taigi nagrinėjamų veikų padarymo metu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kildavo asmeniui, apgaule įgijusiam svetimą turtą, kurio vertė buvo nuo 130 litų (37,66 eurų) iki 390 litų (112,98 eurų), o nuosprendžio priėmimo metu asmens veika pagal BK 182 straipsnio 3 dalį galėjo būti kvalifikuojama tik nustačius, kad jis apgaule įgijo ne mažesnės kaip 390 litų (112,98 eurų) vertės svetimą turtą.

Kaip jau minėta, apeliantas apgaule iš A. S. įgijo jam priklausantį turtą – 250 litų (72,41 eurų) ir jo sukčiavimo būdu užvaldyto turto suma neviršija 3 MGL ( 112,98 eurų). Svetimo turto, kurio vertė neviršija 3 MGL (112,98 €) sumos, įgijimas sukčiavimo būdu nuo 2015 m. sausio 1 d. laikomas smulkiu svetimo turto pagrobimu, už kurį numatyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 50 straipsnį (2014-12-18 įstatymo Nr. XII-1482 redakcija) ir šioje byloje nagrinėjama L. N. veika turi šio administracinio teisės pažeidimo požymių, todėl, priėmus išteisinamąjį nuosprendį šioje byloje, L. N. keliama administracinė byla, kuri perduodama nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui (ATPK 224 straipsnis).

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas priteisė iš L. N. 83,99 eurų nukentėjusiojo A. S. naudai bei 20 eurų civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini) “ naudai turtinei žalai atlyginti.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Vadovaujantis minėta teisės norma, nukentėjusiojo A. S. ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini) “ pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais.

Daiktų, turinčių reikšmės bylai nagrinėti likimas spręstinas įstatymo nustatyta tvarka - du stiklainiai su kvapo pėdsakais, saugomi Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir Kinologijos valdyboje, sunaikinami kaip menkaverčiai, asmens kratos metu iš L. N. paimti pinigai – 173,86 Lt, kuriuos L. N. apgaule įgijo iš A. S. ir kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo perduoti Panevėžio apskrities VPK Finansų skyriui (kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) ) grąžinami A. S..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, ATPK 262 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. N. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento – L. N. asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimą, panaikinti.

Nukentėjusiojo A. S. ir civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini) “ civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.

L. N. iškelti administracinę bylą pagal ATPK 50 straipsnį ir perduoti ją nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Daiktus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai tirti ir nagrinėti - Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro Odorologinių tyrimų ir Kinologijos valdyboje saugomus du stiklainius su kvapo pėdsakais - sunaikinti kaip menkaverčius, Panevėžio apskrities VPK Finansų skyriuje saugomus pinigus – 173,86 Lt (kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) ), grąžinti A. S..