Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui teisės susirašinėti su draugais bei pažįstamais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 2 dalies taikymo, negalėjo susirašinėti su draugais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.

BVK 99 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio laikotarpio netaikoma.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nenurodė, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas šis draudimas (grąžinti laiškai, ar panašiai). Kaip nurodė atsakovo atstovas, į administraciją dėl pareiškėjui tariamai taikyto draudimo jis taip pat nesikreipė. Pats pareiškėjas skunde nenurodo, kad žodžiu ar raštu buvo išreiškęs pretenzijas administracijai dėl galimai jo atžvilgiu taikyto draudimo, kas atitinkamai reikštų, kad tokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo. Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir atsakovas neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime atsakovo veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus (b. l. 24-25), kuriuose matyti, jog pareiškėjui nebuvo draudžiama išsiųsti laiškus ir juos gaut. Pateikti rašytiniai duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjo susirašinėjimas ginčo laikotarpiu vyko intensyviai. Tuo tarpu iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra aišku, kiek ir kokiu mastu bendravimo galimybių pareiškėjas buvo praradęs bei kokia dėl to žala jam kilo. Pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina apie vykusio susirašinėjimo faktą, tačiau juose negalima įžvelgti susirašinėjimo apribojimų (draudimų). Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas (nepateikti įrodymai apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir panašiai), teismas neturi pagrindo Marijampolės PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitais nuteistaisiais, tačiau šios aplinkybės neindividualizavo ir nedetalizavo, taip pat visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, tai yra nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl jam taikyto draudimo susirašinėti, tačiau pateikia tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. U. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.