Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. V. ir J. Č. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteisti:

L. V. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6250 Lt) bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (8750 Lt) bauda. Baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 2 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

J. Č. G. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 60 MGL (7500 Lt) bauda.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu buvo išteisinti:

L. V. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį – nenustačius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Pagal BK 220 straipsnio 2 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės atleista suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui ir byla nutraukta;

J. Č. G. – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį – nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

būdama UAB „A“ direktorė ir būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje, privalėdama garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą, tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 4, 9, 10, 12, 14 straipsnių nuostatas, 1994 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 6, 20 punktų nuostatas, 2000 m. gruodžio 22 d., 10.35 val., Vilniuje, ,,duomenys neskelbtini“, iš pirkėjo priėmė 531 Lt grynaisiais už įmonės parduotas prekes, tyčia jų neužfiksavo pirminiuose apskaitos dokumentuose (kasos pajamų orderiuose ar elektroninio kasos aparato čekiuose), suvokdama, kad dėl to minėti duomenys nebus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir taip bus trukdoma nustatyti realius įmonės komercinės, ūkinės veiklos rezultatus;

turėdama tikslą nuslėpti įmonės išlaidas bei gautas pajamas ir nesumokėti valstybei privalomų mokesčių, būdama iš anksto susitarusi su UAB „E“ direktoriumi J. Č. G., nesurašydama įsigijimo dokumentų, iš UAB „E“ už 79 710,51 Lt įsigijo 13 984,4 kg šaldytos vištienos produkcijos, kurią gavo pagal 2001 m. rugsėjo 26 d. krovinio gabenimo važtaraštį (serija LJA Nr. 8897970), kurį, iš anksto susitarusi su J. Č. G., suklastojo melagingai nurodydama gabentos produkcijos kiekį – 13,984 kg. Sumokėtų už įsigytą produkciją išlaidų – 79 710,51 Lt bei gautų pajamų – 81 107,20 Lt į UAB „A“ buhalterinę apskaitą neįtraukė ir apie atliktą ūkinę–finansinę operaciją nepranešė įmonės buhalterei T. G.; dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, komercinės, ūkinės ir finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto už 2000 m. sausio 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Be to, L. V. nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad:

vadovaujantis 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 2, 15 straipsnių nuostatomis, būdama atsakinga už pateikiamų finansinių atskaitomybių teisingumą, 2002 m. balandžio 23 d. tyčia patvirtino UAB „A“ 2001 metų pajamų deklaraciją, iš anksto žinodama, kad joje nurodyti melagingi duomenys apie įmonės įplaukas už 2001 metus – 29 94528 Lt, tyčia neįtraukė į šią sumą įmonės veikloje gautų 81 107,20 Lt realizacinių pajamų, taip siekdama išvengti 14 008,85 Lt mokesčių ir 2002 m. balandžio 25 d. šią žinomai neteisingą deklaraciją pateikė Vilniaus apskrities VMI skyriui.

J. Č. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad:

būdamas UAB „E“ direktorius ir būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą nuo 2001 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., t. y. pažeisdamas 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 4, 9, 10, 12, 14 straipsnių nuostatas, 1994 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 336 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių 6, 20 punktų nuostatas, turėdamas tikslą nuslėpti įmonės pajamas bei nesumokėti valstybei privalomų mokesčių, iš anksto susitaręs su UAB „A“ direktore L. V., pardavė UAB „A“ UAB „E“ apskaitoje nefiksuotą ir laikomą be įsigijimo dokumentų šaldytą vištienos produkciją – iš viso už 79 710,51 Lt; 2001 m. rugsėjo 26 d. surašė krovinio gabenimo važtaraštį (serija LJA Nr. 8897970), kurį iš anksto susitaręs su L. V. suklastojo melagingai nurodydamas gabentos produkcijos kiekį – 13,984 kg. Gautų už parduotą produkciją pajamų – 79 710,51 Lt – į UAB „E“ buhalterinę apskaitą neįtraukė ir apie atliktą ūkinę–finansinę operaciją nepranešė įmonės buhalterei; dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, komercinės, ūkinės ir finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto už 2001 m. sausio 1 d. – 2001 m. sausio 13 d. laikotarpį.

Be to, J. Č. G. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad:

vadovaujantis 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 15 straipsniu, būdamas atsakingas už pateikiamų finansinių atskaitomybių teisingumą, pažeisdamas to paties įstatymo 2 straipsnį, 2002 m. balandžio 26 d., tyrimo metu nenustatytu laiku, tyčia patvirtino UAB „E“ 2001 metų juridinių asmenų pelno mokesčio apyskaitą, iš anksto žinodamas, kad skiltyje „Realizavimo pajamos“ nurodyti melagingi duomenys apie įmonės įplaukas už 2001 metus – 16 027 11 Lt, tyčia neįtraukė į šią sumą įmonės gautų 79 710,51 Lt pajamų, taip siekdamas išvengti 33 660,75 Lt mokesčių, ir 2002 m. balandžio 26 d. šią žinomai neteisingą įmonės pelno mokesčio apyskaitą pateikė Kauno apskrities VMI Kaišiadorių skyriui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, be to, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

Kasatorių manymu, teismas negalėjo remtis specialisto išvadomis bei L. V. 2003 m. balandžio 3 d. parodymais kaip įrodymais, nes šie duomenys gauti neteisėtais būdais ir jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Skunde nurodoma, kad 2003 m. balandžio 3 d. papildomos apklausos metu L. V. atsisakė advokato ir per pusvalandį prisipažino įsigijusi 13 984 kg šaldytos vištienos produkcijos iš UAB ,,E“, tačiau vėlesnėse apklausose ir bylos nagrinėjimo teisme metu šių parodymų atsisakė teigdama, kad tokio prekių kiekio nebuvo, o jos prisipažinimas buvo gautas dėl tyrėjos patikinimų, jog prisipažinus byla bus nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas 13 984 kg šaldytos vištienos produkcijos įsigijimo be dokumentų aplinkybę, iš esmės vadovavosi 2003 m. balandžio 23 d. specialisto išvada Nr. 5-1/62 bei 2003 m. birželio 30 d. išvada Nr. 5-1/113. Kasatoriai mano, kad specialistas, atsakydamas į klausimus, susijusius su buhalterinių apskaitos dokumentų vertinimu, turėjo vadovautis norminiais aktais, reglamentuojančiais įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, taip pat atlikti inventorizaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 ,,Dėl inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ 5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nustačius piktnaudžiavimo faktą turi būti inventorizuojama įmonės turto dalis, likusi po piktnaudžiavimo fakto nustatymo. Tuo tarpu specialistas, atsakydamas į jam pateiktus klausimus, vietoje to, kad atliktų inventorizaciją, rėmėsi telefoninių pokalbių išklotinėmis, juodraštiniais užrašais, dokumentų techninės ekspertizės aktu Nr. 11-4137, rašysenos ekspertizės aktu Nr. 11-2867, t. y. dokumentais, kuriuos vertinti jis neturi specialių žinių, taip pažeisdamas minėtus norminius aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos vedimą ir patikrinimą.

Be to, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais (liudytojų T. G., R. Š., K. R. parodymais, kitais duomenimis). Taigi neatlikus tyrimo, nebuvo apklausti liudytojai, specialistai, dėl to liko nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir taip buvo pažeista BPK 324 straipsnio 6 dalis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 2 dalies, BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar juos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais.

Specialisto išvadų teisėtumas skunde ginčijamas tuo aspektu, kad specialistas viršijo savo kompetencijos ribas vertindamas duomenis, kuriuos vertinti neturi specialių žinių, be to, neatliko inventorizacijos. Pažymėtina, kad specialistas gali gauti išvadai pateikti reikalingus dokumentus, taip pat susipažinti su bylos medžiaga, turinčia duomenų apie tiriamą objektą, bei gauti specialisto išvadai pateikti reikiamų dokumentų kopijas. Iš bylos duomenų matyti, kad specialistui tokie bylos duomenys ir buvo pateikti – įmonių buhalterinės apskaitos dokumentai ir kiti su bylos aplinkybėmis susiję duomenys. Teisme buvo apklausta specialistė K. Laurinavičienė, kuri parodė, kad nuteistųjų skunde minimi juodraštiniai užrašai, telefoninių pokalbių išklotinės ir kiti duomenys buvo lyginami su įmonių buhalterinės apskaitos dokumentais. Išanalizavusi visus pateiktus duomenis, specialistė padarė išvadą, kad pagal pateiktus įmonių buhalterinės apskaitos dokumentus, juose nėra užpajamuotas ir įtrauktas į apskaitą nei 13,984 kg, nei 13 984 kg viščiukų broilerių pirkimas–pardavimas pagal 2001 m. rugsėjo 26 d. važtaraštį (serija LJA Nr. 8897970), kuris buvo rastas patikrinimo metu UAB ,,E“. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas 13 984 kg šaldytos vištienos produkcijos įsigijimo be dokumentų aplinkybę, iš esmės vadovavosi 2003 m. balandžio 23 d. specialisto išvada Nr. 5-1/62 bei 2003 m. birželio 30 d. išvada Nr. 5-1/113, nes iš nuosprendžio turinio išplaukia, kad šiomis išvadomis teismas pagrindė aplinkybę, jog abiejų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra užpajamuotas ir įtrauktas į apskaitą nei 13,984 kg, nei 13 984 kg viščiukų broilerių pirkimas–pardavimas pagal 2001 m. rugsėjo 26 d. važtaraštį (serija LJA Nr. 8897970). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas 13 984 kg šaldytos vištienos produkcijos įsigijimo be dokumentų aplinkybę, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatoriais, kad specialisto išvadose vertinami ir duomenys, kurie nepriklauso jo kompetencijai, tačiau tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes tų duomenų vertinimas neturėjo įtakos esminei išvadai, kad pagal pateiktus įmonių buhalterinės apskaitos dokumentus, juose nėra užpajamuotas ir įtrauktas į apskaitą nei 13,984 kg, nei 13 984 kg viščiukų broilerių pirkimas pardavimas pagal 2001 m. rugsėjo 26 d. važtaraštį. Specialisto išvados teisme buvo ištirtos apklausiant jas atlikusią specialistę K. Laurinavičienę bei įvertintos lyginant su kitais bylos duomenimis. Taip pat pažymėtina, kad atlikti inventorizaciją šioje byloje nebuvo prasmės, nes abiejų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentuose minėta operacija nebuvo fiksuojama.

Kasacinio skundo argumentai, kad L. V. 2003 m. balandžio 3 d. parodymai buvo gauti neteisėtu būdu ir jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu – 2003 m. balandžio 3 d. apklausiant L. V. baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas, t. y. 1961 m. BPK 57 straipsnis numatė kaltinamojo teisę atsisakyti gynėjo, išskyrus būtinus jo dalyvavimo atvejus, numatytus BPK 56 straipsnyje. L. V. prieš apklausą atsisakė gynėjo, taigi ši apklausa vyko teisėtai, tačiau vėliau ji pakeitė parodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais duomenimis, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis), perskaityti rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal senojo BPK normas, o jį tęsiant, įsigaliojus naujajam BPK, taikytos šio kodekso normos. BPK 276 straipsnis nustato, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai. Įstatymų leidėjas nustato skirtingą reikšmę kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo teisėjui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei prokurorui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta: ,,Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas“. Remdamasi šia įstatymo nuostata teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o tik šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas perskaitė kaltinamosios L. V. parodymus, duotus ikiteisminį tyrimą atlikusiam pareigūnui (tada ji prisipažino, jog nesurašydama įsigijimo dokumentų, iš UAB ,,E“ įsigijo 13 984 kg šaldytos vištienos produkcijos), nes jie iš esmės skyrėsi nuo jos parodymų, duotų teisme. Taigi pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus duomenis.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies prasmę apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Pažymėtina, kad atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme neprašė nei išteisintieji, nei jų gynėjai, ir šis teismas nutarė neatlikti įrodymų tyrimo. Beje, kasatoriai savo skunde nenurodo, kurie įrodymai prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė išsamiai, tik netinkamai juos įvertino, t. y. iš esmės rėmėsi tik kaltinamųjų teisme duotais parodymais ir nevertino surinktų įrodymų visumos. Šios instancijos teismas, įvertinęs ir išanalizavęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad jie pagal faktines aplinkybes sutampa, vienas kitą papildo, be to, visiškai atitinka tas aplinkybes, kurias L. V. nurodė ikiteisminiame tyrime 2003 m. balandžio 3 d. apklausoje. Taigi L. V. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo patikrinti kiti byloje surinkti įrodymai ir šie parodymai neturėjo esminės reikšmės pagrindžiant jos kaltę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis išsamiai motyvuotas ir pagrįstas išnagrinėtų įrodymų visuma, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų L. V. ir J. Č. G. kasacinį skundą atmesti.