Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z.A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpyje nuo 2015-04-23 iki 2016-01-14.

Pareiškėjas skunde (b.l. 13-16) ir atsikirtime į atsiliepimą (b.l. 73) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-04-23 iki 2016-01-14 jis buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, neužtikrinant teisės aktais nustatytos ploto normos. Pareiškėjui taip pat buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su fiziniu kontaktu, buvo skiriama tik viena valanda pasivaikščiojimui, dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 10 minučių. Dušo kambaryje yra tik 3 - 4 purkštukai ir vienu metu jais naudojasi 6 žmonės, be to, mažas dušo patalpos plotas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis yra musulmonas, išpažįsta islamo religiją, todėl parašė administracijai prašymą dėl to, jog nevalgo kiaulienos. Administracija jam paskyrė maistą išvis be jokios mėsos, todėl pareiškėjas patyrė finansinių nuostolių, nes buvo priverstas pirkti maistą. Dėl kalbos nežinojimo ir nemokėjimo patyrė begalę problemų ir pažeminimą. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 20-23) nurodė, kad apie 93,3 procento laiko Kauno TI pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas. Atskirais atvejais jis viršijo normatyvą nuo 6,6 iki 4 kv. m. Mažesnio ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas trumpai, jokios įtakos jo fizinei ir psichikos sveikatai laikymas mažesnio ploto sąlygomis neturėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad ploto trūkumas buvo tik 0,02 kv. m. Ploto normatyvo pažeidimai visada yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais - t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjas tik atskirais periodais buvo laikomas mažesnio ploto, nei nustatyta sąlygomis. Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla - t.y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl, negalima traktuoti, kad laikant pareiškėją buvo pažeistas Konvencijos 3 str.. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. yra įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 p.. Pareiškėjui ši teisė buvo užtikrinta. Kauno TI pareigūnai savo tarnyboje vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais gali ilginti pasivaikščiojimo laiko gryname ore trukmę, tačiau ilginti pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjui nebuvo pagrindo. Taip pat, vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 96 p., suaugusiems suimtiesiems pagal galimybes sudaromos sąlygos sportuoti ir mankštintis. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis Įstatymo 10 str. reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. IR-172, nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 str. Kauno TI direktoriaus 2010-09-13 įsakymu Nr. l-88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 p. nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, o 8 p. nustatyta galimybė, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno TI yra 3 dušų patalpos po 3 vietas ir viena - keturių vietų. Plotai - 10,84 kv. m; 10,12 kv.m ; 12,16 kv. m ir 14,23 kv.m. Tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų. Pareiškėjo prašymu Kauno TI jam buvo teikiamas vegetarinis maitinimas. Pretenzijų dėl maitinimo pareiškėjas nereiškė. Kalėdamas Kauno TI į Psichologinės tarnybos specialistus konsultacijos dėl psichologinės pagalbos pareiškėjas nesikreipė. Darytina išvada, kad jo psichologinė būsena buvo gera. Kauno TI administracija naudoja priemones sušvelninti ar kompensuoti neigiamas mažo ploto, judėjimo suvaržymo ir kitus su laisvės apribojimu susijusius veiksnius. Laikomas Kaimo TI pareiškėjas laisvai galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, pasinaudoti sporto kiemeliu, teniso kambariu, biblioteka, skaitykla (tvarkos pridedamos) koplyčia, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų, medicinos specialistų pagalba, tai yra - visomis priemonėmis kompensuoti kalinimo sukeliamus nepatogumus. Kauno TI nuolat tikrinamas Kauno visuomenės sveikatos centro, kuris nustato higienos normų pažeidimus ir jie taisomi. Visi Kauno TI laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Pareiškėjas konkrečiai neįvardija neturtinės žalos, kurią patyrė, jei iš tikro ją patyrė. Visi jo argumentai yra bendro pobūdžio, nesusiję su konkrečiais pareiškėjo išgyvenimais konkrečiai nenurodant pažeistų gėrių ir kaip laikymo sąlygos veikė kiekvieną iš jų. Jis taip pat nenurodė kokių priemonių ėmėsi, jei ėmėsi, pagerinti savo kalinimo sąlygas, todėl darytina išvada, kad kalinimo Kauno TI sąlygomis buvo patenkintas. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjo skundo tikslas yra ne neva patirtos neturinės žalos kompensavimas, o siekimas uždirbti pinigų.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2015-04-23 iki 2016-01-14.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto.

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas kamerose Nr. 221, 223, 337, 341 (b.l. 25-31). Didžiąją dalį laiko jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta Pataisos įstaigų vidaus tarkos taisyklėse. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pažymėtina, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos nebuvo užtikrintas 18 parų. Pareiškėjui tuo metu teko 3,58 kv. m ploto (trūko 0,02 kv. m). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip ir dėl to, kad jam kalint Kauno TI nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su fiziniu kontaktu, buvo skiriama tik viena valanda pasivaikščiojimui, dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę 10 minučių, dušo patalpos buvo mažos, nebuvo skiriamas maitinimas atitinkantis jo išpažįstamą islamo religiją, patyrė problemų ir pažeminimą dėl kalbos nemokėjimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad maudytis buvo leidžiama tik kartą per savaitę 10 min, dušo patalpos mažos, yra tik 3-4 purkštukai, o vienu metu jais naudojais 6 asmenys.

Pagal Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 107 p. ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013-09-17 įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 p. numato kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę 10 min. pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms - t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 10 min. (b. l. 48-49). Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas skunde, pažymėdamas tik tai, kad tam skirta per mažai laiko. Tačiau teismas pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog kartu su pareiškėju kamerose buvo laikomi ne daugiau kaip 6 asmenys (b. l. 25-31). Teismo vertinimu 10 min. yra protingas laiko tarpas nusiprausti po dušu. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Teismas taip pat akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimo laikas yra per trumas.

Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 29 str. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 p. nuostatas pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo (b. l. 60-65) 7 p. nustatyta, kad vienu metu į pasivaikščiojimo kiemą ar iš jo įleidžiami ir vedami tik vienos kameros suimtieji ar nuteistieji. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog jam kaip musulmonui neskiriamas tinkamas maitinimas, jis turėjo maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį ir turėjo leisti papildomus pinigus perkant maisto produktus, kad galėtų kompensuoti mėsos trūkumą racione.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2015-04-27 prašymu pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI direktorių prašydamas teikti jam vegetarinį maitinimą bei nurodydamas, jog su vegetarinio maitinimo tvarka susipažinęs (b.l. 35). Kauno TI 2015-05-05 raštu Nr. 49/121 informavo pareiškėją, kad vegetarinis maitinimas bus teikiamas nuo 2015-05-04 (b.l. 33). Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 d., kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, o maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.). Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, sveikatos apsaugos ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublik?s Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, ir Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis Taisyklių 7 p. (2015-03-03 įsakymo Nr. V-100 (nuo 2015-04-01) redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, valgiaraštį dirbančioms moterims, valgiaraštį nepilnamečiams, valgiaraštį nėščioms moterims, valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, todėl nagrinėjamu atveju Kauno TI pagal pareiškėjo 2015-04-27 prašymą paskyrus pareiškėjui maitinimą pagal valgiaraštį vegetarams, kuris iš galimų valgiaraščių labiausia atitinka pareiškėjo religinius įsitikinimus, nėra pagrindo konstatuoti Kauno TI neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su fiziniu kontaktu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str., 20 str.), teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su EŽTK 8 str. garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 – 889/2013). Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Kauno TI) neprivalo pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui išreiškus valią dėl pasimatymo, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia. Suėmimo vykdymo įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. nurodyti nuteistieji turi teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Šie pasimatymai vyksta be fizinio kontakto. Tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų. To, kad būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią dėl ilgalaikių pasimatymų, savo skunde konkrečiai ir vienareikšmiškai nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, o laisvės atėmimo įstaigai neprivalant šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Kauno TI dėl kalbos nemokėjimo patyrė problemų ir pažeminimą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė - t.y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas taip pat vertina ir tai, kad atsikirtimas į atsiliepimą (b.l. 73) parašytas lietuvių kalba ir pasirašytas pareiškėjo. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno neilgą laikotarpį (18 parų), minėtu laikotarpiu pareiškėjui trūko itin nedaug gyvenamojo ploto (0,02 kv. m), byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Teismas konstatuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 str. 8 p. nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Kauno TI buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 4 p.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Z.A. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo Z.A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas įkalinimo sąlygas (dėl gyvenamojo ploto normos).

Pareiškėjo Z.A. skundo reikalavimą dėl 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Likusioje dalyje pareiškėjo Z.A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.