Vilniaus apygardos teismo nutartis

UAB „JGK statyba“ perėmė visas Vilniaus miesto statomų JGK Direkcijos teises, t. y. teises į Vyriausybės 1990 m. sprendimu Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai, pagal tikslinę naudojimo paskirtį - jaunimo gyvenamųjų namų komplekso statybai, skirtą žemės sklypą ir minėtame žemės sklype vykdė individualių gyvenamųjų namų statybos darbus. Salotės ir Dvarykščių kaimų teritorija buvo priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., todėl pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės buvusiems savininkams turi būti atkurtos pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos parengtą žemės reformos žemėtvarkos projektą. Vilniaus apskrities viršininko 2003-10-27 d. įsakymu Nr. 5516-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-09-25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtinto Vilniaus miesto Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo" buvo pradėtas rengti Vilniaus miesto Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo darbai Smalinės, Salotės, Zujūnų, Varnės, Gudelių, Gineitiškių, Geležių, Naujosios ir Padekaniškių kaimuose 167,19 ha ploto žemės plote. Kadangi ieškovai yra pretendentai atsikurti nuosavybės teises į žemę Salotės ir Dvarykščių kaimuose, kurie patenka į rengiamą žemės reformos žemėtvarkos projektą, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos projekto rengimas tiesiogiai įtakoja jų teises ir interesus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004-12-16 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių pateikti UAB Korporacija „Matininkai" Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-07-08 d. įsakymu Nr. 2263-41 patvirtintą Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planą. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius taip pat buvo įpareigotas kontroliuoti, kad UAB „JGK statyba“ valdomas 33 ha ploto žemės sklypas, esantis Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkėje (dabar Vilniaus m. Pilaitės seniūnija), būtų pažymėtas Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme kaip valstybės išperkamas ir neprivatizuojamas.

Ieškovo H. K. įgaliotas atstovas V. K. 2005-06-06 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją prašydamas informuoti, kada jo tėvui H. K. bus grąžinta buvusio savininko S. K. turėta žemė buvusiame Salotės rėžiniame kaime. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2005-06-09 d. raštu informavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004-12-16 d. priėmė minėtą teismo sprendimą, kuris įsiteisėjo, todėl vykstant teisminiams ginčams dėl Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo tolesnis žemėtvarkos projekto rengimas negalimas. Ieškovai pažymėjo, kad Vyriausiasis administracinis teismas 2005-10-05 d. nutartimi patenkino jų prašymą, t.y. atnaujino procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I -1078/04 ir sustabdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-12-16 d. sprendimo vykdymą, kol byla bus išnagrinėta iš naujo. Atnaujinus procesą minėtoje administracinėje byloje ir įtraukus ieškovus į administracinės bylos nagrinėjimą, paaiškėjo, kad žemė į kurią pretenduoja ieškovai atsikurti nuosavybės teises LR Vyriausybės 1990-05-16 d. potvarkiu Nr. 142 p buvo suteikta Jaunimo gyvenamųjų namų komplekso statyboms. Šias statybas organizuoti ir vykdyti turėjo Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto ir Vilniaus miesto Lietuvos LKJS komiteto bendru 1988-04-22 d. nutarimu Nr. 125/21 įsteigta Vilniaus miesto jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcija. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-12-16 d. sprendime nurodyta, kad minėtos direkcijos teisių perėmėja yra UAB „JGK statyba“. Be to, Vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinus administracinės bylos nagrinėjimą, ieškovai sužinojo, kad vienas iš UAB „JGK statyba“ akcininkų padavė ieškinį dėl minėtos bendrovės įstatų 1.2. punkto pripažinimo negaliojančiu. Ieškovai mano, kad buvę Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijos darbuotojai ir UAB „JGK statyba“ steigėjai 1991 metais neteisėtai pasiskelbė perimantys Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijos teises ir pareigas.

Lietuvos Respublikos Seimo ekonominių nusikaltimų tyrimų komisija 1999-01-21 d. nustatė, kad UAB „JGK statyba“ įregistruota Vilniaus miesto valdyboje 1991-08-19 d. Jaunimo gyvenamųjų namų komplekso statybos direkcija buvo įsteigta Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988-04-22 d. nutarimu Nr. 125 prie Vilniaus miesto LKJS komiteto. Vilniaus miesto jaunimo gyvenamųjų namų komplekso direkcija 1991-08-12 d. įvykusiame visuotiniame direkcijos darbo kolektyvo (7 asmenų) susirinkime pagal balansą 1991-08-01 visą turimą direkcijos turtą paskelbė kolektyvo nuosavybe ir tuo pagrindu nutarė reorganizuoti Vilniaus miesto statomų JGK direkciją, perregistruojant į UAB „JGK statyba“. Vilniaus miesto taryba ar valdyba sprendimo dėl Vilniaus miesto jaunimo gyvenamojo komplekso statybos direkcijos likvidavimo, reorganizavimo, turto perdavimo nepriėmė. Valstybės kontrolė ir Revizijų departamentas neištyrė gyvenamųjų namų statybos finansavimo iš valstybės lėšų teisėtumo klausimo, nes patikrinimo metu UAB „JGK statyba“ nepateikė reikalaujamų dokumentų kontrolieriams. Taip pat liko neištirtas žemės sklypo, skirto Vilniaus miesto statomo jaunimo gyvenamojo komplekso direkcijai Salotėje, Vilniaus rajone, perdavimo teisėtumo UAB „JGK statyba“ klausimas. Direkcija pagal tuo metu galiojusį CK 1985-01-01 redakcijos 24 str. 2 d. buvo laikoma kooperatine organizacija. Turtas, kuris buvo tokios organizacijos žinioje, priklausė toms organizacijoms, kurios sudarė kooperatinį juridinį asmenį, tačiau turtą šie juridiniai asmenys valdė, naudojo ir juo disponavo operatyviojo tvarkymo teise. 1991-08-12 d. Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijos darbo kolektyvas (7 darbuotojai) susirinkimo metu nusprendė, kad visas Direkcijos (dalininkų - valstybinių įstaigų ir įmonių) turtas priklauso darbuotojų kolektyvui (protokolo 1 p.) ir šio savo turto pagrindu nutarė reorganizuoti ir perregistruoti Vilniaus miesto statomų JGK Direkciją į UAB „JGK statyba“ (protokolo 2 p.) bei pareiškė, kad darbuotojai turtinių ir neturtinių pretenzijų Vilniaus miesto statomų JGK direkcijai ir UAB „JGK statyba“ neturi, bei neprieštarauja Vilniaus miesto statomų JGK Direkcijos perregistravimui į UAB „JGK statyba“ (protokolo 5 p.). Nei Direkcijos steigimo dokumentai, nei Direkcijos nuostatai nesuteikė Direkcijos darbuotojams nuosavybės teisių į Direkcijos turtą, teises ir pareigas. Taigi, Direkcijos darbuotojų kolektyvo sprendimai yra niekiniai nuo jų priėmimo momento, kadangi prieštaravo tiek juridinio asmens nuostatams, tiek tuo metu galiojusioms CK ir Akcinių bendrovių įstatymo (1990-07-30 d. redakcija) nuostatoms.

Visų aukščiau išvardintų pažeidimų pasėkoje, privatus juridinis asmuo (įsteigtas 7 privačių asmenų) ėmė disponuoti valstybės turtu be jokio teisinio pagrindo, kadangi nuo 1991-04-10 d. UAB „JGK statyba“, kuri perimtų valstybės kapitalą, galėjo būti įsteigta tik dviem būdais: arba pagal tuo metu galiojusias CK 1964 m. taisykles (22 str. - 39 str.), arba pagal 1991-04-10 d. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Nei Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas, nei 1991 metais galiojantys kiti įstatymai nesuteikė Vilniaus miesto jaunimo gyvenamųjų komplekso Direkcijos darbuotojų kolektyvui nuosavybės teisių į Direkcijos administruojamą valstybinį turtą. Todėl Vilniaus miesto jaunimo gyvenamųjų komplekso Direkcijos darbo kolektyvas 1991-08-12 d. neteisėtai paskelbė perimantys visas direkcijos teises ir turtą, ir reorganizuojantys Vilniaus miesto JGK Direkciją į UAB „JGK statyba“, kuriai perduoda visą Vilniaus miesto jaunimo gyvenamųjų komplekso Direkcijos turtą.

Ieškovai manė, kad UAB „JGK statyba“ steigimo sutarties 2 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir Vilniaus miesto statomų JGK Direkcijos steigimo dokumentams, kadangi bendrovės steigėjai fiziniai asmenys nebūdami viešojo juridinio asmens dalyviais, įsipareigojo perimti pastarojo teises ir pareigas, neturėdami juridinio asmens dalyvių sutikimo. Kadangi JGK direkcijos nuostatuose nebuvo numatyta direkcijos reorganizavimo galimybė, reorganizuojant direkciją, reikėjo vadovautis tuo metu galiojusiomis bendrosiomis teisės aktų normomis, reglamentavusiomis juridinių asmenų reorganizavimą. Direkcijos reorganizavimo metu galiojusio CK 37 str. numatė tokius juridinio asmens reorganizavimo būdus: sujungimą, padalijimą, prijungimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju direkcija buvo „reorganizuota", faktiškai ją likviduojant ir jos vietoje įsteigiant naują juridinį asmenį. Tokio reorganizavimo būdo nenumatė nei tuo metu galiojantis CK, nei kiti juridinių asmenų reorganizavimą reglamentuojantys teisės aktai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-09 d. ir ir 1991-11-26 d. potvarkiais Nr. 832P ir Nr. 921 P, bei 1991-12-19 d. nutarimu Nr. 572 visas turtas, priklausęs buvusiems SSKP bei komjaunimo padalinių Lietuvoje turto paveldėtojams (LKP (SSKP), LKP, LDDP bei LKJS ir Lietuvos jaunimo forumas) buvo paimtas neatlygintinai Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Vienas iš Vilniaus miesto statomų JGK Direkcija steigėjų buvo Vilniaus miesto LKJS komitetas (jo teisių perėmėjas Lietuvos jaunimo forumo Vilniaus miesto komitetas), kurio veikla pasibaigė 1991 metų pabaigoje. Todėl liko vienintelis Vilniaus miesto statomų JGK Direkcija steigėjas ir dalyvis - Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas (šiuo metu - Vilniaus miesto savivaldybė). Vadinasi, 1991 metais sprendimus, susijusius Vilniaus miesto statomų JGK Direkcijos reorganizavimu, likvidavimu ir turto, teisių ir pareigų perleidimo galėjo priimti tik minėta institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-12-13 d. potvarkiu Nr. 985p konstatavo atsakovo įstatų neatitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams. 1991-08-19 d. Vilniaus miesto valdyba įregistravo UAB „JGK statyba" įstatus. Tačiau, nustačius, kad bendrovė įsteigta pažeidžiant įstatymus, Vilniaus miesto valdyba 1991-10-18 d. raštu Nr. 04-15-459 pareikalavo iš UAB „JGK Statyba" direktoriaus J. G. iki 1991-12-01 d. pašalinti aplinkybes, trukdančias įregistruoti įmonę: gauti Vilniaus miesto statomų JGK Direkcijos steigėjo - LJF Vilniaus miesto tarybos - sutikimą perimti UAB „JGK Statyba" visas Direkcijos teises ir pareigas arba dalinai pakeisti steigimo sutartį bei įregistruoti atitinkamų įstatų straipsnių pakeitimus, priešingu atveju bus panaikintas UAB JGK Statyba" įregistravimas. Minėtas terminas buvo ne kartą pratęstas, tačiau Vilniaus miesto taryba niekada nedavė UAB „JGK Statyba" sutikimo perimti visas Direkcijos teises ir pareigas; steigimo dokumentai taip pat nebuvo pakeisti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991-12-13 d. potvarkiu Nr. 985p konstatavo, kad UAB „JGK Statyba" įstatai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir nustatė, kad UAB „JGK Statyba" turi iki 1992-01-15 d. atitinkamai pakeisti savo steigimo dokumentus (nutarimo 1 p.). Nustatytu laiku nepertvarkius UAB „JGK Statyba" veiklos, turi būti sustabdytas šios bendrovės įstatų įregistravimas. Iki Vyriausybės potvarkyje nurodyto termino UAB „JGK Statyba" steigimo dokumentai nebuvo pakeisti. Tai, kad UAB „JGK Statyba" įsteigta pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus, konstatuota ir Valstybės kontrolės (tuo metu Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas) 1995-03-31 d. akte Nr. 14-10-45. UAB „JGK STATYBA" nuo 1991-11-19 d. neteisėtai pradėjo naudotis 42, 8 ha ploto valstybinės žemės sklypu ir neteisėtai užvaldė kitiems asmenims priklausantį turtą. Bendrovės steigimo dokumentų prieštaravimai Lietuvos Respublikos įstatymams sukėlė rimtas pasekmes, dėl ko padaryta ir šiuo metu daroma didėlė žala fiziniams asmenims ir valstybei. Lietuvos Respublikos Seimo 2004-07-15 d. nutarime „Dėl Seimo laikinosios komisijos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti atliktos stebėsenos išvadų" (UAB „JGK statyba“ paminėta kaip neteisėtai pasisavinusi valstybinę žemę. Seimo nutarime nurodyta, kad UAB „JGK statyba“ padėjo neteisėtai pasisavinti valstybinę žemę kolegialūs Vyriausybės sprendimai, o būtent Vyriausybės 1990-05-16 d. potvarkis Nr. 142p. Tačiau Vyriausybės 1990-05-16 d. potvarkiu Nr. 142 p 42,8 ha žemės sklypas buvo skirtas Vilniaus miesto statomų JGK direkcijai, o ne UAB „JGK Statyba". UAB „JGK Statyba" neteisėtai naudojasi šiuo sklypu tik dėl to, kad nepataisė bendrovės steigimo dokumentų. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės UAB „JGK Statyba" veiklos patikrinimo 1995-03-31 d. akte Nr. 14-10-45 nurodyta, kad UAB „JGK Statyba" jaunimo gyvenamojo komplekso „Salotė" statybai paskirtu žemės sklypu naudojasi neteisėtai bei nustatė daug kitų pažeidimų. Tačiau bendrovės steigimo dokumentai liko nepataisyti ir iki šios dienos suteikia UAB „JGK statyba“ galimybę įrodinėti, neva bendrovė yra Vilniaus miesto statomų JGK Direkcijos teisių ir pareigų, o faktiškai ir viso turto perėmėja. Tokiu būdu niekiniais aktais yra tiesiogiai pažeidžiamos ieškovų teisės ir teisėti interesai.

Kadangi bendrovės reorganizavimas yra ypatingas civilinis teisinis procesas ir dažniausiai susijęs su eilės asmenų teisėmis ir pareigomis, įstatymų leidėjas numatydamas galimybę ginčyti bendrovės reorganizavimą CK 2.102 str. 2 d., numatė specialų ieškininės senaties terminą - 6 mėnesius. Tokios teisės normos tikslas -užtikrinti civilinių santykių reorganizuojant juridinį asmenį stabilumą. Šis terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai juridinių asmenų registre buvo padaryta atitinkama žyma. UAB “JGK Statyba“ yra įregistruota 1991-08-19 d. įmonių registre Nr.AB91-177, kurių 1.2.p. ir numatė, kad UAB „JGK Statyba" perima visas Vilniaus m. statomų JGK direkcijos teises ir pareigas, todėl turi būti taikomas CK 1964 m. 84 str., kuris nustatytė trijų metų, o CK 2000 m. 2.102 str. 2 d. nustatytą 6 mėnesių ieškininės senaties terminą ir CK 1.131 str. 1 d. pagrindu ieškinys negali būti patenkintas. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1996-05-12 priimto akto „Dėl UAB "JGK Statyba" dokumentinės revizijos“ buvo pažymėta, kad 1991-04-29 konferencijoje sprendimai, tarp jų ir JGK Direkcijos nuostatai, 1991-05-18 konferencijoje, kurioje dalyvavo 13 įmonių, buvo panaikinti. Taip pat, prieš įregistruojant UAB „JGK Statyba" LR Vilniaus miesto valdybos ekonomikos skyrius 1991-10-18 pareikalavo iš direkcijos gauti Lietuvos jaunimo forumo (kaip LKJS CK teisių ir pareigų peremėjo) sutikimo dėl JGK direkcijos perregistravimo į UAB „JGK Statyba" ir toks sutikimas buvo gautas iš LJF Respublikinės tarybos. LR Vyriausybė 1991-12-13 potvarkiu Nr.985 iškėlė papildomas sąlygas UAB „JGK Statyba" registravimui, kurias įvykdžiusi UAB „JGK Statyba" būtų įteisinta kaip JGK direkcijos teisių ir pareigų perėmėja. Papildomi reikalavimai turėjo būti įvykdyti iki 1992-01-15 (t. 1 b.l. 48) Faktiškai šis reikalavimas buvo įvykdytas, nes UAB „JGK Statyba" turtas buvo suformuotas iš įmonių dalininkių lėšų, įneštų į JGK Direkcijos sąskaitas ir iki 1991-12-01 visoms įmonėms dalininkėms buvo išplatintos UAB „JGK Statyba" akcijos. Tai reiškia, kad akcinis kapitalas buvo suformuotas iš įmonių dalininkių lėšų, o su įmonėmis, kurios akcijas pasirašyti atsisakė, santykiai toliau buvo grindžiami pirminiu sutarčių pagrindu. Apie pakeistų įstatų perregistravimą ir buvusių trūkumų pašalinimą faktiškai patvirtina 1996-05-12 Revizijos departamento aktas. Taip pat pažymėtina, kad niekas kitas JGK Direkcijos įsipareigojimų neperėmė. Be to, valstybinės institucijos, jų tarpe ir Vilniaus miesto valdyba, kurios sutikimas tariamai buvo reikalingas sprendžiant JGK Direkcija likimą, neginčijo darbuotojų priimtų sprendimų teisėtumo daugiau 18 metų ir niekas nereikalavo jokio turto, kurį faktiškai sudarė tik kooperuotos lėšos, skirtos išimtinai gyvenamųjų namų statybai, vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Be to, 1986-06-12 TSRS Ministrų Taryba nutarimu Nr. 690 siekiant plėtoti 1985-06-05 nutarimu Nr. 628 nustatytus tikslus nurodė šių veiksmų organizavimą, o 1986-06-18 patvirtintų JGK Nuostatų 20 p. nustatė, kad piniginės lėšos JGK susideda iš savanoriškų darbuotojų kolektyvo įnašų ir pajamų nuo ūkinės JGK kolektyvo veiklos. Nuostatų 24 p. (t.1 b.l. 26-44) nustatė, kad sprendimas reorganizuoti JGK kolektyvą dėl jo skaidymo, sujungimo arba prijungimo arba veiklos nutraukimo gali būti priimtas JGK kolektyvo bendru susirinkimu. JGK Nuostatai nenumatė, kad Liaudies deputatų vykdomasis komitetas vykdytų JGK steigėjo funkcijas, o 1991-12-13 LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 985 p. faktiškai pripažino, kad JGK Direkcija yra nevalstybinė organizacija. Todėl JGK Direkcijai negali būti taikomas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas, LR Vyriausybės 1991-12-19 d. nutarimas Nr. 572, LR CK 1964 m. 23 str.ir 27 str. UAB „JGK Statyba“ JGK direkcijos teises ir pareigas perėmė teisėtai, kadangi JGK Direkcijos turtas nustatyta tvarka nebuvo priskirtas prie valstybinio ir negalėjo būti perduotas valstybei, tokių įrodymų nepateikė ir ieškovai. Be to, UAB“JGK Statyba“ negali būti pripažinta neteisėtai įsteigta, net ir nustačius tam tikrus pažeidimus, padarytus prieš daugelį metų, nes tuo būtų pažeisti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai. Dėl paminėtų motyvų ieškinio senaties pradžia laikytina UAB „JGK Statyba" įstatų įregistravimas 1991-08-19, o pabaiga 1994-08-19. Be to, teismas atsižvelgė į šalių parodymus bei civilinės bylos Nr. 2-123-45/2008 medžiagą.

Ieškovai (išskyrus Z. S.), yra pretendentai atsikurti nuosavybės teises į iki 1940-07-22 d. nacionalizacijos Salotės rėžiniame kaime (dabar - Vilniaus miesto savivaldybė, Pilaitės seniūnija) turėtą žemę, todėl vykstant gyvenamųjų ir individulių namų statybai, inžinierinių tinklų tiesimui Salotės rėžiniame kaime, pradedant nuo UAB „JGK Statyba“ įregistravimo momento, ieškovai negalėjo nežinoti ir nematyti atsakovo vykdomų statybos darbų, todėl jų teiginys, kad apie savo teisių pažeidimus jie sužinojo tik 2005 metais, vertinamas kritiškai. Kita vertus, ginčo žemės sklypas buvo suteiktas JGK direkcijos iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo priėmimo, todėl pagal 12 str. 2 p. nurodyta žemė yra valstybės išperkama, kadangi yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Teismų praktikoje laikoma, kad žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo atveju, kai žemė suteikta individualių namų statybai nėra siejamas su statytojo, kaip asmens, teisiniu statusu, o siejama su žemės sklypo buvimo vieta ir naudojimo paskirtimi. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-05-16 d. potvarkiu Nr. 142p, kuriuo 42,8 ha ploto žemės sklypas buvo suteiktas gyvenamųjų namų kompleksui statyti, 2005-05-26 Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 2.3-4358-0, kuriuo komplekso „Salotė" gyvenamųjų namų komplekso statybai suteiktas žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl ieškovams žemė natūra negali būti grąžinta, o už ją atlyginama įstatymo nustatyta tvarka (LR Žemės reformos 9 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimais ieškovams gražintini žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties, o ginčo žemės sklypas panaudotas gyvenamųjų namų komplekso statybai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1988-04-22 Vilniaus m. liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto ir Vilniaus m. Lietuvos LKJS komiteto bendru nutarimu Nr. 125/21 įsteigta Vilniaus m. jaunimo-gyvenamųjų kompleksų direkcija. 1988-05-06 šiuo nutarimo pagrindu Lietuvos LKJS Vilniaus m. komitetas įsteigė Vilniaus m. JGK Direkciją, patvirtino jos nuostatus, Direkcijos rinkimų organizavimo nuostatus. Įsteigtai Vilniaus m. JGK Direkcijai buvo suteiktas juridinio asmens statusas, ji steigiama ir likviduojama bendru Vilniaus miesto LDT ir Vilniaus m. LKJS komiteto sprendimu (b.l. 49-52, t. 1). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990-05-16 potvarkiu Nr. 142 p. 5 priedeliu Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai gyvenamųjų namų kompleksui statyti buvo skirtas 42,8 ha žemės sklypas, esantis Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkėje (šiuo metu Pilaitės seniūnija Vilniaus m.) (b.l. 45-47, t. 1). 1991-08-12 Vilniaus m. JGK Direkcijos darbo kolektyvas iš 7 darbuotojų susirinkime nusprendė, kad visas Direkcijos turtas priklauso darbo kolektyvui ir nutarė reorganizuoti ir perregistruoti Vilniaus m. JGK Direkciją į UAB „JGK Statyba", nutariant, kad darbuotojai turtinių ir neturtinių pretenzijų Vilniaus m. JGK Direkcijai ir UAB „JGK Statyba" neturi ir perregistravimui neprieštarauja (b.l. 19, t. 1). Minėtame susirinkime pagal 1991-08-01 balansą turimą direkcijos turtą susirinkimas pripažino kolektyvo turtu (Protokolo l p.) ir tuo pagrindu reorganizavo JGK direkciją, perregistruojant ją į UAB „JGK statyba"(Protokolo 2 p. 6 p). Susirinkimo protokolo 3 p. nurodyta, kad Vilniaus m. statomų JGK direkcija perduoda UAB „JGK statyba" visas teises ir pareigas bei turtą. Šio susirinkimo metu (Protokolo 4 p.) nuspręsta ir dėl JGK direkcijos turto perdavimo į UAB „JGK statyba" rezervo fondą. Vykdant šio susirinkimo nutarimus, 1991-08-13 tie patys 7 fiziniai asmenys sudarė UAB „JGK statyba" steigimo sutartį, kurios 2 p. įsipareigojo perimti visas JGK direkcijos teises ir pareigas, o taip pat suformavo 45000,00 rublių dydžio steigėjų apmokėtą akcinį kapitalą. 1991-08-19 įmonių rejestre Nr. AB91-1771 buvo įregistruoti steigėjų pasirašyti bendrovės įstatai, kurie perregistruoti 1995-06-14 ir 1998-06-02, o jų 1.2 p. nurodyta, kad UAB „JGK statyba" perima visas Vilniaus m. statomų JGK direkcijos teises ir pareigas (b.l. 20, t. 1).

Apeliaciniame skunde apeliantai taip pat nurodo, kad sutinka, jog ieškovų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas nepasibaigė, tačiau nuo bylos baigties priklausys tolesnis nuosavybės teisių atkūrimo būdas, t.y. ar nuosavybės teisės bus atkuriamos natūra ar ekvivalentine natūra ar pinigine kompensacija, nes ieškovai siekia, jog nuosavybės teisės jiems būtų atkurtos natūra. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėtose civilinėse bylose nutartyse ne vieną kartą yra pažymėjusi, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. prieš Vilniaus miesto valdybą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją, bylos Nr. 3K-3-371/1999 m. ir kt.). Lietuvos Respublikos Seimui 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei nuosekliai tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėjamose bylose spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, nuosekliai formavo teismų praktiką ta linkme, kad tol, kol asmens nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nėra išspręstas, nekilnojamasis turtas, dėl kurio vyksta teisminiai ginčai, negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1128/2000, 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-937/2002, 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-655/2004, 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2005). Įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato, jog žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje pagal įstatymą yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemė, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises ieškovai, buvo priskirta valstybės išperkamai. 1999 m. ši žemė buvo perduota administruoti Vilniaus miestui. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtino gyvenamųjų namų komplekso statybos detalųjį planą bei nustatė šio žemės sklypo ir gretimų namų valdų sklypų ribas. Galiojančiuose įstatymuose įtvirtintas asmens teisės įsigyti nuosavybėn ar išsinuomoti valstybinės žemės sklypą įgyvendinimas siejamas su teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2008-08-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008 pažymėjo, kad ieškovai savo teises į žemės susigrąžinimą natūra jau gynė administracinės teisenos tvarka ir administracinis teismas nepatenkino pareiškėjų reikalavimų dėl įpareigojimo atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra. Žemės reformos įstatymo 5 straipsnis, reglamentuojantis žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdus, kaip vieną jų numato nuosavybės teisių į žemę atkūrimą grąžinant ją natūra (šio straipsnio 1 punktas). Žemės grąžinimas piliečiams natūra yra sudėtinė žemės reformos dalis, kuri sutinkamai su Žemės reformos įstatymo 4 straipsniu vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus, vadovaujantis šiuo ir kitais žemės santykius reglamentuojančiais įstatymais ir atsižvelgiant į suformuotas privačias ir valstybines žemėnaudas. Nustatyta, kad Vyriausybė 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai (nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. jos teisių perėmėjas – atsakovas UAB „JGK Statyba“) suteikė 42,8 ha žemės sklypą gyvenamųjų namų kompleksui statyti, į kurio plotą pateko dalis ieškovų atkurtos žemės. Žemės sklypas gyvenamųjų namų statybai buvo suteiktas iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo priėmimo, t.y. iki ieškovams pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus rajono savivaldybė 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtino gyvenamųjų namų komplekso detalųjį užstatymo projektą, pagal kurį iš suteikto 42,8 ha žemės sklypo – 33 ha žemės buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Byloje esančiais dokumentais nustatyta, jog šiuo sprendimu 9,8 ha žemės plotas, išjungtas iš minėto 42,8 ha žemės sklypo ir nepriskirtas valstybės išperkamai, buvo ne Dvarykščių kaime (kuriame buvo ieškovų tėvams priklausiusi žemė), o Vilkeliškių kaime (prijungtos adm.b. Nr. 2-38-45/2005 b.l.51-54, t.1). Tokiu būdu, žemės sklypo, į kurį ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, statusas minėtais sprendimais nebuvo pakeistas. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtino gyvenamųjų namų komplekso statybos detalųjį planą bei nustatė šio žemės sklypo ir gretimų namų valdų sklypų ribas. Remiantis administraciniais aktais ir teritorijų planavimo dokumentais, ginčo žemė dar iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo priėmimo buvo suteikta gyvenamųjų namų komplekso statybai, todėl sutinkamai su Įstatymo 12 straipsnio 2 punktu yra valstybės išperkama, kadangi yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Įstatymo 12 straipsnio 2 punktas reglamentuoja išpirkimą žemės pagal jos buvimo vietą (t.y., kai žemė yra kaimo vietovėje bei po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje) ir pateikia baigtinį tokios žemės išpirkimo savarankiškų pagrindų sąrašą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo atveju, kai žemė suteikta individualių namų statybai, nėra siejamas su statytojo, kaip asmens teisiniu statusu. Jeigu žemės sklypas individualių namų statybai yra suteiktas iki suinteresuotų asmenų prašymo atkurti į jį nuosavybės teises padavimo ir sprendimai dėl jo suteikimo nenuginčyti, tai nėra pagrindo panaikinti vėliau sudarytų šio sklypo ar jo dalių nuomos ar subnuomos sutarčių, kaip pažeidžiančių pretendentų teises ir kaip neatitinkančių Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio nuostatų, kadangi žemė yra valstybės išperkama. Nagrinėjamoje byloje, nustačius, kad žemė priklauso valstybės išperkamai, ginčijamų protokolo ir steigimo sutarties teisėtumas nebegali būti kvestionuojamas, kadangi apeliantai, sutinkamai su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu negali pretenduoti į žemės grąžinimą natūra, tačiau nepaneigiama galimybė apeliantams atkurti nuosavybės teisės kitais įstatyme numatytais būdais.