Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. gynėjos advokatės V. P. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – 63,67 MGL (2 990,14 Eur) bauda ir paskirta galutinė bausmė – 8 mėnesiai laisvės atėmimo ir 63,67 MGL (2 990,14 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8, 9 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant S. S.: 1) dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurias jis turi išklausyti per 1 metų laikotarpį; 2) nebendrauti su nukentėjusiąja L. I.-S. 6 mėnesių laikotarpį; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo 1 metų laikotarpį. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką nuspręsta įskaityti S. S. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2018 m. liepos 22 d. 20.00 val. iki 2018 m. liepos 23 d. 16.20 val., t. y. vieną laisvės atėmimo dieną. Taip pat nuspręsta įskaityti S. S. pagal Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį sumokėtą baudą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. S. nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 22 d., apie 19.30 val., gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,76 promilės neblaivumas), kai ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia rankomis sugriebęs užlaužė rankas savo žmonai L. I.-S. ir taip sukėlė savo šeimos narei fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio priėmimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu ir nuteisdamas S. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

5.2. Taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padaryta veika neturi būti pripažįstama nusikaltimu vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Sukelto skausmo intensyvumą ir stiprumą nustatyti padeda eksperto išvados. Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai – nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį.

6. Nagrinėjamoje byloje S. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad tyčia rankomis sugriebęs užlaužė rankas žmonai L. I.-S. ir tokiais veiksmais sukėlė jai vieną iš alternatyvių šiame straipsnyje nustatytų padarinių – fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus – kaltinamojo S. S., nukentėjusiosios L. I.-S., liudytojų J. G. (nukentėjusiosios močiutė), V. I. (nukentėjusiosios mama), V. I. (nukentėjusiosios tėvas), L. Z. (kaltinamojo draugė), policijos pareigūnų L. B. (tyrėja), H. P. (vyresnysis tyrėjas), S. B. (tyrėjas), J. P. (tyrėjas, vyko į įvykio vietą), S. S. (policijos pareigūnas, vyko į įvykio vietą) parodymus, alkotesterio panaudojimo registracijos žurnalo išrašo ir specialisto išvados duomenis, vaizdo ir garso įraše užfiksuotas aplinkybes, kitus rašytinius bylos duomenis, pripažino, kad įrodyta, jog S. S. padarė jam inkriminuotą veiką. Apylinkės teismas, be kita ko, motyvavo, jog nors S. S. savo kaltės dėl fizinio skausmo žmonai sukėlimo nepripažino, o pastaroji teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus ir teigė, kad smurto prieš ją iš kaltinamojo apskritai nebuvo, teismas vertina, kad kaltinamojo smurto prieš nukentėjusiąją ir fizinio skausmo jai sukėlimo faktai, kaltinamojo kaltė yra visiškai ir objektyviai įrodyti nukentėjusiosios pirminiais parodymais, byloje esančiu vaizdo ir garso įrašu, liudytojų ir pareigūnų liudijimais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

7. Apeliantė su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka, teigdama, kad S. S. veikoje nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Patikrinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria apeliantės pozicijai ir daro išvadą, jog kaltinimas S. S. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra neįrodytas.

8. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog, jeigu nukentėjusiajai po kaltinamojo veiksmų liko ant rankos raudona žymė, pastarojo veiksmai neabejotinai sukėlė jai fizinį skausmą, o tokio skausmo aplinkybę patvirtina nukentėjusiosios pareiškime ir policijos pranešime užfiksuotos aplinkybės. Teisėjų kolegija tokią išvadą vertina kaip formalią, nes ji padaryta kompleksiškai neįvertinus tikrosios sutuoktinių konflikto kilimo priežasties ir kvestionuojamo fizinio kontakto jų barnio metu pobūdžio – jo intensyvumo, trukmės, stiprumo ir galiausiai nepagrįstai nepaisant nukentėjusiosios teisme duotų parodymų, jog vyras jai nesukėlė fizinio skausmo.

9. Apylinkės teismas, teigdamas, jog pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusioji nurodė, kad dėl S. S. elgesio ji patyrė stiprų fizinį skausmą, neįvertino, kad ji taip apibūdino skausmo stiprumą, prieš tai nurodžiusi ne vien jos rankų sugriebimo, laužimo, bet ir sutuoktinio mušimo kumščiu jai 3 kartus į dešinę galvos pusę, pargriovimo ant grindų ir mušimo kojomis ne mažiau kaip 8 kartus į įvairias kūno vietas aplinkybes. Šios nukentėjusiosios mušimo į galvą ir spardymo kojomis aplinkybės, prokuroro prašymu, teismo iš kaltinimo nuosprendžiu yra pašalintos. Tokių faktinių bylos aplinkybių visuma, kartu atsižvelgiant į tai, jog specialisto išvadoje nėra nustatyta jokių nukentėjusiosios rankos (-ų) ar kitų būdingų inkriminuotam rankų laužimo veiksmui kūno sužalojimų, leidžia daryti išvadą, jog inkriminuoto rankų sugriebimo ir užlaužimo veiksmo S. S. nepadarė. Konflikto metu, vien paimdamas žmonos ranką ir ją laikydamas, S. S. tikrai neturėjo tikslo sukelti jai fizinio skausmo ar juolab ją sužaloti. Pažymėtina ir tai, jog bet kuriuo atveju sutuoktinių, kaip šeimos narių, panašaus pobūdžio fiziniai kontaktai nėra jiems svetimi ar nebūdingi. Šiuo konkrečiu atveju trumpas ir jokių objektyviai juntamų fizinių kančių ar liekamųjų, nepageidaujamų reiškinių nesukėlęs žmonos rankos laikymas vyriška jėga neįrodo S. S. tyčinės kaltės sukelti žmonai fizinį skausmą ar kitaip ją (su)žaloti. Be to, S. S. žmona apylinkės teismo posėdyje paneigė pirminiame pareiškime nurodytas aplinkybes apie vyro prieš ją pavartotą smurtą, o netikėti ar abejoti tokia jos pozicija jokio pagrindo nebuvo ir nėra. Teisėjų kolegija pastebi, jog paprastai, praėjus konfliktinei situacijai, asmenys racionaliau vertina savo pirmiau išsakytų teiginių pareigūnams turinį, geriau atpažįsta emocijų, kilusių jiems įvykio metu, priežastis ir jas įvertina objektyviau. Todėl pirminius, iš tikrųjų labiau emocijomis pagrįstus nukentėjusiosios L. I.-S. pareiškimus teismas turėjo vertinti ypač atsargiai, juolab esant šeiminio pobūdžio konfliktui.

10. Nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė ir į tai, jog ginčo konfliktinė situacija kilo tarp tuo metu dar kartu, santuokoje gyvenančių šeimos narių – vyro ir žmonos, o konflikto priežastis – vyro alkoholio vartojimas su draugais. Be to, įsitikinti tuo, kad daugiau nei dešimt metų santuokoje gyvenusių, du nepilnamečius vaikus (dukra G., gim. (duomenys neskelbtini) m., sūnus D., gim. (duomenys neskelbtini) m.) auginusių sutuoktinių šeiminiai santykiai ir įvykio metu buvo neramūs, leidžia ankstesni S. S. teistumai, jo nubaudimai administracine tvarka ir apskritai bravūriška jo asmenybė bei socialiai neatsakingo gyvenimo būdas. S. susituokė 2007 m., o (duomenys neskelbtini). įsiteisėjo teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu (LITEKO, Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų išnagrinėta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Todėl apylinkės teismas, sureikšmindamas, beje, vienintelį kartą aptartame pareiškime L. I.-S. nurodytas fizinio smurto neva pavartojimo aplinkybes ir nesiremdamas teisiamajame posėdyje duotais aiškiais ir nuosekliais jos parodymais, jog sutuoktinis fizinio smurto prieš ją nevartojo, nepagrįstai ignoravo šią teisiškai reikšmingą nukentėjusiosios poziciją. Akivaizdu, jog L. I.-S., paneigdama tokią kaltinimui pagrįsti aktualią aplinkybę, kartu atskleidė savo vidinį psichinį santykį su byloje privalomai įrodinėtinu padarinių požymiu, t. y. paneigė patyrusi įvykio metu fizinį skausmą ar nemalonius pojūčius.

11. Iš apylinkės teismo nurodytos įvykio vaizdo ir garso medžiagos matyti, jog L. I.-S. yra susijaudinusi, kalba, jog buvo suspardyta, tačiau pareigūnams nieko nesako apie vyro jų barnio metu jai užlaužtą ranką (-as) ar kitokį iš jo patirtą fizinį smurtą ir medikų pagalbos neprašo. Kiti apylinkės teismo motyvai dėl liudytojų – policijos pareigūnų J. P., S. S., taip pat V. I., V. I., L. Z. parodymų, selektyviai sukoncentruoti vien į aptartas aplinkybes dėl L. I.-S. rankos laikymo, tempimo, sutuoktinių susistumdymo konflikto metu ir pastarosios emocinę būklę po barnio su vyru. Dar kartą atkreiptinas dėmesys į tai, jog aptariamas įvykis įvyko tarp šeimos narių – vyro ir žmonos, o tarp jų konfliktai vyko ir anksčiau (galiausiai jie taikiai išsiskyrė), todėl neaišku, kiek tikslūs, teisingi ir patikimi yra minėtų liudytojų – nukentėjusiosios giminaičių parodymai. Pareigūnai apskritai tik atpasakojo kitų liudytojų parodymus bei emocijas, o patys sutuoktinių konflikto nematė ir negirdėjo. Liudytojos L. Z. parodymai sutampa su jos draugo S. S. bei jo žmonos parodymais. Nors S. S. teisme parodė, kad būdamas neblaivus lyg ir laikė žmoną už megztinio, vijosi ją į tėvų namus, o tyrėjams buvo nurodęs, jog užlaužė žmonai rankas, ją apvertė, sudavė į galvą, tačiau tokie veiksmai jam neinkriminuoti, o dalis jų teismo apskritai pašalinti iš kaltinimo valstybinio kaltintojo prašymu. Kita aplinkybė, jog nukentėjusiosios mamos V. I. iniciatyva spręsti sutuoktinių konflikto atvyko policijos pareigūnai, savaime nereiškia, jog kaltinamojo ir nuteistosios fizinis kontaktas buvo pasiekęs aktualiam nusikaltimui būdingą pavojingumo laipsnį.

12. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

13. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje neįrodyti objektyvieji S. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai – pavojinga veika ir nusikalstami padariniai ir subjektyvusis požymis – tyčinė kaltė. Todėl yra BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl S. S. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį – S. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019 m. liepos 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

S. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.